Predator (1987)

Vaikystės nostalgija- savaitgalis, šeima prie teliko pakritus, per TV3- Grobuonis. Uchty, žiaurus tada atrodė: grupelę kareivių, džiunglėse vieną po kito skerdžia ateivis; ranką nusprogdino, galvą ištaškė, ajezusmarija! Ir dabar- kabantys žemyn galva nulupta oda- vaizdelis, užimantis kvapą!  Tiesa,  atkreipiau dėmesį, kaip komiškai įtampos kupinus momentus užpildo orkestrinė muzika, bet buvo kiti laikai. Žiūrovą reikėjo bombarduoti per klausos ir regos pojūtį be perstojo! Arba kaip Švarcui, it maži vaikai, misijos draugai vis jaučia būtinybę parodyt šlykštybę, išdarkytą lavoną ar tai, kas iš žmogaus liko. Ei, turi tai pamatyti! Tačiau reikia būti teisingai- Švarcnegerio spinduliuojama hyper-ultra teigiamo herojaus aura buvo unikali, dabar neturim nieko panašaus. Praeities dienų dievaitis, viską žiūrėdavai su juo, net kažkokią nesąmonę, kur Arnoldas pagimdo kūdikį (nejuokauju). Gali būti rami, kad jis  ras išeitį  iš bet kokios situacijos, pabaigoj prispendė spąstų, kurie indėnų šaikai gėdos nepadarytų, va taip va! Ateivis atlaikė laiko išbandymą- atrodo labai kietai, kai įgauna pastovų pavidalą. Internete plaukioja memai, kaip bėgant metams, nusivažiavo frančizė su ateivio išvaizda. Burnytė ir akys vis mažėjo, plaukai atsirado, wtf. Na, nesvarbu, blast from the past suėjo gerai :)

La Grazia (2025)

Žiūrėjom kine su mama, filmas gilesnis nei paskutinis Sorentino darbas "Partenopė", prasmės daugiau. Bet "Partenopė" manyje kažką užkabino, o va su italų prezidentu neturiu jokių bendrų taškų :D Sėdi senelyzas afigienai gražioj rezidencijoj ir tempia laiką iki kadencijos pabaigos, kad išeitų į pensiją švaria reputacija. Erzinančiai kimarina nedarydamas svarbių sprendimų, nors Italija rengia eutanazijos įstatymą. Pripažinkime, tema jautri, abu sprendimai su pasekmėm. Būsi už- žudikas, pasisakysi prieš- liksi kankintoju. Plius du malonės prašymai iki gyvos galvos nuteistų kalinių, labai skirtingos situacijos, yra apie ką pagalvoti. Tai prezidentas nesiima nieko, tik rūko, japina su apsauginiu, klaidžioja prisiminimuose apie mirusią žmoną ir jos neištikimybę, bei.. klauso repo :D Žinoma, elgesys labai erzina dukrą, kuri visada buvo šalia, netgi paaukojo asmeninį gyvenimą (kas prašė, though?) Daug linksmų, groteskiškų scenų- Portugalijos prezidento priėmimas per siaubingą lietų yra absoliutus kinas, draugė menotyrininkė (?) įžūli akių draskytoja ir keikūnė, yra cringe scena su jauna  Lietuvos (!) ambasadore or sth, moteris atvirai flirtuoja su prezidentu, biški svetima gėda užplūdo. Dar yra arklys, kurio dalia irgi vegetuoja herojaus rankose. Nuraminsiu, pabaigoje visgi atsiranda veiksmo, sprendimai priimami, kokie? Sužinosit pažiūrėję, iki malonaus! ;)

The Secret Agent (2025)

Jeigi ne protmušyje laimėtas bilietas, filmą būčiau praleidus. Nuostolis? Vargu. Politiniai trileriai- absoliučiai ne mano žanras, žudanti 2,5val trukmė ir nerimas, ar spėsiu į paskutinį troleibusą po seanso išvargino. Spėjau, valio. Labai gražiai nufilmuota: išgauta septinto dešimtmečio dvasia ekonomiškai struglinančioj, korupcijos apimtoje Brazilijoje. Kur lavonas pūva degalinėj, nes niekas neatvažiuoja paimt- mieste karnavalas, policija ir taip turi ką veikti; ryklio viduriuose randama koja, kurią paskui paprastuoju būdu išvagia policija ir t.t. Į gimtąjį miestą, ieškoti prieglobsčio atvyksta mokslininkas Marselas. Jo ieško samdomi žudikai, ir nežinau, gal dėl pavadinimo, vis tikiesi, kad jis išvers kailį ir parodys visiem iš kur kojos dygsta. Tačiau per 2,5val to neįvyksta. Priešistorė pasirodo visiškai neįpūdinga, kodėl išvis jį medžioja ir nori nužudyt, neaišku. Daug neteisybės, turtuoliai visagaliai, ir t.t. Pabėgėlių knibžda visa chata, juos globoja maloni senutė Stefanija, nepaleidžianti iš rankų cigaretės. Norėčiau ir aš būti krūta bobulka. Marselą įdarbina absurdiškoj policijos nuovados imitacijoje, kuriai vadovauja teisėsaugos sarkazmas- Euklidas Kavalkantis. Didžiausia silpnybė- viercho autoriteto įtvirtinimas. Groteskiška scena su antrajame pasauliniame sužeistu vokiečiu, primygtinai zyziant, kaip vaikui, kad parodytų randus- nuostabus pavyzdys. Udo Kier, kaip tavęs trūks.. Ironiška, bet Marselas tuo šauniai pasinaudoja pabaigoje. Pradžioje rasta žmogaus koja, įgyja savo atskirą, komišką istoriją :) Pamiršau paminėt dar vieną sub-plotą- Marselo pokalbių kasečių, po daugybės metų, klauso jauna studentė; taip paveikia vyro likimas, kad susiranda jo sūnų. Gali būti, kad po kelerių metų filmas atrodytų kitaip, dabar atvirai sakau- nemoku įvertinti.

