2024 m. balandžio 18 d., ketvirtadienis

Little Bone Lodge (2023)

Vaikyti, kiek čia twistų ir paslapčių, jautiesi persisotinęs ir sublogavęs. Atokiai, kalnų apsuptyje, gyvena trijų asmenų šeima. Motina, paauglė dukra ir vežimėlyje sėdintis tėvas. Iškart pajunti, kad kažkas šeimos idilėje netaip, ypač išgirdus, kad jie neturi nei mobiliųjų, nei kompiuterių. Juk ne amišai kokie. Vieną audringą naktį pasibeldžia į bėdą papuolę broliai, vienas sunkiai sužeistas, kitas protiškai atsilikęs. Motina nenoriai juos priima,- didelė klaida. Bet banditėliai nežino, kokios kortos šeimininkų saujoje. Siužetas labiau primena brolių Grimų pasaką, nežinau, kaip tokį velnišką planą reiktų fiziškai įgyvendinti, kalbu iš vaistų pusės- tokie stiprūs raminamieji ne ibuprofenas, lengvai negausi. Antroji filmo dalis prikimšta draminių elementų, kurie turėtų apeliuoti į jausmus (?), bet sukelia vien juoko bangą; lyg žiūrėtum Šekspyro pjesę- kaskart, prieš iššaunant, dar išdeklamuojamas tekstas, kad kažkas spėtų įsikišti, griūk negyvas kokios nesąmonės. Pabaiga.. dar viena skylė, iš kur babkės nekilnojamam turtui??? Pramoginis niekalas, bet Joely Richardson creepiness smagus.

2024 m. balandžio 15 d., pirmadienis

Civil War (2024)

Freaks (1932)

Visada norėjau pamatyti šitą cirko klasiką dideliam ekrane, be to, už bilietą žadėjo gėrimuką bare "Portobello"- daugiau argumentų ir nereikia. Tik ta "Skalvijos" salė, eikt tu šikti, kodėl ten nuolat smirdi??? Dusau senų skudurų/apipelijusio baseino smarso kokteilyje. Vaizdo kokybė- kaip mano naminio projektoriaus "Šilelis", bet ai, šalia gero kino mylėtojai, toks trumpas bendrystės jausmas, niekas popkornų nekemša, pochui. Kvapą paignorint sunkiau, bet laikykimės, dar laukia gėrimas. Filmo išleidimo metai dėjo kryžių Todo Brauningo karjerai- žmogau, drąsu pateikti žiūrovams kūno išsigimimus, Siamo dvynes, mikrocefalus Didžiosios depresijos periodu! Čia reikėjo Širlės Temple- gudrūs kino meistrai tuo sėkmingai pasinaudojo. Dar skaitosi žiūrovai gavo apkarpytą, cenzūruotą versiją, ech, kaip norėčiau pamatyt tuos prarastus kadrus. Istorija paprastutė- niekšinga gražuolė, akrobatė Kleo apsuka galvą Hansui, neūžaugai, kai sužino pastarąjį paveldėjus didelę sumą pinigų. Viskas vyksta buvusiai Hanso sužadėtinei, Fridai, ant akių, ji labai kankinasi. Artistai yra filmo pažibos,- Hansas ir Frida, suaugėliai vaikų veideliais- negali akių atitraukti. Juos purtančios emocijos, regis, netelpa mažame kūnelyje. Nemanau, kad čia buvo kokios eksploatacijos, daugiau- susižavėjimo paslaptingu cirko artistų gyvenimu ir jų garbės kodeksu. P.S. gautas Shankio shot'as, užskaitau.

2024 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

You'll Never Find Me

Pravalas reitingas, filmas nesveikai kokybiškas ir šiurpus. Lėto vystymo, gal todėl smogė per balą nekantruoliai, užtat kaip kuriama įtampa, klasė! Audra ošia, pila kaip iš kibiro, vėjas traukia solo partiją- nenorėtum tokiu metu būti lauke; pas atsiskyrėlį vyrą užklysta jauna mergina. Šeimininkas- ne rajanasgoslingas, bet vis geriau nei stipti lauke. Tik ar nepasigailės viešnia savo sprendimo? Aš būčiau apsisukus ant kulno ir verčiau pasveikinus poną Plaučių Uždegimą :D  Kažkaip nejauku, kad viskas aišku lyg dieną, senis yra Pavojus. Bet kur tada esmė, ko laukti? Porelė pradeda seną gerą katė ir pelė partiją, abu vaidina fantastiškai. Mergiotės intencijos žadino smalsumą. Pabrėžiu- intencijos, nes kilmę perkąsti vieni juokai- basa, nieko nevalgė, o tada scena duše- kartais taip norėtųsi išjungti ilgametę siaubekų niaunsų patirtį ir pažiūrėti į turinį žaliomis akimis. Senio predatoriška filosofija sukėlė pasišlykštėjimą, tačiau kartu susimąsčiau- kartais moterys išties linkę elgtis lengvabūdiškai ir kvailai. Audros efektai maloniai dirgino klausą: traškantis braškantis namas, šešėliuoti namo užkaboriai, vis atrodė, kad jiedu nevieni chatoje. Biudžetas nedidelis, tik du aktoriai, bet kiek daug gali padaryti su mažai, jei žinai, ką daryti.

