2014 m. kovo 11 d., antradienis

Suicide Room (2011)

Išvertus į lietuvių kalbą-  "Savižudžių kambarys" (?). Blog'e nepateikinėju angliškų variantų, nes vertimai, kaip rodo  forum cinemas patirtis, būna siaubingi, o be to, gali užklysti koks Vilniaus lenkas ir įsižeisti, kad taip jodoma jo gimtoji kalba. Filmas verčia paaugliškai krizenti nuo dažno kurwa kurwa, bet mintis įdomi. Abiturientas Dominikas,  patyręs skaudžias draugų patyčias dėl kūno išdaigų karate treniruotėje, užsidaro internetinėje erdvėje. Neina iš namų, iš savo kambario,-atranda "Savižudžių kambarį"- chato pavidalo erdvę, kur gali susikurti avatarą- žodžiu, pabėgti nuo realybės. Čia Dominikas sutinka Silviją- merginą, kuri trokšta mirties, bet kažkodėl? to vis nepadaro. Plepiai tauškalais gyvi, apie mirtį jie nė negalvoja, tik nervus tampo. Vaikino tėvai, priklausantys aukštesniam sluoksniui, kur už pinigus gali daug ką, pasimetę,-užmokėjus psiciatrui, problema persistuoja, wtf? Ką daryti? Situacija einas blogyn. Nežinau, kodėl pasirinktas emo stiliukas, manau, įžeidimas homoseksualų. Jei būtų buvęs paprastas nerd'as, gal nebūtų sudominę, maždaug, ai, dar viena pelytė užsidepresavo, kas čia naujo? O turtingų tėvų atžala, narcizas, atkreipia dėmesį. Nežinau, ar dėl to, kas vyksta, galima kaltinti nuolat užsiėmusius tėvus, visgi jaunuoliui JAU 18, kiek vėloka paaugliškai krizei, bet yra kaip yra. Nejutau gailesčio, juokinga iki pabaigos, į galvą nuolat lenda žodis "išsipi*inėja. Vizualiniu atžvilgiu, ir kalbant apie vaidybą,- puiku, tik tas EMO..nu kodėl?! :(

2014 m. kovo 3 d., pirmadienis

Midnight in Paris (2011)

Suviliojo smalsumas pamatyti 20a. pradžios rašytojus,  stebuklingos kelionės metu atgal į praeitį, į bohemos širdį- Paryžių. Gilas ruošiasi vestuvėms, matome, kad iš to nieko gero neišeis; uošviams jis nepatinka, ką veikia su ta narciziška blondine (kaip reta atkari Rachel McAdams)- nesuvokiama. Gilui trūksta savybių, kurios gyvybiškai svarbios praktiškai, paviršutiniškai, materialiai nesavarankiškai moteriai, vadinasi, beveik kiekvienai. Jam nerūpi gerai apmokamas scenaristo darbas, kaip užkalt pinigo, jis tikra nelaimė šiuo atžvilgiu- užuot rūpinęsis sočiu materialiniu rytojum. svajoja parašyti knygą! Rašytojas= ubagas. Vieną vakarą, herojus  patiria neįtikėtiną nuotykį- išmušus dvyliktai valandai, prie jo sustoja senovinis taksi ir nuveža atgal į 20amžių. Čia jis sutinka Hemingvėjų, Salvadorą Dali, Ficdžeraldą ir daug kitų garsių menininkų, kuriais daug žavisi, maža to, turi galimybę su jais pabendrauti.. Filmas labai ..šviesus, užkrečia gera nuotaika, išsilavinusiam žmogui čia kaip koks atlygis už įgytas žinias  :) Stilius man priminė Wes Andersoną, o ir pagrindinis aktorius- Owen Wilson, labai klaidina, visgi tai Woody Alenas. Du filmai iš eilės žmogaus, kuriuo tikrai nesižaviu; visgi pripažįstu, kad cinkelį  turi. Gerai, kad senatvė įkrėtė proto nebevaidinti neurotiškų įsimylėjėlių :)