2022 m. gegužės 12 d., ketvirtadienis

Chained (2012)

 

Pandorum (2009)

Sunkiai žiūrėjosi, užtrukau dvigubai, matyt, atpratau nuo sci-fi. Prasukinėjau, ėmiau su draugais šnekėtis messengery, paskui ėjau pavalgyt. Kad kažkas negerai su Deniso Quaido veikėju žinojau iš anksto, neatsimenu, iš kur, taigi pabaigoje twisto blyksnis manęs neapžilpino. Mutantai sukurti įdomiai, priminė čiuvaką, kuris išsitatuiravęs visą kūną, Zombie Boy. Jų atsiradimo pateiktos kelios teorijos, hmmmzz, manęs nepatenkino nei viena :D Pagrindinė mintis šiurpiai prognozuoja, koks likimas laukia mūsų- žemėje žmonių prisidauginę iki negalėjimo, tenka ieškotis kitos planetos! Baigiasi ištekliai ir t.t., asmeniškai nemanau, kad iki to bus prieita, virusai mus sėkmingai prašienaus daug anksčiau :D Taigi išsiunčiamas kosminis laivas, komanda panirus į hibernatinį miegą, iki nuskris. Tačiau kosmose nieko negali prognozuoti, susisuka šarabanai kai kam, išskerdžia jis savo grupę. Po laivą laksto klaikūs žmogėdros, tiesa, kanibalizmui nesako ne, ir tiems keliems netyčia "atšilusiems" reikia iš peties pasistengti, kad išgyventų ir įmintų mįslę. Kokia chuinia čia vyksta, bliat? Turint omeny, kokie galingi pabaisos, sunku patikėti, kaip keliems žmogeliams pavyksta juos įveikti, ypač man užkliuvo, kaip žmonės skraido ore, atsitrenkdami nugara į sieną, ir kaip niekur nieko pakilę kapojasi toliau :D  Bet šlapukų į kosminę odisėją ir nesiųstų, ar ne? :D Vienu žodžiu, filmo stilistika patiko, vaizdo efektai irgi, bet profesionalus lakstymas nuo tų užsikačialinusių plikių.. užkliuvo, nors tu ką. Tiesa, mano mėgstamą Norman Reedus jie greitai suniamnioja, šikniai, bet vistiek. 



2022 m. gegužės 4 d., trečiadienis

The Dry (2020)

Vystymas  priminė Beautiful Kate, kitą neseniai aprašytą australų juostą. Dvi laiko linijos, paauglystė ir suagusiojo dabartis, mažas miestelis, į kurį grįžti po daugybės metų, netektis. Kaip taisyklė, sugrįžimai atgal visada pažymėti kartėlio, apmaudo, ne veltui sako- kartą palikus, reikia nebesigręžioti. Detektyvas grįžta į gimtąjį miestelį, į vaikystės draugo laidotuves. Tik tragedija platesnio masto- nužudyta žmona ir sūnus, jo paties lavonas randamas už poros kilometrų. Įtariama, kad išpleškino šeimą ir tada nusižudė pats. Sielvartaujantys velionio tėvai prašo dar kartą dirstelėti į bylą, jie netiki, kad sūnus galėjo taip pasielgti. Šarmo priduoda tai, kad  detektyvo grįžimas atveria senas žaizdas. Kai kas jį kaltina dėl paslaptingos draugės mirties jaunystėje, kad neilgai trukus po to jis pabėgo. Nesvetingumas parodomas itin šiurkščiai, bet herojaus nervai geležiniai, ne veltui faras. Taigi dvigubas kriminalas, sėdi, spėlioji. Man patinka, kaip žmogžudystės istorijos perša akivaizdžią įvykių eigą, tada padaro staigų suktuką, ir gauni sprigtą į kaktą. Seniai žinomas triukas, bet vis užlipi ant grėblio :D Pavadinimo neiššifravau, kažką mini, kad seniai lijo, ir viskas.

2022 m. balandžio 30 d., šeštadienis

The Northman (2022)

Pradžioje buvau nusprendusi nežiūrėti. Pompastiškas anonsas, ekstravagantiški plakatai, žvaigždžių mišrainė- nuo Nicole Kidman iki Bjork. Garsių pavardžių tuntas beveik visada žada nesėkmę, manant, kad taip užmaskuosi istorijos lėkštumą. Be to, kalbant apie garsiuosius skandinavų karius, į galvą įkyriai lindo vaizdai iš serialo "Vikingai", kur plaukų pakazūchos priverstų bet kurį save gerbiantį hipsterį įsikąsti žandą iš pavydo.  Maniau, bus patoso persmelktas vikingų epas, kur pervaidinama taip, kad dėmės nuo pažastų nudryksta iki klubų. Smalsumo dėlei pasidomėjau režisieriumi,- ogi "The Witch" ir "Lighthouse" statytojas. Kaip jam pavyko, po dviejų mažų, independent filmukų, įsitraukti į šią brangiai kainavusią velniavą, kaip jam patikėjo tiek atsakomybės?! Suintriguota atsidūriau kino salėje, nes jei žiūrėti, tai dideliam ekrane. Sunku dabar nusakyti patirtį, neturiu jokių analogų. Siužetas kažkoks fragmentiškai primityvus arba primityviai fragmentiškas? Žmonės pavaizduoti, nežinau, pusiau gyvuliai, lyg neturėtų sielos ar pan. Ir tai, gerai, sakyčiau, atsižvelgiant į vaizduojamą laikmetį, visgi vikingai. Skerdynės, ritualai, kerštas. Brutali jėga- didžiausia vertybė. Nėra laiko moralinėms izdevalkėms.Vikingų princas pasižada atkeršyti dėdei, nužudžiusiam tėvą,- pagrindinė siužeto linija. Įsimaišo į vergų tarpą ir pamažu rutulioja savo keršto idėją, randa sąjungininkę- nuostabioji Anya Taylor-Joy. Įkyriai lindo Šekspyro "Hamleto" sąsaja, kuri vėliau pasitvirtina. Grimas, kostiumai, atkarpėlė su Bjork- fantastika. Tik Ethan Hawke castingas atmestinas, kvailai jis čia atrodo, vaizduodamas erelį, kai tėra apsipešiojęs gaidelis geriausiu atveju. Po filmo kyla noras ką nors pasmeigti, nudobti, o mano kriterijus ir yra emocija, mintys po peržiūros, išskyrus totalias nesėkmes. Jeigu išjudino vidinius vandenis, reiškiasi, gerai.

You Won't Be Alone (2022)

Ragana nusižiūri kūdkį, čia jų delikatesas, bet motina sugeba ją apgauti ir išsaugoti naujagimę, iki  sukaks šešiolika metų. Paslepia mergaitę šventoje vietoje, kur pabaisa nepasieks. Tačiau praėjus sutartam laikui, ragana atsiima, kas jai priklauso. Grimų pasakų motyvai persipina su Makedonijos folkloru. Ragana pradeda mokyti merginą savo srities subtilybių, bet mokinė pasirodo netikusi. Jai nepriimtinas žiaurumas ir neapykanta, ji smalsauja, ką reiškia būti žmogumi. Būtybės sugeba keisti pavidalą: pasiversti kate, vilku, o svarbiausia- įlįsti ir į žmogaus kailį. Tik viską apsunkina faktas, kad mergina nebylė, dar kūdikystėje ragana atėmė kalbos dovaną, o kaimiečiai įtarūs. Stebime, kaipjai sekasi, lyg ką tik išsiritusiam paukščiukui. Moters dalia, vyro padėtis, o tada vaikas, šis intervalas pats gražiausias, nuoširdžiausias, net sugraudino :) Skaičiau, kažkas palygino su Terrence Mallick kūryba,  didelis komplimentas, bet iš tiesų, kaimo darbai laukuose, gamtos kaita, papročiai- užburiantys. Visiškai nekliudo lėta vystymo eiga, o raganos personažas intriguoja. Ji nuolat seka mokinės kelią, junti ją netoliese. Būtybė turi pagrindą nekęsti žmonių, kai sužinome jos priešistorę. Absoliutus lobis, ne filmas.

