The Black Phone (2021)

Jaučiau Stiveno Kingo prisilietimą, o tada paaiškėjo, kad trumpos istorijos, pagal kurią pastatytas filmas, autorius yra Kingo sūnus! Geriausias 80-ųjų eros pavaizdavimas, serijinių žudikų klestėjimo bumas, laikai, kada vaikai dingdavo be žinios kasdien, o žiniasklaida ir policija buvo bejėgės. Remtasi garsiojo iškrypėlio John W. Gacy byla, tik be aliuzijų į tai, ką jis darydabo vaikams, prieš juos nužudydamas... Bet jei manot, kad tai nors kiek sumažina siaubo dozę, labai klystate. Finis ir Gven gyvena su alkoholiku tėvu, kuris skalbia jiems šonus kada užsimanęs. Dėka to, brolis ir sesuo laikosi lyg vienas kumštis, vienybė jų stiprybė. Finis kenčia mokykloje, nors yra protingas ir sumanus vaikis, tiesiog jam trūksta pasitikėjimo. Jokio "Stranger Things" glamūro, vien liūdna ir slegianti kasdienybė. Negana to, kaimynystėje dingsta vaikai, prapuola geriausias Finio draugas, o tada ateina ir Finio eilė.  Skirtumas tas, kad su berniuku užmezga ryšį buvusios žudiko aukos, o sesuo Gven mato pranašiškus sapnus. Ar jam pavyks ištrūkti iš siaubūno gniaužtų? Jėzau, tie skambučiai gąsdinantys, aukos nebeprisimena savo vardų, patirtas košmaras ištrynė jų tapatybes, liko tik skausmingi prisiminimai. Tobulas siaubekas po tiek metų pertraukos!  Ethan Hawke sukūrė šiurpų, atstumiantį, bet įsimenantį Grobiko personažą, ateityje stosiantį į Kriugerio, Penywaiso, Pinheado gretas per Helloween'ą, nors gerai pasvarstyčiau, prieš dedantis jo kaukę.. 

Crimes of the Future (2022)

Labai laukiau naujo Davido Cronenbergo filmo, faktas, kad būdamas 79-erių, vis dar kuria, kelia susižavėjimą. Turiu pasakyti, tai buvo bene giliausias jo darbas, su aiškia ekologine žinute ateičiai. Žodžiu, žmogaus kūnas adaptuojasi prie besikeičiančios aplinkos (tiksliau ekologinės katastrofos) augindamas naujus, neaiškios paskirties organus, nėra jokio žaizdų užkrėtimo pavojaus, dingęs skausmo jutimas. Filme nematome nei vieno gyvūno, nėra beveik jokios technikos- mobilekų, kompiuterių ir t.t., užtat radosi žmonių, kurie ieško naujų, ypatingų pojūčių, prisitaikydami prie dirbtinės juos supančios aplinkos. Performeris Saulis Tenseris rengia makabriškus šou, kurių metu iš jo kūno pašalinami minėti organai, asistuojant partnerei, sutraukia nemažą gerbėjų būrį. Iškreiptas smalsumas? Galbūt, daug kas naujajame pasaulyje kitaip. Į jį kreipiasi tėvas, prašantis viešos savo mirusio sūnaus autopsijos. Jis tvirtina, jog jam pavyko "išvesti" naują žmonių rūšį, gebančią misti plastiku. Tenseris bendradarbiauja su policija, kurią ypač domina ši plastikos inžinerijos grupuotė. Performeriu itin žavisi naujų organų registravimo darbuotojai- Vipetas ir Timlin, kurią itin juokingai suvaidino Kristen Stuart. Yra vieta, kur atrodo, kad pamatysi sudrėkusį Kristen klyną, kai ji atsiduria vienoje patalpoje su Lea Sedoux, iš garsiojo "Blue Is the Warmest Colour". Filme Tenseris pradeda kvestionuoti savo paties padėtį, požiūrį į nuolat besikeičiantį kūną. Priešingai daugumai, jis jaučia skausmą, net maistą ryti kančia.  Kas jis- išsigimėlis publikai linksminti ar ypatingas individas, kuriam reikia priimti save tokį, koks yra? Pasak režsisieriaus, kūnas yra realybė.

