The Master (2012)

Atmetus faktą, kad per daugiau dvi valandas nepamatai aiškios siužeto linijos- pradžia, dėstymas, kulminacija, pabaiga- o tik dviejų keistų asmenybių draugystę- filmas vistiek palieka įpūdį dėl įtaigios Phillip Seymour Hofmann ir ypač Joaquin Phoenix vaidybos. Aktoriui nuolat tenka ribiniai, beveik išprotėję personažai, jis susitvarko kerinčiai, čia geriausias jo vaidmuo, iš manęs gauna "Oskarą" :D Dvasiškai karo ampalmdytas vyras su ryškiais PTSD simptomais, sutinka kulto lyderį Lankasterį Dodą. Scientologijos įkūrėją. Nuostabiai susiklosčiusios aplinkybės, kaip tik tai, ko reikia klejojančiam veterano protui- šarlatanų šaikos. Visgi, persiimti idėjomis nėra taip lengva, nors herojus stengiasi, kiek išgalėdamas. Jo meilė per smurtą- netinka.. Jei teisingai supratau, Fredis tebuvo Lankasteriui, hmm, iššūkis, kurį sau metė? Manipuliacija jautriu, pažeidžiamu asmeniuž, pavydas dėl nevaržomo Fredžio elgesio, nesaikingo alkoholio vartojimo, lyderis juk turi būti respektabilus? Tik Fredis jau kažkur kitur, scientologas pavėlavo. Paskutinis jų susitikimas rodo, kad lyderiui nepavyko. Nieko baisaus, sekėjų skaičius kasdien auga.  Religija persiėmę asmenys atrodo kaip apsiriję narkotikų- keistai žibančios Amy Adams akys, turtuoliai, besileidžiantys užhipnotizuojami, kad išpasakotų savo praeities gyvenimus- juk taip nuobodu būti turtingam, nors stauk. Keistas filmas, bet muzikos takelis nuostabus, o puikių aktorių vaidyba atsveria nykų scenarijų. Bet kirba įtarimas, kad filmas po 10, 20 metų man atrodytų visiškai kitaip.

Talk to Me (2023)

Nuo pirmųjų kadrų apėmė nostalgijos atmaina - ilgiesi dalykų, niekada neturėtų. Paauglių tūsas dviaukščiame name su baseinu, iššaukė norą būti patyrus ką nors panašaus. Daug ploto, nuosavas kiemas ir šansas, kad iš tokios begalės žmonių ne visi bus dūhai. Anstyvų 2000-ųjų Lietuvoje laikotarpis ir  suskių klasiokų pramogos sutriestam daugiabučio bute ar kiuženoje Slabodkėje nekėlė absoliučiai jokio noro būti jų gretose. Gal aš čia idealizuoju užsienį, juk ne kuo šustresniu vaikigaliai ten užsiiminėja- žolė, alko, nesaugus seksas tėvų kambary, turto gadinimas. Aišku, dabar, suaugus, gali baliavoti kiek širdis geidžia kur nors sode ar paskoliniame name, nesibaimindamas policijos, bet čia ne tas pats. Prarastas jaunatviškas polėkis, jausmas, kad dar visas gyvenimas tau prieš akis, neveltui sakoma "viskam savas laikas". Žodžiu, nustebino mane, kaip toli į praeitį nukėlė paaugliškos linksmybės, o paskui taip staigiai perėjo prie veiksmo, kad net žagtelėjau. Turim tik 1.5val, tad negaištam laiko, stab stab stab :D Filmą labai gyrė ne tik žiūrovai, bet ir kritikai- retas reiškinys tamsiame siaubekų danguje. Australijoje, matyt, karštis davė jaunimui į galvą- pramogos su balzamuota ranka kviečiant mirusiuosius, nustebino mano daug mačiusią akį. Juk yra internetas, tai kas čia per išsipisinėjimai? :D Oh well, bet suintrigavo iš karto, be to, pajuodę veidai ir išsprogusios akys ten labai įdomiai pabazarina. Adrenalinas ir šiurpai, įpilkit dar! Sumanu, kad yra kadras, kuriuo užbėgama už akių padaryti iš spiritizmo seanso mem'ą- nesivarginkit, autoriai patys jį padarė,- dvasios šokinėja kaip guminiai kamuoliukai, atkragintos galvos tabaluoja lyg kaliausės vėjyje, skambant populiariai muzikai, pagreitinus, liuks :) Esam pratę prie jump scares, kurie nusibodę iki gyvo kaulo; o čia, pastebėjus neaiškų objektą tamsoje, jis ne šoka iš vietos klykdamas kaip "Humanos" pardavėja apie išpardavimą, bet laukia, kol atkreipsi į jį dėmesį, triesdamas į kelnes. Tada išropoja, demosntruodamas art department talentą- lyg kas iškastų savaitę gulėjusį lavoną- odos spalva, tekstūra,-žavinga autentika. Ir pasielgia anaiptol ne taip, kaip tikėtumeisi iš siaubeko; kinky-fetišist on the loose :DD Siurprizai man labai patinka, gavau jų apsčiai. Taigi prisidirbęs jaunimėlis mėgina kažkaip kapanotis iš padėties, vienam jų pakliuvus į ligoninę kritinės būklės, bet situacija, atvirai sakant, beviltiška. Pabaiga duoda peno bent dviem tęsiniams, kas nėra cool ir naivuoliškai tikiuosi, kad nepradės melžti šio ypatingo skonio karvės.

