Eighth Grade (2018)

Nors supratau filmo skleidžiamą žinutę- tylių ir drovių paauglių patiriamos socialinės kančios- tačiau išjausti to kartu su Kayla man nepavyko. Norėjosi išspausti spuogus ir liepti nustoti išsipisinėjus, Jėzau, kokie erzinantys gali būti paaugliai. Būčiau aš taip šaukus ant tėvų, greitai gaučiau žuvį per snukį :D Viršsvorio turinti mergaitė nepaleidžia iš rankų telefono- instagramas, snap chat- realaus bendravimo nelikę. Akį rėžiančios gražių klasiokių fotkės su daugybe laikų- nepadaro gyvenimo lengvesnio. Būtent- bullyinimo nė nereikia, nepastebi storašiknės ir viskas, dabar ignoras tapo didžiausia kančia. Kayla kelia savo kuriamus video į youtubą, kur stengiasi padėti fobijų turintiems bendraamžiams, bet vaikeli, kaip gali patarinėti kitiems, kai pats su savimi sunkiai tvarkaisi :) Filmas panašus į dokumentiką ir atskleidžia,  kokie reikšmingi paaugliams  atrodo nereikšmingi dalykai, kaip bendraamžių pripažinimas, simpatiško bendraklasio dėmesys ir pan. Visgi pabaigoje mergiotei pavyksta susivokti, kad tai, kas svarbu dabar, praėjus keletui metų, atrodys šūdniekiu. Laimės jai. 

Waterland (1992)

Atsimenu, skaičiau Graham Swift "Vandenų žemę", galynėdamasi su sunkiu turiniu ir iš to greitai apimančiu nuoboduliu; visgi man pavyko romaną užbaigti. Knyga sunki, siužeto, regis, neįmanoma perkelti į ekraną. Kaip per pusantros valandos papasakoti apie šimtmečius trunkančią žmonių kovą su jūra, besistengiančia praryti mažą sausumos plotelį, kuriame jie gyvena; nenormalius tėvo ir dukros santykius, meilės trikampį, nusinešusį ketvirto žmogaus gyvybę ir dešimtmečius kankinančią kaltę ir moterišką sielvartą? Jake ir Maggie Gyllenhaal'ų tėveliui puikiai pavyko, pakvietus filmuotis  vieną enimatiškiausių britų,  Jeremy Irons. Melancholiška natūra, vienišojo užsispyrimas- dar niekada nemačiau jo pasirodant geriau. Nerandantis ryšio su mokiniais, atitolus mylimai žmonai, istorijos mokytojas  pradeda klasėje pasakoti apie savo jaunystę. Iškyla senos žaizdos, neigtos daugybę metų, kol virto emocine siena tarp jo ir aplinkinių.

The Sisters Brothers (2018)

Tikėjausi kitko, bet naujas požiūris vesterno žanre- sveikintina. Kraujo vonių fone žybteli gilesnė mintis- ar gyvenimas gali būti tik toks? Nuolatinės gaudynės ir sąskaitų suvedinėjimas, skerdynės, aukso ieškotojų beprotiškas godumas- vieninteliai akstinai pradėti dieną? Idealistas  Hermanas išrado chemikalą, skirtą greičiau pastebėti auksą upėje, todėl spėkit- greitai tapo brolių Sistersų užduotimi. Susekti, kankinti, kol išduos receptą ir nudobti. Tačiau, kaip minėjau, šįkart prieš jūsų akis- kitoniškas vesternas. Kraugeriai Sistersai- vyrai, atsidūrę savo gyvenimo kelyje viena po kitos susiklosčius nelemtoms aplinkybėms. Pateikiami psichologiniai portretai- karštakošio girtuoklio Čarlio ir atsakingo, romantiško,  ištikimo Elajo; žiūrovui palengvinama užduotis suprasti, ką reiškė gyventi Laukiniuose Vakaruose. Šiek tiek nepatiko pernelyg paprastas finalas- Deus ex Machina griebiamasi, kai nebežinai, kaip  užbaigti. Iš kitos pusės, kartais žmogui tiesiog turi pasisekti. Turi pasisekti.

Kindergarten Teacher (2018)

Darželio auklytes visada laikiau šiek tiek kvėštelėjusiom-  nuo deminutyvų kiekio man seniai būtų paralyžuotas liežuvis, o kur dar saldus tonas, verčiantis vemt kaip po gero vakarėlio, suma sumarum- atmetus aplinkybes - rodytųsi, sutrikusios raidos suaugusysis :D Lisa Spinneli kitokia. Jai patinka darbas (bent taip rodosi iš pradžių), tik moteris nusiminusi dėl nutolusių paauglių vaikų, neišpildytų (?) savo pačios lūkesčių. Todėl atradus, kad klasėje yra berniukas su vunderkindo požymiais, labai nudžiunga,  visaip stengiasi atkreipti vaiko artimųjų dėmesį. Sužiba gyvenimo prasmė. Lėtas filmo vystymas kompensuojamas išraiškinga Maggie Gyllenhaal vaidyba- neatlaikyčiau aktorės žvilgsnio ilgiau dviejų sekundžių. Susidomėjęs stebi, kur link veda obsesija kvepianti istorija, bet nujauti, kad nebus gerai. Kažkas nukentės.

The Tale (2018)

Greičiau išguldysiu emocijas, nervingai šokinėdama pirštais klaviatūros šaligatviu, tuo bus geriau. Po peržiūros apėmė šleikštulys, buvo bloga, galva dūzgė kaip širšių lizdas. Dokumentinių filmų kūrėja, kalbinanti vaikystėje seksualinę prievartą patyrusias moteris, pamažu veria savos spintos duris, kurioje nemažai skeletų. Atmintis daro neįtikėtinus dalykus- siaubingus išgyvenimus paverčia "nuostabia, ypatinga istorija", idant atlaikytų sveikas protas. Savisaugos mechanizmai supančioję Jennifer, ji nepripažįsta esanti auka, iš paskutiniųjų priešinasi akivaizdiems motinos ir mylimojo argumentams. Vidury filmo pagavo siaubas, ir iki pabaigos nebepaleido. Suaugusieji šlykščiai, nežmoniškai, pasibjaurėtinai manipuliuoja ir naudojasi, kadangi "darbuojasi" tandemas, žiūrėti darosi veik nepakeliama. Laura Dern išguldė sunkiausią vaidmenį savo karjeroje, jauną Jennifer suvaidinusi mergaitė išvis aukščiau vertinimo ribų. Visa tai- reali režisierės patirtis! Kokio stiprumo žmogumi reikia būti?.. Spyrė žemiau juostos, labiausiai sukrėtęs filmas 2018-ais metais.

Falling Down (1993)

Pirmojoje filmo pusėje tikrai buvau Michael Douglas herojaus pusėje- susvetimėjusi, nejautri, akiplėšiška visuomenė nusipelno šokiruojančio atkirčio, in your face, bitch, in your face. Kasdieninis aplinkinių grubumas, mandagumo stoka, absurdiška aptarnavimo sistema nulaužtų kantrybės šakelę bet kuriam, o mūsų veikėjui tiesiog kaptelėjo paskutinis lašas. Trileris kaip mat įtraukia, nes vis spėlioji, kur link veda įvykiai- ar pamatysim kruviną finalą, ar jis taps didvyriu, Tautos balsu, raginančiu nustoti būti subingalviais. Pažeidėjo paieška- gnybtelėjimas į nemokšų policininkų subinę; detektyvas- veteranas, stumiantis paskutinę dieną iki pensijos, seniai išrišęs reikalą, bet kolegos jo nepalaiko. Irzlūs žmonos skambučiai, raginantys greičiau skubintis namo, pagaliau NAMO, nepadeda. Ateitis sėdėti bambeklės pašonėje nebeatrodo išsvajotas, užtarnautas poilsis. Viena pragariškai karšta diena Los Andžele....

