Safe (1995)

Namų šeimininkė Kerol dienas leidžia aerobikoje, tuščiai plepėdama su draugėm, laikydamsi absurdiškų dietų ir užsakinėdama baldus namų interjerui. Ji- turtingo vyro antroji žmona, tai visos jos pareigos.

Nelabai prasminga? Bet kuri nenorėtų 100proc. skirti sau, kai visu namų ruošos darbus atlieka samdyta darbuotoja iš Pietų? Merginos, jau tik nefeministinam dabar, nepatikėsiu vistiek. Tuo labiau, kad iš vyro Kerol nesulaukia psichologinio smurto, kurį taip mėgsta išlaikytojai- "viskas čia mano" mojuoja jie pirštu prieš nosį agresyviai arba menkina tave draugų akivaizdoje. Tiesa, iš jos pageidaujama, kad sėdėtų visa graži per vakarienes ir juoktųsi iš paikų pokštų, bet čia nieko sudėtingo, ar ne? Tačiau vieną dieną važiuodama automobiliu, Kerol užklumpa smarkus kosulio priepuolis. Prasideda keistos alerginės reakcijos, bet daktarai nieko neranda. Siūloma net kreiptis į psichiatrą. Įdomu sekti vyro reakciją. Jis kaip išleistas balionas, flegmatiško būdo, žmogus be savybių. Bet iki pat pabaigos palaiko sutuoktinę, net pastarajai leidusis į nupušėlių stovyklą. Medicininės ligos priežastys lieka neaiškios, tiesiog kūnas priešinasi aplinkai... irdamas. Kai užgniauži protą, nuslopini prasmės klausimus galvoje, jis lieka vienintelis parodyti, kad kažkas negerai. Paprastai imamasi depresijos temos, bet ji nuvalkiota, todėl šio filmo akivaizdus kūniškas manifestas toks ypatingas. Julliane Moore nudirba titanišką darbą. Trapi tuštutė, beprasmiškai leidžianti dienas, taip ir nepelno žiūrovo nepasitenkinimo, stebuklinga! Priešingai, mums gaila jos. Niūrūs muzikos tonai hipnotizuoja, suvoki, kad per 2 valandas nepamatei nieko ryškaus, atrakcingo, bet žiūrėjai įsitempęs, sulaikęs kvapą. Nuostabi patirtis.

Another Round (2020)

Tvirta, patikima šaka, norint išlipti iš siaubo filmų pelkės, į kurią buvau įpuolusi. Pastebėjau, kad per 2020-2021 metus siaubekus rydavau dešimtimis, jie rikiavosi vienas paskui kitą nenutrūkstama eile, su vos keliais "kitokio kino" intarpais, bet po to vėl grįždavau prie kraują stingdančios medžiagos. Ačiū tau, Corona. Aišku, truputį didžiuojuosi savimi, kad teikiu pirmenybę ne main-stream produkcijai, mėgstu iškasti retenybes, ieškojimas man- didelis malonumas. Taigi, keisdama kursą, ėmiausi patikrinto produkto- 2020-aisiais "Oskarą" geriausio užsienio filmo kategorijoje pelniusio "Another Round". Nuo pat pradžių didžiai nustebino žanras- čia komedija?! Mano emocijos bangavo tik diapazone nuo "baisu" iki "liūdna". Bet skandinavai visada pasižymėjo savitu stiliumi, festivaliuose renkantis Danijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos filmus niekada neteko nusivilti. Keturi mokytojai, kolegos, nutaria imtis eksperimento. Kasdien palaikyti atitinkamą promilių rodmenį kraujyje- taip sakant, vis pasipildyti alkoholio atsargas. Aišku,jie ne iš gero gyvenimo griebiasi tokių šokiruojančių veiksmų. Vienam šeimyninė laimė kažkur paklydo, o mokinių akyse neturi autoriteto, kitą pjauna namų buitis su trim mažyliais, trečias bijo mirti vienas, o ketvirtas išvis nesuprasi- vienišius kūno kultūros mokytojas, kuriam nėra ką prarasti. Iš pradžių  herojai  laikosi nusistatytų taisyklių, nepersistengia kliukindami stiklinę, bet greitai reikia vis didesnių dozių "ant drąsos", o iš paskos seka priklausomybė. Kas liūdniausia, pradžioje situacija pagerėja- tiek darbe, tiek asmeninėje erdvėje. Nes alkoholis turi vieną nenuneigiamą pliusą- žmogus atsipalaiduoja. O kartais nieko daugiau ir nereikia, kad reikalai imtų klotis kaip iš pypkės. Čia ir slypi tragizmas- kokie susikaustę, įvaryti į kampą, desperatiški jaučiasi žmonės, kad nėra kitų, vienodai patikimų, bet nežalingų priemonių. 

Dust Devil (1992)

Moteris, bėganti nuo smurtaujančio sutuoktinio, paima pavežėti paslaptingą pakeleivį. Gražus vyras, kaip čia pravažiuosi pro šalį? Negali jos kaltinti, Robert John Burke skleidžiama seksualumo ir pavojaus aura yra įviliojusi ne vieną musę į tinklą. Pasakotojas už kadro mus supažindina su kelių demonu, tykojančiu vienišų, niekam nereikalingų žmonių, Afrikos folkloras, juodoji magija ir t.t. Mane nelengva pašiurpinti, bet ritualas atokiame name padengė kūną žąsies odą- vienišų žmonių medžioklė, jų  beviltiška būklė, žmogaus pažeidžiamumas, gyvenimo trapumas nudiegė širdį. Senas detektyvas seka keliu, nusėtu aukomis, išsiaiškinti tiesą bus jo gulbės giesmė. Miestelis merdi, darbovietę palieka paskutinis aukštesnes pareigas užimantis pareigūnas, tad viskas jau tik jo vieno rankose. Kas skaito mano tinklaraštį, žino, kad man patinka dykumų peizažai, smėlis, oras, raibuliuojantis nuo karščio,- visko čia apstu. Atmosfera- be priekaišto, užkliuvo tik juokingas make-up'as, kai demonas akimirkai praranda žmogišką pavidalą, ak, bet filmui veik 30metų, stebėtina, kaip stipriai išpildyta visa kita.

Severance (2006)

Visada pavydėjau ofisiniams darbuotojams, pirmiausia jų grafiko 8-17.00, laisvų šventinių dienų ir savaitgalių, žavėjo firmos organizuojami vakarėliai. Bet pažiūrėjus Severance, pagalvojau- visgi  team building looks like a  shitty thing! Ne todėl, kad autobusas nukrypo nuo kurso ir darbuotojai paklydo atšiauriame Vengrijos miške. Pamiršau faktą, kad bendradarbių nepasirinksi, ir pavojaus akivaizdoje tavo gyvybė priklauso nuo haliucinogenų vartotojo,  komandos vadovo su nuliniais lyderystės įgūdžiais, žaidimų fanatiko ir t.t. Ironijos kupinas tasai team buildingas, chebra nepajėgi susivienyti, idant ištrūktų iš pamišėlių apsupties. Juodo humoro sočiai, tai pagrindinis patiekalo prieskonis, suteikiantis pikantiškumo ir noro krizenti į kumštį. Kaip jau supratote, čia išlikimo slasheris, kur vargšeliai ofiso darbuotojai skerdžiami lyg paršeliai. Pagalvojus apie savo šansus, palikčiau  saviškius nedelsiant, vos suuodus, kas per situacija Kaip rodo filmo fabula, toli nenubėgčiau, bet išvengčiau snarglių, myžimo į batą, bobiško verkšlenimo. Man tinka :D