RoboCop (1987)

Šyptelėjau perskaičius, kad filmas ultra-žiaurus, o tada žiebė scena posėdžių salėje, kur robotas  malfunkciona  :D Prigavo nepasiruošus, bet maloniai nustebino ir tučtuojau prikaustė prie ekrano. Ateities Detroite klesti didelis nusikalstamumas, policininkai persidirbę, grasina streiku. Negana to, jų mirštamumas gatvėse įgijo neregėtą mastą, Klarenco Bodikerio gauja juos skerdžia kaip paršelius. Vykdydamas užduotį, nuo Bodikerio rankos žūva policininkas Merfis. Bet lyg tyčia visuomenei pristatomas naujas  projektas- robotas, užprogramuotas kovoti su nusikaltimais; sujungus Merfio smegenis (?) su roboto kūnu, gaunamas superpolicininkas. Kas nenumatyta- kad Merfio sąmonė iškils į paviršių su keršto troškimu. Kaip minėjau, dėl kruvinos žmogaus-Merfio baigties apleistame sandėlyje, iškart imi simpatizuoti pagrindiniam veikėjui, man tik trūko čipsų patreškint, tokia susidomėjus stebėjau jo "atgimimą" ir blogiečių taškymą. Juokinga, kad mašinai dar reikia valgyti, ir tai kūdikių tyrelę primenantis produktas, čia specialiai papokštavo? :D Keršto idėja visada maloniai kaso paausį, ir mintyse mii dėlioti siužetus, ką iš tavo aplinkos aplankytų RoboCopas XD O jeigu rimtai, smalsumas užvirė po "Basic Instinct"; kaip reikiant  susidomėjau režisierium, pasirodo  "Total Recall" taip pat jo darbas, ir kadaise žiūrėtas "Turkish Delight", na, slystelėta su "Show Girls", bet atleistina, negali juk nuolat sektis :)

Total Recall (1990)

Kaip jis man prasprūdo vaikystėje, neįsivaizduoju.. Atrodė, kad Švarcnegeris visur, kur pasisuksi. Tuometinė TELE3 televizija bombardavo žiūrovą filmais, kur šis Austrijos ąžuolas pagrindiniame vaidmenyje: Komando, True Lies, Kindergarten Cop, Twins, The Predator, Konan the Barbarian, Terminator, dar vadinosi "Didysis penktadienio filmas", reikdavo ten skambinti, balsuoti :D Na, išėjo kaip išėjo, kartais gerai praleisti, paskui galima sugrįžti i turėti gerą laiką prie ekrano. O pasismaginau iš širdies- ypač dėl mutantų, jų kostiumų- tripapė sekso bitelė, ant pilvo kabantis parazitinis dvynys- buvau žiauriai pasiilgus body horror, 8-9 dešimtmetyje buvo labai populiarus. Norėdamas dirbtinių atostogų prisiminimų, paprastas statybų darbininkas Quaidas įsivelia į pavojingą katės ir pelės žaidimą. Jis- labai stipri ir vikri pelė, kurią gaudo nuožmūs piktadariai. Bet kodėl? Panašu, kad jam lemta įvykdyti superagento Hauzerio misiją, pastarajam kritus kovoje. Ten pabaigoje tiek twistų, kad nesu tikra, ar teisingai čia porinu dabar :D Žodžiu, su žavia garbane,  Marso planetoje  padeda sukilėliams, nes aišku, ten vadovauja svolačius diktatorius, žiūrintis savo naudos. Tik romantinėse scenose Švarcas atrodo kaip pinokis, bet ai, dzin,visa kita buvo achujenai :D

The Straight Story (1999)

Ramus, gražus filmas apie paskutinį tašką ant "i", padėtą seneliuko ir Ajovos. Sužinojęs, kad brolis, kurio nematė 10 metų, patyrė sunkų širdies priepuolį, jis leidžiasi į kelionę. Baisaus čia daikto, pasakysit, bet esmė transporto priemonės pasirinkime. Neturėdamas vairuotojo teisių, seniukas pasikinko žoliapjovę, prie jos prikabinęs vežimaitį (!) Prasideda kelionė iš Ajovos į Viskonsiną. Atstumas virš 300 mylių. Transportas juda panašiai ėjimo greičiui, bet 73ejų, su dviem gyvenimo padrožtais klubais, nenukulniuosi, tad.. Herojus sutinka įvairių žmonių, laimei, piktadarių ir nevidonų išvengiama, priešingai- matydami kelyje senolį, žmonės geranoriški. Paremta tikra istorija, kas dar kartą patvirtina- gyvenimas pateikia pavyzdžių, pranokstančių bet kokią scenaristo fantaziją. Skaičiau, kad Richard Farnsworth filmuodamais jau sunkiai sirgo kaulų vėžiu, į galą nebegalėjo vaikščioti. Bet ar jis dejavo, skundėsi? Priešingai, sužavėjo filmavimo komandą begaline savitvarda ir orumu. Praėjus metams, jis nusižudė, nepakėlęs skausmų, kaip tragiška :( Faktas, kad liko nebedaug gyventi, persidavė personažui, justi nuoširdus susitaikymas ir paskutinis lūkestis- ar spės Alvinas pamatyti brolį? Juostą gražiai papildo Alvino duktė Rouz, stulbinamai suvaidina Sissy Spacek; dabartinė karta nebeturi panašaus kalibro aktorių. 

