Toli gražu ne pirmą kartą žiūrimas; nurimkite, mano filmografijoje negalėtų būti šitokios spragos. Tiesiog rašau dėl ypatingų aplinkybių, kurioms esant jį pamačiau kine. Ogi neseniai praėjęs Hellowoeen'as. Sumaniau eit į kiną su kauke- sukurti šventinę atmosferą. Šiurpoka, Lietuvoje nėra tradicijų jį švęsti, nuvažiuot iki vietos buvo išbandymas. Vėliau atsipalaidavau, kažkas netgi
self'io su manim paprašė. Didžiam mano liūdesiui, salėje buvau viena
išsišokėlė, visos lietuvaičių kūrybinės pastangos nuėjo spragėsių kibiriukų papildymui. Kvėpuoti buvo žvėriškai sunku, maniau uždusiu, pagerbdama režisierių ir ypatingą jo filmą. Bet išgyvenau- tad koks įspūdis matyti krauju plūstantį koridorių po tiek metų? Žiūrint gerus filmus pakartotinai, ko stengiuosi nedaryti, nori nenori išlenda kliaudys, smulkmenos, kurių nepastebėdavai anksčiau ir lyg degutas apkartina medų. Trys mane erzinę dalykai: 1. Kaip mažius išeina iš labirinto filmo gale? Kai tave vejasi išprotėjęs tėvas, turėtų būti nelengva, nors sykį ir praktikavaisi su mama. Neįtikino. 2. Nepraslydo pro akis, kad kraujo bangos metu foteliai pačiuožia grindimis, bet nesušlampa, net neapsitaško. Keista, turėjo kiaurai permirkti. 3. Dieve mano, kaip Kubrickui šovė į galvą pakviesti filmuotis Shelley Duvall??? Vaikystėje žiūrint moteris atrodė keista, bet dabar... Tarp jos ir Nicholsono, žmonos ir vyro, nėra absoliučiai jokio ryšio. Kas baisiausia, Shelley, švelniai tariant, atrodo protinė atsilikėlė... Kai ji laksto po viešbutį su peiliu ir verkšlena, sunku nesijuokti. Tačiau viešbutis, mirusios dvynukės, moteris vonioje ir Jack'as išgelbėjo juostą, pelnė jai neblėstančią šlovę. Aktoriaus veide matyti kiekvienas žingsnis beprotybės laipteliais. Stivenui Kingui nepatiko ekranizacija, tačiau skaičiau, kad rašytojas yra pagarsėjęs kaip vienas prasčiausių visų laikų prodiuserių. Pavydas čia kalbėjo...:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą