Battle Royale (2000)

Žiūrėjau ir galvojau- kas jaustų didžiausią pasitenkinimą situacija?  Mokytojai, kuriuos mokiniai užknisę iki negalėjimo, ar klasės žertvos? Na, vienas mokytojas turi saldų malonumą stebėti masines paauglių skerdynes. Takeshi Kitano stebėtinai patrauklus vaidmeny, niekada neturėjau vyrų- simpatijų mokytojų tarpe, todėl reakcija man buvo nauja :) Distopinėje ateityje Japonijoje,  nedarbo procentas išprovokuoja masinę suirutę, vaikai sienom lipa, nebegerbia suaugusiųjų, net pasikėsina į gyvybę! Įžūlėliams reikia parodyti jų vietą! Atrenkama klasė, kurią paleidžia negyvenamoj saloj, kad visi.. išsižudytų, kol liks tik vienas gyvas :D Ir prasideda chaosas.. Juokinga, kaip benkartai dar taisyklių aiškinimo etape maištauja ir ožius rodo, kvailai prarasdami gyvybes čia pat vietoje. Viešpatavimo laikotarpis baigėsi, jūs, mažos bestijos! Kai kas tučtuojau griebiasi veiksmų, draugai vadinasi, hahaha, kas bando laikytis neutralumo, kiti sumanumu ir metodišku planavimu šienauja klasiokų galvas. Mąsčiau, kaip elgtųsi mūsų mentaliteto jaunimas- ar atsirastų pvz, savižudžių? Žiauriai juokino rytiečių emocionalumas- kad jauni vyrukai tiek klyktų, skeryčiotųsi, žliumbtų, neiįprasta, kiek dramos! Tačiau geriausia- kaip jie, suvarpyti kulkų, pakyla nuo žemės, tęsia kovą, lyg niekur nieko, ar šautuvai avies spirom užtaisyti?? Filme trys scenos sukėlė daugiausia juoko salvių- kai paauglės aiškinasi santykius, kas su kuo miegojo, lol, jūs medžiojat vienas kitą, koks skirtumas kas kam įkišo; šūdas pataiko į ventiliatorių, nerandu geresnio palyginimo- taiki merginų grupelė švyturyje, lyg paspaudus mygtuką, atsigręžia viena prieš kitą, nelaimingas įsimylėjėlis gauna kulką iš slaptos simpatijos, nors atėjo prisipažint meilėje. Merga apmaudauja, iš kančių išvaduoja Mitsuko. Trap kitko, labiausiai man patikusi, kelis žingsnius į priekį numatanti herojė, tučtuojau įvertinusi situacijos rimtumą. Mesteli keletą flashbakų, kodėl ji tokia, nelengvas gyvenimas išmokė. Taigi, hormonai tąso vaikigalius kaip marionetes už virvučių. gaunamas turbo efektas masinės žmonių medžioklės fone. Azija eilinį kartą maloniai nustebino.

Songs From the Second Floor (2000)

Train Dreams (2025)

Nesitikėjau, kad taip stipiai paveiks; vakar pažiūrėjau per projektorių ir mintimis vis grįžtu.. Atrodo, lyg nieko ypatingo- medkirčio gyvenimas, nuo gimimo ligi mirties, dvidešimtam amžiui sparčiai beriant pokyčius. Technikos perversmas, darbuotojus keičia mašinos, pirmas nusileidimas mėnulyje, o žmonės pamažu svetimėja. Neminint fakto, kaip gražiai nufilmuota- miškų panoramos, saulėlydžiai užima kvapą, drama žiauriai giliai užkabina širdyje. Paguglinau režisierių- išniręs iš niekur, kepa jau antrą filmą, nominuotą apdovanojimams, Sing Sing  taipogi sužavėjo. Be patoso, melodramiškų manipuliacijų, spinduliuoja artimo meilė, gamtos grožis, nesibaigiantis gyvenimo ciklas. Joel Edgerton- nuostabus pasirinkimas suvaidinti tylų, intravertišką darbininką, kuriam tenka didelis sielvartas. Jis turi savaime kalbantį veidą, šneka nereikalinga. Vienoje vietoje gąstelėjau, kad prisiūs meilės romaną, kas būtų naher nereikalinga ir viską sugadintų bet čia tebuvo filosofinis dviejų žmonių pasidalijimas skausmu. Tema panašus į Hamnet, kuris man pasirodė primityvus ter-jerker'is, kurio tikslas dehidratuoti žiūrovą per ašarų latakus, daugiau nieko."Train Dreams" į liūdesį pažvelgė platesniu mastu.

