2021 m. birželio 23 d., trečiadienis

Next of Kin (1982)

 
Vargeli- turiu susiimti. Pradėt griežtai laikytis taisyklės pažiūrėjus filmą, mikliai patrizniot apie jį bloge- aprašymas neprivalo būti gilus, išjaustas, kas tą akimirką minty, tą ir daužai ant klaviatūros. Ir jokių naujų peržiūrų, nes pvz. dabar buvo susikaupę keturi filmai, besigrūdantys eilėje, pamažu blėstančiais įspūdžiais. Jie erzeliuoja, verkšlena, trokšta būti paminėti.  Šitas australų slowburner buvo išmėginimas kantrybei, ne tas žodis, kad lėto vystymo, apskritai nieko nenutinka iki finalinių  minučių. Bet, jei neišjungiau  ieškodama didesnės pramogos ekrane, vadinasi, kažkokio potencialo buvo. IEJI garsėjo slasheriais- Košmaras Guobų gatvėje, Penktadienis, 13-oji, Helovinas- paklūstančiais peilio ašmenų logikai. Bakst bakst bakst, kraujo čiurkšlės trykšt trykšt trykšt. O čia iškrėsta kiaulystė- pradžioje matome audringų įvykių atomazgą,išplėstas akis kruvinus rūbus- uždalyvauta gerai, belieka nešdintis. Tačiau jau minėjau, kas gi ten nutiko, laukti turime be galo ilgai. Matome Lindą, kuri grįžta namo po motinos mirties. Jai palikti senelių namai, kuriems ilgus metus vadovavo gimdytoja. Duktė nesiveržia perimti šeimos verslo, dar nėra apsisprendusi, ką darys. Ir tada pyst vonioje priburbuliuoja vienas iš senelyzų. Namą akimirksniu aptraukia slogutis, Linda ima jaustis nejaukiai, lyg stebima, rodosi, kad kažkas svetimas šmirinėja po namus. Tasai įtampos auginimas primena Dario Argento braižą. Ilgėjantis koridorius, pikta lemiančios figūros netoliese, sekundei nusisukus- jų nebėra, kraujo fontanėlis, be priežiūros vonioje paleistas vanduo ir cukraus piramidė pabaigoje- siaubas meniškas, nebūdingas savo laikmečiui, jį pranokstantis. Radusi motinos dienoraštį, įsitikina, kad panašūs nuogąstavimai kamavo ir ją. Gal Linda kraustosi iš proto? Pasimečiau tarp dienoraštį dėstomos medžiagos, nesupratau, ką pamato flashbacuose po namus vaikštinėjanti mergaitė su raudonu kamuoliu. Pabaigoje paaiškėja  kas ir kaip, negaliu sakyt kad labai nustebau, bet įvykių chronologija liko mįslė. Ok, prieš 20 metų buvo priverstinė hospitalizacija, bet tai motinai tada metų buvo kiek- kiek dabar Lindai? Ai, tai ta maža mergaitė gal ir bus Linda... Nu tada kažką galima suprasti. 

2021 m. birželio 22 d., antradienis

Night of the Living Dead (1990)

Žiauriai juokinga ir linksma nuo pat pradžių, nerd'ai brolis ir sesuo sustoja kapinėse ir juos tučtuojau užpuola zombiai. Matom, jau  kerėplina Petro Gražulio analogas pliku užpakaliu, myžau iš juoko :D Visgi sesutei pavyksta pasprukti, ir prasideda jos, pilkos pelės, transformacija į super-kovotoją, kuriai nė akinių nebereikia, kad pyškintų zombius ne prasčiau už Gudzinevičiūtę. Uchty, ekstremali situacija  pataiso dioptrijas vot tak. Barbara sutinka Beną, jiedu užsibarikaduoja name, paaiškėja, kad čia slepiasi dar keli nelaimėliai. Chaosas ir tarpusavio nesutarimai trukdo dirbti komandoje, nors tas duris ant langų jie prikala su pavydėtinu įgudimu :D Šitas aspektas atitinka  realybę- sunku bendradarbiaut su nepažįstamais, visad atsiranda gudrutis, kuris žino geriau. Isterijai pasiekus epogėjų, įvyksta ultra debiliškas manevras degalinėje, bet geriau pagalvojus, ko nepridarai apimtas panikos. Pabaigoje matom, kad išlikusiems visai pavažiavo stogas, kompanija nekažką... Apibendrinus, zombių makiažas ir rekvizitai be priekaištų, Tom Savini remeikas nedaro gėdos. Pažvelgta per absurdo ir komiškumo prizmę- ar čia tik man taip pasirodė? Teliko smalsu, kaip originale su tais akiniais.. :D

