Longlegs (2024)

What You Wish For (2024)

Pavyzdys, kaip su nedideliu biudžetu ir protinga režisūra visgi įmanoma suręsti padorų trilerį. Nick Stahl čia gerai įsikomponuoja, čiuvas niekada neina lengvu keliu, o lenda į tamsius bruzgynus-  mėgsta keistus vaidmenis, pamenu, prieš porą metų paliko gerą įspūdį What Josiah Saw , o naujas filmas man dar labiau prie širdies. Ką reiškia tinkamas castingas, visai kitas reikalas žiūrėti! Vaidina prasilošusį, kuris neša kudašių ir atskrenda pas senai matytą draugelį. Compadre sekasi pavydėtinai, o štai protagonisto mobilka zyzia nuo grasinančių žinučių ir ultimatumų, jei nesukrapštys skolos. Žiauriai  nenoriu pasakoti kas vyksta toliau, patys pamatysit, slapukauti verta. Pradžia lėta, Stahl malasi po prabangią chatą ir stena iš pavydo, veiksmas įsibėgėja antroje filmo pusėje, girdime daug egzotiškų patiekalų pavadinimų, kada lėkštėje turinio mažai, bet viskas labai aukštos klasės :D Kurstoma įtampa, nors atomazga nenustebina, džiugu, kad baigė taip, kaip baigė. Dideli pinigai valdo, tiesa sena kaip pasaulis. 

Lowlifes (2024)

Daug tikėjausi, o gavau kakalais aplipusią špygą, siaubo komedijos žanrą  nuleisiu į klozetą savo asmeniniuose pasirinkimuose. Turiu omeny, šių laikų, senas geras 80's trash nepaveda. Juokauti reikia mokėt, nemoki pist, nereikia lįst, sako liaudies išmintis. Nors potencialo buvo daug, viską sušiko klaikus castingas. Kas šitie žmonės??? Žertva motina su antidepresantų bonkute, du kvaili vaikai, išsipisinėjanti lesbietė duktė (kaipgi be šito), apgailėtinas nuo žmogžudysčių dročinantis jaunesnysis brolis- šitam blogiausio aktoriaus titulas, period. Tėveliukas dar dar tempia reikalą, bet vienas lauke- ne karys. Toliau- kas parenka berniuką saldainiuką redneck'ui vaidinti? Apskritai rednekų šeimynėlė visiška gėda, nu pasidomėkit, kaip atrodo vadinamojo socialinio sluoksnio atstovai, Deliverance pažiūrėkit. Aklai sekt nereikia, bet odontologo pasididžiavimo vertos šypsenos čia atrodo absurdiškai, o tas akcentas, ausis raižo, ant tiek nenatūralus. Jau nekalbu apie absurdiškus poelgius pabaigoje, kada ne iki galo užtvatini priešą ir kitos nesąmonės. Būtų parinkę šiurpesnės išvaizdos tipų, išmetę homoerotiką, atsisakę debiliško humoro- būtų visai vykęs produktas. Gerai, kad trukmė per daug neatima brangaus laiko. Vienžo, šūdų šūdas.

In a Violent Nature (2024)

Na štai, lauktoji premjera jau čia! Sėdim gal dešimt asmenų, matau kažkas atsitempė popkornų kibirą- žino, kur atėjo? Matyt skrandis plieno sienelėm, pavydžiu. Kelios porelės, originalus būdas romantikai pakurstyt, cha cha. Ekraną sumažina vos ne iki šiknaskylės dydžio ir pradedam. Skaičiau daug atsiliepimų: maišė su šūdais kaip bore-fest'ą arba kėlė į aukštumas dėl originalaus požiūrio kampo, arba/arba. Kontrastai visada patraukia mano dėmesį. Jau minėjau, prieš tai padariau lengvą apšilimą, nes pjaustalai nėra mėgstamiausia siaubekų rūšis. Ir ką- beveik viskas apversta aukštyn kojom. Režisierius nugramdė saldų glajų- paliko vien faktus. Nerūpestingų stovyklautojų chebra, žveriškas žudikas iš pragaro, vien mėsinėjimas, mėsinėjimas, mėsinėjimas. Ir daug gražaus miško. Jokio soundtrack'o, vien matom, kaip žudikas lėtai pėdina per girią. Tie gūrinimai spėja prailgti, salės gale net ėmė kažkas šnibždėtis ir aptarinėt, blet žmonės, kas per manieros. Nugramdymas- tai aukų deaktualizavimas; mes su jais praktiškai nesupažindinami, nesistengiama jiems prikurti prasmingo dialogo, jie pilki kaip pelės, paprasta šaikelė, lyg surinkta Akropolyje per "Jamam" dienas. Jų gyvybės tokios pat svarbios kaip tarakonų bute- gal kas gaudot ir kilniaširdiškai paleidžiat į lauką? :D Žudikas kažkoks vaiko mentaliteto drimba šlykščiu snukiu, nuėmę pakabuką, nelaimėliai prikelia jį iš mirusių, kad prasineštų tarp gyvųjų. Jis nėra kietas kaip Mike Meyers ar Jasonas, negali jo herojizuoti, per Helloween'ą kažin ar rinktumeisi šį kostiumą. Tai beprotiškai stiprus ir nemarus retardas. Viskas rodoma iš jo perspektyvos, todėl nulis adrenalino ir suspenso, būdingo penktadienistrylikta, helovinas ir pan legendoms. Tik smurtas dėl smurto.  Nužudymas blondės, užsiimančios joga, nustebino nauja technika, wooooosh.. Pabaiga įvaro įtampos, nors nieko blatno neparodo, lieka žiauriai nesmagu. Senas įprotis, kad tuoj pystels džampskerą, privertė ausis užsikimšti. O nepystelėjo.  P.S nors sakiau, kad šnekos tuščios ir neįsimenančios, nuskamba nuostabus bybis kaip lūpdažis palyginimas, išsisaugau šitą:D 

