2021 m. rugsėjo 9 d., ketvirtadienis

Corpus Christi (2019)

Vos neišjungiau- pasirodė atstumiantis, lėtas, nuobodus. Bet pagalvojau- žmogau, juk čia buvęs pretendentas į "Oskarus" kaip geriausias užsienio filmas- už nieką nominacijom nesitaško. Pamažu įsivažiavau, nors nejauku liko iki pat pabaigos. Jaunuolis iš pataisos namų, užuot pradėjęs dirbti pas malūnininką, prisistato miestelyje kaip kunigas Tomas! Panašios kiaulystės įmanomos tik provincijose, kur senas kunigėlis mėgsta priliuobti iki nukritimo, o išpažinčių klausyti ir mišias laikyti kažkam tai reikia. Neįtikėtina, bet su sielos vedlio pareigomis naujasis "kuniga"s susitvarko puikiai, pelno miestiečių simpatijas, jo netradiciniai pamokslai ir šokiruojantis nuoširdumas pavergia visus. Bet smurtinga praeitis niekur nedingo. Pagrindinio herojaus veidas, pakalbėkim apie veidą! Tai- emocijų žemėlapis, kuriame persikryžiuoja daugybė jausmų, sustabdai filmą, kad galėtum į jį ilgiau pažiūrėti, tai lyg hipnozė. Gerą kiną visgi lenkai kuria, verta patyrinėti festivaliuose, ką jie siūlo.

Pig (2021)

Kaip Nicolas Cage'as renkasi vaidmenis? Griebia, kas papuola, ar turi kažkokių specifinių kriterijų? Viena iš neįmenamų Holivudo paslapčių. Neįsivaizdavau, ko tikėtis iš filmo, pasiklioviau vien imdb.com nusistovėjusiu septyneto įvertinimu, be to, norėjosi įlįsti į kinoteatrą. Lyg tyčia, ekrane prieš seansą sušmėžavo kito jo filmo anonsas, akivaizdžiai, totali katastrofa,- kažkokia apokaliptinė pasaka Japonijoje, strykt pastrykt ore, bomba ant kiaušų (rimtai) ir kt. kliedesiai. Privertė neramiai pasimuistyti kėdėje- o kaip bus su kiaule? Na, buvo, keistai. Bet po kelių dienų apmąstymų ir vienos siaubingos S.Kingo ekranizacijos, kurios čia nė neminėsiu, išsikristalizavo, kad reginys buvo vertingas. Siužeto šaknis, žinoma, gilesnė nei pavogtos žvyglės paieškos nedraugiškoje aplinkoje. Ir šiaip, privertė kraipyti galvą ne kartą- kas čia dabar vyksta,  po galais? Nicolai, tu vėl tai padarei- įtraukei mane  į smurtinę filosofinę odisėją po purviną restoranų pasaulį. Pasirodo, tai režisieriaus debiutas, neblogai kaip pirmam pilnametražiui filmui.

2021 m. rugpjūčio 24 d., antradienis

Storm of the Century (1999)

Retas atvejis, kad žiūrėčiau S.Kingo ekranizaciją, o knygos nebūčiau skaičiusi. Vėliau susiradau ją, pradėjau... ir mečiau. Neįprastas rašymo stilius pakišo koją- kamera šen, kamera ten, daug apibūdimų, ne romanas, o filmo scenariju, ar kažkas panašaus.. Kaip man pasirodė pats filmas? Keturios valandos, padalytos į tris serijas, nestandartinė forma, prireikė kelių vakarų peržiūrai. Gerai, pradėsiu nuo teigiamo aspekto- Andre Linoge- aktorius, vaidinantis blogio pranašą- liuks, nors ir atrodo kaip rusų gangsteris odine kurtke ir juoda kandonke. Jo ironiškos pastabėlės, apnuoginančios miestelėnų didžiausias paslaptis ir nuodėmes, varsto lyg ylos. Taip, tai vienas iš tų mažų miestelių su didelėm moralinėm bjaurastim, nešiojamom užanty. O faktas, kad vietovė- tai sala, izoliuota nuo išorinio pasaulio, suteikianti idealias sąlygas "užmerkti akis" vardan taikaus sugyvenimo ir meilės kaimynui savo... Žmogeliai atrodo dar didesni dvasiniai supuvėliai. Taigi, didelės audros išvakarėse, gyvenvietėje pasirodo nepažįstamasis, šaltakraujiškai nužudo senutę, o tada sėdi jos svetainėj, žiūri teliką,  ir laukia, kol bus suimtas. Bet Linoge- vienas prieš minią, kaip jis drįsta drumsti ramybę, ar nebijo fizinio susidorojimo? Iš pat pradžių duodama suprasti, kad jis nėra eilinis mirtingasis, nors pradžioje mausto gyventojus, kad čia JIE valdo padėtį. Lauke maišosi dangus su žeme, vargšai, vadovaujami moralinio kompaso- naivaus konsteblio Maiko, drebina kinkas, o pranašas atskleidžia kortas. Miestelėnai pavaizduoti kaip visiški idiotai, bailiai, apgailėtini menkystos, ypač pabaigoje. Tau jų absoliučiai negaila. O štai Maikas iš naujo susipažįsta, su kuo gyveno, tai myžalų bambalis, kurį tenka išgerti. 