The Ballad of Buster Scruggs (2018)

Šešios istorijos iš Laukinių Vakarų. Broliai Coen'ai leidžia žiūrovui palengva įsibėgėti- pirmosios dvi kupinos juodo humoro iki absurdo ribos, vėliau siužetai pagilėja, lūpų kampučiai tįsteli žemyn. Pasitikėjimu savimi trykštantis nusikaltėlis, apgailėtinas banko apiplėšimas, keliaujantis artistas, aukso karštinė, geresnio gyvenimo paieškos (prisiminiau Donner party, galvoju, uuuu, būtų kiek riebokas kąsnelis) ir paskutinė istorija, kurios nesupratau, tai ir žodžių nėra :D Aprėpta visa vesternų fabula; vienaip ar kitaip, filmai visada apie plėšimus, kovas su indėnais, bordelius ir WANTED- duok gyvą arba mirusį. Garsas, vaizdai- kaubojų ir vesternų mėgėjai gryna palaima akims ir ausims. Patinka man tų laikų mada, nors tu ką- skrybėlės, skarelės, dzingsintys batai- efektinga! Gal pasirodė, bet justi nostalgija laikams, kai gyvenimas buvo erškėčių spygliais klotas, o žmogus kliovėsi tik savimi- ištverme, užsispyrimu, apsukrumu tiesė sau kelią į rytdieną.  

8MM (1999)

Žiaurumo, matomo ekrane, slenkstis, ko gero, yra kintamas dydis. Belaukdama naujausios Larso von Trier'o juostos, jau paženklintos gausiu iš salės pabėgusių jautrių žiūrovų skaičiumi, nusprendžiau "apšilti". Buvo susidaręs įspūdis, kad laukia žiaurus shock'eris, verčiantis skrandžio turinį lauk per abu galus. Tačiau... arba esu emocinė išsigimėlė, arba manasis slenkstis smarkiai šoktelėjo į viršų. Pamenu, po Henrio buvo kilęs šleikštuliukas, ir kelias paras kamavo juodos mintys. Betgi  daugiau akcentuočiau faktą, kad tokį štai "jaukų" filmuką žiūrėjau Naujųjų metų naktį, viena, nes taip socialiniams outcast'ams ir reikia . Visgi, praėjo daugiau nei dešimt metų, gyvenimas pašviesėjo, bet budrumas liko, juodo daugiau nei balto. Joel Schumacher stebina įvairiapusiškumu- ir St. Elmo Fire, ir Betmenas, ir Phantom of the Opera. Vienas ir tas pats režisierius. Gerai suręstas trileris- Nicolas Cage'as šlovės zenite, kai dar kviesdavo į padorias juostas, bet jau greitai nebekvies; sopraniškai šlykštus James Gandolfini (amžiną jam atilsį), žavingasis Joaquin Phoenix ir į šipulius sukulta amerikietiška svajonė Holivude. Esam supažindinami su pogrindiniu pornografijos pasauliu- sąvoka platesnė, negu išneša vaizduotė. Sado/mazo, pusnuogių vaikų nuotraukos, snuff filmai...Ties pastaruoju pavyzdžiu ir užkuriamas filmo variklis. Stebime Nicolo Cage'o herojų, kuris imasi užduoties su profesionalo šaltakraujiškumu, dirba metodiškai, pamažu užčiuopia siūlo galą. Tačiau įsitraukęs į dingusios merginos bylą, seklys nejučiom pradeda mirtiną katės-pelės žaidimą, tampa svarbu įvykdyti šiokį tokį teisingumą, likviduojant nors keletą iškrypėlių. Metamorfozė palieka įspūdį.

Border (2018)

Man visada patiko skandinaviška produkcija, anonsas taip pat daug žadėjo-  pvz. rašytojo John Ajvide Lindqist pavardė, pagal kurio apsakymą pastatytas filmas. Tai jau gavau, lyg žuvies šikna per veidą :D Vienintelį kartą esu užsidengus akis- kai man buvo aštuoneri, ir žiaurybės per Braveheart atomazgą niokojo mano vaikišką sielą. Tai štai, praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams, vėl slėpiausi delnuose- nepatogios, šokiruojančios scenos verčia balti, mėlti, vemti ir t.t. Konfūzytą skaitytoją apšviesiu- Tina, ne itin patraukli moteriškė, turi unikalų gebėjimą. Užuodžia baimę, kaltę, graužatį. Tikrąja to žodžio prasme- išplečia šnerves ir uostinėja kaip gyvulys. Pro ją neprasineši alkoholio kontrabandos ir kitų chuinių. Kartą sulaiko paslaptingą nepažįstamąjį, ir pajunta neįveikiamą trauką. Ima kapstytis neaiškioje savo pačios istorijoje, rezultatai pakeis moters gyvenimą iš esmės.. Juostos nėra su kuo palyginti, Scanorama rules, kala į  klyną! Filmo moralas... esu be žodžių. Rekomenduočiau? Neeeeežžžžiiinauuuuu.... :D 

Happy as Lazzaro (2018)

Scanorama ir vėl mano padangėje, skubu dalintis nupyškinta antele. Būna gerų, būna blogų žmonių, ir yra Lazaras.... Velnias, rašau beleką, filmas sujaukia galvą, nesupranti, ką matai ekrane, bet smegenų kumpliaračiai įnirtingai dirba. O mąstyti man patinka. Mažas Italijos kaimelis gyvena protu nesuvokiamom sąlygom- dirba markizei, lyg būtų kokia baudžiava! Kaimiečiams ne tik nemoka algos, jie gyvena susigrūdę, pluša nuo ryto lig vakaro. O kad stipresnis visada engia silpnąjį, dar išnaudoja naivų geraširdį jaunuolį. Lazaras priima viską pažodžiui, tiesiogiai, jam neįsivaizduojama, kad žmogus gali norėti sanaudiškai naudotis kitu; dėlei ko visos istorijos metu ima siutas dėl jam daromos neteisybės. Filmui įpusėjus, įsipina mistiniai elementai. Wow, prireikė 10min,  kol susipratau, kad ilgakojis laikas padarė didžiulį šuolį pirmyn! Kas čia vyksta,- šaukia racionalus protas, bet širdis džiaugiasi. Kontekstai sproginėja kaip popkornai- religinis, užnešė į Oskaro Vaildo "Ištikimą draugą", reinkarnacija (?)... 

To Wong Foo Thanks for Everything, Julie Newmar (1995)

Wesley Snipes, drag queen amplua,-  gyvenime jau mačiau viską :D Sutinku, komedija prasto skonio, groteskiška kaip nuvarvėjęs lūpdažis ar nubėgusi pėdkelnių akis. Tačiau dėl netikėtos avantiūros, į kurią leidžiasi Swayze, Leguizmo ir Snipes- verta čia paminėti. Ne kasdien pamatysi, kaip juodaodis maivosi išsidažęs kaip margutis, arba moko, kaip elgtis su moterimis, tvirtai laikydamas už kiaušų kaimo pacanėlį :D Noksima ir Vida laimi galimybę dalyvauti Mis Drag Queen America konkurse, ir ne bet kur- Holivude! Bet Vida pagaili nerangios, vulgarokos dalyvės Chi-Chi, todėl finalininkės, pardavusios lėktuvo bilietus, nutaria keliauti į Los Andželą automobiliu. Padaryti "berniuką su suknele" oria dama. Pakeliui sugedus automobiliui, trijulė įstringa nykiam miestely... Žiūri, gėda dėl savęs, dėl aktorių, bet žiūri. Guilty pleasure, kurio nerekomenduosi niekam, ir viešai nesigirsi, kad matei...

Kinky Boots (2005)

Smagi britiška komedija apie netradicinį būdą išgelbėti šeimos verslą- ant bankroto ribos pakibusį batų fabriką. Artimas Full Monty  savo pastatymu, mielais, žemiškais veikėjais, kompleksų nugalėjimu. Be abejo, pagrindinė filmo žvaigždė ir sėkmė- Chiwetel Ejiofor. Charizma, humoras, asmenybė, tekanti per taurės kraštus lyg šampanas- tikra rakštis surambėjusiems fabriko homofobams, tikriems vyrams. Batukų dizainas sukels tavo močiutei infarktą, naujas konceptas rizikingas, viskas pastatyta ant kortos.  Finalas nuspėjamas, bet malonu matyti, kaip žmonėms atlyginama už sunkų triūsą. Romantinė linija juokinga dėl akiplėšiškai negražios merginos kiaulišku nosiuku, tie apkandžioti plaukai- kodėėėėėl? Bet Afroditės nuskriaustosios taip pat turi teisę į fabriko savininko širdį, todėl pasprinkit, gražuolės :D

Kika (1993)

