Primetime (2026)

Neeilinė turėjo būti Chris Hansen laida "To Catch a Predator", kuria remiantis pastatė filmą- priviliodavo seksualinį iškrypėlį pasirodyti viešumoje ir jis atsidurdavo televizijoje! Paviešindavo dialogus su nepilnamečiais, demaskuodavo šlykščius pedofilų kėslus. Stipru. Idėja nuostabi, bet šou-biznis nuožmus, reikia nuolat kovoti dėl reitingų. Ambicingas, laidai atsidavęs kūrėjas blaškosi- byra santuokinis gyvenimas, protą knisa meilužė, kažkas šantažuoja, konkurentai lipa nat kulnų. Antrą kartą Robertą Pattisoną matau seksualinių iškrypėlių temoje- pirmąjį pasirodė kaip bjaurybė pastorius "Devil All the Time", kaip išmaniai aktorius gali persimainyti, dabar jis priešingoje barikadų pusėje. Formatas fragmentiškas, lyg žiūrėtum šimtus atskirų scenyčių, pasidomėjau- režisieriui čia pirmas meninins filmas, anksčiau kūrė trumpametražius ir kelis dokumentinius. Man metodas patiko, siejosi su chaotišku televizijos pasauliu- gausybė informacijos per keletą sekundžių, nuolat. Įdomi samdomo aktoriaus- "Deno Masalo"- situacija, troško išgarsėti, bet ar ši laida geriausias būdas, ar atitinka jo vertybes? Įtampai pasiekus kritinį tašką, transliacijos metu  įtariamasis ištaško sau smegenis, laidai galas, prodiuserė fanatiškai vapa "dar galėčiau iš to kai ką išspausti", o dieve... Su tikrais įvykiais nelyginau, tiesiog pasiskolintas pats principas ir aplipdyta akį traukiančiom aplikacijom. Tik šiurpu pagalvojus, kokia galybė pabaisų tyko vaikų internete, juk tai neišgalvota :<

Verity (2026)

Su knygų klubo narėmis žiūrėjom Colleen Hoover ekranizaciją; ėjau nieko nesitikėdama, tik sočiai pažvengti ir gerai praleisti laiką. Nu ir buvo juokinga, bet objektyviai žiūrint, išpildymas neblogas. Juk negali režisieriaus kaltinti, kai turėjo dirbti su absurdiška istorija, sukosi iš padėties! Jeigu knygą skaičiau, galvą varstant klausimams, į kokias blevyzgas neriu, filme kilo analogiški, todėl čia nebus lyginima, geriau spausdintinis ar ekraninis variantas :D Kas patiko, tai castingas- Hartnett, Dakota ir Hathaway puikiai įkūnijo žmogiškų silpnybių turinčius veikėjus, nužeminančias juos iki menkystų lygio. Obsesinės meilės kamuojama Veritė, bestuburis sutuoktinis (jau romane buvo sunku suprasti šį veikėją, filme aiškiau nepasidarė) ir skolose skendinti, nenusisekusi rašytoja pavyduolė, trokštanti svetimo gero. Dramos daugiau nei meksikietiškoj muilo operoj! Aistros kunkuliuoja architektūrinėje baidyklėje- šlykštesnio namo nesu mačiusi, nuostabi terpė mūsų siužetui. Pasamdyta rašytoja skaito Veritės rankraštį ir aikčioja iš siaubo, augindama potraukį simpatiškam šeimininkui. Žiūrėdama piktinausi, kodėl niekas nedirba normalaus darbo, sakykime, 8-10val pamaina plaunant tualetus niekada nepalieka fantazijos panašioms aistroms bujoti. Pala, Veritės slaugę pamiršau, visgi kažkas turi basonus keisti, ne visi dykaduoniai, gyvenantys iš bestselerių honoraro :D Nusamdyta rašytojūkštė per dienas skaito pluoštelį lapų, kada rimtas skaitytojas susitvarkytų per dieną- o turinys nebuvo iš nuobodžiųjų. Vadinasi, tempė laiką, šavalka- nemėgstu Dacottos Johnson, nepo-baby pavyzdys, neturi nė pusės Melanie ir Dono žavesio, bet prisiplakėlės vaidmuo turbūt bus geriausia, ką gali savęs išspausti. Anne Hathaway maloniai nustebino dvilypiam vaidmenyje, tiek tamsos iš jos nesitikėjau, nes dar akyse stovi tragikomiška Penelopė iš "Odisėjos". Režisieriui pavyko atkurti nesveiką atmosferą, gaubiančią Veritės namus, panaudojo apkramtyto galvūgalio epizodą, che che che, dosnus 7/10 iš manęs :)

Thirst (2009)

Feels like home (2025)

