The Ballad of Wallis Island (2025)

Big Nothing (2006)

Filmo režisierius dalyvavo šiųmetėje Knygų mugėje! Sėdžiu, klausau interviu, Gonkūrų premijos laimėtojas, taip taip, bet pavardė man girdėta kitur. Pagooglinu: Jean Baptiste- Andrea yra nuostabaus mažabiudžetinio Dead End režisierius! Laki vaizduotė, žiūrėk, persikėlė ir į knygų pasaulį, kada nors reikės paskaityti "Globoti ją". Šio dvigubo talento paakinta, susiradau kitą jo filmą, juodąją komediją, pirmyn! Gana trumpas, bet negaišta nė minutės. Veiksmas prasideda beveik iš karto, siužetas pinklus, vos spėji gaudytis. Realiam gyvenime situacija vargiai įmanoma, bet ar svarbu? Gaudai kiekvieną posūkį, nėr kada nuobodžiauti.  Bedarbis rašytojas Gasas- David Schwimmer, arba Rosas iš "Draugų", nuostabus castingas, jam nieko daryt nereikia, tik mažiau šypsotis- įsidarbina skambučių centre. Susipažįsta su Gasu, kuris turi idėją, kaip greitai praturtėti. Neilgai trukus prisijungia klastinga Gaso draugužė. Į panašias nesąmones, kada tavo sutuoktinė- policininkė, gali leistis tik Rosas, todėl nė klausimo nekyla, koks žmogus galėtų tiek pastatyti ant kortos. Trys vienas kito praktiškai nepažįstantys žmonės imasi žiauriai rizikingo plano, kas gali pakrypti blogai? Viskas! Schema subliūkšta akimirksniu ir atneša vien bėdas. Nenoriu atskleisti siužeto, bet esmė- šantažuoti žmones dėl netinkamo elgesio. Atmosfera panašus į "Fargo"- paprasti, pilki žmogeliai išverda savo įkaitintam šūde :D

Battle Royale (2000)

Žiūrėjau ir galvojau- kas jaustų didžiausią pasitenkinimą situacija?  Mokytojai, kuriuos mokiniai užknisę iki negalėjimo, ar klasės žertvos? Na, vienas mokytojas turi saldų malonumą stebėti masines paauglių skerdynes. Takeshi Kitano stebėtinai patrauklus vaidmeny, niekada neturėjau vyrų- simpatijų mokytojų tarpe, todėl reakcija man buvo nauja :) Distopinėje ateityje Japonijoje,  nedarbo procentas išprovokuoja masinę suirutę, vaikai sienom lipa, nebegerbia suaugusiųjų, net pasikėsina į gyvybę! Įžūlėliams reikia parodyti jų vietą! Atrenkama klasė, kurią paleidžia negyvenamoj saloj, kad visi.. išsižudytų, kol liks tik vienas gyvas :D Ir prasideda chaosas.. Juokinga, kaip benkartai dar taisyklių aiškinimo etape maištauja ir ožius rodo, kvailai prarasdami gyvybes čia pat vietoje. Viešpatavimo laikotarpis baigėsi, jūs, mažos bestijos! Kai kas tučtuojau griebiasi veiksmų, draugai vadinasi, hahaha, kas bando laikytis neutralumo, kiti sumanumu ir metodišku planavimu šienauja klasiokų galvas. Mąsčiau, kaip elgtųsi mūsų mentaliteto jaunimas- ar atsirastų pvz, savižudžių? Žiauriai juokino rytiečių emocionalumas- kad jauni vyrukai tiek klyktų, skeryčiotųsi, žliumbtų, neiįprasta, kiek dramos! Tačiau geriausia- kaip jie, suvarpyti kulkų, pakyla nuo žemės, tęsia kovą, lyg niekur nieko, ar šautuvai avies spirom užtaisyti?? Filme trys scenos sukėlė daugiausia juoko salvių- kai paauglės aiškinasi santykius, kas su kuo miegojo, lol, jūs medžiojat vienas kitą, koks skirtumas kas kam įkišo; šūdas pataiko į ventiliatorių, nerandu geresnio palyginimo- taiki merginų grupelė švyturyje, lyg paspaudus mygtuką, atsigręžia viena prieš kitą, nelaimingas įsimylėjėlis gauna kulką iš slaptos simpatijos, nors atėjo prisipažint meilėje. Merga apmaudauja, iš kančių išvaduoja Mitsuko. Trap kitko, labiausiai man patikusi, kelis žingsnius į priekį numatanti herojė, tučtuojau įvertinusi situacijos rimtumą. Mesteli keletą flashbakų, kodėl ji tokia, nelengvas gyvenimas išmokė. Taigi, hormonai tąso vaikigalius kaip marionetes už virvučių. gaunamas turbo efektas masinės žmonių medžioklės fone. Azija eilinį kartą maloniai nustebino.

