Resident Evil (2026)

Nesu video žaidimų gerbėja, apskritai nepraktikuoju. Tačiau burtažodis body- horror visada iššaukia smalsumą, o 5 eurų bilietas yra stipri motyvacija. Ką gi, pranoko lūkesčius, fantastika, kėdė šokinėjo, purtantis iš juoko. Filme atsisakyta rimto požiūrio, įprasto paplitus virusui ir gresiant žmonijos išnykimui; atsimenu, dalys su Mila Jovovitch būtent tokios. Why so serious, fuck it! Sulipdykime kamuolį iš kūnų, prisekime lovecraftiškų čiuptuvėlių ir pašėlkime! Labai gerai parinktas pagrindinis aktorius, Austin Abrams. Komiška natūra šiurpių įvykių fone įsikomponuoja kaip puzzle detalė. Nesijaučia šlykštaus, debiliškų amerikoniškų juokelių laidymo, kuris taip erzindavo.  Bičas išgyvena neeilinį siuntinio pristatymą, jis peršikęs, kalba su savimi, natūralu :D Jaučiasi, kad veiksmas rutiliojasi žaidimo tempu- įlipi/išlipi iš auto, bėgi nuo monstrų, prieini objektą, vėl bėgi ir t.t. Finalas ligoninėje- jėga, nuo vėmalų monstro iki suirutės laboratorijoje, bravo, kiek pozityvo per pusantros valandos!

The Game (1997)

Visi nemėgsta pasikėlusių žmonių- Michaelas Douglasas nepriekaištingai suvaidina atkarų banko šulą. Įnoringas, dirglus, persisotinęs turtuolis, kuriam viskas atsibodę. Gavęs pasiūlymą sužaisti žaidimą, kuris sužadins naujus pojūčius, nenoriai, bet visgi pasirašo. Kadangi žinojau kur šuo pakastas, praradau dalį malonumo, bet niekas nekaltas, kad vilkinu peržiūrėti beveik 30metų. Turiu pasakyti, šlubuoja trilerio tempas; pusė filmo praeina be reikšmingesnių įvykių, jaučiama mažytė paranoja, bet ir viskas. Paskui paukšt- prasideda gainiojimo fazė, vos spėji reaguoti. Tačiau nufilmuota labai gražiai- naktinio miesto vaizdai, šaligatviuose atsispindinti žibintų šviesa, tamsūs skersgatviai- Fincheris labai stiprus kinematografijoje. Kai pasidarydavo nuobodu, tiesiog grožėjausi miestu. Ant kiek galima nuspėti žmogaus veiksmus, istorija paremta testais, kuriuos Nikolas atlieka pradžioje, nejaugi esam tokie aiškūs??

Sunlight (2024)

Paskutinis vaizdas, kurį mato Rojus, prieš užsiveržiant kilpai ant kaklo- beždžionė lange. Tada stoja tamsa, vėliau atsibunda savo kelioniniam furgonėlyje, kurį vairuoja ta pati beždžionės kostiumu mūvinti persona. Kostiumo beveik niekada nenusiima- kuriama nauja asmenybė, galutinai nusivylus senąja ir bandant lipdyt gyvenimą iš naujo, žinom tik, kad čia moteris. Juokinga ir liūdna kartu. Tai kelio filmas, kur du žmonės padės vienas kitam, nieko pernelyg įmantraus, bet susižiūrėjo maloniai. Daug absurdiškų nutikimų ir nurautų personažų- kapo atkasimas dėl laikrodžio klastotės, principinga motina policininkė, control freak dviratininkas draugužis, - negalėjau negalvoti apie pažįstamą dviratininką, laimei, juos sieja tik ši priemonė.. Režisierė- žinoma ventrilokistė Nina Conti, taip pat sukūrusi ir pagrindinį primatės vaidmenį, kaipgi kitaip :)

Demon (2015)

Niekada neteko matyti lenkiško siaubo filmo, intriguoja; turint omenyje jų temperamentą- kunkuliuojanti, nacionalistinė charizma- čia plyti neišsemiamos galimybės. Na, charizmos netrūksta, bet pirmu smuiku groja kažkoks žydų folkloro atstovas- dybukas, nors apsišik, pirmą kartą girdžiu apie tokį! Vadinasi, vyksta lenkų vestuvės- bravo, baisesnės aplinkos nesugalvosi; iškilo visi juodi prisiminimai iš sutrinų sodybų. Žmonės, kodėl renkatės švęsti šį tipo svarbų gyvenime įvykį visokiuose tvartuose?... Aišku, reikia kažkur dvi gimines sutalpinti, puseserės vyro uošvę pakviest ir visus kitus devintus vandenis nuo kisieliaus. Nusikratau praeities košmarų debesies ir judam toliau. Su jaunikiu ima dėtis kažkas nenormalaus. Iš pradžių galvojau, bus eilinė kinkadrebystė prieš lemiamus pokyčius, bet ne. Atmosfera tiršta, kreminės tekstūros- sodyboj beprotiškai nejauku, spalvinis fonas panašus į sepijos fotkes. Filmas lėto vystymo, nejauka auginama palaipsniui. Daug nepagražintos balių realybės- nesaikingas alkoholio vartojimas, dėdė išviduriuoja sveikinimo kalbą ir nežino kada sustot, kunigas, kurio nėra kam parvežt nes visi girti, visus strojinantis tėvukas ir t.t. Už šitus kadrus duodu labai daug taškų, achujenai pavaryta. Pabaiga maloniai priminė "The Shining"- fotografijos turinys. Stiprus 7/10.