Šįkart Aldomodovaras leidžia sau ypač daug- mirties, išprievartavimo, incesto, žmogžudystės motyvai- pasitelkus sarkazmo objektyvą. Man sunku nupasakoti siužetą, smegenys nuolat bombarduojamos šokiruojančiais faktais, iš kurių.. belieka tik juoktis! Taip, ekrane matome prievartaujamą moterį, ir ką darom? Žvengiam. Kika, iki šleikštulio plepi kosmetologė, pakviečiama papudruoti numirėlį Ramoną. Moters rūpestingumas vyrą "atgaivina", pora apsigyvena kartu. Gražu, pasakiška, jei ne:  Kikos romanas su mylimojo patėviu,, detektyvų autoriumi Nikolu, mįslinga Ramono motinos mirtis ir įkyri žurnalistė Andrėja Randaveidė, kyborgė su kamera ant galvos. Čia pripažinsiu, žiniasklaidos atstovams įgelta nuostabiai :D Nėra pats stipriausias ispano kūrinys, greičiau padaryta for fun, bet gerbėjai nėra griežti teisėjai, todėl nepasakysiu nieko blogo :)

King of the Hill (1993)

Devintojo dešimtmečio kino perlas. Amerika, Didžiosios depresijos žydėjimas. Vaikystė, kurią veja lauk skurdas ir ankstyva suaugusiojo išmintis. Džo, geriausias klasės mokinys, dažnai meluoja. Kur gyvena, kuo užsiima tėvai. "Tėtis-lakūnas" skamba žymiai geriau nei "įkyrus prekeivis šlamštu". Deja, skolos auga, rizikuodamas viskuo, šeimos galva išvyksta, palikęs Džo absoliučiai vieną. Vaikų teisės dar snaudė valstybinio aparato gimdoje, geri laikai buvo :D Filme daug spalvingų personažų: aferistas, charizmatiškasis Adrian Brody, atstojantis Džo vyresnįjį brolį- patraukliausias; melancholiškas suteneris ponas Mungo, šlykštus pasiuntinukas Salivanas, vagiantis iš viešbučio gyventojų, bjaurus gatvės policininkas Burns'as ir daug kitų.. Vienatvė, pinigų stygius, skolos, iškeldinimas- kasdieniniai herojų palydovai. Bet žiūrovas neskęsta liūdesy, priešingai- nuolat jauti žybsint vilties spingsulę. Juk žiūrime vaiko akimis, jie dar nėra pribaigti realybės siaubo, vaizduotė neparalyžiuota- geresnis, sotesnis gyvenimas kažkur visai čia pat.

Jolene (2008)

Margas našlaitės gyvenimo etapas, nuo 15-kos iki 25-erių metų. Neturėdama nieko, viena kaip pirštas, simpatiška mergina negali skųstis dėmesio stoka- jai neabejingi tiek vyrai, tiek moterys. Ankstyva santuoka, viliantis rasti namus, nelaimingai pasibaigęs romanas su vyro giminaičiu, ilgi metai kelyje, ieškant savo vietos po saule- tai vos keli akcentai iš Jolene gyvenimo. Laikotarpis parankus- svajonių šalis Amerika gali daug pasiūlyti. Čia lengvai rasi padavėjos, šokėjos ir kt. darbus, o nuoma nesmaugia. Taigi, įvykiams pasukus nekokia linkme, herojė nusipurto lyg žąsis vandenį, ir vėl leidžiasi į paieškas. Pabaigoje dingsta lengva ir nerūpestinga gaida, Jolene kaip reikiant įsipainioja į santykius su apgailėtinu personažu, patiria sunkų išbandymą ir turi priimti širdį drąskantį sprendimą. 

Joe the King (1999)

Pasakojimas apie ritimąsi žemyn...kai esi dar tik vaikas. Alkoholikas tėvas, prasiskolinęs visam miesteliui, nevengia smurto prieš šeimos narius. Uch, Valas Kilmeris dar niekur toks neatrodė šlykštus, atstumiantis, puikus vaidmuo. Teroro atmosferoj auga du berniukai. Baimės ir neapykantos kokteilis suplaktas gerai., jaučiau, lyg man pati būčiau buvusi Džo kailyje. Kaip dauguma traumuotų vaikų, berniukas  pamažu ima vagiliauti. Šiaip jis geras vaikas, nėra velnio išpera, tačiau blogi įpročiai tampa kasdieniai. Nėra aplinkoje nei vieno, kuris galėtų būti autoritetas, kuriam rūpėtų. Abjuzinimas sukrečia  jau nuo pirmųjų kadrų, negali patikėti, kas vyksta ekrane. Skamba Johnie Ray vinilai, kriminalinės institucijos šnopuoja į nugarą, ateina Džo atsisveikinimas. Kaip jam baisu, matyti užkandinės scenoje: užsisakęs daug patiekalų, negali valgyti- apsivemia. 

Venom (2018)

Niekada neketinau jo žiūrėti,  per Comic Con'ą žvengiau iš anonso, bet gyvenime kartais tenka prieiti kompromisų. Nesitikint absoliučiai nieko, apsiginklavus popkornų bliūdu ir litru Fantos (ko niekada nedarau iš pagarbos kino menui ) didvyriškai priėmiau iššūkį. Nieko neišmanau komiksų pasaulyje, man tas Venom buvo juokingas Alien  ir aštuonkojo seksualinio ryšio produktas :D Karočia, Malaizijoj Tom Hardy suvaidino netipišką sau vaidmenį- įkyrus žurnalistas be skrupulų,  sugriovęs mylimajai karjerą. Negana to, laboratorijoj pasigavo keistą parazitą, kuris su juo kalba, suteikia neregėtos jėgos ir kandžioja galvas.:D Daug autosarkazmo, tai nėra tipiškas superherojų action'as- vienoj vietoj Venom sako : "Savo planetoj aš lūzeris, kaip ir tu, Edi". Be susireikšminimo, be patoso, jokių kietakiaušių. Juokingiausia, kad prabėgus titrams paaiškėjo dar kai kas, privertęs neoriai cyptelėti. Tęsiny vaidins mano mylimas Woody Harelson. Čia jau must see!

Arrival (2016)

Vieniša lingvistė gauna neįtikėtiną užduotį- pavertėjauti atskridusiems ateiviams. Taip, į Žemę nusileido dvylika masyvių objektų-erdvėlaivių, planeta isterijoj. Ar gresia sunaikinimas? Ko jiems reikia? Tuo tarpu svečiai elgiasi padoriai, taikiai, priešingai išprotėjusiai Kinijai ir Rusijai, kuri skelbia ultimatumą- skriskit lauk arba užbombarduosime. Žmogiškos silpnybės ir apgailėtina būtis kaip ant delno. Amy Adams herojė gan lėtai šifruoja keistus piešinius, valdžios organai myga paskubėti, nes jau visai šikna- gresia pasaulio pabaiga. Žmonių baimė ir nepasitikėjimas supriešina pasaulį, juokinga ir graudu vienu metu, gresia III pasaulinis. Pripažinsiu, prailgo, ėmiau dirsčioti į laikrodį, bet pabaiga atperka. Tik nelabai supratau kokią ten knygą ji išleis, ką būtent ten dėstys (?)....

The Town (2010)

Ilgai spyriojausi, kadangi pagrindiniame vaidmenyje- Ben Affleck. Nevirškinu. Nuolat prasimuša "koks aš axujenas ir beprotiškai žavus, pavydėkit, sutriai" stiliukas. Bet sukandau dantis,-  sulindo. Benius išsipisinėja ir čia, jokio tragiško herojaus nemačiau, chemijos su Rebecca Hall neįvyko, priešingai- lyg nuostaba aktoriaus veide- ką aš veikiu ekrane su šita nepatrauklia moterim?? :D Visgi scenarijus kurti ir režisuoti turi gyslelę (galėtų čia apsistoti). Bostone įžūliai švarinami bankai, pamažu FTB užčiuopia siūlo galą, nors kliaujasi daugiau empiriniais įrodymais. Vieno apiplėšimo metu įkaite paėmęs moterį, pagrindinis herojus vėliau ją susiranda ir užmezga santykius. Lyg dar mažai adrenalino vagiant :D Sužavėjo Jeremy Renner- impulsyvus smogikas isterikas- Oskaro nominacija už antraplanį. Pelnytai. Kulminacija aštri, dirginanti nervus, atminty šmėstelėjo Heat flashbackai, didelis komplimentas.

