2021 m. liepos 23 d., penktadienis

Safe (1995)

Namų šeimininkė Kerol dienas leidžia aerobikoje, tuščiai plepėdama su draugėm, laikydamsi absurdiškų dietų ir užsakinėdama baldus namų interjerui. Ji- turtingo vyro antroji žmona, tai visos jos pareigos.
Nelabai prasminga? Bet kuri nenorėtų 100proc. skirti sau, kai visu namų ruošos darbus atlieka samdyta darbuotoja iš Pietų? Merginos, jau tik nefeministinam dabar, nepatikėsiu vistiek. Tuo labiau, kad iš vyro Kerol nesulaukia psichologinio smurto, kurį taip mėgsta išlaikytojai- "viskas čia mano" mojuoja jie pirštu prieš nosį agresyviai arba menkina tave draugų akivaizdoje. Tiesa, iš jos pageidaujama, kad sėdėtų visa graži per vakarienes ir juoktųsi iš paikų pokštų, bet čia nieko sudėtingo, ar ne? Tačiau vieną dieną važiuodama automobiliu, Kerol užklumpa smarkus kosulio priepuolis. Prasideda keistos alerginės reakcijos, bet daktarai nieko neranda. Siūloma net kreiptis į psichiatrą. Įdomu sekti vyro reakciją. Jis kaip išleistas balionas, flegmatiško būdo, žmogus be savybių. Bet iki pat pabaigos palaiko sutuoktinę, net pastarajai leidusis į nupušėlių stovyklą. Medicininės ligos priežastys lieka neaiškios, tiesiog kūnas priešinasi aplinkai... irdamas. Kai užgniauži protą, nuslopini prasmės klausimus galvoje, jis lieka vienintelis parodyti, kad kažkas negerai. Paprastai imamasi depresijos temos, bet ji nuvalkiota, todėl šio filmo akivaizdus kūniškas manifestas toks ypatingas. Julliane Moore nudirba titanišką darbą. Trapi tuštutė, beprasmiškai leidžianti dienas, taip ir nepelno žiūrovo nepasitenkinimo, stebuklinga! Priešingai, mums gaila jos. Niūrūs muzikos tonai hipnotizuoja, suvoki, kad per 2 valandas nepamatei nieko ryškaus, atrakcingo, bet žiūrėjai įsitempęs, sulaikęs kvapą. Nuostabi patirtis.

2021 m. liepos 16 d., penktadienis

Another Round (2020)

Tvirta, patikima šaka, norint išlipti iš siaubo filmų pelkės, į kurią buvau įpuolusi. Pastebėjau, kad per 2020-2021 metus siaubekus rydavau dešimtimis, jie rikiavosi vienas paskui kitą nenutrūkstama eile, su vos keliais "kitokio kino" intarpais, bet po to vėl grįždavau prie kraują stingdančios medžiagos. Ačiū tau, Corona. Aišku, truputį didžiuojuosi savimi, kad teikiu pirmenybę ne main-stream produkcijai, mėgstu iškasti retenybes, ieškojimas man- didelis malonumas. Taigi, keisdama kursą, ėmiausi patikrinto produkto- 2020-aisiais "Oskarą" geriausio užsienio filmo kategorijoje pelniusio "Another Round". Nuo pat pradžių didžiai nustebino žanras- čia komedija?! Mano emocijos bangavo tik diapazone nuo "baisu" iki "liūdna". Bet skandinavai visada pasižymėjo savitu stiliumi, festivaliuose renkantis Danijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos filmus niekada neteko nusivilti. Keturi mokytojai, kolegos, nutaria imtis eksperimento. Kasdien palaikyti atitinkamą promilių rodmenį kraujyje- taip sakant, vis pasipildyti alkoholio atsargas. Aišku,jie ne iš gero gyvenimo griebiasi tokių šokiruojančių veiksmų. Vienam šeimyninė laimė kažkur paklydo, o mokinių akyse neturi autoriteto, kitą pjauna namų buitis su trim mažyliais, trečias bijo mirti vienas, o ketvirtas išvis nesuprasi- vienišius kūno kultūros mokytojas, kuriam nėra ką prarasti. Iš pradžių  herojai  laikosi nusistatytų taisyklių, nepersistengia kliukindami stiklinę, bet greitai reikia vis didesnių dozių "ant drąsos", o iš paskos seka priklausomybė. Kas liūdniausia, pradžioje situacija pagerėja- tiek darbe, tiek asmeninėje erdvėje. Nes alkoholis turi vieną nenuneigiamą pliusą- žmogus atsipalaiduoja. O kartais nieko daugiau ir nereikia, kad reikalai imtų klotis kaip iš pypkės. Čia ir slypi tragizmas- kokie susikaustę, įvaryti į kampą, desperatiški jaučiasi žmonės, kad nėra kitų, vienodai patikimų, bet nežalingų priemonių. 