Name of a Rose (1986)

Nesugebėjau knygų klubui perskaityti Umberto Eco klasikos- neturiu savyje tiek kantrybės ir susikaupimo, bent filmą pažiūrėjau. Blemba, geras.  Vien ko vertas Sean Connery! Net su juokingai išskustu vienuolio viršugalviu, jis totalus ekrano bosas. Seki kalbą, mintis, išraiškas-  kino legenda grybštelėjo BAFTĄ už vaidmenį. Mokinys Adsas- Christian Slater- skystai, bet aktorius buvo jaunutis, tai kvailumas netgi tinka į kontrastą. Atvykę į izoliuotą abatiją, jie pradeda narplioti paslaptingų žmogžudysčių paslaptį. XIV amžius, niūri ir šalta atmosfera, užsiraukę vienuoliai, nejaukumas šaltais pirštais gnaibo,brrr.. Dar paminėtinas Salvatorė- daug grimo prikrauta ant šiaip jau išskirtine išvaizda pasižyminčio Ron Perlman, padarytas panašiu į kiaulę; make up efektai irgi pelnė apdovanojimą. Paskui atvyksta inkvizitorius, pakuriami laužai, tuoj keps žmogiškoji nuodėminga mėsa! Šitas momentas krikščiosnių religijoj man pats baisiausias- kitaip mąstančius, naikinti be gailesčio, o kur mylėk savo artimą? Romanas ir ekranizacija turi ryškių skirtumų, bet noro skaityti visgi neįkvėpė. 

Good Luck Have Fun Don't Die (2025)

Ar stengčiausi įtikinti nepažįstamųjų grupę (šimtą septyniolika kartų!)  kad dirbtinis intelektas pražudys žmoniją ir reikia imtis veiksmų, kol nevėlu? Jėzau, ne, pranykit, nelabieji! Todėl žiūrėti į karštligiškas Sam Rockwell pastangas buvo juokinga ir smalsu. Atvykęs iš ateities, sprogstamuoju argumentu bando rasti pasekėjų tarp priblokštų užkandinės lankytojų, kurie atėjo tiesiog ramiai sukrimsti pyrago ir išgerti kavos, o pateko įkaitų dramon. Filmas neturi normalaus tempo, scenos ištęstos, yra ir nereikalingų, bendra trukmė net virš dviejų valandų, kai galėjo būti max pusantros, bet žinote ką... Man vistiek patiko, nes justi šelmiškas karibų piratų vaibas- režisierius Gore Verbinski pakūrė juokingą distopinę ateities viziją. Pateiktos trys istorijos, kaip DI paveikė herojų gyvenimus; mirusio sūnaus padielkinį kloną gavusi motina, porelė mokytojų, sprunkančių nuo skrolinančiais zombiais virtusių moksleivių ir mergina, kurios vaikiną pasiglemžė virtualūs akiniai. Įdomus jausmas žiūrint- kelia ir juoką, ir verčia susimąstyt. Dėl daugiau praleisto laiko prie ekranų, mobiliųjų, kompų ir pan, socialiniai įgūdžiai JAU atrofavę, panašu, kad ateity laukia visiška šikna. Ateities gelbėtojams reiks rasti ir nudėti būsimąjį DI kūrėją, kol šikna nesušvito pilnatimi, iš kelnių išsmukusi. Tačiau nebus paprasta, DI klastingas, manipuliatyvus, laukia sunki kova. Šakės, ta katė milžinė pabaigoj, jaučiausi lyg žolės apsirūkius, kas per fantazija XD Pakėlė nuotaiką, to labai reikėjo❤

Hen (2025)

Geriausia šių metų Lukiškių kiemo patirtis! Vištos gyvenimas ir norai irgi svarbūs! Įtikino, palaikiau ir sirgau už juodąją atskalūnę! Ištrūkus iš sriubos ingredientų sąrašo, išvengus lapės gniaužtų, sudalyvavus proteste ir patyrus kitų nutrūktgalviškų nuotykių, višta galiausiai patenka į  vienos šeimos ūkį. Ir pakliūva į negailestingą kiaušinių dėjimo vergovę! Muilo operos gabaliukas su ispaniška meilės daina privertė juoktis net keletą kartų, kokie kadrai! Patupdyta į vištidę, priversta poruotis su praplikusiu, bjauriu gaidžiu, kažkokia žmogiško seks-ringo alegorija. Juokinga ir graudu, kaip ji ieško sprendimų, bando apsaugot kiaušinį, kurį vis paima ir paima... Motyvas kartojasi daug kartų- kiaušinių rietuvės turguje, animaciniam filmuke, paskui virtuvėje- virstantys kiaušiniene; vištos tikslas aiškus ir suprantamas. Šalia rutuliojasi nešvariais reikaliukais užsiimančios šeimos gyvenimas, jį supurto gan žiaurūs įvykiai, kur višta taipogi suvaidina reikšmingą vaidmenį.  Tačiau žmogus ant tiek antraplanis veikėjas, viskas kas rūpi- tai juodojo sparnuočio likimas, nuostabi struktūra, unikalus filmas. Niekingi homo sapiens ir jų godos, pff. Pabaiga- pati ironiškiausia iš matytų, bet Juode, tau pavyko, valio!