Terms of Endearment (1983)

Mama- tai žmogus, kuris gali kritikuoti tavo lepšį vaikiną, įkyrėti patarimais tvarkant santuokinį gyvenimą, įkyriai skambinėti po niolika kartų į savaitę nes.. ji vienintelė suinteresuota 100 procentine tavo laime be išskaičiavimo. Aurora Greenway- nenuilstamo motiniškumo pavyzdys, jei duktė Emma nebūtų analogiškai tvirto charakterio, ištrūkti iš po švelnaus, bet švarcnegeriško gimdytojos sparnelio nebūtų pavykę. Santuokinis gyvenimas einasi sunkiai, trys vaikai, stinga pinigų, vyras žvalgosi į kairę. Rutina, nuobodulys, pervargimas.. Tačiau moteris tvirtai pasiryžusi- norėjo šeimos, su skandalais ir isterijom ją ir išlaiko. Filmą puošia trys puikūs aktoriai- Shirley McLane, Debra Winger ir Jack Nickolson, kaipgi kitaip. Senstelėjęs dendis mergišius, netikėtai sudaro porą su Aurora. Jų katastrofiškas pasimatymas įeina į kino istoriją, juoksitės už pilvų susiėmę. Tiktų Motinos dienai- ir linksma bus, ir ašaros išgrauš akis pabaigoje. 

Badsville (2017)

Ilgai gromulavau mintyse, kas visgi čia buvo; tada pažvelgiau lyg į jausmų mokslinę fantastiką, ir filmas absoliučiai išteisintas. Įsivaizduokime vietą, kurioje klesti vien Blogis. Vyrai talžo vienas kitą be gailesčio, vaikai auga su narkomanėm motinom, moterų padėtis apgailėtina... Meilei nėra vietos. Ir staiga vienas vyras drįsta... rūpintis ir mylėti. Jam ne visvien. Ateina į pasimatymą su kekšiškai apsirengusia moterim, ir padovanoja jai meškutį. LOL. So gay! Visiškas ištižimas. Bet Winkui nusispjauti- vyrui patinka Suzy, ir taškas. Jo nekamuoja dilemos, vyriška tatai ar ne, ką pagalvos kiti ir pan. Pamatai apnuogintą vyro jausmų pasaulį, kartais jis atviras iki nejaukumo- lyg tavo antroji pusė užrėktų girdint pusei Maximos prie daržovių skyriaus- Stase, aš tave myyyyyyyliu! Kaip ir malonu, faina, bet kodėl taip garsiai- mąstai mintyse, slėpdamasi už burokų. Pagrindinė filmo  keliama  problema- užstigmuota stipriosios lyties jausmų išraiška. Visuomenė neleidžia jiems verkti, būti švelniems ir jautriems- tu ką, boba, - iškart skaudus niūktelėjimas į šoną. Vaidybos klausimas, emmmm... Aktoriai akivaizdžiai ne savo rogėse, bet šiaip taip leidžiamės nuo ledu aptraukto kalno :D Kinematofrafija nuostabi- dykumos, dulkės ir mažai augalų. Pagal mane :). Taigi. Vienas keistesnių šių metų atradimų, bet visad malonu, kai šarabanai smegenyse girgžda, traška, cypia- nustebti man reiškia laimėti.

Donnie Darko (2001)

Nemenkas iššūkis smegenėlėm, jei nesėdi išsižiojęs vardan judančių paveiksliukų ekrane. Kelionė laiku, alternatyvi realybė, atvirkštiniai vaiduokliai, oi... Nebuvo lengva, skaičiau paaiškinimus internete dantis iššiepus, visgi tvirtinti, jog pagavau kampą iki galo, reikštų akiplėšiškai meluoti. Prasideda nuo to, kad jaunas, bet smarkiai sutrikęs vaikinukas Donis vos nežūva, ant šeimos namų nukritus lėktuvo varikliui. Lunatikavo išdykėlis, tuo metu voliojosi golfo aikštyne. Ir tai ne vienintelis keistas reiškinys, lydintis paauglį- netrukus ima vaidentis žmogaus dydžio kiškis, vardu Frenkas. Šizofrenija? Galbūt. Arba ne. Pašiepiamas Amerikos priemiesčio gyvenimas, skystagalviams brukamos gyvenimo būdo trenerio vaizdajuostės "apie geresnį rytojų". Betgi paties Patarėjo "popamokinė veikla" kertasi su lekcijų nuostatom, ania?..  Nežinau, kiek seansų reiktų, kol galutinai išaiškėtų man visi fyntai, nežinau, ar norėčiau 2,5val kart X kartų prievartauti smegenų ląsteles. Kaip ten sakė Sokratas-| "žinau, kad nieko nežinau" :D

Don't Worry, He Won't Get Far on Foot (2018)

Džonas Kalahanas geria beveik visą sąmoningą savo gyvenimą. Našlaičio kompleksas, aukos vaidmuo- akstinas panirti į saldų svaigalų nerūpestingumą. Tačiau po tragiškos avarijos, kurios metu Džoną paralyžuoja žemiau pečių juostos, vyrui pamažu tenka susiprasti, kad metas pokyčiams. Tiesa, ne iš karto- persikreipęs, iš paskutiniųjų buchalina viešoj vietoj, už medžio pasislėpęs. Visgi alkoholikas pradeda lankyti AA susitikimus, ir prasideda lėta sužaloto gyvenimo regeneracija. Joaquin Phoenix, vaidinąs pagrindinį vaidmenį yra puikus, bet ypač nustebino Jonah Hill. Susirinkimų vedėjas ir pagrindinis sponsorius nelinkęs gailėti, tik išklausyti. Kadangi pasirinkęs būti auka, esi kaip įkaltas vienam taške, tolimesnis progresas neįmanomas. Filme daug sarkazmo, juodo humoro, kas smarkiai skiria jį nuo kitų juostų apie neįgaliuosius.  Tai- biografija, toksai Kalahanas išties egzistavo. Žinot, kas jam padėjo išlipti? Piešimas. Šiurkštūs bajeriai laikraščiuose atkreipia visuomenės dėmesį, vieni jo nekenčia, kiti- dievina, savivertė šauna į viršų kaip raketa. Taip Džonas pamažu pereina programą, ir įveikia paskutinę užduotį.

Man on the Train (2002)

Koks vienišas turi būti žmogus, kad priimtų po savo stogu įtartiną tipą? Nes nuotykis. Nes GAL kažkas atsitiks, gyvenimas pakryps kita vaga, žaisminga siela sename kūne sušoks paskutinę salsą. Profesorius ir bankų plėšikas. Iš pradžių pastarąjį erzina akademiko entuziazmas ir begalinis malimas liežuviu- didžiausia plepė moteris kapituliuotų- bet netrukus tarp vyrų užsimezga kaip ir draugystė. Filme daug jautrių kadrų- momentas kai Monesquier matuojasi svečio kožą ir maivosi prieš veidrodį imituodamas Waitą Erpą; kai dėlioja puzzle- vienas ryškiausių vienatvės simbolių; kai siūlo Milanui pinigų... Nes abu žino, kad planas neišdegs, su banku bus prastai. Paradoksalu, koks artimas gali būti absoliučiai svetimas, atsitiktinis žmogus. Vienas gražiausių draugystės pavyzdžių kine. Elegija neišpildytam gyvenimui, koks jis galėjo būti, bet nebebus, nes laiko neliko :)...

Maelstrom (2000)

Iš pirmo žvilgsnio tobulas gyvenimas dažnai slepia psichikos pakrikimą ir begalinę vienatvę. Dvidešimt penkerių metų Bibiana, žymaus tėvo duktė, vadovauja trims boutique'ams, gyvena nuostabiam bute miesto centre, turėtų būti laiminga verslininkė. Bet, bet, bet... Ką tik pasidarė abortą ir pakliuvo į netyčinį nužudymą. Dviguba kaltė veda mergina iš proto. Istoriją pasakoja žuvis, laukianti skerdiko. Apskritai, žuvų tiek daug, kad beveik jauti vemt verčiantį aminų kvapą. Esame supažindinami su aukos darboviete, kuri paradoksaliu būdu susijusi su žudikės nepasitenkinimu per kietu omaru restorane. Žmonės vieni su kitais susiję nematomais saitais, ir vis dėlto kaip išverstakės, plaukioja vienišos savo vandenyse. Smarkiai prajuokino nepažįstamasis, patariantis neėsti savęs ir nesijaudinti, juk niekas tiesos nežino. Pabaiga yra visiška pasaka, atitrūkstam nuo tikrovės ir neriam į giliausią beprotiškos meilės dugną. Argi įmanomas atleidimas? 