Dogman (2023)

Siužetas totalus  kosmosas, kas to Luco Bessono galvoje?? Prieš žiūrėdamas, turi atjungti visus logikos saugiklius, o tai išmuš ir išjungsi filmą. Nežinau, ar daug prarasi išjungęs, tik praleisi labai įsimintiną Caleb Landry- Jones. Užfiksavau pavardę prieš pora metų matytam Safdie filme apie valkatas-narkašus, esu prisiekus strazdanių mylėtoja, o jis dar ir talentingas, ak. Nepaisant to, kad vaidino outcast'ą- invalidą- keršytoją, pasitelkusį šunų armiją, jis gargantiueliškai išvilko šią melodramatišką nesąmonę link pagarbos slenksčio. Neperžengia jo, bet raskit kitą, kuriam būtų pavykę išlipti iš absurdo peklos sausam. Klasikinis debiliška istorija, bet nuostabi vaidyba, atvejis. Viskas žiauriai perspausta- religinio fanatiko tėvo smurtas šeimoje kažkoks biblijinis, ten turėjai apsibliaut, gaikčioti iš užuojautos, o tik žvengei iš silpnapročių su kryžiais ant kaklų. Tearjerkin'ė meilės istorija, nu jau atleiskit, rimtai??. Paskui tas epizodas drag-queen klube, nuspėjama ir klišiška nors rėk, Jėzau, Piaf... O ant koldūnų, nutelos, faršo, marmelado torto dar dar užlipdom silkę-  kriminalinio elemento- skanaus! Užtat šunys nuostabūs, galima rimtai užsikrėsti noru turėti ciucį- kiek dresūros, pasaka,   gyvūnai badass, neteko matyti.

The Burning (1981)

Dar vienas slasher'is bendram išprusimui; sakyčiau, kūrybingesnė ir smagesnė "Penktadienis, 13ta" versija. Paaugliai su daugiau gyvybės, sąmojo, charizmos, nuo raumeningo peštuko iki žertvos didele galva, nuo komiko iki šakaliuko (Fisher Stevens, koks jaunutis ir juokingas plonom kojytėm ir rankytėm :)), paties žudiko išvaizda neblogai sukurpta, panašiai nudegus morda ir atrodytų. Į vasaros stovyklą prisistato kadaise siaubingą traumą patyręs buvęs prižiūrėtojas, pokštas baigėsi liūdnai, liko sudarkytu veidu ir daug įtūžio, pasisaugokit, pizdukai! Kodėl pirmiausia mieste užlenkia prostitutę, nežinau, čia gal dėl vyriškumo pažeminimo, scena juokinga ir absurdiška, bet jei man kekšė prikištų dėl baisaus snukio, čiuju ir aš įsižeisčiau :D Stovykloje  jaunimėlis nerūpestingai leidžia laiką, flirtuoja, deginasi, mergos aptarinėja bernus, paskui su tais bernais dulkinasi arba pamyža paskutinę minutę, kaip kuri. Yra kas po mergų dušines atsėlina pasidairyt XD Nežinau, Alfredo herojui linkėjau blogiausios baigties už tokius šposus, nesvarbu, kad padūchintas, man iškrypėlių negaila Aktorius parinktas tobulai atlikti creepo vaidmenį, išvaizda provokuoja dar niekada neskambėjo įtikinamiau. Pažiūrėjus užsimanai pasiirstyt baidarėm ir pakimarint prie laužiuko miško apsupty- užkrečianti vasaros atmosfera!

Kinds of Kindness (2024)

Ilgam įsiminė dėl juokingo įvykio, nutikusio kino salėje. Prasidėjus filmui, girdžiu: už manęs šnypščia atidaroma skardinė. Hmm, žiūralas ne užkandis, o kietas riešutėlis nusimato, susilaikyčiau nuo alučio, bet juk karšta, atsigaivint norisi, tebūnie. Po kurio laiko pasigirsta su niekuo nesupainiojamas garsas: persona užknarkia. Okey, filmo trukmė beveik trys valandos, bet kam galėjo nutikti :D Pridėsiu, manęs miegas neėmė, bet kėdėje tikrai gali nuskęsti- siužetas kaip guma, nutįstanti į begalybę; režsierius nė kiek nesistengia išlaikyti dėmesio. Trys istorijos, visos šizovos, peržengiančios ribas, nejaukusis Yorgos Lanthimos grįžo! Smagu ekrane matyti Willem Defo, Emma Stone nepasišiukšlina, bet labiausiai išnaudotas Jessie Plemmons. Praėjus didžiajai daliai filmo, žiūrovas pabudo ir išėjo, gal nusivemt į tualetą (?), nes buvo gatavas- šlitiniavo tarp kėdžių. Keisčiausia, kad paskui grįžo, į tą pačią vietą, nors salė pustuštė. Grįžo, kad vėl smigtų, koks ryžtas! Pabudo, kada ėmė leisti titrus, vėliau matėm tysantį stotelėje ant bordiūro XD Taip išėjo, kad smegenys gavo pasidalinti- sekti siužetą ir įvykius užnugaryje, todėl per daug neįsijaučiau į turinį. Pamąstyti, padiskutuoti yra apie ką, labiausiai nudžiugino kūrybinė laisvė, beatodairiškumas-  patiks, nepatiks žiūrovam- pochui, aš čia dirigentas. Kaip supratau, čia hiperbolizuotas, groteskizuotas noras įtikti/patikti aplinkiniams- bet kokia kaina, bet kokiom priemonėm.