Swan Song (2021)

Puikiai tiktų kino festivalio programai, ir nebūtinai LGBT, nepadarytų gėdos ir "Scanoramai", ir "Kino pavasariui". Žiūrovas turi būti ypatingas, ne eilinis iš minios, nes pats filmas išskirtinis, nepatogus, jautrus, graudinantis. Todėl kam panašaus gyvenimo būdo žmonės atrodo iškrypėliai, tiems geriau pasitenkinti įprasta forumcinemo programa apie heteroseksualius superherojus. Viso filmo metu neatsigėrėjau Udo Kieru- elegantiška ir, išdidžiai jis kuria praeityje garsaus kirpėjo, gėjaus, o dabar- vienišo seno žmogaus senelių prieglaudoje, portretą. Kokios manieros, žvilgsnis, žiedais apkarstyti pirštai- neįsivaizduoju, kas kitas būtų atlikęs tokią pavojingą užduotį- išvengti komiško efekto, peršokti parodijos spąstus? Amžiaus vaidmuo. Netikėtai mūsų veikėjas, nykiai gęstantis tarp demencinių senučiukų, gauna žinią- jo paslaugų tetstamente pageidauja  turtinga sena klientė paskutinėje kelionėje- savo laidotuvėse. Nors iš pradžių spyriojasi- tarp jų būta nesutarimų- galiausiai buvęs meistras leidžiasi į kelią. Pabėga iš prieglaudos, ir kulniuoja į miestelį, kuriame kadaise buvo legenda. Jį dar atpažįsta- širdingas susitikimas drabužių parduotuvėje, ir ne toks širdingas pas buvusią kolegę, tapusią aršia konkurente. Viena aišku- Patas buvo didis grožio kūrimo virtuozas. Sužinome detalių iš jo asmeninio gyvenimo, apie skaudų mylimojo praradimą, apie atsidavimą darbui, performansus scenoje:  galva-kandeliabras užsitikrina pozicijas kinematografijos istorijoje, apie besikeičiančius grožio standartus ir negebėjimą prisitaikyti. Ak, tie bateliai su perlais pabaigoje :)...

The Outfit (2022)

Ši puiki kriminalinė istorija pavėlavo gerus dešimt, gal net penkiolika metų. Viltis, kad žiūrovą nustebins/priblokš atomazgoje- naivu. Čia viskas lyg ant delno nuo pradžių. Žiūrovo smegenys įpratę laukti netikėtų vingių, siužeto pokštų, jas apmauti darosi nebeįmanoma. Beliko žavėtis pasakojimo būdu, kai viskas lyginama su siuvimo procesu, estetiškumo fiesta. Taip išėjo, kad adata ir siūlas nėra svetimi mano rankelėms, todėl scenografija prilipo. Uždara erdvė- siuvimo ateljė, joje darbuojasi šeimininkas ir ne tokia uoli padėjėja. Priedo čia vyksta nešvarūs mafijozų darbeliai. Vieną vakarą  sugriūva čion prakiurdytu šonu, po apsišaudymo su konkurentų gauja. Ateljė šeiminkui teks pademonstruoti virtuoziškumą, norint išsisukti iš nepavydėtinos situacijos. Kaip minėjau, iškart pajunti, kad įgūdžių jis turi, ir ne vien čekšėti žirklėmis.

Sleep Tight (2011)

Namo prižiūrėtojas, kasdien mandagus, paslaugus su gyventojais, turi tamsių paslapčių. Jo pagrindinis taikinys -jauna mergina, nuo kurios veido nedingsta šypsena. Prižiūrėtojas nepakenčia laimingų žmonių, nes pats negali būti laimingas, tai lyg sutrikimas. Jo darbelius pamatysit patys, bet pati idėja, o Dieve.. Privatumo pažeidimo siaubiakas, kurio didžiąją dalį užpildo suvokimas, kad motyvo tai nėra. Vis galvojau, gal ji buvusi mokyklos meilė, ar internetinė pažintis, kuri staigiai nutrūko, atstūmus pagrindinį herojų ir akimoju viską išmetus iš galvos. Būna tipų, laikančių pagiežą daugybę metų, kurie paskui paverčia simpatijos gyvenimą pragaru. Nepateisinamas elgesys, bet bent jau yra motyvas. O čia- ne. Tiesiog. Tavo laimė erzina mane, kentėk, rupūže. Įdomu pasidaro, kai pamatom, kad jo klausimų kelianti veikla akylai stebima kaimynų mergaitės, kuri nepėsčia- išsirūpina sau naudos. Kiek aplink nesveikų, blemba. Ispanija vėl išvertė iš koto..