Under the Volcano (1984)

24 valandos iš vienišo britų konsulo gyvenimo, skandinamo taurelėje. Tiksli alkoholizmo  priežastis nėra žinoma, tiesiog negailestingai atvirai pavaizduotas priklausomybės siaubas- geriama nuo ryto ligi vakaro. Degtinė, tekila, viskis kliuksi į gerklę lyg limonadas. Pirmieji signalai- netvarka garderobe- trūksta kojinių. Kadangi tai saloje žinomas, įtakingas asmuo, tasai faktas kelia graudulį. Vėliau seka gėdingas sklaidymasis scenoje, nesąmonių tirada labdaros renginyje. Bet Džefriui nusispjauti, degradacija seniai nušlavė viešosios nuomonės barjerus. Vilties spindulys- grįžta žmona, vieną kartą jau nusprendusi palikti beviltiškoje padėtyje atsidūrusį sutuoktinį. Simboliška- veiksmas vyksta II-ojo Pasaulinio karo išvakarėse, Mirusiųjų dieną.  Meksika šėlsta fiestoje, aplink šoka velniai, skeletai, šiepia dantis ir prognozuoja liūdną baigtį. Albert Finney vaidyba... Meistriška! Net kilo mintis- galbūt filmavimo aikštelėje ištisai gerdavo? 

Dead Ringers (1988)

Dvynių fenomenas masina; faktas, kad iš apvaisinto kiaušinėlio išsivysto ne vienas, o du gemalai, atrodo keista, paslaptinga tikrovė. Identiška išvaizda, ypatingas ryšys, telepatija..  Cronenbergas klausia- o kas, jei viena siela padalinta dviems kūnams? Broliai Eliotas ir Beverlis-  karjeros laiptais spėriai kopiantys ginekologai. Eliotas- apsukrus, sarkastiškas mergišius; Beverlis- tipiškas mokslininkas, namisėda, intravertas. Kortas sujaukia pacientė- garsi aktorė, trokštanti pastoti. Deja, dėl gimdos anomalijų tatai neįmanoma. Bet kodėlgi neužmezgus dvigubo romano, jai to nežinant? Cha cha, broliai išdykėliai, čia net mandriau už Bžeską, kuris dvi mergas toj pačioj pop grupėj tratino :D Netikėtai vienas brolių įsimyli, ir situaija darosi nevaldoma. Ima ristis žemyn žaibiškai- nespėjau užfiksuoti, kas būtent sukėlė nervinį breakdowną. Viena tegaliu pasakyti- Jeremy Ironsas- tobulas pasirinkimas perversijoms ir keistenybėms. Kas matėt Lolitą, suprasit. 

Georgia (1995)

Jaunesnės sesers beviltiški bandymai prilygti vyresnėlei Džordžijai, kuri yra muzikos pažiba, sutraukianti į koncertų sales minias gerbėjų. Sadie planams išgarsėti vis kažkas pakiša koją. Sakysit, vokaliniai sugebėjimai? Na... aš iš Lietuvos, kur dainuoti gali visi, ir nebūtinai balsu, tad neapsiimu teisti :D Juodvi be galo skirtingos, įžymioji gyvena tykų, šeimyninį gyvenimą. O jaunėlė, iki užkimimo kartojanti, kad visai nepavydi šlovės, pamažu ritasi žemyn. Alkoholis vaidina esminį vaidmenį, paskui narkotikai.. Džordžija niekada neatsisako padėti- priima į savo namus, duoda pinigų, bet, kaip supratau, atsisako suprasti, ką išgyvena Sadie. Emociškai juodvi nuotolusios kaip Kuba nuo Paryžiaus. Konkurencija tarp seserų yra viena aršiausių. Tai- artimiausias žmogus, įsivaizduoji, kad jūs- vienas ir tas pats- tai kodėl man taip suknistai nesiseka? Bet suvokti skirtumą gyvybiškai būtina, norint susitvarkyti gyvenimą ir nepaskęsti nevisavertiškumo pekloje. Sunku pasakyti, ar Sadie pavyksta, nes pabaiga keistoka. 

The Fly (1986)

Dar viena seniena, nusipelniusi būti prikelta iš atminties mirusiųjų. Vis dėlto filmas įtaigus, kad po šitiek metų akyse tebestovi vaizdas, kaip Golblumas, rodydamas naujai įgytą jėgą, sulaužo vyrui ranką. Rankų lenkimas, na žinot. Žaidimas :D Bet pamiršau izoliaciją. Čia vaidina vos trys aktoriai- mokslininkas (Jeff Golblum), žurnalistė (Geena Davis) ir pavydus jos ex'as (ponas Kažkas) Viskas. Būtent tai varo didžiausią šiurpą- naujas  mokslinis atradimas- niekam nežinomas, niekieno nemonitoruojamas, nenuostabu, kad prieinama prie tragedijos. Cronenbergas vėl pastato subjauroto kūno shot'ą, kurį raukydamasis išgeri. Mokslininko išvaizdos transformacijos net po kelių dešimtmečių tebežavi savo estetika ir dizainu, išvirkščia beždžionė vėl priverčia krūptelėti, o tirpstančios nuo rūgšties galūnės... Šlykščiuosi musėmis, bet omg, jei vieną dieną ant balkono krašto nutūptų žmogaus gabaritų skraiduolė :D Laikraščio tūta būtų bejėgė.

Pat Garrett & Billy The Kid (1973)

Turiu pripažinti, oranžinio kraujo fontanai trukdė žiūrėti į vesterną rimtai. Bet panašu, kad čia daugiau Sam Peckinpah stilius, nes tikroviška paletė buvo prieinama. Susišaudymų scenos chaotiškos, kelia šypseną: mėsos tikrai nedrimba kaip per kraštus besiliejanti košė :D Du seni draugai atsiduria interesų kryžkelėje: vienas nori žinoti, kad sulauks aprūpintos senatvės, tampa šerifu, kitas- nė neketina nieko keisti, lieka pramuštgalviu tvarkos trikdytoju Biliu, arba Vaikeliu. Nepaisant to, kad atsidūrė priešingose barikadų pusėse, vyrai nenustoja pagarbos vienas kitam. Radau palyginimą- kaip mylimieji, meilei išblėsus, sentimentų negali atsikratyti. Savaime suprantama, palaikai Bilio pusę, jo veikėjas atrodo žymiai moralesnis, humaniškesnis nei valdžia piktnaudžiaujantis Garetas. Trankymas per veidą, nors ir prostitutei, is a NO-NO. Beje, Bilio gaujai priklauso...pats Bobas Dylanas! Filmavimo aikštelėje jaučiasi keistai, vaidyba atsargi, tai daugiau stebėtojas nei aktorius. Užtat jo įdainuotas "Knocking on Heaven's Door" atpučia melancholijos debesį; Laukiniai Vakarai bus sutramdyti.

Straight Time (1978)

Taip ilgai gulėjo aplanke, kad pamiršau, kuo jis patraukė mano dėmesį. Iki momento, kai scenoje pamačiau Edward Bunker. Kas jis toks, nesivarginsiu aiškinti, skaitantiems mano blog'ą neturėtų kilt problemų, o neskaitantiems... Pasigooglinkit, nelabieji! Praėjus parai, požiūris susigulėjo, kas vakar atrodė nemokšiška ir juokinga, šiandien regisi kitom spalvom. Max Dembo, po šešerių metų, praleistų kalėjime, bando asimiliuotis kaip padorus visuomenės pilietis. Tik parole officer kiša pagalius į ratus, pernelyg uoliai seka, kad Maxas laikytųsi protokolo, kitaip tariant, būtų steriliai pavyzdingas.  Deja..  Sekant įvykius ekrane, nesmerkiu desperatiško, pikto, nelaimingo Dustino Hoffmano herojaus. Jis, Harry Dean Stanton ir Gary Bussey padirbėjo fantastiškai. Kalėjime įgytos pažintys- fatališkos, tai žmonės, į kuriuos kreipiesi, kai teisingieji spjauna tau į veidą. Lūzeriškos vagystės tvoskia beviltiškumo odekolonu, per juvelyrinės apiplėšimą norisi verkti iš nevilties- vyrai, kodėėėėėėl? Nujaučiau, kad geruoju nesibaigs, ale vistiek krestelėjo nervus :(..