2022 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Texas Chain Saw Massacre (1974)

Nustebau, kad čia nėra  įdėta, tada suabejojau, gal nemačiau? Belieka patikrinti. Nors nuotaika po atostogų nebuvo chujova, kaip tikėjausi, ir nereikėjo tapatintis su Odaveidžiu, bet ar nepatyriau aš gerų emocijų? Nors vežimu vežk, prisižvengiau su kaupu. Tobe Hoper sukūrė siaubo frančizę, kuri sėkmingai čiulpia babkes beveik penkiasdešimt metų. Vizualiai originalas vertas dėmesio, justi menininko ranka: ritualinis lavono išniekinimas, iš arti nutraukiant senu fotiku vis kitą kūno dalį,  padidinta akis, besivartaliojanti siaubo agonijoje, baldų dizainas iš žmogaus ir žvėrių kaulų, nerimą keliantis žinių reportažas, kurį jaunimas praignorina skaitydami horoskopus, ir galiausiai benzopjūklo kakofonija. Tęsiniai grynai laiko laiko švaistymas Bet juk Woodstokas , meilė, taika, kokie dar žudikai iškrypėliai, nervus į konservus, ribiatos! Iš veikėjų neracionalaus elgesio man ir kilo juoko spazmai. Bene geriausia vieta, kada geraširdžiai gėlių vaikai paima trenktą tranzuotoją, ir jis pradeda skeryčiotis. Į mano ratus jis nė kojos nekeltų, na, bet visuotinis įtarumas ir nepasitikėjimas dar nebuvo sudygęs žmonių sąmonėje. Prisiminkim, juk būtent 8-ojo dešimtmečio pradžioje prasinešė dauguma serijinių žudikų. Niekas netikėjo, kad šitaip galima. Betgi  kai pradėjo šuminti, spyrei lauk ir lai skrenda pakniopstom. Kaip jie elgiasi nepažįstamoj teritorijoje, kokie nagli ir įžūlūs. Ne itin pergyveni dįl ištikusio likimo. Kai pasirodo žudikas, auka veikia kaip mašinos signalizacija- kaukia visą kelią, neduok dieve, persekiotojas paklys tamsoje, čia jau  virš visko :D Tačiau, kaip minėjau, tokio stiliaus siaubas buvo novatoriškas, todėl jam taikyti kažkokius logikos dėsnius, matyt, netikslinga. Taip, visgi juosta matyta, atpažinau iš juokingos scenos finale, kai pjūklas nesėkmingai nukrenta ant šlaunų. ot nepasisekė :D

The Faculty (1998)

Paauglystės dienų filmas, kurį malonu prisiminti, jaunais aktoriais pasigrožėti- Josh Hartnett, Clea Duvall neplauta galva, infantiliškasis Elijah Wood- prabėgus daugiau nei 20-iai metų, taip ir liko vaiko stadijoje. Mokyklą, pradedant pedagogais, užklumpa parazitų invazija. Poveikis pavydėtinas- jei buvai vėpla senmergė be autoriteto, kuriai spjaudė  į nugarą, dabar švyti hipnotizuojančiu pasitikėjimu savimi. Kiekvienai šūlei praverstų, o tai mokiniai baigia apšikti galvas savo teisėmis. Saujelė paauglių pastebi, kad dedasi kaži kas keisto, ir stoja į kovą. Aišku, neapsieisi be klišinio sąstato- nepritapėlė gotė(?), sportininkas, gražuolė, vietinis narkatos dyleris, žertva (taip, tai Elijah, jis gimė šiam vaidmeniui) bet kadangi jie visi mieli, atleidau :D Kai parazitai įgauna tikrąjį pavidalą, perbėga linksmas šiurpulys- neseniai matytas "Nuo sutemų iki aušros" buvo lyg juodraštis, o čia jau pasistengta. Lyg didžiulė kirmėlė su aštuonkojo elementais, o jau greita pasiutėlė, ir kaip spiegia! Dar neperprantu Robert Rodriguez stiliaus, man pvz, staigmena, kad jis čia režisavo.  Chebrytė greitai randa parazitų silpnąją vietą, belieka atspėti, kas yra ALFA. Bet ir ateiviams būdingas žmogiška yda- nekantrumas, nemokėjimas dirbti komandoje- todėl ir pralošia. Ech, seni geri laikai :)