2021 m. rugpjūčio 17 d., antradienis

Cafe de Flore (2011)

Ar įsivaizduojate, kaip ateinate pasveikinti buvusį vyrą į jo vestuves? Nebent Prancūzijoje! Lietuvoje tik Nataliją Bunkę galėčiau įvardyti kaip novatoriškų santykių šauklę-  tūsina ne tik su eksais, bet ir jų antrosiomis pusėmis. Bet tokių išsišokėlių  nedaug, mūsų širdys nėra atlapos svetimai laimei. Prieš akis- sena kaip pasaulis istorija- vyras pabėga pas jaunesnę, gražesnę. Griūva soulmeitų mitas, kuriuo jie abu tikėjo. Pažįstami nuo paauglystės, jie manė, kad bus kartu amžinai, koks naivumas... Žmona gyvena neigime- tai fazė, jis grįš. Pažiūrėjus į audringą sekso akrobatiką- atsigauk, moteriške, negrįš. Vyras gražus, lengvai gali suprasti, kaip jai abidna. Greta rutuliuojasi skaudžiai  buitiška, sunkaus gyvenimo juosta, tiesa, keliasdešimt metų atgal. Vieniša motina augina dauniuką, atiduoda visas jėgas, kad sūnus gyventų kaip pilnavertis berniukas. Bet kai klasėje pasirodo Dauno sindromą turinti mergaitė, kyla keblumų jų sustyguotame, šiaip jau vienišame egzistavime. Abi istorijos rišasi netikėtu būdu. Susimąstai- kaip smarkiai moterys kabinasi į vyrą, kvaišinasi romantikos dozėm- sielos dvyniai, kurgi ne.

2021 m. rugpjūčio 10 d., antradienis

System Crasher (2019)

Kaip vaikas sugeba parodyti tokį aktorinį meistriškumą??? Nesu mačius nieko panašaus, lyg žiūrėtum dokumentiką. Tikiuosi, aktorė išties vaidino, o pati neserga, nes Dieve, vietom buvo klaiku žiūrėti. Devynmetė Benni yra socialinių darbuotojų siaubas- jos atsisako visi globėjai, o prieglaudose mergaitė ilgai neišbūna. Nesutaria su auklėtojais ir vaikais,  ištinka įtūžio priepuoliai, ji baisiai keikiasi, mušasi, spjaudosi, nuolat pabėga. Prošvaistė žybteli, kai Benni ima globoti Micha, socialinis pedagogas, pats turintis pykčio valdymo problemų, būtent tai juos suartina. Žinoma, neilgam, emocinis prisirišimas dar labiau pablogina reikalus. Ar Benni tokia gimė, ar čia ankstyvos traumos pasekmė, kažkokia istorija su suterštais pampersais... Motina kratosi sunkaus vaiko, o šis veržiasi tik pas ją, širdis plyšta žiūrint. Veikėja nėra psichopatė,- skiria gera nuo bloga, nežaloja gyvūnų, netgi guodžia verkiančią socialinę, kai ši palūžta, matydama, kad jos pastangos padėti Benni- bergždžios. Nejaugi nėra išeities? Panašu į šizofreniją, bet niekas vaikui negali padėti-  psihiatrai, mokytojai, soc. pedagogai ir kt. nuvilia. Kaip taip gali būti? Negi negalima vaistų į maistą įmaišyti ar pan? Psichinės  ligos skausmas persidavė ir man, įstrigo kaip ašaka gerklėj, ilgai kosėsiu kraujais. Ir tai rašau aš, kuriai vaikai net nepatinka, pyzdiec, ištežau. Bet nesigėdiju šįkart. 