Se7en (1995)

Metams bėgant, keičiasi požiūris į tą patį filmą; kas kadaise užėmė kvapą ir vertė aikčioti, šiandien nė trupučio nesudrebina CNS. Dėl šios priežasties niekada nežiūriu gero filmo antrą kartą- taip mano atmintyje jis amžinai lieka tom keliom nuostabiom valandom, praleistom kitame pasaulyje. Kodėl darau išimtį? Nes pirmoji "Se7en" peržiūra vyko, kai man buvo ne daugiau kaip... 10 metų! O kino klasika yra verta likti atminty ryškesnė, gyvesnė.  Nuostabu, kaip tėvai nedėdavo jokio cenzo televizoriaus veizėjimui, nebent pasirodydavo kokie erotiniai motyvai. Slydo  jau minėtasis Davido Fincherio nuodėmių septynetas, vakarų, praleistų prie siaubekų, nesuskaičiuočiau... Pasirodo, atminty išsaugojau nemažą dalį siužeto, kur jau pamirši tinginystę arba pabaigą "what's in the box, what's in the box?! Kas dar pasikeitė, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų? Logiška- Bradas paseno, nebevirpina širdelės, Kevin Spacey susišiko karjerą pedofiliniais skandalais, o Freemanui kažkokia moteris irgi pateikė nusiskundimą dėl priekabiavimo. Sunki aistrų našta...

Payday (1973)

Maloniai kaip žuvytė prisiplaukiojus Riešėje, buvau pailsusi, todėl neišjungiau iš pažiūros nuobodaus, lėto , be jokios intrigos septinto dešimtmečio relikto. Kaip puiku, kad to nepadariau! Žymus kantri dainininkas vieną po kito  atstumia net labiausiai jam atsidavusius žmones. Maury Dann'as toli gražu nėra mėgtina asmenybė- mergišius, alkoholikas, savanaudis manipuliuotojas. Vis dėlto jam pavyksta suburti asmenis, suinteresuotus jo gerove- grupses, sumanų vadybininką, silpno protelio, bet geraširdį vairuotoją. Šių žmonių rūpestis- kartu jų prakeiksmas; išsunkęs kaip kempinę, Maury išmes tave į istorijos sąvartyną. Neleidžiu sau subjektyvių vertinimų, žvelgiant vien į aktorystę- Rip Torn profesionaliai suvaidino šlovės sugadintą, pasimetusį žmogų. "Aš nesu visuomenės nuosavybė",- šaukia jam dirbančiai komandai ir sprunka iš kambario. Žmogus yra silpna būtybė; kiek žinome atvejų, kai padidintas visuomenės dėmesys ir atsivėrusios galimybės išvedė žvaigždes iš pusiausvyros..

Scanners (1981)

Sci-fi tema- kokia mokslinių eksperimentų auka gali tapti žmogaus kūnas. Egzistuoja dvi mutantų grupės- padedantys mokslininkams tyrinėti laboratorijose, arba laboratorijų žiurkės, ir blogieji- kaipgi be juodų avių- medžiojantys kitus, į save panašius. Kuo jie ypatingi? Priverčia žmogų išeiti iš proto, po to galva sprogsta kaip ant asfalto ištėkštas pernokęs arbūzas  :D Man patinka, kaip vos po kelių minučių pajunti režisieriaus braižą- nervus dirginanti muzika, veiksmas naktį, žmogaus kūno transformacijos- tai Cronenbergas. Pripažinsiu, siužetą man turėjo ilgai aiškinti, nes draugija blaškė dėmesį, pasirinkti sudėtingą juostą buvo klaida :D Pabaiga priminė talidomido atvejį, o finalas- štai kas iškils prieš akis, išgirdus "protų mūšis", cha cha.

Trees Lounge (1996)

Liūdnai juokingas apie baro muses; žmones, praleidžiančius alkoholio draugijoje daugiau laiko nei artimais, mylimais. Vieniems čia- prieglobstis, kitiems- paskutinė vieta, kur gali pasidėti. Diena iš dienos jie geria, skandindami bokale vienatvę, bedarbystę, nevilties jausmą. Nenorėdamas mums įvaryt depresijos, režisierius ir pagrindinio vaidmens atikėjas Steve Buscemi griebiasi humoro; labai subtiliai, nevulgariai- tik baigus filmą įsisąmoninau, kokios iš tikrųjų liūdnos herojų istorijos. Mylma moteris su tavo geriausiu draugu, byranti šeima, tragiškai miręs senukas, į destruktyvius santykius linkusi paauglė.. Pamatysite daug Holivudo žvaigždžių, be minėtojo Buscemi, pasirodo Samuel L. Jackson, Daniel Baldwin, Chloe Sevigny, Anthony LaPaglia, Seymour Cassel, Mimi Rogers ir kt. Gyvenimas kartais labai nuliūdina, išgerti- nieko tokio, bet reikia nustatyti ribas. Liūdesys taip pat turi turėti trukmę.                                                                                                                                                                                                                   

Don't Move (2004)

O dėl visko kalta ne vietoje sugedusi mašina.. Susiklosčius aplinkybėms, susikerta dviejų nieko bendro neturinčių žmonių- chirurgo Timočio ir nepasiturinčios Italios- likimai. Prasideda šokiruojančiai žeminantys, šlykštūs santykiai, netikėtai peraugantys.. į meilę. Penelope Cruz dar kartą įrodo esanti fantastiška aktorė- vieniša, daug kentėjusi, savigarbos stokojanti herojė drasko širdį. Mažiausia, ko šiai moteriai reikia, yra nelaiminga meilė. Kaip liepsna, suviliojusi šiluma, pagauna drugį ir nuveda pražūtin, taip klostosi ir tragiška meilės istorija. Keista, kaip meilė nesirenka, sukeldama skausmo ir kančių grandinę abiem pusėms, nors prabanga, patogus gyvenimas visada nusveria. Mistinis motyvas parodo situaciją iš Timočio pusės, neišeina jam klijuoti "visi vyrai kiaulės" etiketės, nors ranka kyla ne kartą.

Incident in a Ghostland (2018)

Filmas nenusipelnė  prastovos- matytas dar liepos 1-ąją(!) bet vasaros metu atsiranda daugybė progų ištrūkti iš namų, pasiautėti, gamtoje pačilinti. Įtempiu smegenis ir mėginu atgaivinti įspūdžius. Sukrečia nervų sistemą, štai ką pirmiausia atsimenu. Motina ir dvi paauglės dukterys atsikelia į senovinį tetos namą, pilną keistų šmutkių. Moteris užpuola du įsibrovėliai, brolyti, arši kova, kraujospūdis užkils. Praėjus daugeliui metų, vienai iš dukrų, po mįslingo skambučio, sukils prisiminimai. Yra dalykų, kurie niekada nesibaigia.. Wow, žiūrovas vedžiojamas už nosies, gąsdinamas, priverčiamas nuolat mąstyti, ir vistiek gauni, ko nesitikėjai. Mėgstu, kai visko mačiusią išpindėjusią akį siužetas dar sugeba priversti iššokti iš orbitos. Lyg tyčia sutapo, kad žiūrėjom tiesiai po Hereditary milžinišką potencialą turėjusio, bet skardžiai žiūrovam į veidą pirstelėjusio siaubeko. Prasivalai užterštą atmintį ir pusantros valandos nerviniesi. Jėga!

Kodachrome (2018)

Labai nuspėjamas, betgi įdomią idėją nešęs filmas. Juostelinių fotoaparatų eros pabaiga, talentingo menininko ir siaubingo tėvo modelio autoriaus- gyvenimo pabaiga. Gaila, kad smarkiai šlubavo vaidyba, filmas galėjo būti žyyymiai geresnis. Sūnaus- tėvo santykio dramatizmo nesijautė. Bereikalinga, pritempta romantinė linija- grynai sliekas didesnei žiūrovų įvairovei sužvejoti, ech. Iš mano pusės, kaltas Last Man on Earth perdozavimas; Jason Sudeikis sarkazmina kur reikia, kur nereikia, rodos, normaliai vaidinti jam nebeišeina. Elizabeth Olsen negalėjo būti holivudiškesnė,  standartinis vaipymasis ir debiliškos šypsenos vertė vemti. Užtat Ed Harris,  kino vilkas, savo rolę iškaukė gerai. Senas šiknius, netgi mirties akivaizdoje, pelenais galvos nesibarsto, prisiima atsakomybę už priimtus sprendimus, nevirkauja. Užtat virkavau aš, bet kaltinu bemiegę naktį oro uoste, dėl to išsibalansavo nervų sistema, hehe. Labai stiprus garso takelis, galėčiau prisiekt kad girdėjau Pearl Jam! Žodžiu, kai esi jaunas, niekam nežinomas režisierius, įžymybės nesiveržia filmuotis tavo juostose. Reikia būti dėkingas ir už tas kelias dalinai žymias pavardes.

