Roadgames (1981)

Daug metų ieškojau "Roadgames"; vis nebūdavo torrento. Vakar desperatiškai naršiau 80-ųjų siaubekų sąrašuose- gal kas dar nematyta. Buvo nuotaika pažiūrėti kažką, kur aktoriaus vaidyba užėmė specialiųjų efektų vietą, buvo svarbi lokacija, o ne vien triesti verčiantys jumpscare'ai. Tūkstantąjį kartą įvedžiau į paiešką "Roadgames" ir vualia- galų gale man pavyko! Buvau ir tebesu didelė Stacey Keach gerbėja; tikram talentui netrukdo nė kiškio lūpa. Sunkvežimio vairuotojas Patas, kuriam vienatvės valandas trumpinti padeda šuo dingas, įtaria, kad kelyje dažnai sutinkamas furgono vairuotojas yra moterų  žudikas. Gali būti, kad jo miego negaunanti vaizduotė pučia muilo burbulus, gali būti ir tiesa- ši situacija išnaudota unikaliai. Arba/arba. Herojus mėgsta kalbėtis su savimi, šalia esant šuniui, neatrodo klaikiai, bet vis dėlto, ne visai ir normaliai? :) Pirmoji pakeleivė turbūt sutiktų, bet pati įsiprašė į ratus, įkyrybė. Paskui įlipa Jamie Lee Curtis, širdis suspurda pasirodžius garsiajai aštuntojo dešimtmečio scream queen ir klausant jų šmaikštaus dialogo. Patas pasidalina savąja detektyvine versija. Mergina nuobodžiauja, todėl sutinka kartu leistis į šį nuotykį. Didžiulis palengvėjimas iš mano pusės, kad romanas tarp jų neįsiplieskia, nors ženklų būta, amžiaus skirtumas klaikus, būtų viską sugadinę! Paskutines 15min netveri smalsumu išsiaiškinti, kaip ten iš tiesų buvo. Patas, apdujęs nuo miego trūkumo, vaikšto tarp pakabintų skerdenų, klaustrofobiškas, skersgatvyje įstrigęs policijos automobilio, fūros ir furgono "traukinukas"- kokios scenos, fantastika,  suspensas aukščiausiame taške. Lieka klausimų, mėginau ieškoti interneto platybėse, bet noir to ir siekia. Palikti abejonę.

Kupla (2022)

Poor Things (2023)

Bene laukiamiausias metų filmas; geriausia, ką yra pastatęs Yorgos Lanthimos, nurungė net "Favoritę", pasirodžiusią prieš keletą metų. Mano mylimas Willem Dafoe pasirodė makabriško daktaro, a la Frankenštein, amplua. Išvaizda pats priminė garsųjį elektra prikelta lavoną, o tvariniai, lakstę kieme.. Daug kuo galime gėrėtis šiame filme :D Unikalus eksperimentas, viso gyvenimo pasididžiavimas- "prikelta" jauna moteris, kurios kūną ištraukia iš upės. Bela- lyg mažas vaikas suaugusiojo kūne, jos kalbos maniera, elgesys ir pareiškimai- filmo variklis, dovanoja žiūrovui daug linksmų akimirkų. Kada mergina nutaria, kad metas keliauti pasižvalgyti po pasaulį, sunerimsti dėl jos laukiančių pavojų. Su tokiom nepatyrusiom smegenim ir lovelasu pisuokliu draugužiu šalia, kas vargšės laukia?? Tačiau Bela nušluosto nosį visiems skeptikams,  nuotykis veja nuotykį, ji geria gyvenimą iš sklidinų bokalų ir prašo dar. Ema Stone bus atlikusi įsimintiniausią vaidmenį savo karjeroje, be ginčų, ar jis pelnys apdovanojimų, kitas klausimas. Kad nuo šiol Helloweeno garderobas pasipildys dar vienu kostiumu, galima neabejoti. Filmas apie hedonizmą? Sunku pasakyti, bet geriau pagalvojus, daktaro eksperimentas- nuostabaus kilnumo gestas.

Rosalie (2023)

Nesitikėjau, kad filmas taip sukrės emociškai! Viskas dėl nuostabios aktorės- Nadios Tereszkiewicz. Jautriai, nuoširdžiai, skausmingai atskleidė, ką reiškia būti savimi tavęs nepriimančioje aplinkoje. Istorija apie pirmąją barzdotą moterį. Nustebino, kokia patraukli ir žavinga pagrindinė herojė, nepaisant išskirtinės išvaizdos. Aktorė labai gražaus veido, o plaukai suteikia papildomo pikantiškumo, fenomenas, negalėjau į ją atsižiūrėti. Ji meta iššūkį miesteliui- nesislepia, neskuta plaukų- juk tokia gimė, kokią teisę turi kiti nurodinėti, kaip atrodyti? Bet žmonės pikti ir kartina jai gyvenimą. Neigti žmogaus prigimtinę teisę būti savimi yra vienas baisiausių dalykų, ką gali padaryti savo artimui. Nors gavo katę maiše, pamažu prie Rosalie išvaizdos pripranta ir jos vyras, jų santykių dinamika taipogi įdomu stebėti. Suvaidino mokinys Klemeris iš "Pianistės", dievaži, nepažinau! Viskas natūraliai, neišvengiamai, įtikinamai- Rosalie neįmanoma nepamilti. Patiko pabaiga- paprastai prancūzų filmuose jos dažnai stinga, siužetas nutrūksta kaip žirklėm nukirpta juostelė, o čia gali interpretuoti, dūsauti, žavėtis. Geriausias "Scanoramo" laimikis.

