Demon (2015)

Name of a Rose (1986)

Nesugebėjau knygų klubui perskaityti Umberto Eco klasikos- neturiu savyje tiek kantrybės ir susikaupimo, bent filmą pažiūrėjau. Blemba, geras.  Vien ko vertas Sean Connery! Net su juokingai išskustu vienuolio viršugalviu, jis totalus ekrano bosas. Seki kalbą, mintis, išraiškas-  kino legenda grybštelėjo BAFTĄ už vaidmenį. Mokinys Adsas- Christian Slater- skystai, bet aktorius buvo jaunutis, tai kvailumas netgi tinka į kontrastą. Atvykę į izoliuotą abatiją, jie pradeda narplioti paslaptingų žmogžudysčių paslaptį. XIV amžius, niūri ir šalta atmosfera, užsiraukę vienuoliai, nejaukumas šaltais pirštais gnaibo,brrr.. Dar paminėtinas Salvatorė- daug grimo prikrauta ant šiaip jau išskirtine išvaizda pasižyminčio Ron Perlman, padarytas panašiu į kiaulę; make up efektai irgi pelnė apdovanojimą. Paskui atvyksta inkvizitorius, pakuriami laužai, tuoj keps žmogiškoji nuodėminga mėsa! Šitas momentas krikščiosnių religijoj man pats baisiausias- kitaip mąstančius, naikinti be gailesčio, o kur mylėk savo artimą? Romanas ir ekranizacija turi ryškių skirtumų, bet noro skaityti visgi neįkvėpė. 

Good Luck Have Fun Don't Die (2025)

Ar stengčiausi įtikinti nepažįstamųjų grupę (šimtą septyniolika kartų!)  kad dirbtinis intelektas pražudys žmoniją ir reikia imtis veiksmų, kol nevėlu? Jėzau, ne, pranykit, nelabieji! Todėl žiūrėti į karštligiškas Sam Rockwell pastangas buvo juokinga ir smalsu. Atvykęs iš ateities, sprogstamuoju argumentu bando rasti pasekėjų tarp priblokštų užkandinės lankytojų, kurie atėjo tiesiog ramiai sukrimsti pyrago ir išgerti kavos, o pateko įkaitų dramon. Filmas neturi normalaus tempo, scenos ištęstos, yra ir nereikalingų, bendra trukmė net virš dviejų valandų, kai galėjo būti max pusantros, bet žinote ką... Man vistiek patiko, nes justi šelmiškas karibų piratų vaibas- režisierius Gore Verbinski pakūrė juokingą distopinę ateities viziją. Pateiktos trys istorijos, kaip DI paveikė herojų gyvenimus; mirusio sūnaus padielkinį kloną gavusi motina, porelė mokytojų, sprunkančių nuo skrolinančiais zombiais virtusių moksleivių ir mergina, kurios vaikiną pasiglemžė virtualūs akiniai. Įdomus jausmas žiūrint- kelia ir juoką, ir verčia susimąstyt. Dėl daugiau praleisto laiko prie ekranų, mobiliųjų, kompų ir pan, socialiniai įgūdžiai JAU atrofavę, panašu, kad ateity laukia visiška šikna. Ateities gelbėtojams reiks rasti ir nudėti būsimąjį DI kūrėją, kol šikna nesušvito pilnatimi, iš kelnių išsmukusi. Tačiau nebus paprasta, DI klastingas, manipuliatyvus, laukia sunki kova. Šakės, ta katė milžinė pabaigoj, jaučiausi lyg žolės apsirūkius, kas per fantazija XD Pakėlė nuotaiką, to labai reikėjo❤

Hen (2025)

Geriausia šių metų Lukiškių kiemo patirtis! Vištos gyvenimas ir norai irgi svarbūs! Įtikino, palaikiau ir sirgau už juodąją atskalūnę! Ištrūkus iš sriubos ingredientų sąrašo, išvengus lapės gniaužtų, sudalyvavus proteste ir patyrus kitų nutrūktgalviškų nuotykių, višta galiausiai patenka į  vienos šeimos ūkį. Ir pakliūva į negailestingą kiaušinių dėjimo vergovę! Muilo operos gabaliukas su ispaniška meilės daina privertė juoktis net keletą kartų, kokie kadrai! Patupdyta į vištidę, priversta poruotis su praplikusiu, bjauriu gaidžiu, kažkokia žmogiško seks-ringo alegorija. Juokinga ir graudu, kaip ji ieško sprendimų, bando apsaugot kiaušinį, kurį vis paima ir paima... Motyvas kartojasi daug kartų- kiaušinių rietuvės turguje, animaciniam filmuke, paskui virtuvėje- virstantys kiaušiniene; vištos tikslas aiškus ir suprantamas. Šalia rutuliojasi nešvariais reikaliukais užsiimančios šeimos gyvenimas, jį supurto gan žiaurūs įvykiai, kur višta taipogi suvaidina reikšmingą vaidmenį.  Tačiau žmogus ant tiek antraplanis veikėjas, viskas kas rūpi- tai juodojo sparnuočio likimas, nuostabi struktūra, unikalus filmas. Niekingi homo sapiens ir jų godos, pff. Pabaiga- pati ironiškiausia iš matytų, bet Juode, tau pavyko, valio!

