Sirat (2025)

It Was Just an Accident (2025)

Klausiu savęs, kur slypi filmo puikumas: apdovanojimas Kanuose ir net dvi "Oskaro" nominacijos? Aišku, čia pirmas kartas, kada žiūriu iranietišką produkciją, man trūksta konteksto apie jų politiką ir panašiai. Absurdo aura panaši į Coenų stilių, jeigu jie kurtų ultra primityviu stiliumi. Eksploatuojama jautri tema- politinio rėžimo metu kankinti žmonės, jų išgyvenimai. Pasitaikė proga atsiteisti skriaudėjui, bet užklupo abejonės ir prasidėjo road-trip'as su augančiu dalyvių skaičiumi ir vis gilėjančiom abejonėm, ką daryti su įkaitu. Nuomonių lietus, visi skeryčiojasi, rėkia vienas per kitą, viskas atrodo išpūsta ir.. kvaila? Absurdas ant tiek stiprus, kad vargšės aukos atrodo kaip nevykėlių gauja, rimtai. Priimkit sprendimą, dėl Dievo meilės! Vienintelis su aiškia nuomone, Hamidas, pavaizduotas kaip karštakošis psichopatas ir žiūrovas skatinamas nepriimti jo rimtai, kodėl? Tada ironiška situacija ligoninėje. Gerai, jeigu pagrindinis uždavinys buvo užabsurdinti iki negalėjimo, užgožti skausmą, suluošintą sveikatą ir sugriuvusį gyvenimą, tikslas įgyvendintas. Keistas gavosi rezultatas: žiauriai depresyvi tema, keršto ir atleidimo idėjos ir tada primityvus pasakojimas, lyg studentas neštų pernakt parašytą kursinį dėstytojui.

Zodiac (2007)

Filmas įdomus tuo, kad parodo, kaip sudėtingos bylos tyrimas vis įstrigdavo biurokratiniuose voro tinkluose ir nulėmė tyrusių pareigūnų gyvenimus. Taip, matyti ir žudikas- pasirinkta tikėti, kad tai buvo būtent jis- bet veiksmas daugiau sukosi apie pareigūnus ir komiksų bičą, kurį labai masino šiurpių žmogžudysčių istorija. Šakės, be interneto, mobiliųjų, vaizdo kamerų gatvėse- kokiu būdu jiems reikėjo pagaut išgamą?? Radus įtariamąjį, vienas detektyvų pasakė- nebeatskyriau, ar čia aš norėjau tikėti kad jis kaltas, ar iš tiesų buvo kaltas. Valdžios spaudimas kuo greičiau išaiškinti nusikaltimus, šlykštūs žurnalistai, kišantys pagalius ir ratus, o pareina ir pareina ižūlūs žudiko laiškai, lyg pasityčiojimas- vėl ištiko tragedija. Žmonės stengėsi dirbti savo darbą kuo geriau, bet supranti, kodėl tiek daug dėjusių, pasaulis pilnas iškrypusių debilų, čia kova su vėjo malūnais. Niekas ačiū nepasakys, o tik spaus ir spaus. Filmas ilgokas, ale suėjo kaip skanus patiekalas; porcija didelė, bet negi paliksi. 

Predator (1987)

Vaikystės nostalgija- savaitgalis, šeima prie teliko pakritus, per TV3- Grobuonis. Uchty, žiaurus tada atrodė: grupelę kareivių, džiunglėse vieną po kito skerdžia ateivis; ranką nusprogdino, galvą ištaškė, ajezusmarija! Ir dabar- kabantys žemyn galva nulupta oda- vaizdelis, užimantis kvapą!  Tiesa,  atkreipiau dėmesį, kaip komiškai įtampos kupinus momentus užpildo orkestrinė muzika, bet buvo kiti laikai. Žiūrovą reikėjo bombarduoti per klausos ir regos pojūtį be perstojo! Arba kaip Švarcui, it maži vaikai, misijos draugai vis jaučia būtinybę parodyt šlykštybę, išdarkytą lavoną ar tai, kas iš žmogaus liko. Ei, turi tai pamatyti! Tačiau reikia būti teisingai- Švarcnegerio spinduliuojama hyper-ultra teigiamo herojaus aura buvo unikali, dabar neturim nieko panašaus. Praeities dienų dievaitis, viską žiūrėdavai su juo, net kažkokią nesąmonę, kur Arnoldas pagimdo kūdikį (nejuokauju). Gali būti rami, kad jis  ras išeitį  iš bet kokios situacijos, pabaigoj prispendė spąstų, kurie indėnų šaikai gėdos nepadarytų, va taip va! Ateivis atlaikė laiko išbandymą- atrodo labai kietai, kai įgauna pastovų pavidalą. Internete plaukioja memai, kaip bėgant metams, nusivažiavo frančizė su ateivio išvaizda. Burnytė ir akys vis mažėjo, plaukai atsirado, wtf. Na, nesvarbu, blast from the past suėjo gerai :)