A Quiet Place Part II (2020)

Pasaulio pabaigos idėja man kelia pikdžiugą- ateivių invazija, traiškanti žmogeliūkščius lyg vabalus; be išmaniųjų telefonų, kompų, branduolinių raketų ir kitų technologinių chuinių, jie bejėgiai kaip ką tik išsiritę paukščiukai. Išlikimo manija nesuvokiama- tiek daug žmonių, kurie gyvena vien dėl to kad valgytų ir šiktų, o dargi šikti turėtum supertyliai, užgniaužęs bet kokį stenėjimo impulsą  :D . Bet jei jau nusprendei išlikti- žmogus ir tarakonas turi daug bendro- pasistengti reik iš peties.Ta pati esminė taisyklė iš pirmosios dalies- užčiaupk kakarinę, nustok viduriuoti verbaliniu būdu, nes ateiviai su ultra-echolokacija sekundės greičiu prišoka ir nušluoja tave nuo žemės paviršiaus. Toliau sekame Abot'ų šeimos dramą, prasidėjusią daugiau nei prieš pusantrų metų. Prisitaikę prie naujų sąlygų, jie toliau iriasi per gyvenimą. Vėl tas klausimas nelemtas- ar čia, atsiprašant, gyvenimas, tupėt kaip pelei po šluota ir nuolat drebėti, negana to, atsivedama palikuonių! Ar galite įsivaizduoti, neprognozuojamas klykimo užtaisas minėtomis sąlygomis! Bet motina išradinga, ir rėksnio decibelai netralizuojami. Našlė ir trys jos vaikai  nusprendžia palikti namus ir keliauti ieškoti pagalbos. Sutinka kaimyną Emetą- nuostabusis Cillian Murphy, kuris nušviečia liūdną padėtį. Išlikusieji- jau nebe tie žmonės, kokius kadaise pažinojai, kiekvienas už save, o egzistuoja ir išties baugių gaujų. Vyriausia duktė užsispiria rasti vietą, iš kurios sklinda užkoduota žinutė- įspūdingi sugebėjimai, turint omeny, kad mergiotė kurčia. Šis akibrokštas įsiūbuoja dinamiką, vargšas kaimynas priverčiamas sekti neklaužadą ir ją gelbėti, ak, visagalė moters ašarų manipuliacija. Monstrai iššoka netikėtai, todėl turi sėdėt įsitempęs, kad netyčia neklyktelėtum. Nors galėjau bliaut ir maurot kiek norėjau- salėje sėdėjom dviese. Išsipildė mano svajonė karališkai, be absoliučiai jokių trukdžių, pasimėgauti kinoteatro teikiamu malonumu. Atvertas kelias  trečiai daliai, duok Dieve kad būtų tokia stipri kaip pirmosios dvi.

2021 m. birželio 20 d., sekmadienis

American Mary (2012)

Amerikietiška svajonė, pervažiuota buldozerio. Merė- gabi  chirurgijos studentė, kuriai striuka su pinigais. Gavusi neįprastą darbo pasiūlymą, pradžioje sutrinka, išsigąsta, bet pinigai nesmirdi, jų šitaip reikia.. O netrukus moraliniai klausimai išvis nustoja kamuoti, kadangi pačią ištinka didelė nelaimė, verčianti persidėlioti prioritetus. Come to the dark side, Mary, come. Viskas, ko lig šiolei siekė, pasirodo nereikšminga, netgi naivu. Apie merginos sugebėjimus greitai pasklinda gandas, atsiranda vis naujų klientų, norinčių, mmm, pamodifikuoti kūną. Betty Boop impersonatorė iki šiol stovi akyse, kai ją pamačiau, pagalvojau, blet, o kas čia? Kai paaiškėjo, ką gi, panašus drožinys, o gal teisingiau pasakius- pjaustinys. Filmas sukėlė minčių. Retas atvejis, kai kraujo vonių, bigių, gor'o  fone slypi gilesnė prasmė. Matai, kaip žmogus, turėjęs šviesios ateities perspektyvą, pamažu virsta monstru, bejausmiu, nujauti, kad jai nesibaigs geruoju. Finale norėjosi pliaukštelėti sau per kaktą, kad per pamatytas keistybes užmiršau auksinę filmų taisyklę- nebūna šiaip sau detalių, visos  turi savo tikslą. Katherine Isabele nepersivaidina, o puikiai perteikia  dailios merginos, mėginčios prasimušti vyrų pasaulyje, tragediją. Mėginu mintyse rasti ką nors panašaus į "American Mary", ir nieko. Unikalus.