Us (2019)

In the Bedroom (2001)

Vakar norėjosi kokybiško, profesionalaus darbo, padabinto apdovanojimais ir pan. todėl pažiūrėjau Tod'o Field'o "In the Bedroom". Vėl Nick Stahl, nesu  fanė, bet darosi juokinga, kaip dažnai jis šmėžuoja man akyse. Čia daug įdomesni Tom Wilkinson ir Sissy Spacek. Ak, Sissy.. Kai pagalvoji, ypatingo veido moterys gali nebijoti senatvės. Tiek 1976-aisiais, "Kerėje", tiek  2001-aisiais užtenka vieno jos žvilgsnio ir kraujas sustingsta nelaimėlio gyslose. Vieta, kai ji ploja antausį Marisos Tomei herojei... beveik asmeniškai suskaudo :D Pora turi sūnų, kuris susitikinėja su moterimi, auginančia du mažus berniukus. Ne pati geriausia partija atžalai, kuriai dar prieš akis koledžas, ateitis, galimybės. Bet tėvai ne kokie stuobriai, atvirai neknisa proto, remia sūnų- išankstinių nuostatų neturi, netgi priima tuos vaikus į šeimos šventes ir t.t. Blogiausia, kad moteris turi prastos reputacijos vyrą, kuris nuolat šmėžuoja poros gyvenime, nėra linkęs užleisti pozicijų. Labai sunku dabar susilaikyti neatskleidus siužeto paslapčių, išsitarsiu tiek, kad čia svarbu filmo pradžia, ir paskutinės 20 minučių. Čia matome veiksmo. O tarpe- daug tąsios, lipnios masės, kai nieko nevyksta, bet tas tarpas nufilmuotas meistriškai. Kasdienė kelionė iš darbo į namus, tyla, cigaretės, televizorius. 

The Invitation (2015)

Moralas būtų- ginkdieve neik į savo eks organizuojamus vakarėlius, gero tai niekada neatneš. Negalėčiau pritarti labiau, man ši tema ypač artima, nes dėl savo keisto charakterio,  nutraukti ryšių galutinai su kadaise artimu negalėjau ir aš. Ok, psichoanalizės seanso čia nepradėsim, pasidžiaukim, kad nepatekau į situaciją kaip filmo herojus, mamamia :D Žodžiu, vyras su dabartine drauge varo į random suruoštą buvusios žmonos Eden vakarėlį draugams. Dabar ji turi antrąją pusę, šizoidinį debiliškai besišypsantį Deividą.  Jiedu buvo dingę iš akiračio dviems metams, todėl draugai suguža smalsumo vedini. Vilas  su Eden išgyveno tragediją- mirė jų sūnus. Bet motina atrodo keistai išlaisvėjusi iš sielvarto gniaužtų, netgi agresyviai laiminga. Vaidyba kirto man per pakinklius, labai skystai, labai :( Gal tik pagrindinis herojus laikosi kaip ir pridera panašiom aplinkybėm- juk vaikštai po buvusius namus, lenda prisiminimai, sunku trykšti entuaziazmu ir spinduliuoti draugiškumą. Sliūkina kaip medinis, įtariai dėbso, knisasi po daiktus. Po šlykščia barzda ir Jėzaus karčiais slepiasi gražus vyras, tikra kiaulystė, kad jį matome tik flashbackuose  :D Keli nepažįstami svečiai sustiprina įtarimus, kad kažkas labai negerai su šiuo pavakarojimu. Paranoja auga, auga ilgai, pize, gal valandą nieko nenutinka, tik veikėjai malasi iš kambario į kambarį ir sutriestai vaiposi, nupezę aktoriūkščiai. Kai prasideda judesys, tai jau laikykis. Galutinis išrišimas ir twistas išgelbsti nuo šūdino siaubeko statuso ir reitingas, mano manymu tikslus, grynai 6,6 balo. 

On the Count of Three (2021)

Sunku patikėti, kaip smarkiai mane paveikė šis filmas. Atrodo, nieko ypatingo, bet pala, paskutinė tavo gyvenimo diena visada  ypatinga. Du geriausi draugai ryžtasi sunkiam žingsniui- kartu nusižudyti, šauti vienam į kitą tuo pačiu metu. Kevinas jau daug kartų mėgino pasitraukti iš gyvenimo, psichinės problemos jį lydi nuo vaikystės, Valui- depresija, niekas nebeteikia džiaugsmo. Jie duoda sau paskutinę dieną. Aplanko seną darbovietę, niekšingą tėvą, draugę, buvusį psichiatrą. Reikalai staiga pakrypsta pavojinga linkme, kai nebėra rytojaus, ribų taipogi nėra. Vakaro pabaigoje situacija smarkiai komplikuojasi. Kiek daug čia širdies įdėta, aktorių sukurtas tarpusavio ryšys pribloškia nuoširdumu, bendra kančia, kai žinai, kad geriau nebus niekada. Skaudu, liūdna, bet visi, kas gyvenime buvo palytėti depresijos, o gal susigūžę tebekiurkso jos gniaužtuose, pažins dalelę savęs. Kevinas ir Valas švaistosi ginklais, bet apsiginti vistiek negali,  jėga ne jų pusėje- scenos sukurtos itin artimos kasdienybei, iš serijos- what could possibly go wrong, always does. Tikroviškumas- viena iš priežasčių, kodėl filmas puikus. Scena kur Kevinas susitinka buvusį bendraklasį, o paskui girtas stebi jo šeimą,- kaip praleimėtojas loterijoje, kurioje nė negavo dalyvauti. Čia ne koks hipsterinis šūdas,nors  komedija, bet juokeliai santūrūs, kaip ir dera liečiant jautrią temą, neperspaudžiant, dozuotė tiksli, griežta. Keistai atrodytų, jei lūžtum bežvengdamas, o tada filmas baigtųsi taip, kaip baigiasi.