28 Years Later: Bone Temple (2026)

Sužinojus, kad laukia dar DVI dalys, oda pašiurpo; geriausiu atveju pažiesiu per kompą, tempt šikną į salę prasmės nebematau- cituoju savo įspūdžius po pirmos dalies, pasirodžiusios pernai vasarą XD Kokia laimė, kad minusinėje temperatūroje šikną vis dėlto į salę nutempiau. Buvau gausiai apdovanota, davusi antrą šansą. Grįžus skubiai užsirašiau lapelyje svarbiausius akcentus, filmas buvo nepalyginamai stipresnis ir kokybiškesnis. Pradėkime. Jei pirmam užkliuvo džimių gauja, čia jie visiškai išteisinami Jack o'Connell dėka. Kas per charizma! Kodėl geriečiais ekrane niekada taip nesižavi? Psichopatas, kumštyje laikantis pasiutėlių gaują. Besivadinantys vienodais vardais, chebra sėja siaubą ir atnašauja viską stebinčiam Senajam Nikui. Naujas Hellovyno kostiumas- treningai ir peroksidiniai perukai- validuotas! Į šutvę patenka mažasis Spaikas, bet verksniuką saugo apvaizda, nesijaudinkit. Tiesa, vienu metu oda pašiurpo, nes iš kažkur žinau, ką reiškia nuvilti marškinius, ir pagalvojus, kad dabar lauks panašaus lygio scenos, nusipurčiau. Bet atlaikai ir važiuoji toliau, su goru nepersistengta, ačiū. Tuo tarpu jodo žmogus, daktaras Kelsonas toliau svaigina Alfą; šitas subplotas išgvildenamas plačiau ir nebekelia klausimų. Apokalipsė nenužudė jame mokslininko gyslelės ir noro eksperimentuoti, jis atranda šį tą netikėto. Kaip anksčiau  zombiadose niekas nesugalvojo, rodos, akivaizdaus sprendimo būdo? Siužetas- grynas malonumas akiai, gražiai viską apjungia ir norisi pliaukštelt sau per kaktą- taip, juk logiška! Net scenaristus palyginau, tas pats- Alex Garland. Kodėl tada pirma dalis yra absurdiškas holivudinis tearjerkeris, negi viskas taip priklauso nuo režisieriaus ir aktorių? Nejaugi Danny Boyle'ui jau metas apsimauti moteriškas kelnaites- suskydo? Ir žinoma, absoliutus kinas- šokis Kaulų šventovėje. Pirma- ikoniškas dialogas tarp sero  Džimio Krystalo ir Kelsono, šedevras, gaudai kiekvieną sakinį ir žaviesi pastarojo, diskretiškumu ir taktu (?) Ralph Fiennes gauna sužibėti akį rėžiančiu šou. Ištraukus "Iron Maiden" plokštelę, galvojau, nu va pareina kažkas achujieno, ką prisiminsiu ilgai ilgai. Išgyvenau pagerintą pernai metų "Kilkim Žaibu" festivalio kulminaciją, kai padegė šiaudinę skulptūrą ir šoko su žiežirbų uzbonėliais, kurie be galo gražiai plaikstėsi nakties fone. Kerinti scena, verčianti krykšti vidinį vaiką. Žiauriai patiko idėja, kad tarp blogio išperų rasis atsivertėlis, kada vadinami normalūs žmonės panardins kumštį tau į pilvą ir teps slides. Gesinu vilties geizerius dėl trečios dalies, kad vėl netektų krumplių kramtyti, nes abejoju, ar galima geriau pavaryt už šitą. 10+

Sentimental Value (2025)