Vampires (1998)

Guilty pleasure. Nuo pirmųjų kadrų matosi- skriptas parašytas lyg aštuonmečio,  kiek padedamas Johno Carpenterio. Paskutinis sąlyginai normalus jo režisuotas filmas; "Halloween", "The Thing" šlovė- seniai praeity. Keista, jam tebuvo 50 metų, kai statė Vampyrus, kur tasai tamsus polėkis išgaravo? Linksma stebėti į nepavydėtiną situaciją pastatytą James Woods. Povyza tarytum sako: į kokį čia bliat šūdą įsivėliau; dėjau skersą, kaip išeis, taip bus gerai, per daug nesistengsiu. Tačiau ką reiškia geras aktorius kakutiškam filme- išvelka valandą keturiasdešimt minučių nonsenso, iš serijos taip blogai, kad net gerai. Vampyrų medžiotojas Jack Crow ir jo šutvė užtinka išperų lizdelį, neblogai pasidarbuoja, nors neranda vado. Po to seka smagus afterpartis su negražiom  kekšėm, bet  daug alkoholio. Vyrai nusitašo, ir tampa puikiu grobiu atskridusiam gotų mastermaindui, tfu, vampyrų vierchui Valekui. Komiškas personažas, klykiau iš juoko, kai kekšei kažkur palei kirkšnį įkando, kinky bastard :D Nesinori čia išspoilinti visko, bet daug dalykų, kurių nepamatysi kasdien- kunigui šikna išspardoma, skerdynės vienuolyne, kaip prisidegint žaizdą kakle, blyn, kakle:D

Regarding when Anthony Montoya (Daniel Baldwin's character) fires a short burst through the sub machine-gun and then uses the barrel to cauterize his neck wounds; there's no way such a short burst would produce the kind of heat needed to cauterize a wound like that.

Čia tų klaidų ir daugiau, jomajo, ai bet nesigilinkim, ne pasmerkt norėjau. Prisijuokiau, ir ačiū už tai. Beveik viskas, kas vyksta dykrų apsupty: vien kaktusai, smėlis, ir vienišos degalinės, pavergia mano širdį. 

Olivier, Olivier (1992)

Jausmas, lyg ant kūno ropotų vabalas, kurio negali nusipurtyti-  šlykštu, nors  nepavojinga. Prancūziška perdėtos motinos meilės istorija ir tragedija. Olivjė- devynmetis mamytės popinamas sūnelis, vyresnė dukra nė iš tolo nesulaukia tiek šiltų jausmų. Dar kartą pasitvirtina- pagimdžiusi vyriškos lyties kūdikį, moteris mato jame vyro atitikmenį. Iškrypėliška, neteisinga, tačiau realu. Staiga, pakeliui pas močiutę, berniukas dingsta. Mama taip ir nesusitaiko, šeima išyra- tėvas iškeliauja, lieka duktė, pagaliau sulaukusi dėmesio valandos. Praėjus šešeriems metams, vaikas.. atsiranda. Bet ar tai tas pats Olivjė? Žiūrovas  vedžiojamas už nosies, nors gal persiduoda aršus ir beatodairiškas mamos tikėjimas. Tikime ir mes. Čia jos vaikas, ir visa kita nesvarbu. Man sukėlė chaosą. Wow.

Maurice (1987)

Dedu varnelę ties "pažintis su James Ivory kūryba" ir esu linkusi pamiršti režisierių. Kodėl? Nuobodu iki kaulų smegenų, nusižiovavau kokius septyniasdešimt tris kartus, skruostai paskaudo. Buržua sąmojus žarsto, arbatą geria, susitaria dėl sekančios arbatos, šūdą mala, ir taip dvi su puse valandos.. Tema gal ir įdomi- gėjų padėtis XXa. Anglijoje. Meilės objektas tobulas- elegantiškas garbanius Hugh Grantas, kurį Maurice dievina. Bet tenka susitaikyti- dviejų vyrų jausmai yra amoralus, visuomenei nepriimtinas dalykas., gresiantis kalėjimu ir garbės praradimu visiems laikams. Blondinas, vaidinantis Maurice, nuoširdus, atviras, rūpestingas, degančia širdimi. Pastangos jį perauklėti į heteroseksualą ir juokingos, ir šiurpios- nesirodo vyrukui damos žavingos, ir gana. Tuo tarpu Hugh Grantas- komformistas, bailys, antrojoje filmo dalyje laikai špygą, kad Maurice galų gale išsivaduotų nuo neverto žmogaus. Slopinama aistra tarp dviejų pagrindinių veikėjų, turėjo pereiti į frustraciją, iššauti kaip patranka, bet ne- štai kuo negalėjau patikėti. Negi anglai išties tokie šalti silkės pilvai?! Tiesa, gaunam kelias scenas lovoj, net bybutis pašmėžuoja, tačiau ne balandėliai burkavo!

Videodrome (1983)

Sykį užkibau už Woods, peržiūrėjau seną klasiką; Cronenbergas, reiškia bus kažkas kūniško, šlykštaus ir surrealistiško. Taigi, iš karto sakau- absoliučiai nesupratau apie ką filmas.. Maksui Renui priklauso nedidelis televizijos kanalas, orientuotas į seksą ir prievartą. Reikia nuolat ieškoti kuo nustebinti, sukrėsti smurto ir pornuškių ištroškusį žiūrovą. Į jo rankas patenka keista vaizdajuostė, kurioje užfiksuotas kankinimas ir galų gale, žmogždudystė. Turinio nėra, viskas velniškai tikroviška. Maksas pradeda ieškoti vaizdajuostės autoriaus, ir pamažu pradeda trintis riba tarp realybės ir haliucinacijų. Kaip ir mano supratimo, kas po velnių, čia vyksta :D Net jei pamiršiu siužetą, visad prisiminsiu kiaurymę Makso pilve, ir kaip ginklas suaugo su jo ranka- vaizdas šlykštus, bet įtraukiantis. Beje, tamsiaplaukė femme fatale- Blondie vokalistė!

The Onion Field (1979)

Nors James Woods garsi pavardė Holivude, žinau tik kaip kviestinį Family Guy personažą, kurio vardu net mokyklą pavadina :D Absoliučiai neįsivaizdavau, koks tai aktorius, tik girdėtas balsas vertė krizenti. Persona neeilinė- ilgas, mąslus veidas, liesas sudėjimas ir maniakiškas žvilgsnis kalba- nekrėsk juokų su manimi. Gaila, to nežino du policijos pareigūnai- Kempbelas ir Hetingeris, kai patruliuodami sustabdo jo mašiną. Įvykiai greitai pasidaro nevaldomi, ir Powelas nušauna vieną iš jų svogūnų laukuose. Pist, ir kūnas sukniumba ant žemės. Žmogžudystė netikėta, neišprovokuota neprotingo elegesio, todėl dar labiau sukrečia. Powelą ir pagalbininką greitai sučiumpa, prasideda ilgas, įstatymų spragų kupinas ir nusikaltėliams palankus teismo procesas. Likusį gyvą pareigūną` kamuoja išgyvenusiojo kaltė, kvestionuojami jo veiksmai, vyrui pašlyja psichika. Istorija paremta tikrais įvykiais, visuomenę papiktino netobula teisės sistema, leidžianti iš naujo ir iš naujo apskųsti teismo sprendimą, tokiu būdu išvengiant mirties bausmės, netgi randasi viltis išeiti į laisvę.