Small Engine Repair (2021)

Turėjau patikrinti, kas filmo režisierius, scenarijaus autorius- kažkas kabinosi už akies. Savotiškas siužeto dėstymas, kartais visiškai bereikšmės scenos ir pašnekesiai apie nieką. Neklydau, pirmas blynas. Bet ši autentika išskiria jį iš kitų, nenuolaidžiauja tingaus žiūrovo užgaidoms, kurį reikia sudominti kas 5-7min, antraip jis nusisuks it aikštingas vaikas. Tiesa, santrauka galėjo būti lakoniškesnė, būtų tobulas whatafakas,  tad jei norėsit pažiūrėti, neskaitykit imdb nieko, priimkit tuščia skaidria galva. Filmas išmoningai neatskleidžia kortų 3/4 laiko, kas nekantrius žiūrovus atbaidys. Vienu metu jau galvoji, trys diedai geria kieme ir kvailioja, ir apie tai kurti filmą, kokios čia nesąmonės?? Aktoriai pirmąkart matomi, su viena išimtim, koks įžūlus erzinimas! Bet simpatiški veikėjai, ypač nabagėlis Packie, užkariauja dėmesį ir verčia likti iki galo. Jį suvaidinusį aktorių įvardyčiau kaip geriausią, sukelia prieštaringų emocijų, nuo juoko iki gailesčio, pasirodo, patirties kine ne taip ir mažai turi.  Kažkokiu būdu čia atsidūrė ir Šonas iš The Walking Dead, pasirinkimas čia vaidinti rodo įvairiapusiškumą, pagirtina. Pabaiga nurauta, tiek tepasakysiu.  Taip keistai, kad net gerai :D Mėgstu lyginti filmus, ieškoti panašumų, ir arčiausia, nors tik vos vos, pačiu situaciju absurdiškumu, beviltiškumu, būtų Coen'ų Fargo. Ok, gal persistengiau, bet nenoriu atsiimti žodžių, juostos šviežumas, gaivumas ir nenuspėjama baigtis mane sužavėjo.

Hatching (2022)

Gimnastė  Tinja deda visas pastangas, kad įtiktų reikliai motinai, kuri yra kalė iš pragaro :D Iš pažiūros jų šeima tobula- mamytė turi priklausomybę socialiniams tinklams, be perstojo kelia idiliškos šeimos vaizdelius į internetą, nepaleidžia asmenukių lazdos iš rankų. Nuolatos spaudžia dukrą, kad lietų devintą prakaitą, sektų maistą, idant laimėtų ten kažkokias varžybas. Neįgyvendinti tikslai jaunystėje permetami vaikams, klasika. Toliau darosi gražiau. Skrupulų neturinti motina atvirai apgaudinėja sutuoktinį, begėdiškai įtraukdama Tinją. Nejauku žiūrėti, kai atvirauja apie asmeninį gyvenimą, gal per švelnus žodis, esam pritrėkšti amoralumo masto. Nieko nuostabaus, kad Tinja jaučia didelę įtampą, kurią nuleidžia laukdama, kol išsiperės miške rastas kiaušinis. Nepaparastas kiaušinis, nes jis auga. O kai išsirita, prasideda smagumėliai. Šovė mintis, kad ir aš norėčiau, kad panašus padaras prasineštų pro man miegoti trukdančius kaimynus, bet tai reikštų, kad kraujas langais varvėtų, o langus plauti aš tingiu :D Psichologinis suomių siaubekas apie iškreiptus motinos ir dukros santykius, kas baisiausia, panašių motkų dažnai pasitaiko. Tik nei viena dukružė negauna  ypatingo kiaušinio, vargšelės užauga kompleksuotos, su valgymo sutrikimais, ir jų gyvenimas vienaip ar kitaip, čiuožia velniop. Vyrauja bejausmiškumas, kuris ir sukuria išskirtinę nuotaiką, įtraukia ir nors vystymas lėtokas, sėdi ir nejaukiai stebi, kokių monų dar nutiks :)