High Tension (2003)

 

Jautėsi stipri Tobe Hopper klasikos "Texas Chainsaw Massacre" įtaka- nuo pat pirmųjų kadrų atvykus į vasarnamį. Akcentų pabrėžimas, nakties garsų fiksavimas, paskui šiurpios gaudynės blaškantis po namą... Tik užpuoliko veidą matome visąlaik, kas mažumėlę trikdė, jokios paslapties, wtf,  bet čia ir yra viena didžiausių kiaulysčių žiūrovui, išdūrė gerai. Aišku, čia europietiškas produktas, prancūzai rimtesni, nebuvo debiliško holivudiško veikėjų plaikstymosi ir į neviltį varančio neracionalaus elgesio ištikus krizei, kas minėtoje klasikoje mane prijuokino iki ašarų. Taigi dvi draugės studentės atvažiuoja pas vienos jų tėvus kad pasimokytų per savaitgalį, bet kur tau, nė knygos nespėja atsiversti. Į namus įsiveržia neaiškus tipas ir pradeda visus slashint. Protas veikia taip, kad visada mėginu įspėti, kur čia šuo pakastas, be to, skaičiau, kad pabaigoje laukia netikėtumas. Mano moto "filme nieko nerodo šiaip sau" pasiteisino, tačiau girtis, kad išgliaudžiau be priekaišto, negalėčiau tvirtinti. 

Dinner in America (2020)

Garažinio pankroko atlikėjas, su daug įniršio bei aistra padeginėti ir akiniuota, sutrikusios raidos mergina, nelaimingas pašaipų objektas,  kas tarp jų bendro? Muzika. Keista istorija prikaustė dėmesį, tarp juoko ir ašarų. Visgi esu skeptiška dėl to, kad žinau, koks būna žmogus, geriantis tokius kiekius vaistų "galvai tvarkyti", nepykite, bet romantiškų santykių su juo nenorėtumėt, antrasis turi būti irgi iš to paties antipsichozinių vaistų vartotojų rato. Pagrindinis aktorius, Kylle Gallner, ypač pasistengė. Saimonas- vietoje nunustygstantis, trokštantis išgarsėti, bet su principais- jie nepasirodys nekenčiamos grupės koncerto metu, ir viskas. Jis nekenčia savo šeimos, pinigų nuolat stinga, bet maištininko dvasia turi ir šviesiąją pusę- paskatina Pati neieškoti purvinų, menkai apmokamų darbų, plius apgina nuo skriaudėjų. Kerštas dviems šlykštiems sportininkams buvo topinis, kas per fantazija, o dar katės gaišena :D 

An Evening With Beverly Luff Linn (2018)

Vieną dieną pagalvojau, kažin, o "The Greasy Strangler" režisierius yra sukūręs dar ką nors? Ten buvo ypatingo skonio patiekalas, skyriau  jam nemažai dėmesio, ištisą pamoką aprašiau, kaip nusikratyti įkyrėlių savo gyvenime. Pasirodo, yra dar vienas darbelis su solidžia komikų chebra- Jemaine Clement, Matt Berry iš "What We Do in the Shadows", Aubrey Plaza ir Emile Hirsch. Taip išėjo, kad pažiūrėjau būdama  chujovos nuotaikos, todėl  pabaigoje plyšau iš juoko ir pavyko sumažinti įtampą. Turinio nepasakosiu, čia romantinė komedija su ekscentriškais veikėjais, visi iki vieno nuostabūs. Absurdas, įžūlumas, pavydas, juokingiausias pasaulyje kriminalas, skysčiausia pasaulyje įžymybė, sužadino ir mano smalsumą dėl to vis atidedamo šou! Yra ir čiuvas iš "Greasy Strangler", jaučiu, eičiau dažnai į tokį coffee-inn'ą, kur dirbtų koks panašus, nežalingi creepai mano numylėtiniai. Aišku, greičio atžvilgiu reiktų palaukti dešimt kartų ilgiau, nei dabar kad studenčiokai išpilsto, bet gi svarbiausia konceptas. Veikėjų drabužiai- dar vienas malonumas akiai, dirbo  80-ųjų mados žinovas profesionalas, wow. O pabaigoje, David, ir jo "Words Don't Come Easy", galutinai sutirpau. Labai tikiuosi, kad režisierius ir ateityje džiugins savo kūryba :)