2021 m. liepos 1 d., ketvirtadienis

Dust Devil (1992)

Moteris, bėganti nuo smurtaujančio sutuoktinio, paima pavežėti paslaptingą pakeleivį. Gražus vyras, kaip čia pravažiuosi pro šalį? Negali jos kaltinti, Robert John Burke skleidžiama seksualumo ir pavojaus aura yra įviliojusi ne vieną musę į tinklą. Pasakotojas už kadro mus supažindina su kelių demonu, tykojančiu vienišų, niekam nereikalingų žmonių, Afrikos folkloras, juodoji magija ir t.t. Mane nelengva pašiurpinti, bet ritualas atokiame name padengė kūną žąsies odą- vienišų žmonių medžioklė, jų  beviltiška būklė, žmogaus pažeidžiamumas, gyvenimo trapumas nudiegė širdį. Senas detektyvas seka keliu, nusėtu aukomis, išsiaiškinti tiesą bus jo gulbės giesmė. Miestelis merdi, darbovietę palieka paskutinis aukštesnes pareigas užimantis pareigūnas, tad viskas jau tik jo vieno rankose. Kas skaito mano tinklaraštį, žino, kad man patinka dykumų peizažai, smėlis, oras, raibuliuojantis nuo karščio,- visko čia apstu. Atmosfera- be priekaišto, užkliuvo tik juokingas make-up'as, kai demonas akimirkai praranda žmogišką pavidalą, ak, bet filmui veik 30metų, stebėtina, kaip stipriai išpildyta visa kita.

Severance (2006)

Visada pavydėjau ofisiniams darbuotojams, pirmiausia jų grafiko 8-17.00, laisvų šventinių dienų ir savaitgalių, žavėjo firmos organizuojami vakarėliai. Bet pažiūrėjus Severance, pagalvojau- visgi  team building looks like a  shitty thing! Ne todėl, kad autobusas nukrypo nuo kurso ir darbuotojai paklydo atšiauriame Vengrijos miške. Pamiršau faktą, kad bendradarbių nepasirinksi, ir pavojaus akivaizdoje tavo gyvybė priklauso nuo haliucinogenų vartotojo,  komandos vadovo su nuliniais lyderystės įgūdžiais, žaidimų fanatiko ir t.t. Ironijos kupinas tasai team buildingas, chebra nepajėgi susivienyti, idant ištrūktų iš pamišėlių apsupties. Juodo humoro sočiai, tai pagrindinis patiekalo prieskonis, suteikiantis pikantiškumo ir noro krizenti į kumštį. Kaip jau supratote, čia išlikimo slasheris, kur vargšeliai ofiso darbuotojai skerdžiami lyg paršeliai. Pagalvojus apie savo šansus, palikčiau  saviškius nedelsiant, vos suuodus, kas per situacija Kaip rodo filmo fabula, toli nenubėgčiau, bet išvengčiau snarglių, myžimo į batą, bobiško verkšlenimo. Man tinka :D

2021 m. birželio 23 d., trečiadienis

Next of Kin (1982)

 
Vargeli- turiu susiimti. Pradėt griežtai laikytis taisyklės pažiūrėjus filmą, mikliai patrizniot apie jį bloge- aprašymas neprivalo būti gilus, išjaustas, kas tą akimirką minty, tą ir daužai ant klaviatūros. Ir jokių naujų peržiūrų, nes pvz. dabar buvo susikaupę keturi filmai, besigrūdantys eilėje, pamažu blėstančiais įspūdžiais. Jie erzeliuoja, verkšlena, trokšta būti paminėti.  Šitas australų slowburner buvo išmėginimas kantrybei, ne tas žodis, kad lėto vystymo, apskritai nieko nenutinka iki finalinių  minučių. Bet, jei neišjungiau  ieškodama didesnės pramogos ekrane, vadinasi, kažkokio potencialo buvo. IEJI garsėjo slasheriais- Košmaras Guobų gatvėje, Penktadienis, 13-oji, Helovinas- paklūstančiais peilio ašmenų logikai. Bakst bakst bakst, kraujo čiurkšlės trykšt trykšt trykšt. O čia iškrėsta kiaulystė- pradžioje matome audringų įvykių atomazgą,išplėstas akis kruvinus rūbus- uždalyvauta gerai, belieka nešdintis. Tačiau jau minėjau, kas gi ten nutiko, laukti turime be galo ilgai. Matome Lindą, kuri grįžta namo po motinos mirties. Jai palikti senelių namai, kuriems ilgus metus vadovavo gimdytoja. Duktė nesiveržia perimti šeimos verslo, dar nėra apsisprendusi, ką darys. Ir tada pyst vonioje priburbuliuoja vienas iš senelyzų. Namą akimirksniu aptraukia slogutis, Linda ima jaustis nejaukiai, lyg stebima, rodosi, kad kažkas svetimas šmirinėja po namus. Tasai įtampos auginimas primena Dario Argento braižą. Ilgėjantis koridorius, pikta lemiančios figūros netoliese, sekundei nusisukus- jų nebėra, kraujo fontanėlis, be priežiūros vonioje paleistas vanduo ir cukraus piramidė pabaigoje- siaubas meniškas, nebūdingas savo laikmečiui, jį pranokstantis. Radusi motinos dienoraštį, įsitikina, kad panašūs nuogąstavimai kamavo ir ją. Gal Linda kraustosi iš proto? Pasimečiau tarp dienoraštį dėstomos medžiagos, nesupratau, ką pamato flashbacuose po namus vaikštinėjanti mergaitė su raudonu kamuoliu. Pabaigoje paaiškėja  kas ir kaip, negaliu sakyt kad labai nustebau, bet įvykių chronologija liko mįslė. Ok, prieš 20 metų buvo priverstinė hospitalizacija, bet tai motinai tada metų buvo kiek- kiek dabar Lindai? Ai, tai ta maža mergaitė gal ir bus Linda... Nu tada kažką galima suprasti. 