Songs From the Second Floor (2000)

Smarkiai atidėliojau filmo apžvalgą, nes sunku nusakyti įspūdį! Absurdiška švedų komedija, daug veikėjų, durnų, kurioziškų situacijų, bet rezultate turime nepakeliamos būties lengvybės efektą- suprantamai išsireiškiau? Paminėsiu kelias, kad susidarytumėt vaizdą, kas jūsų laukia. Savininkas padega baldų parduotuvę, paskui įžūliai meluoja draudimo kompanijai. Vyrą sekioja vėlė buvusio kolegos, kurį negailestingai išdūrė dėl pinigų ir šis nusižudė. Vaiduoklių yra ir daugiau- jaunas rusas vyrukas, kurį pakorė naciai, ieško sesers, kurią ištiko toks pats likimas. Paskui yra verslas pardavinėti krucifiksus, nes keičiantis amžiui- tuoj 2000-ieji, turėtų būti populiaru atsigręžti į viešpatį pasaulio pabaigos akivaizdoj (?) Bet dzin tie kryžiai visiems, gale matome groteskišką medienos krūvą. Beje, miesto gatves suparaližavę eilės kažkur skubančių automobilių, žmonės eina perdami save, dvasinė šalies krizė? Nepaisant tvyrančio chaoso ir absurdo, prasiskverbia.. lyg melancholija, liūdesys, kas išskiria filmą iš kitų. Mačiau, vienas kitas Roy Anderson darbas yra šmėkštelėjęs ir mūsų festivaliuose, bet pačiai- pirma pažintis.

Train Dreams (2025)

Nesitikėjau, kad taip stipiai paveiks; vakar pažiūrėjau per projektorių ir mintimis vis grįžtu.. Atrodo, lyg nieko ypatingo- medkirčio gyvenimas, nuo gimimo ligi mirties, dvidešimtam amžiui sparčiai beriant pokyčius. Technikos perversmas, darbuotojus keičia mašinos, pirmas nusileidimas mėnulyje, o žmonės pamažu svetimėja. Neminint fakto, kaip gražiai nufilmuota- miškų panoramos, saulėlydžiai užima kvapą, drama žiauriai giliai užkabina širdyje. Paguglinau režisierių- išniręs iš niekur, kepa jau antrą filmą, nominuotą apdovanojimams, Sing Sing  taipogi sužavėjo. Be patoso, melodramiškų manipuliacijų, spinduliuoja artimo meilė, gamtos grožis, nesibaigiantis gyvenimo ciklas. Joel Edgerton- nuostabus pasirinkimas suvaidinti tylų, intravertišką darbininką, kuriam tenka didelis sielvartas. Jis turi savaime kalbantį veidą, šneka nereikalinga. Vienoje vietoje gąstelėjau, kad prisiūs meilės romaną, kas būtų naher nereikalinga ir viską sugadintų bet čia tebuvo filosofinis dviejų žmonių pasidalijimas skausmu. Tema panašus į Hamnet, kuris man pasirodė primityvus ter-jerker'is, kurio tikslas dehidratuoti žiūrovą per ašarų latakus, daugiau nieko."Train Dreams" į liūdesį pažvelgė platesniu mastu.

I Swear (2025)

Apie Tureto sindromą pirmą kartą išgirdau per "South Park". Pateikta su juodu humoru, vulgariai, juokingai, kaip jiems įprasta; buvo sunku įsivaizduoti, kad čia realus, gyventi trukdantis sutrikimas. Ir dabar pažiūrėjau "I Swear". Eina sau, koks liūdnas, svajones griaunantis, žlugdantis dalykas yra Turetas! Remiantis Džono Davidsono istorija, filmas pasakoja apie iš dangaus nukritusį neurologinį košmarą, kuris apverčia trylikamečio gyvenimą aukštyn kojom. Aštuntasis dešimtmetis, be interneto, be informacijos, supant aplinkinių pašaipoms ir pykčiui, pasimetę tėvai (vienam pasirodo visko per daug ir jis išeina- klasika), nuplaukusi sportinė karjera... Pagrindinis aktorius- fenomenalus; reikėtų pažiūrėti kitą filmą kur vaidina, kad įsitikinčiau jo sveikumu, ant tiek įtaigi vaidyba! Liūdna stebėti, kaip mažai palaikymo iš šeimos, bet suprantu motiną. Likus vienai su keturiais vaikais, būti tobulu pavyzdžiu neįmanoma, nors elgesys vietom ir labai žiaurus. Sujaudino Džono sprendimas padėti kitiems, šviesti visuomenę, užuot atsiskyrus ir prasigėrus. Amerikietiški kalneliai- peržiūros metu nuolat jaudiniesi dėl Džono, nes jo verbaliniai sugebėjimai kaip tiksinti bomba, nuolat tyko pavojai ir grėsmė, net pavargau žiūrėdama :D

Atlantis (2019)

Mažas, bet įtaigus filmas apie karo padarinius, iš Ukrainos. Sukurtas 2019m., jis tapo pranašingu? Turiu omeny realiai vykstantį Rusijos- Ukrainos karą nuo 2022m. Nerealu, kaip mažom priemonėm sugebėta tiek pavaizduot, stingdantis šaltis ir nykuma nusiaubtoje teritorijoje. Purvas, lietus, kapai su numeriais vietoj pavardžių, apgriauti daugiabučiai. Vyrai kamufliažine apranga, seni sunkvežimiai, kursuojanty po bevaises žemes- net žolės nematyti, ką jau kalbėti apie medžius! Centre- PTSD kamuojamas karys, negalintis išvykti iš šalies;  jam nėra vietos normaliam pasaulyje. Eina šikt, kaip tamsu ir beviltiška. Apirusių lavonėlių ekspertizė. Buvo žmogus, o dabar-anoniminė nudriskusių drabužių krūvelė su kaulais. Panašu į dokumentinį stilių, tik mažiau kalbų. Gali pasirodyt lėtas, be veiksmo, tačiau ekrane tiek detalių kiekvienoj scenoj, kad pradedi jas tyrinėt iki mažiausių smulkmenų, ir čia visko labai daug.