La Grazia (2025)

Žiūrėjom kine su mama, filmas gilesnis nei paskutinis Sorentino darbas "Partenopė", prasmės daugiau. Bet "Partenopė" manyje kažką užkabino, o va su italų prezidentu neturiu jokių bendrų taškų :D Sėdi senelyzas afigienai gražioj rezidencijoj ir tempia laiką iki kadencijos pabaigos, kad išeitų į pensiją švaria reputacija. Erzinančiai kimarina nedarydamas svarbių sprendimų, nors Italija rengia eutanazijos įstatymą. Pripažinkime, tema jautri, abu sprendimai su pasekmėm. Būsi už- žudikas, pasisakysi prieš- liksi kankintoju. Plius du malonės prašymai iki gyvos galvos nuteistų kalinių, labai skirtingos situacijos, yra apie ką pagalvoti. Tai prezidentas nesiima nieko, tik rūko, japina su apsauginiu, klaidžioja prisiminimuose apie mirusią žmoną ir jos neištikimybę, bei.. klauso repo :D Žinoma, elgesys labai erzina dukrą, kuri visada buvo šalia, netgi paaukojo asmeninį gyvenimą (kas prašė, though?) Daug linksmų, groteskiškų scenų- Portugalijos prezidento priėmimas per siaubingą lietų yra absoliutus kinas, draugė menotyrininkė (?) įžūli akių draskytoja ir keikūnė, yra cringe scena su jauna  Lietuvos (!) ambasadore or sth, moteris atvirai flirtuoja su prezidentu, biški svetima gėda užplūdo. Dar yra arklys, kurio dalia irgi vegetuoja herojaus rankose. Nuraminsiu, pabaigoje visgi atsiranda veiksmo, sprendimai priimami, kokie? Sužinosit pažiūrėję, iki malonaus! ;)

The Secret Agent (2025)

Jeigi ne protmušyje laimėtas bilietas, filmą būčiau praleidus. Nuostolis? Vargu. Politiniai trileriai- absoliučiai ne mano žanras, žudanti 2,5val trukmė ir nerimas, ar spėsiu į paskutinį troleibusą po seanso išvargino. Spėjau, valio. Labai gražiai nufilmuota: išgauta septinto dešimtmečio dvasia ekonomiškai struglinančioj, korupcijos apimtoje Brazilijoje. Kur lavonas pūva degalinėj, nes niekas neatvažiuoja paimt- mieste karnavalas, policija ir taip turi ką veikti; ryklio viduriuose randama koja, kurią paskui paprastuoju būdu išvagia policija ir t.t. Į gimtąjį miestą, ieškoti prieglobsčio atvyksta mokslininkas Marselas. Jo ieško samdomi žudikai, ir nežinau, gal dėl pavadinimo, vis tikiesi, kad jis išvers kailį ir parodys visiem iš kur kojos dygsta. Tačiau per 2,5val to neįvyksta. Priešistorė pasirodo visiškai neįpūdinga, kodėl išvis jį medžioja ir nori nužudyt, neaišku. Daug neteisybės, turtuoliai visagaliai, ir t.t. Pabėgėlių knibžda visa chata, juos globoja maloni senutė Stefanija, nepaleidžianti iš rankų cigaretės. Norėčiau ir aš būti krūta bobulka. Marselą įdarbina absurdiškoj policijos nuovados imitacijoje, kuriai vadovauja teisėsaugos sarkazmas- Euklidas Kavalkantis. Didžiausia silpnybė- viercho autoriteto įtvirtinimas. Groteskiška scena su antrajame pasauliniame sužeistu vokiečiu, primygtinai zyziant, kaip vaikui, kad parodytų randus- nuostabus pavyzdys. Udo Kier, kaip tavęs trūks.. Ironiška, bet Marselas tuo šauniai pasinaudoja pabaigoje. Pradžioje rasta žmogaus koja, įgyja savo atskirą, komišką istoriją :) Pamiršau paminėt dar vieną sub-plotą- Marselo pokalbių kasečių, po daugybės metų, klauso jauna studentė; taip paveikia vyro likimas, kad susiranda jo sūnų. Gali būti, kad po kelerių metų filmas atrodytų kitaip, dabar atvirai sakau- nemoku įvertinti.