2001: A Space Odyssey (1968)

Po dviejų dienų pastangų, išsilavinimo spraga užlopyta. Nelengva įveikti, bet filmas turi savybę įsitvirtinti atmintyje, vis grįžti prie jo mintimis. Neįtikėtina, kad sukurtas 1968-aisiais;  kada buvo likę dar metai iki žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje (!) Kubrickas pavaizdavo žmogų, laisvai laigantį kosmoso platybėse, lyg čia būtų paprastas nuėjimas į parduotuvę. Specialieji efektai, kosminio laivo vidus- viskas be priekaišto. Mane žavi filmai apie kosmosą, planetas- puikus būdas atitrūkti nuo buitiako ir žemiškų nesąmonių, viskas taip menka, kai palygini savo aplinkos ir galaktikų dydžio santykį.  Dirbtinis intelektas- paslaptingasis kompiuteris HAL 9000- sukūrė nejaukumo, įtampos lauką, į kurį įtraukiamas žiūrovas. Siaubas, kad technika pergudravo žmogaus smegenis, apima ir tave, sėdintį prieš ekraną, čia viena labiausiai man patikusių vietų. O kai dirbtinė sąmonė išjungiama- pamažu lėtėjantis balsas, keičiantis tembrui, galiausiai virstantis gerkliniu gromulavimu, skambant lėkštai dainelei, man net pagaugai nugara nuėjo, jausmas, kuriam neturiu žodinio atitikmens. Žinoma, teko googlinti, ką aš čia žiūrėjau, kažką pavyko perkąsti pačiai, bet pabaiga uždavė pernelyg stiprią mįslę. Tik va nesu tikra, ar gavau atsakymus. 

Bloody Hell (2020)

Zajebys buvo šis filmas, nuo pat pradžių žiūri ir negali atsistebėt- kokia čia pekla?? :D Žmogus didvyriškai išgelbsti žmonių gyvybes, o įkiša į kaliūzę, merga iš dėkingumo aplanko vos kartą ir dingsta iš akiračio, ir laukia aštuoneri metai nelaisvės, Amerika ahujel.. Turiu pasakyti, kad jei mane toks Saldainiukas (skonio receptorių išraiškoje tebūnie "Sostinės" atitikmuo) aplankytų darbe, o paskui TAIP pasirodytų, aš ten ble kryžium prie kalėjimo gulėčiau, my hero forever and ever :D  Panaudojama daug filmų referencų, kuriuos smagu gaudyti, gaunasi kaip koks pagarbos atidavimas. Faina tai, kad filmas gavosi kratinys- žiauriai geri kameros manevrai ir pan., originaliai pateikta, o paskui lenda kažkoks lengvas tūpumas, cringe giminaitis, bet gerąja prasme. Tipo, nedarom čia dar vieno supermeno. Dar neteko matyti, kad Sąžinei suteiktų žmogaus pavidalą, tik visokiom  fightclubų šizom, o ji tokia, hmmm, keistų pasiūlymų turi, dėl kurių įklimpsti į bėdas. Taigi vyrukas, išėjęs iš kalėjimo, patraukia visiškai random, į Suomiją. Namuose vistiek paparacai ramybės neduoda, nėr gyvenimo, o čia pradės viską iš naujo. Ir blembački, patenka kažkokiem psichopatams į rankas. Suomius vaizduodami jie čia gerookai persūdė, vien balti plaukai ko verti, bet tai visiškai nesvarbu. Herojaus priešistorė ne veltui ištransliuota, žiūrovui aišku, kad grobikai susidūrė su neeiline auka, belieka stebėti, kaip rutuliosis veiksmas. Filmas ir festivaliui gėdos nepadarytų, labai fainai praleidau laiką.