2021 m. birželio 22 d., antradienis

Night of the Living Dead (1990)

Žiauriai juokinga ir linksma nuo pat pradžių, nerd'ai brolis ir sesuo sustoja kapinėse ir juos tučtuojau užpuola zombiai. Matom, jau  kerėplina Petro Gražulio analogas pliku užpakaliu, myžau iš juoko :D Visgi sesutei pavyksta pasprukti, ir prasideda jos, pilkos pelės, transformacija į super-kovotoją, kuriai nė akinių nebereikia, kad pyškintų zombius ne prasčiau už Gudzinevičiūtę. Uchty, ekstremali situacija  pataiso dioptrijas vot tak. Barbara sutinka Beną, jiedu užsibarikaduoja name, paaiškėja, kad čia slepiasi dar keli nelaimėliai. Chaosas ir tarpusavio nesutarimai trukdo dirbti komandoje, nors tas duris ant langų jie prikala su pavydėtinu įgudimu :D Šitas aspektas atitinka  realybę- sunku bendradarbiaut su nepažįstamais, visad atsiranda gudrutis, kuris žino geriau. Isterijai pasiekus epogėjų, įvyksta ultra debiliškas manevras degalinėje, bet geriau pagalvojus, ko nepridarai apimtas panikos. Pabaigoje matom, kad išlikusiems visai pavažiavo stogas, kompanija nekažką... Apibendrinus, zombių makiažas ir rekvizitai be priekaištų, Tom Savini remeikas nedaro gėdos. Pažvelgta per absurdo ir komiškumo prizmę- ar čia tik man taip pasirodė? Teliko smalsu, kaip originale su tais akiniais.. :D

A Quiet Place Part II (2020)

Pasaulio pabaigos idėja man kelia pikdžiugą- ateivių invazija, traiškanti žmogeliūkščius lyg vabalus; be išmaniųjų telefonų, kompų, branduolinių raketų ir kitų technologinių chuinių, jie bejėgiai kaip ką tik išsiritę paukščiukai. Išlikimo manija nesuvokiama- tiek daug žmonių, kurie gyvena vien dėl to kad valgytų ir šiktų, o dargi šikti turėtum supertyliai, užgniaužęs bet kokį stenėjimo impulsą  :D . Bet jei jau nusprendei išlikti- žmogus ir tarakonas turi daug bendro- pasistengti reik iš peties.Ta pati esminė taisyklė iš pirmosios dalies- užčiaupk kakarinę, nustok viduriuoti verbaliniu būdu, nes ateiviai su ultra-echolokacija sekundės greičiu prišoka ir nušluoja tave nuo žemės paviršiaus. Toliau sekame Abot'ų šeimos dramą, prasidėjusią daugiau nei prieš pusantrų metų. Prisitaikę prie naujų sąlygų, jie toliau iriasi per gyvenimą. Vėl tas klausimas nelemtas- ar čia, atsiprašant, gyvenimas, tupėt kaip pelei po šluota ir nuolat drebėti, negana to, atsivedama palikuonių! Ar galite įsivaizduoti, neprognozuojamas klykimo užtaisas minėtomis sąlygomis! Bet motina išradinga, ir rėksnio decibelai netralizuojami. Našlė ir trys jos vaikai  nusprendžia palikti namus ir keliauti ieškoti pagalbos. Sutinka kaimyną Emetą- nuostabusis Cillian Murphy, kuris nušviečia liūdną padėtį. Išlikusieji- jau nebe tie žmonės, kokius kadaise pažinojai, kiekvienas už save, o egzistuoja ir išties baugių gaujų. Vyriausia duktė užsispiria rasti vietą, iš kurios sklinda užkoduota žinutė- įspūdingi sugebėjimai, turint omeny, kad mergiotė kurčia. Šis akibrokštas įsiūbuoja dinamiką, vargšas kaimynas priverčiamas sekti neklaužadą ir ją gelbėti, ak, visagalė moters ašarų manipuliacija. Monstrai iššoka netikėtai, todėl turi sėdėt įsitempęs, kad netyčia neklyktelėtum. Nors galėjau bliaut ir maurot kiek norėjau- salėje sėdėjom dviese. Išsipildė mano svajonė karališkai, be absoliučiai jokių trukdžių, pasimėgauti kinoteatro teikiamu malonumu. Atvertas kelias  trečiai daliai, duok Dieve kad būtų tokia stipri kaip pirmosios dvi.