2020 m. liepos 28 d., antradienis

Dagon (2003)

Pradžioje kirbėjo mintis spustelti kryžiuką; nuplovė mano kritikos užtvanką gaivalinga pamazgų srovė, nusivažiavau :D Aišku, rašau sau, kieno čia reikalas mano atsirinktų filmų išliekamoji vertė, nė cento negaunu gi. Tačiau kantrybė- dorybė, sako seni bezdalai, pamažu atsirado pliusų. Iki kaulų persmelkianti drėgmė, žmogaus ir žuvies hibridai, ir žinot garsą, kurį skleidžia delfinai? Tai įsivaizduokit, jis persekioja nuolatos, brrr, ruda žyme ant užpakalio greit pasipuoščiau. Vėpla amerikietis su draugais užklysta į keistą salą- jachtą audra sudrasko į skutelius. Na, jų niekas nelaukė, arba teisingiau pasakius, laukė ne turistiniais tikslais. Pagrindinis herojus greit turi suktis ir kovoti dėl savo gyvybės! Klausimas, kaip jam tai pavyksta, net akinių nepameta, o kalba eina ne apie Briuso Viliso kalibro vyruką. Pabaigoje visai grybai, juokingi kompiuteriniai efektai verčia prunkšti, plika boba su kalmaro čiuptuvais vietoj kojų, jabitute :D Vis kartojau sau, Lovecraft'as, kaip jis vertintų tokią štai savo istorijos meninę viziją? :Dą Bet kai rašai nuobodžiai, kad skaitytojas nespėja akių šluostyt nuo žiovulio, galėtų ir ačiū nuoširdų tarti. Ne stipriausias S.Gordono siaubytis, užtat juokingiausias.

2020 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Desperate Living (1977)

Turiu atviruką,  kuriame vypso John Waters, begėdiškai iššiepęs lūpas, virš kurių lyg juodu flomasteriu perbraukta. Padėjęs jam ranką ant peties, akių šešėliais padabintais vokais, akimis baltakiuoja Devine. Kartu jie sukūrė saują chuliganiškų, akiplėšiškų, avangardiškų, sveiku protu nesuvokiamų kino įžūlybių. Kiek abejojau dėl "Desperate Living", mat Devine čia nerasime, tuo metu vaidino Brodvėjuje. Galvojau, trūks lyg sriubai druskos. O, ne... Fašistinė distopija, patrakusios, isteriškos herojės, chaminės lesbietės pasiglemžė dėmesį ir praleidau pusantros valandos nežmoniškai kvatodama. Ant kulnų lipant policijai, Pegė ir Grizelda atsibasto į keistą lūšnynų miestelį Mortvilį, kurį savo sadistiškuose gniaužtuose laiko karalienė Karlota. Moterys priverstos susitaikyti su naujomis gyvenimo aplinkybėmis, jei nori likti gyvos; nenuspėjamas karalienės būdas.  Nesu mačiusi nieko panašaus į John'o Waters'o stilių: vulgarumas, pornografija, lyties keitimas (iki dabar myžu į kelnes) puikiai dera su šmaikščiais dialogais ir absurdišku scenarijum, kuriame nereikia ieškoti prasmės, o tiesiog mėgautis. 

Castle Freak (1995)

Mėgstu įžvelgti dalykus, kurių režisierius visai neturėjo galvoje, galvą dedu :D Kaip, pavyzdžiui šįkart, užkliuvo skilusi amerikietiška šeimyninė moralė. Patriarchas stoja piestu, kai pilies pabaisa ima kelti grėsmę jo dukteriai ir žmonai, įžūliai ignoruodamas padaro patirtas kančias. Nesvarbu, kad toli gražu nėra pavyzdingas sutuoktinis ir tėvukas. Paveldėjo pilį, reiškia, dabar jis savininkas, visi įnamiai gali eiti po velnių. Kraujo ryšys irgi, spjaunam.  Nė sekundėlėi, nė lašo gailesčio. Jeffrey Combs vaidyba verta atskiros studijos, į kurią čia nesileisiu, bet mėgstantys geek'us, stebėkit šį veikėją. Įtariai pro akinukus spoksančios akys, lūpas ištempusi įtampa, regis, plyš perpus, cha cha cha. Negaliu nesižavėti a.t.a. Stuartu Gordonu; nors filme yra lepsusų, pvz. akloji pamiršta, kad nemato ir bėgdama dairosi atgal ir kitos izdevalkės, grimas, kuriama nuotaika- meistriškai pavaryta. Milžiniška, apleista pilis kelia transilvaniškas aliuzijas, padaras sukurtas su išmone, ir nekelia juoko, priešingai, netgi liūdesį. 