Bastarden (2023)

Pradedu  ragauti "Scanoramą", pirmas patiekalas skanus, nors sunkiai virškinamas. Nepritariu, kad filmą kategorizuotų kaip vesterną, priešingu atveju kiekvienas kaimietis karvių melžėjas- kaubojus. Čia stiprus, įtaigus, žiaurus istorijos šmotas. Praryji, nugula skrandy ir guli ten kelias paras, vaikštai jausdamasis išsipūtęs, jokie Mezym nepadės... Nuotaiką sumala su žemėm, jau atkeliavau nusiteikus šiaip sau, tai išėjau vapše sužlugdyta. Pasirinkau filmą  dėl Mads Mikkelsen, bet siužetas greitai nustūmė aktorių į šoną, ir dvi valandas mąsčiau, koks siaubas yra turtinė nelygybė ir privilegijuotųjų nesiskaitymas. Gerai parašytas scenarijus, jei taip privertė mąstyti apie svarbesnius dalykus nei patraukli Mads išvaizda :D Yra kelios scenos, nuo kurių akys norėjo pakaušin sulįsti, o žiaurybėms maniau, esu atspari, cha. Ir viskas dėl to, kad vienas darbštus žmogus norėjo įdirbti nederlingus Danijos viržynus, tikra istorija. Pyzdžius žemvaldys jam trukdė kaip išgalėdamas- aktorius, suvaidinęs nedėkingą vaidmenį, kaip reikiant pasistengė, nekenti jo visa širdimi. 

When Evil Lurks (2023)

Kadangi šiąnakt patyriau psichologinio siaubo kelionę Flixbuss, o čia sakė, bus juokinga, aš priėmiau filmą atvira širdim, man norėjosi pakikenti, taip lengvai, bet nesunkiai pakimarint. Ką gi, juokinga nebuvo, užtat meniniu apipavidalinimu gavau pasidžiaugti, lyg stebėtum David Cronenberg wanabee, gerąja prasme. Atokiame kaime, lūšnoje, gyvalioja šėtono apsėstasis. Jis pūva gyvas būdamas, iš kūno sunkiasi pūliai, šūdas ir kt išskyros, skanaus, kas valgot. Iškart  prisimeni sceną su apsirijimo yda iš Se7ven . Būtent šie kadrai pagavo akį, kada užtikau kalbant apie filmą siaubekų grupse; esu pasinešus ant kokybiško body horror. Prietaringi kaimynai bando išvilkti kūną ir nuvežti kur atokiau, kad nepritrauktų nelaimės, Buenos Airės rimtai žiūri į pan. dalykus. Dvasingumas prideda filmui savotišką prieskonį, kurio amerikoniška versija neturėtų, nuoširdumas paperka. Bet d dideli buvo planai, bet baigėsi jie kvailai, sako liaudies išmintis, taip ir čia. Blogai jie padarė, smirduką išveždami, nes.. ėmė ir pametė pakely :D Išsiskyrusio tėvo drama, buvusi velnių varytoja užrūdijusiais skillsais, mokykla, kurioje lindi blogis. Šitą mintį užskaitau- vaikai mėgsta blogį, o blogis mėgsta vaikus. Tikra tiesa, maži pizdukai piktom širdelėm. Režisierius tas pats, sukūręs prieš keletą metų matytą Terrified, galbūt didesnį įspūdį paliko, bet ir čia turėjau malonių momentų :)

The Changeling (1980)

Filmas prasideda eismo įvykiu, kurio metu žūva mama ir duktė. Teisybę pasakius, prasukau tą vietą gal trejetą kartų, vistiek ji atrodo absurdiška ir netikusi. Aplink tylu, tik sniegas nuo medžių krenta, o tu negirdi belekaip, tiesiai ant tavęs atvažiuojant mašinos? Matyt, čia yra gerų atostogų pavyzdys, kada pojūčiai irgi išvaro ilsėtis. Žodžiu, sugniuždytas sielvarto, našlys metasi į avantiūrą- išsinuomoja didžiulį namą, kuriame netrikdomas galės toliau groti- jis muzikos profesorius- ir apmaldyti sielvartą dirbdamas. Tik štai name egzistuoja kažkokia jėga, kuri daužo vamzdžius, mėto kamuoliukus ir kitaip bando atkreipti dėmesį. Buvo įdomu žiūrėti, kaip minimaliomis priemonėmis kuriamas paranormalus reiškinys. Nors filmas laikomas siaubo klasika, mano išderintoms smegenims, pratusioms dirbti keletą darbų iškart, pasirodė lėtas ir nuobodus? Pati istorija, kurią herojus pamažu atskleidžia, visai nieko, ne veltui ten vaiduoklis vamzdžius daužė, aš irgi siusčiau. Yra gera scena,  kur jie įrašo balsą į garso juostelę, net šiurpuliukas perėjo, neneigsiu. Bet kai senis paskui klauso ir klauso tą įrašą be galo- ok, we get it, sth is going on- biški juokinga buvo :D