Patinka filmai, kurie kaip akmenukai, įmesti į vandenį, dar ilgai paviršiuje raito apskritimus, nors seniai nugrimzdo į dugną. Prieš keletą metų gėrėjausi režisieriaus The Worst Person in the World; šįkart užkabino dar giliau. Atrodo, nieko nepaprasto- disfunkcinė šeima, tėvų barniai, galų gale- skyrybos. Dvi seserys ir skirtingai susiklostę jų gyvenimai. Jaunesnioji sukūrusi šeimą, vyresnėlė atsidėjusi aktorės karjerai. Tik reikalai anaiptol nesiklosto, kaip norėtųsi, vyresnėlė kovoja su vidiniais demonais: asmenininis gyvenimas nenusisekė, o mylimas darbas nejučia virsta kančia. Per motinos laidotuves pasirodęs tėvas, garsus režisierius, pateikia dukrai pasiūlymą- filmuotis naujausiam jo filme. Prasideda šokis- vaikystės nuoskaudos trypia su  įžeista savimeile- scenarijus atmetamas nė neskaičius. Ech, o paskaityti reikėtų. Nėra nieko absoliučiai kalto šioje istorijoje, gaila visų ir širdis plyšta, kai sužinai kontekstą. Koks stiprus seserų ryšys, kaip janunėlė, pati turėdama kuo rūpintis, atkakliai nepaleidžia vyresniosios iš akių ir jaučiasi atsakinga, ašarą spaudžia.. Fantastiški aktoriai- Stellan Skarsgard ir Renate Reisnve, tik kam čia Elle Fanning? Vienintelis momentas, kuriam negaliu pritarti. Suprantu kam ji buvo reikalinga veikėjos lygmeniu, bet kodėl konkrečiai šita aktorė? Asmeninės antipatijos, nevermind :)

Sorry, Baby (2025)

Agnesę ištinka bėda, taip pavadinkim, žmogus, kuris išklauso ir pasiūlo visokeriopą pagalbą, yra draugė Lydia. Jų pokalbis vonioje sukrečia, kiek daug tarpusavio pasitikėjimo ir palaikymo, kurio reikia tuo metu, nors kalbėti gėda ir nesmagu. Jų draugystė kaip lygus kelias- eina tiesiai ir į priekį, jokio pavydo ar priekaištų dėl dėmesio stokos, Lydiai išsikėlus gyventi į Niujorką. Režisierė atlieka ir pagrindinį vaidmenį- man dar negirdėta Eva Victor. Mįslingas veidas, norėčiau ateityje pamatyti mistiniam, siaubo ar psichologiniame trileryje. Filmas pateiktas kaip komedija, pagrinde dėl  keistuolės Agnes personažo, kontrastas tarp visai nejuokingos tematikos sukuria labai įdomų įspūdį, A24 arkliukas. Filmas padalytas į penkias dalis, per kurias išsiaiškinam įvykio aplinkybes. Veiksmo nedaug, bet vistiek labai smalsu, kaip jai seksis, ar neištiks mental breakdown. Nes realiai taip yra- pasaulyje niekas nepasikeitė, jis iš lėto eina į priekį- ir nėra jokios refleksijos ištikusiai nelaimei. Tai pagrindinis herojės konfliktas.

Broken Flowers (2005)

Įsivaizduojate, ką reiškia aplankyti savo eksus, po daugybės metų? Sudrebu iš nejaukumo vos pagalvojusi, o pagrindinis herojus išsiruošia būtent į tokią kelionę. Žinoma, be entuaziazmo- iš letargo išjudina daugiavaikis kaimynas, tvirtinantis, kad laiškas apie galimą tėvystę yra labai svarbus akstinas išsiaiškinti tiesą. Bill Murray suvaidino apatišką diedą, apie kurį niekaip nepagalvotum kaip apie širdžių kramsnotoją. Realybę atspindintis tipas- nuobodūs, neišraiškingi vyriokai ir gražuolės, dėl dėmesio besidraskančios moterys. Visai kaip gyvenime. Susitikimai su buvusiom meilėm keliauja jausmų vėsimo kryptimi. Pirmuosiuose namuose sutinkamas daugiau nei svetingai, vėliau nuotaika pasiekia rednekišką crescendo. Ataušusios tylos persmelkti dialogai, skirtingai susiklostę moterų gyvenimai; gabaliukas su Jessica Lange pramuša žmogiškųjų santykių dugną- ji gyvūnų komunikatorė ekspertė- absurdas pačiame gražume. Faina, kaip filmus, bėgant metams, imi žiūrėti kitaip, anksčiau neįžvelgiau, kaip daug Jarmuchas pasako savo veikėjų tylėjimu. Gal reiktų jo kūrybą iš naujo peržvelgt, net kadaise labai nepatikusį Dead Man dabar įvertinčiau? Pabaiga neaiški, bet panašu, kad iš sąstingio galų gale vyras buvo išspirtas. Kas žino, kelių nežinomų vaikų tėvas jis yra???