The Lure (2015)

Atsisakiau bet kokio kritiško požiūrio avangardinio lenkų miuziklo atžvilgiu. Patariu ir jums žiūrėti kaip haliucinaciją, o ne rimtą meninį filmą. Dvi seserys undinės patenka į kabaretą, viena įsimyli čia dirbantį Matieką. Prisimenate Hanso Kristiano Anderseno "Undinėlę"? Grubiai tariant, tai artimiausias siužetui kontekstas, mėginant suprasti, kas čia dedasi. Tiesa, undinėlės kartais sužvėrėja, ir gali tau, pvz, širdį suėsti- kalbu tiesiogine prasme :D Stiprioji filmo pusė- šou, šviesų efektai, tūsas,  primena Naujametinį žiburėlį, kyla noras iššauti šampano butelį. Žiauriai juokinga: meilei trukdo py*dos neturėjimas, o jai atsiradus, išaiškėja  paviršutiška jausmo prigimtis :D Verta pažiūrėt dėl visų whatafakų, kurie šaudo galvoje lyg fejerverkai ir kliedesio prieskonio, kuriuo The Lure gausiai apibarstytas :)

The Ballad of Little Jo (1993)

Šiais laikais vienišos motinos nieko nestebina, skandintis nereikia, ir akmenim niekas neapmėtys. Gausi pašalpą, ir tiek. Tačiau mažiau nei prieš du šimtus metų tavo likimas būtų buvęs daug liūdnesnis. Suteršusi garbę, tampi persona non grata savo šeimai, draugams, likusiai visuomenei. Taip nutinka Džozefinai Monagan, gražiai aukštesniosios klasės merginai, nevykusiai sugulus su saldžialiežuviu fotografu. Palikusi kūdikį seseriai, herojė iškeliauja iš gimtųjų vietų, tačiau greitai susiduria su žiauria realybe. Laukiniai Vakarai nėra pati saugiausia vieta vienišai moteriai. Be vedybų,  moters laukia tik prostitutės dalia. Ir čia Džozefina imasi drąstiško sprendimo- nurėžia kasas, ir tampa Mažuoju Džo. Beveik dviejų valandų trukmės vesterne stebime, kaip jai sekasi adaptuotis, mokytis šiurkščių vyriškų manierų, šaudyti iš ginklo ir.. pelnyti pagarbą. Mažasis Džo virsta kietu vyru, turinčiu savo nuomonę ir priverčiančiu kitus su ja taikstytis. Suzy Amis labai gerai atliko nelengvą jai tekusią užduotį- metamorfozė stulbina. Filmas liūdnas- kokiu erškėčių keliu nuėjo moterys iki teisės balsuoti, mokytis, dirbti!

Hounds of Love (2016)

Mėgstu Australijos produkciją- tikroviška, laukinė, nenudailinta garsiom pavardėm iš Holivudo, kurios dabar žada daug, o duoda mažai. Prikaustė dėmesį nuo pat pirmųjų kadrų- aplink verdant gyvenimui, niekam nieko nenutuokiant, tyko iškrypėlis. Tobula schema- paauglių merginų atsarguma nukenksmina  faktas, kad mašinoje sėdi moteris. Ką blogo gali padaryti porelė? Taip ir Frederikas ir Rozmari West'ai "šėliojo" Anglijoje 7-8 dešimtmetyje; aukų sąrašas siekia kelias dešimtis jaunų nelaimingų žmonių..Vienintelė Viki viltis- įterpti pleištą poros santykiuose. kurie, kaip ir visų, turi silpnybių. Evie- pavydi, linkusi į desperaciją, Džonas- pedantas, silpnas žmogus, valdomas nepasotinamų aistrų nevykėlis. Manipuliacijų žaidimas prasideda, išgyvenimo laikrodis tiksi, ar pavyks?..

Monte Walsh (1970)

Buvau pratusi, kad vesternai tik apie kietus bičus, kurie pasiruošę bet kada išsitraukti ginklą. Žaibuojantys žvilgsniai, spjūvis, žaibo greičiu vienas nukalamas, o kitas gali eiti ramiai gerti į saloon'ą. Arba kokia istorijytė apie kerštą ir pan. Pasirodo, egzistuoja dar viena vesternų kategorija- kaubojų eros pabaiga. "Montis" visą gyvenimą vaikėsi laukinius arklius, bet laikai keičiasi. Tiesiamas geležinkelis, žmonės kuria gyvenvietes aplink jį, prerija tuštėja. Industrializacija stumia "tikrus vyrus" iš eterio, reikia ieškoti kitų būdų pragyventi. Kas veda, kas pasuka nusikaltimo keliu. Puikiai atskleistas vyriškas liūdesys, desperacija. Dar nevėlu keisti pasaulėvaizdį, bet ar įmanoma? Kai esi laukinis prerijų vilkas, ką beveiksi mieste? Nestaugsi po langais. Filmas žaismingas, nuotaikingas pradžioje, bet gan grubiai pereinama prie niūrios ateities, kuri nusimato. Pastebėsiu, kad laiko perėjimas ne itin sklandus, kartais visai nesusivoki, kiek praėjo, žiū- Lee Marvinas vėl su ūsais, nors tik ką nusiskuto. Wtf. Pabaiga kelia liūdną šypseną- kaubojaus garbės kodeksas miršta kartu su Shorty.

A Single Man (2009)

Reikia pripažinti, kad heteroseksualiam asmeniui žiūrėti filmą apie seksualines mažumas, gėjus, kai esi moteriškos lyties, yra... nepatogiai apmaudu? Sunku, kai gražūs vyrai bučiuojasi, asistuoja vienas kitam, over and over again. Apskritai, čia viena erotiškiausių juostų, kokias teko matyti- ir įsidėmėkit- jokių vulgarių nuogybių. Tik žvilgsniai, na keli bučiniai, tačiau kibirkštys lėkte lekia, likau smarkiai apsvilusi. Colin'as Firthas, Mathew Goode, ispanų saldainiukas, o vaikyti,  leiskit kaip Homeriui seilę paleisti- ohhhh.. Realybėj jų vaikaisi beviltiškai, ir lieki it musę kandusi. O musė nepaprasta, neseniai ant š... patupėjusi. Ok, kiek nuklydau į lankas, tiesiog norėjau išreikšti keistą nepatogumo jausmą, nepaleidžiantį viso filmo metu- filme tatai tenka pernešti vargšei girtuoklei Julliane Moore. Turinys paprastas- anglų kalbos profesorius stengiasi susitaikyti su tragiška mylimojo mirtimi. Daug pasakojimo pirmuoju asmeniu, pastebėjimų, kasdieninė beprasmybė ir vienintelė įmanoma išeitis. Režisierius- dizaineris Tom Ford, taigi filmas turi dar vieną pliusą- nuostabūs kostiumai, estetika visur, kur pažvelgsi. 

Man Who Wasn't There (2001)

Pastaruoju metu išseko filmų šulinys, atsargoje nieko neturiu, tad atsisukau į klasiką, kurios nemačiau velniai žino kodėl. Galbūt dėl tokių akimirkų kaip ši. Ironiškas, cigarečių dūmuose paskendęs sleeper'is (blyn, kaip užsinorėjau parūkyti aš per jį). Billy Bob'as Thorntonas, flegmatiškas mažakalbis kirpėjas, nesėkmingai pabando pakeisti savo gyvenimą. Pirmu asmeniu pasakojama istorija veda nuo vieno nesusipratimo prie kito; mėginau įsivaizduoti, ko gi trūko Ed'ui? Ok, daug kas esam nepatenkinti darbu, bet tasai nepasitenkinimas lyg tinginystė. Sužinojęs nemalonią tiesą apie žmoną (jei manęs kas paklaustų mėgstamiausios aktorės pavardės:ak,  McDormand!), ją abejingai pakentė. Žinoma, vėliau tatai baigėsi šiurpiai, galbūt smurtingas snukiadaužis nebūtų tiek daug kainavęs. Bet pagrindinis herojus kaip nendrė leidžiasi siūbuojamas absurdiškų atsitiktinumų, jam dzin. Iš tikrųjų, lyg Edo nė nebūtų- gi neįmanoma būti tokiam pasyviam. Super. Toji melancholija daro filmą patrauklų. Režisieriai Coen'ai apsiėjo be įprastų kraujo balų, pasirinktas nespalvotas filmavimo būdas.

Monsieur Hire (1989)

Ateity, pamiršus, apie ką filmas, užteks mesti akį į plakatą. Skvarbus, nepadorus, atkaklus Hire žvilgsnis tučtuojau grąžins atmintį. Filmas priverčia pakelti galvą ir patikrinti, ar žaliuzės nuleistos- a vdrug koks iškrypėlis spokso iš gretimo namo.. pas mane tatai nelabai įmanoma, ir vis dėlto.. Keistas dviejų žmonių ryšys, kur persipina  obsesija, šantažas, išdavystė..dėl beproitiškos meilės. Apie tai moterys mėgsta pasvajoti, bet mielosios, nei viena nenorėtų patirti realiame gyvenime. Įdomu, kad Alisai tai nesukelia siaubo, ji nebėga įduoti peeping tom'o. Priešingai, merginai malonus kaimyno dėmesys, glostoma savimeilė. Cha. Neapsigaukit kaip aš. Juk čia Sandrine Bonnaire, vilkė avytės kailyje. Žiauriai įtraukiantis, stilingas prancūzų trileris, klasė. Amerikiečių aktorės niekaip neperteiktų žaismingumo ir elegancijos, apsivilkusios tik baltus triusikus ir papinyką.