2024 m. kovo 30 d., šeštadienis

Fire in the Sky (1993)

Mėgstu senienas, bet filmas sugebėjo praslysti pro akis; galbūt dėl to, kad visada labiau orientavausi į aštuntą dešimtmetį. Ką galiu pasakyti- dvi valandos ištįsusios dramos, nulis veiksmo,  tik pabaigoje kelios nuostabios minutės, atskleidžiančios, kas iš tiesų nutiko pagrindiniam herojui. Specialieji efektai dar tik žengė pirmuosius žingsnius, todėl rezultatas atrodo dar geresnis. Kantrybės su metais daugiau neįgyji, todėl žvilgčiojau į laikrodį pastoviai, buvo išties nuobodu. Apie ką? Grupelė medkirčių patiria didelį sukrėtimą- jų akyse dingsta draugas. Dingsta turiu omeny, nenueina už krūmų pamyžti ir negrįžta, bet jį susiurbia erdvėlaivis ir tiek žinių. Parskuodę į miestelį, komanda susiduria su problema- ką sakyti aplinkiniams? Daugiau nei keistai atrodo ateivių versija, bet jie nusprendžia nemeluoti, išdėstyti tiesą. Aišku, pasigaili. Provincialai nelinkę priimti paistalų už gryną pinigą; mano, kad jie paprasčiausiai nudobė kolegą, o kūną paslėpė. Logiška. Aš irgi taip manyčiau, tik nestovėčiau bažnyčioj su teisuolės mina, pažvengčiau sau ir likčiau namie, ant visuomeninių susibūrimų man pochui yra. Medkirčių kolektyvas gerokai per didelis- yra aktorių, kuriems lyg pamiršta teksto parašyti, jų funkcija tik užimti sėdynę pikape, skuodžiančiam šviesos greičiu iš įvykio vietos. Didžiausias dėmesys- dingusiojo geriausiam draugui, jo byrančiai šeimai ir moralinėms lomkėms. Sako, paremta "tikrais" įvykiais, ką gi, norėčiau žinoti, kokių grybukų jie ten miškuose prisikramtė, kad išsirutuliojo tokia neįtikėtina istorija.

2024 m. kovo 27 d., trečiadienis

Femme (2023)

Transvestitų/gėjų tema iš įdomios perspektyvos- keršto troškimo. Transvestitą Džuls sudaužo gatvinių treninginių gauja- prisišnekėjo čiuvakas, nesileido, kad iš jo pizdavotųsi ir buvo pavaišintas spyrių kruša. Tačiau viskas tuo nesibaigia- netrukus gėjų saunoje Džuls sutinka vieną skriaudikų; jis neatpažįsta Džuls- be peruko ir spalvotų outfitų- ir prasideda įtampos kupina pažintis. Jie visai neblogai sutaria, darosi įdomu, ar auka ryšis įgyvendinti savo planą iki galo. Išpuolis paliko ne tik fizinę traumą; herojus užsisklendžia savyje, neberengia drag pasirodymų. Esu mačiusi daug filmų apie transvestitus, viena iš mano mėgstamų temų, šis gražiai papildė kolekciją. Kada matome pagrindinį herojų scenoje, persirengusį moterimi- nesveika akimirka- atrodo nuostabiai, juodaodis labai išraiškingas, tikra diva, mėgaujasi būti dėmesio centre, yra 100procentų tikras  dėl to, ką daro, yra stiprus ir galingas. Raumenų jėga nublanksta, filmo pabaiga tik įrodo, kad būti savimi yra didžiausia asmenybės jėga ir pergalė.

Settlers (2023)

Jeigu ne  Sam Spruel veikėjas, palikęs didelį įspūdį 4-ajame "Fargo" sezone, neatsiminčiau filmo iš viso! Na taip, vietinių gyventojų žudymas, kolonistai bybčiulpiai engėjai, žiaurumai ir t.t Visgi nuostabi Čilės gamtos kinematografija negali nuslėpti fakto, kad filmas neturi normalios istorijos? Pusę laiko užima road-movie pagrindu pateikta trijų vyrų- anglų kareivio, amerikiečių kaubojaus ir vargšo metiso- kelionė. Turtingas žemvaldys davė užduotį "pravalyti" kelią link Atlanto, kad jo kaimenių nepuldinėtų įžūlūs laukiniai. Žiaurumas ekrane nebestebina, tik kažkaip neskanu žiūrėti, vos ne fetišas kažkoks tas žmonių galabijimas. Lauki, kada sukils metisas, turi juk būti intriga, ar ne; bet tuščiai, jis su viskuo susitaiko. Kada ateina eilė Spruell suvaidintam leitenantui, nutinka du netikėti dalykai, kaip minėjau, išbudino, nes visai kėdėj paskendau iš nuobodulio. Klausimas, ar radikalumo reikėjo; kuo pasitarnauja siužetui, liko mįslė. Galbūt geriausia filmo vieta- pabaiga, kada vietiniai Čilės gyventojai, įskaitant nuolankųjį metisą, pozuoja prie arbatėlės. Viva la respublica, pažiūrėkit, kokie mes išprusę ir civilizuoti, vilkim švariais baltųjų rūbais, mokam naudotis indų servizu. Tik žmona užsispiria ir gadina nuotrauką, bet žinot, moterys, turbūt jai mėnesinės.. :D Ėjau nusiteikus pamatyti gerą vesterną, gavau betvarkę, bet išspaustume septynetuką bendroj sumoj.