I Swear (2025)

Apie Tureto sindromą pirmą kartą išgirdau per "South Park". Pateikta su juodu humoru, vulgariai, juokingai, kaip jiems įprasta; buvo sunku įsivaizduoti, kad čia realus, gyventi trukdantis sutrikimas. Ir dabar pažiūrėjau "I Swear". Eina sau, koks liūdnas, svajones griaunantis, žlugdantis dalykas yra Turetas! Remiantis Džono Davidsono istorija, filmas pasakoja apie iš dangaus nukritusį neurologinį košmarą, kuris apverčia trylikamečio gyvenimą aukštyn kojom. Aštuntasis dešimtmetis, be interneto, be informacijos, supant aplinkinių pašaipoms ir pykčiui, pasimetę tėvai (vienam pasirodo visko per daug ir jis išeina- klasika), nuplaukusi sportinė karjera... Pagrindinis aktorius- fenomenalus; reikėtų pažiūrėti kitą filmą kur vaidina, kad įsitikinčiau jo sveikumu, ant tiek įtaigi vaidyba! Liūdna stebėti, kaip mažai palaikymo iš šeimos, bet suprantu motiną. Likus vienai su keturiais vaikais, būti tobulu pavyzdžiu neįmanoma, nors elgesys vietom ir labai žiaurus. Sujaudino Džono sprendimas padėti kitiems, šviesti visuomenę, užuot atsiskyrus ir prasigėrus. Amerikietiški kalneliai- peržiūros metu nuolat jaudiniesi dėl Džono, nes jo verbaliniai sugebėjimai kaip tiksinti bomba, nuolat tyko pavojai ir grėsmė, net pavargau žiūrėdama :D

Atlantis (2019)

Mažas, bet įtaigus filmas apie karo padarinius, iš Ukrainos. Sukurtas 2019m., jis tapo pranašingu? Turiu omeny realiai vykstantį Rusijos- Ukrainos karą nuo 2022m. Nerealu, kaip mažom priemonėm sugebėta tiek pavaizduot, stingdantis šaltis ir nykuma nusiaubtoje teritorijoje. Purvas, lietus, kapai su numeriais vietoj pavardžių, apgriauti daugiabučiai. Vyrai kamufliažine apranga, seni sunkvežimiai, kursuojanty po bevaises žemes- net žolės nematyti, ką jau kalbėti apie medžius! Centre- PTSD kamuojamas karys, negalintis išvykti iš šalies;  jam nėra vietos normaliam pasaulyje. Eina šikt, kaip tamsu ir beviltiška. Apirusių lavonėlių ekspertizė. Buvo žmogus, o dabar-anoniminė nudriskusių drabužių krūvelė su kaulais. Panašu į dokumentinį stilių, tik mažiau kalbų. Gali pasirodyt lėtas, be veiksmo, tačiau ekrane tiek detalių kiekvienoj scenoj, kad pradedi jas tyrinėt iki mažiausių smulkmenų, ir čia visko labai daug.

Hamnet (2025)

Neskubėjau lėkti į kiną, pažiūrėjau namie ant projektoriaus, pasirodo nuojauta nenuvylė. Nežinau, iš kur kilo filmo hype; galbūt kad čia populiarios knygos ekranizacija? Asmeniškai buvo nuobodu. Vyrą temptis žiūrėt išvis sadistiška, nebent jis vienišas tėvas ir gali releitint, ką reiškia auginti mažus vaikus, sugyventinei besivaikant kūrybines vizijas :D Dviejų kaimiečių meilės istorija, patiko, kad veidai gerai išmurzinti, prakaito kvapą nuo skudurų užuosti gali, autentiška, jokių išgenėtų antakių ir saloninių makiažų. Klausimas, kas editino filmą, vietom šauna belekaip randominių scenų, kliūva pati pradžia. Susitinka pirmą kartą, puola laižytis? Susidarė įspūdis ne gilios meilės istorijos, o kažkokio pasidavimo tvarte kaip gyvuliams. Išsiųsdama vyrą į Londoną, Agnes pasielgia toliaregiškai; besikankinatis ir zyziantis namie sutuoktinis menka pagalba buityje. Paskui ištinka tragedija, įkvėpusi sukurti "Hamletą". Sutuoktiniai atitolsta, dabartiniais laikais jau būtų skyrybos. Kažkaip padrikai viskas, sugraudinti turėjusi finalinė scena priminė žmones kine, kurie privalo komentuoti viską, ką mato ekrane ir trukdyti kitiems, todėl juokiausi. Jessie Buckley- suvargusios motinos vaidmeny pelnytai nuskynė "Oskarą", o ar čia tiko Paul Mescal, labai abejoju. Norėčiau pamatyti kitus pretendentus į Šekspyro vaidmenį.

Maria Full of Grace (2004)

Neteko dirbti sunkaus fizinio darbo, kad pragyvenčiau, todėl kaltinti pagrindinės herojės dėl kvescionuotinų sprendimų negaliu. Rizika milžiniška, bet rožių spyglių skutimas diena iš dienos, debilas bosas, namie apsivaikavus sesuo, kurią turi išlaikyti, nors tau tik septyniolika, gali paįkyrėti. Pinigų beviltiškai stinga. Kur tie narkotikai, kuriuos reiks praryt, duokit šen staigiai! Čia pamačiau žiaukčioti verčiančią sceną lėktyvo tualete, jibat, ale kai grasina šeimos narių sąskaita, ko nepadarysi.. Merginos pasiekia svajonių šalį- Ameriką, bet kaip galima tikėtis, ne visoms mulo vaidmuo baigiasi laimingai. Filmui daugiau kaip 20metų, žiūrėjosi lyg archyvai, nes kas užsiima panašiu transportu dabar? Buvo įdomu, ant kiek tamsus filmas, ar labai žiauriai užbaigs skurdo šantažą, tačiau finale pasirinkta optimistiška nuotaika. Ech, Kolumbija, nabagų šalie, dramos pavadinimas verčia kikenti, jau kokios malonės pilna Marija, ehehehehe, apsišik kniūbsčias, oi, negalima šikti, dar ne laikas.. gurkt XD