2020 m. liepos 19 d., sekmadienis

Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga (2020)

Vaikystėje daug metų žiūrėtas šou. Tačiau laikui bėgant pamečiau viltį, kad roko ir metalo muzika užims aukštas vietas konkurse, kitaip sakant, suaugau, ir dabar tik dienraščių antraštės beprimena, kad "Eurovizija" tebevyksta. Ak, tie Lietuvos kasmetiniai apsigėdinimai, taipogi išeitų nebloga komedija, bet šįkart amerikiečiai ėmėsi iš esmės Europos fantasmagorijos, atleiskit, Eurovizijos fenomeno, ir pasišaipė tiksliai ir kokybiškai :D Dainų maniera, atlikėjų prototipai verčia kikenti iki ašarų ir galiausiai paspringti. Kai ekrane vairuoja Will Ferrel, žinau kad man patiks viskas, mėgstu bičą. Net likau nustebinta, nes juokeliai visiškai kitokie, iššnipinėtos konkurso smulkmenos,  ir sarkastiškai gnybtelima Amerikai :D Žiurkėno ratas- asmeniškai ištaškęs momentas, kai nieko kvailiau negali nutikti beviltiškam duetui iš Islandijos, ima nutinka, vargeli. Kažin Stepukonio pasirodymą irgi būtų buvę galima išgelbėti panašiais efektais? :D Kas čia žino, galbūt.

2020 m. liepos 11 d., šeštadienis

Scouts Guide to the Zombie Apocalypse (2015)

Atostogaujant Palangoje, turėjau progą prisiminti televizijos naikinamąją galią smegenų ląstelėms. Siaubas, kokios debiliškos laidos transliuojamos, kiek reklamos (ypač- vaistų) brukama, o jau filmai- visiškos šiukšlės iš Steven Seagal kolekcijos ir panašiai. Nenuostabu, kad darosi sunku sutikti blaivios psichikos nepažįstamąjį, o su pensininkais išvis nesusišnekėsi. Meskit į mane akmenį, bet jei telikas kambary kasdien veblena, smarkiai smarkiai rizikuojat. Žodžiu, netikėtai pataikiau ant smagios, nematytos zombių komedijos su itin šmaikščiu lietuvių įgarsintoju, jūs tik pamanykit! Miestelyje zombių epidemija, o du skautai bachuriukai netveria kaily, kaip nori patekt į vakarėlį, kur laukia, švelniai tariant, pisatis. Taigi, planai žlunga, tenka gelbėt savo subines, ir yra šansas tapt didvyriais. Driokstelėjo keli nematyti bajeriai, žvengiau balsu, nors nuslystama į vulgarybes. 

Twin Peaks: Fire Walk With Me (1992)

Smarkiai užgaišau su komentaru, ištaško Lynchas gerai, palieka tave be kalbos dovanos. Net žinant siužetą, vistiek esi nubloškiamas į tamsybių karalystę, kur klesti iškrypimai, blogis,  kūną kausto nepaaiškinama baimė, smegenėles supurto atsakančiai. Serialą žiūrėdavau su tėvais ankstyvoj vaikystėj, amžiams įsirėžė Angelo Badalamenti teminė muzikytė. Visi žino, apie ką tas Twin Peaksas, todėl negaišiu laiko, serialo gerbėjams čia pateikta paslapčių išplėstinė, kas visgi nutiko vargšei Lorai Palmer. Visus režisieriaus filmus vėliau vedu į paiešką ir narstau kitų žiūrovų pastabas, nes sunku nepaklysti sąmonės/pasąmonės labirinte, po kurį vedžioja Davidas Lynchas. Neabejotinai vienas geriausių mistikos virtuozų. Tuo ir baigsiu šį niekingą pezalą, man trūksta iškalbos parašyti geriau.