What Have I Done To Deserve This? (1984)

Kada nežinau, ką žiūrėti, jungiu Almodovarą- jo isteriški, nenuspėjami veikėjai ir buities keliamas siaubas būna įvilkti į patrauklų, stilingą drabužį. Čia, pavyzdžiui, hiperbolizuota, prunkšti verčianti namų šeimininkės kasdienybė. Jos didelė šeima- du paaugliai, vyras ir anyta- gyvena susigrūdę mažame bute, pastoviai sėdami netvarką ir vedantys stropiąją Gloriją (mano pamėgta Carmen Maura) iš proto. Norėdama  kaip nors išsilaikyti ant kojų, moteris be saiko ryja "NO-DOSE" tabletes- kofeinas. Sakyčiau, labai nekalta atspirtis, turint omeny šeimos narius, kuriuos turi pakęsti. Sutuoktinis- taksistas ir rašto padirbinėtojas, primeta, kad daug dirba, bet nebent liežuviu. Nuolat matome jį besitrinantį namuose ir gainiojantį žmoną dėl vakarienės ar marškinių lyginimo. Jis svaigsta dėl vokiečių dainininkės, kuriai kadaise dirbo Vokietijoje.  Dedasi šeimos maitintoju, bet pinigų nelabai parneša, Glorija turi eiti valyti žmonių butus. Vyresnis sūnus, 14metis,   platina žolę, jaunesnis- gėjus (!). Atvirai kalbama, kaip jis pamėgęs lankytis moksladraugio namuose, kad pasėdėtų jo tėvui ant kelių, kąąąąą??? Paskui epizodas su dantistu, žiūri suraukęs antakius, gaudai tuos groteskus kaip varlė uodus, priimi kaip avangardą ir tiek. Anyta mielai užpisanti močiutėlė, priklausoma nuo keksiukų ir mineralinio, atviros neapykantos marčiai nerodo, bet įtampos giją gali užčiuopti. Glorijos draugės- geros širdies prostitutė Kristal, susibičiliavusi su vyresniuoju sūnumi (!) ir kaimynė, auginanti telekinezės galią turinčią dukterį, kurios nekenčia visa širdimi. Visas filmas- veikėjai veikėjai veikėjai- jų beprotybė ir ekstremumai; juokinga ir be galo keista. Kunkuliuoja rimtos problemos, kurias visi mato, bet abejingai ignoruoja , o tau belieka juoktis (?). 

Basic Instinct (1992)

Nustebau radusi gausiai nusėstą Lukiškių kalėjimo kiemą; "Ramstain" koncertas Vingio parke, regis,  sugundė ne visus. O suviliojo pamatyti garsiąją Sharon Stone pyzdutę stambiu planu? Jeigu rimtai, niekada nesu mačiusi "Esminio instinkto", tik girdėjusi apie įžūlų tarpkojo  epizodą. Filmas patraukė dėmesį nuo pirmųjų minučių- šmaikštūs dialogai tarp detektyvų buvo puiki įžanga, priminė kriminalinių romanų pradžias, kur visi teisėsaugininkai matuojasi kotus. Turiu omeny, rodo vienas kitam, kuris viršesnis: pasistenk, ši byla sulauks daug dėmesio iš aukštesnių sluoksnių. Detektyvas, turintis ilgametį streso, alkoholio vartojimo ir rūkymo, bei polinkio į šiurkštų seksą bagažą, kaip tik panašų ujimą ir nori išgirsti :D Michael Douglas nesivaldo tiesiog žavingai, Holivudo mergišius matyt per daug nesistengė- tiesiog buvo savimi.  Nužudomas turtuolis-  žiauriai subadomas ledo kirtikliu lovoje, audringos sueities įkarštyje. Pagrindinė įtariamoji- jo meilužė, turtinga rašytoja, ironiška- tiksliai aprašiusi šį epizodą savo romane, keleri metai atgal. Vadinasi, turi alibi. Moteris paslaptinga, linkusi į manipuliacijas, viliokė, akiplėšiškai flirtuoja ir pasižymi plieniniu pasitikėjimu savimi. Net pavydu žiūrint. Jos nuogybės įvairiais rakursais pateikiamos žiūrovui; riba tarp trilerio ir erotikos lengvai išslysta iš rankų. Garantuoju, kad porelė, sėdėjusi šalia, spruko tenkinti geidulių, filmui vos įpusėjus, nes neįdomiu jo pavadinti liežuvis neapsiverstų. Jau greičiau stiebas kelnėse veržėsi į laisvę :D Džiaugiausi, kad nuspėjau žmogžudį teisingai, nors scenarijus pabaigoje ir nori pasėti abejonę.