28 Years Later: Bone Temple (2026)

Sužinojus, kad laukia dar DVI dalys, oda pašiurpo; geriausiu atveju pažiesiu per kompą, tempt šikną į salę prasmės nebematau- cituoju savo įspūdžius po pirmos dalies, pasirodžiusios pernai vasarą XD Kokia laimė, kad minusinėje temperatūroje šikną vis dėlto į salę nutempiau. Buvau gausiai apdovanota, davusi antrą šansą. Grįžus skubiai užsirašiau lapelyje svarbiausius akcentus, filmas buvo nepalyginamai stipresnis ir kokybiškesnis. Pradėkime. Jei pirmam užkliuvo džimių gauja, čia jie visiškai išteisinami Jack o'Connell dėka. Kas per charizma! Kodėl geriečiais ekrane niekada taip nesižavi? Psichopatas, kumštyje laikantis pasiutėlių gaują. Besivadinantys vienodais vardais, chebra sėja siaubą ir atnašauja viską stebinčiam Senajam Nikui. Naujas Hellovyno kostiumas- treningai ir peroksidiniai perukai- validuotas! Į šutvę patenka mažasis Spaikas, bet verksniuką saugo apvaizda, nesijaudinkit. Tiesa, vienu metu oda pašiurpo, nes iš kažkur žinau, ką reiškia nuvilti marškinius, ir pagalvojus, kad dabar lauks panašaus lygio scenos, nusipurčiau. Bet atlaikai ir važiuoji toliau, su goru nepersistengta, ačiū. Tuo tarpu jodo žmogus, daktaras Kelsonas toliau svaigina Alfą; šitas subplotas išgvildenamas plačiau ir nebekelia klausimų. Apokalipsė nenužudė jame mokslininko gyslelės ir noro eksperimentuoti, jis atranda šį tą netikėto. Kaip anksčiau  zombiadose niekas nesugalvojo, rodos, akivaizdaus sprendimo būdo? Siužetas- grynas malonumas akiai, gražiai viską apjungia ir norisi pliaukštelt sau per kaktą- taip, juk logiška! Net scenaristus palyginau, tas pats- Alex Garland. Kodėl tada pirma dalis yra absurdiškas holivudinis tearjerkeris, negi viskas taip priklauso nuo režisieriaus ir aktorių? Nejaugi Danny Boyle'ui jau metas apsimauti moteriškas kelnaites- suskydo? Ir žinoma, absoliutus kinas- šokis Kaulų šventovėje. Pirma- ikoniškas dialogas tarp sero  Džimio Krystalo ir Kelsono, šedevras, gaudai kiekvieną sakinį ir žaviesi pastarojo, diskretiškumu ir taktu (?) Ralph Fiennes gauna sužibėti akį rėžiančiu šou. Ištraukus "Iron Maiden" plokštelę, galvojau, nu va pareina kažkas achujieno, ką prisiminsiu ilgai ilgai. Išgyvenau pagerintą pernai metų "Kilkim Žaibu" festivalio kulminaciją, kai padegė šiaudinę skulptūrą ir šoko su žiežirbų uzbonėliais, kurie be galo gražiai plaikstėsi nakties fone. Kerinti scena, verčianti krykšti vidinį vaiką. Žiauriai patiko idėja, kad tarp blogio išperų rasis atsivertėlis, kada vadinami normalūs žmonės panardins kumštį tau į pilvą ir teps slides. Gesinu vilties geizerius dėl trečios dalies, kad vėl netektų krumplių kramtyti, nes abejoju, ar galima geriau pavaryt už šitą. 10+