Sister (2019)

Niekada nesupratau vaikų  polinkio meluoti, juk melo kojos trumpos, jis tikras neūžauga! . Kai buvau trečioj ar ketvirtoj klasėj, turėjau moksladraugę, kuri triesdavo miltais lyg užsukta. Vėliau įstojo į režisūrą, tad laki vaizduotė, panašu, tiesiog plasnojo savojo tikslo link. Asmeniškai, mane po šiai dienai meluojant, apima nesveikas juokas, imu žvengti, ir baigiasi pasakaitės nė neprasidėję. Vienintelė išimtis, kai melo dėka išvengi ko nors šūdino, pvz. atsikratai papildomo darbo, kurį nori užkrauti ir pan, prisikabina koks dūhas o tu sakai aš lesbietė, kvaily, ir pan. - sorry, šiose situacijose visos priemonės geros, susikaupi, ir davai, nėr čia ko, svolačiai, abjūzinti. Herojė Rajna meluoja iš nuobodulio. Kartu su seserim ir motina jos dirba purviną darbą- kasa molį, o tada lipdo mažmožius turistams. Norėdama prasiblaškyti, pabėgti (?) nuo nykios kasdienybės, paauglė kuria liūdnas pasakėles apie savo gyvenimą, kad išpeštų daugiau pinigo. Deja, vienąkart ji persistengia. Atsimenu, norėjau pamatyti šį filmą "Kino pavasaryje", bet jis neįvyko, pinigus grąžino. Ne šedevras, taigi,  bet turi potencialo. Nuolat jautėsi įtampa, į kokią peklą Rajna galų gale save įklampins. Sąžinė galiausiai pabunda ir jos piktoj širdy, bet kaip atitaisyti padarytą žalą? Pabaigoje režisierė, rodos, susipainiojo, ką visgi norėjo savo filmu pasakyti- dramatiška akistata su motina man pasirodė bereikalinga,- kam įvardyti benkartui, kad jis benkartas, kai jis seniai tą žino? Lyg bandymas pateisinti, bet aš tarstelėčiau "bybį dėjau, geriau būčiau apsiėjus be šios muilo operos meilės triedalo, varom lipdyt".

2021 m. liepos 23 d., penktadienis

Safe (1995)

Namų šeimininkė Kerol dienas leidžia aerobikoje, tuščiai plepėdama su draugėm, laikydamsi absurdiškų dietų ir užsakinėdama baldus namų interjerui. Ji- turtingo vyro antroji žmona, tai visos jos pareigos.
Nelabai prasminga? Bet kuri nenorėtų 100proc. skirti sau, kai visu namų ruošos darbus atlieka samdyta darbuotoja iš Pietų? Merginos, jau tik nefeministinam dabar, nepatikėsiu vistiek. Tuo labiau, kad iš vyro Kerol nesulaukia psichologinio smurto, kurį taip mėgsta išlaikytojai- "viskas čia mano" mojuoja jie pirštu prieš nosį agresyviai arba menkina tave draugų akivaizdoje. Tiesa, iš jos pageidaujama, kad sėdėtų visa graži per vakarienes ir juoktųsi iš paikų pokštų, bet čia nieko sudėtingo, ar ne? Tačiau vieną dieną važiuodama automobiliu, Kerol užklumpa smarkus kosulio priepuolis. Prasideda keistos alerginės reakcijos, bet daktarai nieko neranda. Siūloma net kreiptis į psichiatrą. Įdomu sekti vyro reakciją. Jis kaip išleistas balionas, flegmatiško būdo, žmogus be savybių. Bet iki pat pabaigos palaiko sutuoktinę, net pastarajai leidusis į nupušėlių stovyklą. Medicininės ligos priežastys lieka neaiškios, tiesiog kūnas priešinasi aplinkai... irdamas. Kai užgniauži protą, nuslopini prasmės klausimus galvoje, jis lieka vienintelis parodyti, kad kažkas negerai. Paprastai imamasi depresijos temos, bet ji nuvalkiota, todėl šio filmo akivaizdus kūniškas manifestas toks ypatingas. Julliane Moore nudirba titanišką darbą. Trapi tuštutė, beprasmiškai leidžianti dienas, taip ir nepelno žiūrovo nepasitenkinimo, stebuklinga! Priešingai, mums gaila jos. Niūrūs muzikos tonai hipnotizuoja, suvoki, kad per 2 valandas nepamatei nieko ryškaus, atrakcingo, bet žiūrėjai įsitempęs, sulaikęs kvapą. Nuostabi patirtis.