Koks vienišas turi būti žmogus, kad priimtų po savo stogu įtartiną tipą? Nes nuotykis. Nes GAL kažkas atsitiks, gyvenimas pakryps kita vaga, žaisminga siela sename kūne sušoks paskutinę salsą. Profesorius ir bankų plėšikas. Iš pradžių pastarąjį erzina akademiko entuziazmas ir begalinis malimas liežuviu- didžiausia plepė moteris kapituliuotų- bet netrukus tarp vyrų užsimezga kaip ir draugystė. Filme daug jautrių kadrų- momentas kai Monesquier matuojasi svečio kožą ir maivosi prieš veidrodį imituodamas Waitą Erpą; kai dėlioja puzzle- vienas ryškiausių vienatvės simbolių; kai siūlo Milanui pinigų... Nes abu žino, kad planas neišdegs, su banku bus prastai. Paradoksalu, koks artimas gali būti absoliučiai svetimas, atsitiktinis žmogus. Vienas gražiausių draugystės pavyzdžių kine. Elegija neišpildytam gyvenimui, koks jis galėjo būti, bet nebebus, nes laiko neliko :)...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą