Bullet Train (2022)

Bradas Pitas visuose filmuose lengvapėdis plevėsa, bet jau įpratai žiūrovas, per tiek metų, ir nebesierzini. Jo herojus gauna užduotį pavogti lagaminėlį it kulka lekiančiame traukinyje kažkur Japonijoje, ir pasišalinti. Užduotis paprasta, bet nebūtų filmo, jei ne įvairios kliūtys. Pasirodo, čia nepriklausomai veikia penki žudikai, bet visgi jie turi šį tą bendro. Mieliausia buvo vaisių porelė, broliai Citrina ir Mandarinas, turintys pristatyti išlaisvintą mafiozo sūnų tėvui ir atgauti išpirką, sukčiausia- Princesė, vilkas avies kailyje. Mergiūkštė išties neblogai viską apgalvojo. Siužetas absoliutus chaosas, čia tiek kartų susimušama, persekiojama, šaunama, paskui tasai juokingas japonų smogikų šou stotelėje- 90ųjų diskoteka, ne kitaip, tada juokingos jakudzų skerdynės, skambant riebaluoto restorano playlistui, po traukinį šliaužiojantis bumslangas, galiausiai- Baltoji Mirtis. Po slapyvardžiu slepiasi mano mėgiamas aktorius Michael Shannon, neslėpsiu, nekantravau jį pamatyti. Ir ką- dar vienas šaržuotas veikėjas į būrį, rusų nusikaltėlių vadeiva, nes kaip Amerika be Rusijos- kaip marozų tūsas be muštynių. Žiauriai įdomiai nufilmuota, jausmas, lyg išlipus iš karuselės- galva sukasi, sukasi...Daug daug E621, čepsi ir nori dar.

Another Day in Paradise (1998)

Priežastis, dėl kurios žiūrėjau "Another Day in Paradise", buvo Melanie Griffith. Jaučiu keistą trauką jos minkštam balsui, o čia aktorė dar iratrodo žmoniškai, jos žvilgsnis, persmeigiantis it šakute, ak, Holivudo kokete... Kam buvo reikalingos besaikės plastinės operacijos- vardan to, kad išlaikyti Antonijų??? Tačiau niekšas vistiek pabėgo, o tu likai su veidu, per kurį pervažiavo buldozeris :( Kitas aktorius,  savo charizma vežantis šį niekuo neišsiskiriantį, ne itin akį traukiantį narkomanų road-trip'ą, buvo James Woods. Jau ne pirmą kartą pastebiu, kiek gali talentas. Talentas žybsi lyg auksas išmatose, pakylėdamas jas iki karato. Du patyrę vagys ir kvaišalų mėgėjai, Melas ir Sidnė, priglobia po savo sparneliu jauną narkomanų porelę. Jie reikalingi kaip nusikaltimų bendrai, plėšiant vaistines ir t.t. Jeigu Melą veda vien išskaičiavimas, Sidnei pabunda neišpildyti motiniški instinktai. Savaime suprantama, jų kelias- kupinas pavojų, neprognozuojamų klientų, smurto, todėl spėliojau, kiek kraujo bus pralieta pabaigoje, keli liks gyvi. Finalas nėra tipinis panašaus žanro filmams, bet ir nepriskirčiau jo redemption kategorijai. Prakaifuos pinigėlius ir baigs dieneles kur gatvėje apsišikęs...

Eye of God (1997)

Filmas apie mažą nykų miestelį Oklahomoje, dvi paralelinės istorijos, susikertančios pabaigoje. Jauna užkandinės pardavėja svajoja apie pokyčius- neseniai susipažino su vyruku per pažinčių skelbimus, jis- ką tik į laisvę paleistas kalinys. Mažo miestelio gyventojų naivumas, mergina nė nežino už ką jis buvo teistas. Bet jis atrado Jėzų,tapo religingas, tad gal..  Pora susituokia. Pradžioje filmo matome vaikinuką, kurį policija aptinka išsitepusį krauju, nesiorientuojantį, tai keturiolikmetis Tomas Spenseris. Kas jam nutiko, ką jis matė? Abi istorijos pateikiamos padrikais fragmentais, chronologiją susidėlioja pats žiūrovas. Gal todėl pabaiga dar liūdnesnė, nes žinai, kas seka po dviejų vienišų, nelaimingų žmonių bendrumo akimirkos, kada jie gali vienas kitą paguosti, suprasti... Pasakojama pirmuoju asmeniu, šerifo balsu, apie viską matančią Dievo akį, kuri tiek ir tedaro, kad žiūri. Marta Plympton sukūrė jaudinantį nuoširdžios, šiltos, mėgstančios bendrauti, lūkesčių pilnos jaunos moters paveikslą, bet iš pat pradžių matai, kad ji pažymėta nelaimės antspaudu. Už tai, kad tikėjosi, kad buvo tokia patikli. Labai gražiai nufilmuota- pramoniniai kasyklų vaizdai, gęstanti saulė, viena kiek gyvesnė gatvė miestelyje. 

Swallow (2019)

Koks šykštus reitingas, šventvagystė, žmonės! Jauna žmona per dienas sėdi nuostabiame name vienutėlė, laukdama vyro. Dirbti nereikia, rodos, gyvenk ir žvenk, bet ne viskas taip paprasta. Iš lėto, iš lėto skleidžiasi toksiškos aplinkos nuodai. Pradžioje aštrialiežuviai uošviai, tada lepūnėlis tėvų sūnelis vyras, maži, beveik nepastebimi kasdieniniai pažeminimai, o vargšelė juk stengiasi visiems įtikti. Turtai kainuoja asmeninio orumo praradimą, seniai žinojau. Piniguočiai man kelia pasišlykštėjimą. Neilgai trukus moteriai išsivysto keistas įprotis ryti nevalgomus daiktus- baterijas, smeigtukus, pinigus ir t.t.Paskutinis kontrolės būdas, užsinorėjau- prarijau, pašvilpkit. Jei ne nėštumo metu atlikta echoskopija, niekas nebūtų suuodęs ir kaži ar vėliau būtų nutikę kas nutinka. Prasideda visas įdomumas, sužinome daugiau apie pagrindinės herojės asmenybę, nėra ji tokia nuolanki, paprasta dūšelė, kaip galėjo pasirodyti, puikiai suvaidinta. Man labai patinka istorijos apie psichines ligas, gavau daugiau nei tikėjausi, gerai kad nesu nekantri žiūrovė, nes tempas pradžioje gali atbaidyti. Bet tie ištęsimai geriausiai atskleidžia akimirkos tuštumą, neviltį, beprasmybę. Sunki moters kelionė į autonomijos atgavimą.

Smooth Talk (1985)

Hormonų audrų draskoma paauglė Konė netveria savame kailyje. Ji- aukšta blondinė, kerinti gražuolė,kuriai potraukis priešingai lyčiai rauna stogą. Nieko smerktino, ko nebūtų patyrusi panašaus amžiaus mergina, o dar su šitokiais privalumais. Motinai kelia rūpestį vėjavaikiškas dukros elgesys, tarp jųdviejų tvyro įtampa. Aišku, padaroma blogiausia, ką tokiu atveju galima padaryti- priešpriešinama ideali vyresnioji duktė. Ideali, nes negraži,- atšautume mes, ji savo šanso nė neturėjo, vargšelė. Tad štai, bekvailiodama su draugėmis, Konė pamažu peržengia ribą, baigiasi nekalti flirtai ir lengvi pasiglamžymai mašinoje. Vis dar negaliu suprasti, ar Treat Williams veikėjas- alegorinis, mistinis personažas, ar gyvas žmogus? Paskutinis filmo pusvalandis- vienas keisčiausių matytų dialogų, hipnozės fiesta, manipuliacijos kerai.. Šiaip ar taip, patiko, kad istorija daug gilesnė, nei maniau. Jaunos merginos bundantis seksualumas, žengimas į suaugusiųjų pasaulį. Ji kaip antilopė liūtų teritorijoje, kurios silpnybė- natūralūs fiziniai poreikiai. Libido- neišvengiama jauno žmogaus gyvenimo dalis, tik merginai tai lyg tiksinti bomba. Laura Dern nuostabiai suvaidino jauną, naivią, romantikos išsiilgusią mergaitę beveik subrendusios, vizualiai savimi pasitikinčios merginos kūne. 

Ingrid Goes West (2017)

Svetimos gėdos jausmas su niekuo nesulyginamas, žiūrėdamas muistaisi, kramtai nagus, krizeni, o kartu džiaugiesi, kad nesi pazore skęstančio vargšo vietoje, juk mirtum! O kai prisideda psichinės ligos prognozė... Keista, kad įvardyta  komedija; tiesa, nusijuoki, šypteli kelis sykius, bet varge, koks nepatogus tavo linksmumas, permieštas viduje juntama gėda. Gyvename socialinių tinklų eroje, kai atsirado profesija (?) nuomonės formuotojas. Influenceriai nuolatos  fiksuoja mobilekais kiekvieną pirstelėjimą, gudvaibina,  juos  seka didžiulė besmegenių sekėjų armija, vualia-  biezdielnikai susišluoja lengvas šaibas už produktų reklamą, vos ne svajonių darbas. Tačiau būnant viešu asmeniu, atsiranda  ypač atsidavusių fanų - pamišėlių. Ingrida- emociškai trapi mergina, stokojanti pasitikėjimo savimi, jai nuolatos reikia asmens, kuriuo galėtų žavėtis ir kopijuoti, paslepiant savo paties nesaugumo jausmą. Filmas prasideda informatyviu incidentu, ksupažindinančiu, kas Ingrida per paukštis. Atgavusi jėgas, mergina randa naują šlovinimo auk, ir stačia galva metasi paskui dievinamą objektą. Kiek nustebau, kaip lengvai Ingridai pavyko infiltruotis, iš kitos pusės- visas nuomonės formuotojų pateikiamas turinys juk iliuzija, melas, tik gražūs paveikslėliai, kokia ten draugystė? Hipsteriška žvaigždutė ir jos "menininkas" vyrelis verti  pajuokos, bet racionalus protas nėra sekėjo atributas. Satyra apie sintetinius jausmus, emocijas ir sintetinę draugystę, mago numeris su  kiškiu skrybėlėje (apsišikusiu).  Aubrey Plaza sukūrė nuostabų atsisukusio varžtelį, man buvo sunku nusikratyti jausmo, kad ir realiam gyvenime ji pamišusi stalkerė, bent įtaigumas!  Jaučiu, apribosiu aš naršymą instagrame, išsigandau jopšikmat  #mentalhealthcare 

Thoroughbreds (2017)

Turėčiau eiti miegoti, rytoj teks grįžt į sutriestą darbą po nemenkos pertraukos, bet kas miega tokią naktį? Nervai paleido operą, kur pagrindinė atlikėja kliegia nesavu balsu, ji nevaldoma, ji- Traviata ir ji šiąnakt miršta, cha cha cha. Isteriška nuotaika man padės supliekti pastraipėlę apie dvi pačiuožusias paneles iš Konektikuto, aukštesniosios klasės, turtingų tėvelių atžalas. Auksinį jaunimą, kuriam nuobodu (?) Kuris turi rimtų psichinių problemų, bet kaip dažnai būna turčių namuose- tam neskiriamas rimtas dėmesys. O reikėtų. Amandai žmogiškų emocijų stygiaus sindromas, daktarai lipdo vis naujas diagnozes, rašo receptėlius, bet situacijos tai nekeičia. Mergina nusižiūri normalias emocijas, jai nieko nereiškia spontaniškai apsiverkti. Nutikimas su arkliu skirtas išmušti žiūrovui iš vėžių, bet liekam sėdėti vietose, juk mes profesionalai. Lilė turi piktų kėslų savo patėvio atžvilgiu, maniau bus koks paslėptas seksualinis priekabiavimas, iš kurgi peno nuožmiai neapykantai, tačiau nieko panašaus. Tiesiog du žmonės, nekenčiantys vienas kito, su kvailele žmonele  viduryje, kuri kaitinasi soliariume, idant būtų patraukli šiam agresyviam sveikos gyvensenos išpažinėjui. Taigi Lorencas Biteikeris sutinka Rojų Norisą, ok, milijoną kartų švelnesnė dviejų pikta menančių esybių  sąjunga, Juokingiausia, kad į planą jos įtraukia netikėlį kvaišalų pardavėją, šviesaus atminimo Anton Yelchin. Jis vienintelis suvokia, su kokiom psichopatėm susidūrė. Filme žavingai, tarytum žiedas, skleidžiasi Anya Taylor- Joy, matome, kokia įvairiapusiška aktorė ji gali būti ir kad šviesi ateitis laukia.