Ringu (1998)

Apsižiūrėjau, kad liko pražiopsotas "Skambučio" originalas, tai nusprendžiau išmėginti teiginį- originalas visada laimi prieš amerikietišką perdirbinį. Ką galiu pasakyt- šiuo atveju nesutinku. Pasirodė nuobodus, ištęstas, ilgaplaukė lachūdra iš teliko išlipa tik pačioje pabaigoje, visą peržiūrą Hipnas meiliai kviečiasi pas save. Yra teigiamų aspektų- niūri, blogos lemties nuojauta neapleidžia viso filmo metu. Žurnalistė, gilindamsi į keistas paauglių mirties aplinkybes, sužino apie paslaptingą kasetę. Ech, tas beatodairiškas šokimas į ugnį- kokia kita specialybė pasižymi katės prieš mešką šokinėjimo drąsa! Depresyvus buvusių sutuoktinių tandemas- prispyrus paranormaliai bėdai, kreipiesi į eksą, daugiau nėra kur, kaip žiauru! Nu gerai, jis turi kažkokių ekstrasensinių galių, gal ir neblogas sprendimas. Darboholizmas, nuolat vienas paliekamas sūnus, liūdna, liūdna. Efektai paprastučiai, daug vietos palikta vaizduotei. Buvę sutuoktiniai skuba per savaitę išnarplioti kasetėje slypinčią mįslę, nes ją jau matė ir sūnus. Beje, kad vaikas irgi kažkoks su galiom, visai neišnaudota, amerikiečiai labiau pasistengė, ir šiandien atsimenu išskirtinės išvaizdos berniuką. Susidomėjus stebėjau, kaip pabaigoje pora sausina šulinį, užtempt kibirą į viršų palieka moteriai? Čia rimtai? Norėta taip sukurti dramatišką tirpstančio laiko efektą, o laiko jie nebeturi.  Aišku, vėliau visai nesvarbu, vistiek nieko nedavė lavono iškėlimas. Kasetės kopijavimas ir paleidimas į rinką- vienas šiurpesnių momentų, čia  stipru, bet prie geriausių norų duočiau tik 6/10.

The Sadness (2021)

Juk čia alegorija į Covidą, tiesa? :D Geriau nesugalvosi, meistriškas kūrinys iš Taivano! Dar nesu patyrus, kad filmas atvirai kalbėtų į mane- Covido laikotarpį prisimenu kaip klaikiausią gyvenime. Žinoma, filme sutirštintos spalvos- apsikrėtusieji paslaptingu virusu, žmonės tampa žiauriais psichopatais, kuriems aplinkinių skausmas ir kančia- absoliutus kaifas. Metro traukinyje įvykusios skerdynės, ulialia, kiek raudonos! Ne mažiau atstumianti šlykštaus senio kabinėjimosi prie skaitančios merginos scena, moterys supras. Kai senis virsta kraujo ištroškusia išgama, tik dar klaikiau:  lig tol užgniaužti lytiniai impulsai prasiveržia iškrypusiais būdais, Įsivaizduojat tokį scenarijų vieną dieną? Viskas, kas šlykštu mumyse, bet šiaip taip tramdoma elgesio normų ir sveiko proto balso, staiga pramuša užtvaras ir išlekia laisvėn. Prezidentas prabyla į tautą tiesioginės transliacijos metu, vėliau matom išsitaškiusią jo galvą, situacija nebevaldoma. Viskas blogai ir visi mes mirsim. Depresovas kūrinys, nesveikai įtaigus, tik ką reiškia pavadinimas?

Exit 8 (2025)

Antras kartas daugiametėje filmų žiūrėjimo patirtyje, kada balta spalva įtaigiai kuria šaltumo, nejaukumo įspūdį. Tekę keliskart keliauti metro užsienyje; nuoširdžiai- gerbiu visus, kurie gaudosi ir įsėda į teisingą maršrutą, man ten visiškai neįžengiamos, neperprantamos džiunglės... Patiko, kad filmas japonų- jų nuolaidi, non-konfliktiška natūra pastiprina kuriamą psichologinį siaubą. Jaunas vaikinukas, astmatikas vargšelis, gavęs skambutį iš merginos su stipria naujiena, paklysta metro stotyje. Ką bedarytų, kaip bepasisuktų, vis atsiduria toje pačioje vietoje, nerasdamas jam reikalingo 8-ojo išėjimo. Kartojasi plakatai koridoriuje, sandėliukų durys, praeina tas pats neprakalbinamas vidutinio amžiaus vyriškis- viskas kartojasi ir kartojasi. Apvertus aštuonetą, gaunam begalybės ženklą... Istorija rodoma iš trijų perspektyvų- vyresnis vyras ir mažas berniukas irgi klaidžioja labirinte, susipažįstam su jų situacija. Na,vaiką jau nubaudžia per griežtai, gal mamos dėmesio trūko ir nutarė pakvailiot, bet griežtas auklėjimas geriau negu auklėjimas įkišus išmanųjį trimečiui į rankas. Čia psichologinė kelionė, skambučio turinys, prieš tai traukinyje įvykęs nemalonus, praignoruotas incidentas- raktai į išėjimą, bet prireiks laiko susiprasti.