Nesu tikra, ar kada lankiausi Mondo Bizaro festivalyje "Skalvijoje", rugsėjį tuo laiku kas nors dubliuojasi, todėl praleidžiu. Šįkart žlugo savaitgalio planai, suskubau naršyti programos, ką čia galėčiau nustverti. Išsirinkau daug žadančią vengrų juostą, lyginamą su Yorgos Lanthimos kūriniais. Ambicinga, čia tik režisieriaus debiutas.. Ar nebus susvilęs blynas, nuo kurio juodų dūmų krapštysiu akis besikeikdama? Džiugu, kad nuojauta neapgavo, filmas buvo puikus. Vienišą, ką tik bedarbe tapusią Ritą pagrobia. Persigandusi moteris atsiduria keistoje, totalitariniu režimu gyvenančios šeimos nelaisvėje. Jai suteikiamas naujas vardas, gyvenimas, o senąjį verčiau pamiršti. Netrukus kalinė patiria, kad yra ir daugiau prievartinių šeimos narių. Minimalistinis, sunkiai radęs investicijų, nes kritikuoja Vengrijos politinę santvarką.  Aktoriai labai labai geri; pagrindinė herojė greitai permano žaidimo taisykles ir pradeda manipuliacijas, gražu pažiūrėti. Beprotybėje geriau būti vadovu, nei vykdančiuoju! Paradoksalu: nors čia sektos analogas, sukuriama kažkas.. brangintino? Kas iš to savarankiškumo ir autonomijos, jei niekam tavęs  nereikia ir tau dingus, niekas neieškos? Ko vertas toks gyvenimas? Labai mėgtu galvoti ir diskutuoti kviečiančius kūrinius!

The Host (2006)

Pietų Korėja- įsimintinų filmų valstybė; garantas, kad pamatysi kažką netipiška. Monster- horror žanras tik neseniai ėmė patikti, su malonumu paleidau sau ir sesei per projektorių. Kosmosas, koks juokingas filmas! Jau nekalbu apie korėjiečių manierizmus; kaip jie "tvarkosi" su ekstremalia situacija, klykiau iš juoko. Užuot medžiojus pabaisą, karantinuojami netoliese buvę ir galimai kontaktavę žmonės, su jais atliekami jūros kiaulyčių tyrimai! Viena nelaiminga šeima atsiduria karantine, kai jų mažametė giminaitė bando išgyventi monstro gūžtoje. Koks nuovokus, sumanus vaikas, pagaliau laikiau špygas dėl jos likimo. Nieko panašaus į išsižiojusius, lyg raminamaisiais apkvaitintus Holivudo išperas. Taigi, senelis, tėvas ir dėdė su teta stengiasi ištrūkti, nes supranta- laiko liko nedaug, mažajai žūtbūt reikia padėti. Vandens pabaisa- šauni, turint omeny, kad 20metų prabėgo nuo sukūrimo. Gal man pasirodė, bet keletą kartų pasišaipyta iš JAV- kaip neramumų priežasties ir aklo užsispyrimo simbolio. Nuotykinga, nors liūdna, šeimos gelbėjimo operacija.

Resident Evil (2026)

Nesu video žaidimų gerbėja, apskritai nepraktikuoju. Tačiau burtažodis body- horror visada iššaukia smalsumą, o 5 eurų bilietas yra stipri motyvacija. Ką gi, pranoko lūkesčius, fantastika, kėdė šokinėjo, purtantis iš juoko. Filme atsisakyta rimto požiūrio, įprasto paplitus virusui ir gresiant žmonijos išnykimui; atsimenu, dalys su Mila Jovovitch būtent tokios. Why so serious, fuck it! Sulipdykime kamuolį iš kūnų, prisekime lovecraftiškų čiuptuvėlių ir pašėlkime! Labai gerai parinktas pagrindinis aktorius, Austin Abrams. Komiška natūra šiurpių įvykių fone įsikomponuoja kaip puzzle detalė. Nesijaučia šlykštaus, debiliškų amerikoniškų juokelių laidymo, kuris taip erzindavo.  Bičas išgyvena neeilinį siuntinio pristatymą, jis peršikęs, kalba su savimi, natūralu :D Jaučiasi, kad veiksmas rutiliojasi žaidimo tempu- įlipi/išlipi iš auto, bėgi nuo monstrų, prieini objektą, vėl bėgi ir t.t. Finalas ligoninėje- jėga, nuo vėmalų monstro iki suirutės laboratorijoje, bravo, kiek pozityvo per pusantros valandos!

The Game (1997)

Visi nemėgsta pasikėlusių žmonių- Michaelas Douglasas nepriekaištingai suvaidina atkarų banko šulą. Įnoringas, dirglus, persisotinęs turtuolis, kuriam viskas atsibodę. Gavęs pasiūlymą sužaisti žaidimą, kuris sužadins naujus pojūčius, nenoriai, bet visgi pasirašo. Kadangi žinojau kur šuo pakastas, praradau dalį malonumo, bet niekas nekaltas, kad vilkinu peržiūrėti beveik 30metų. Turiu pasakyti, šlubuoja trilerio tempas; pusė filmo praeina be reikšmingesnių įvykių, jaučiama mažytė paranoja, bet ir viskas. Paskui paukšt- prasideda gainiojimo fazė, vos spėji reaguoti. Tačiau nufilmuota labai gražiai- naktinio miesto vaizdai, šaligatviuose atsispindinti žibintų šviesa, tamsūs skersgatviai- Fincheris labai stiprus kinematografijoje. Kai pasidarydavo nuobodu, tiesiog grožėjausi miestu. Ant kiek galima nuspėti žmogaus veiksmus, istorija paremta testais, kuriuos Nikolas atlieka pradžioje, nejaugi esam tokie aiškūs??