Brawl in a Cell Block 99 (2017)

Trečiasis S. Craig Zahler tvarinys, kurį rekomendavo pažiūrėti. Pradžioje panašus humoristinis fonas kaip ir "Dragged Across Concrete", bet paskui režisierius mėgaujasi traškančiom, gurgždančiom, čežančiom kūno deformacijų akustikom. Skaičiau, kad  reginys neskirtas silpnų nervų žmonėms, bet mielieji, mano nervai yra sunkiasvoriai kultūristai kalėjimo grorilų mordom, kuo juos pagąsdinsi? :D Be to, scenos, nepabijosiu to žodžio, art house :D? Deformacijų vaizdai grynai interpretaciniai, veidas nepalieka kaukolės kaulų taip lengvai lyg nusmaukta kaukė. Whatever, čia jokiu būdu ne priekaištas, o meno forma, kurią priimu. Nustebino Vince Vaughn, kurio nesu daug mačiusi filmuose, prieš akis iškyla tik Wedding Crashers, grynai humoristinis vaidmuo apie vestuvių puotos sukčių-parazitų duetą. Čia pietietiška natūra ir bajeriukai snukių daužymo fone kilstelėjo jo reitingą mano akyse. Be jo, vaidina dar trys aktoriai iš kito režisieriaus filmo- Don Johnson, Jennifer Carpenter ir Udo Kier, smegenys vis norėjo susieti juos su vėliau buvusiais veikėjais, bet nieko panašaus, tiesiog gal Zahleriui patiko su jais dirbt, tad pasikvietė du kartus į aikštelę. Situacija, kada kalėjimam papuolęs tipas visais įmanomais būdais mėgina apsaugoti šeimą, natūraliai iš atminties išvilko "Shot Caller", grynas sutapimas, kad filmai pasirodė tais pačiais metais, kaltint plagiatu nėra kaip. Dar vienas momentas, vertęs krizenti,- fetišistinis prižiūrėtojų užsiciklinimas ant herojaus ūgio ir bokso. :D

Dragged Across Concrete (2018)

Švelniai tariant, išmušė iš vėžių, nors tikiu, kad visi keisti scenarijaus autoriaus priimti sprendimai buvo tikslingi. Jų dėka gauta analogų neturinti kriminalinė drama, kelianti man neaiškios kilmės juoką. Būna, žvengi iš absurdo, prastos vaidybos, patoso, tarantiniškumų, arba seno gero "taip blogai, kad net gerai". Ne, čia dar kažkas! Ir ši naujovė man labai patiko, kaip  neragautas,  šviežias skonis. Jau pradžioje, juodukas grįžta iš kalėjimo, kad rastų namuose motiną, plušančią su klientu lovoje. Nedykaduoniauja moterėlė :D Vėliau du farai imasi sulaikyti nusikaltėlį, bet prasimuša rasizmas, kažkas nufilmuoja, ir juos nušalina nuo darbo. Toliau įvykiai eskaluoja radikaliai, vyrai metasi į pavojingą, kvailą reikalą, pradėję sekti įtartiną butą; kitaip sakant "popamokinė veikla". Vyresniajam kyrėjo visą gyvenimą dirbti persiplėšiant ir nesulaukti jokio dėkingumo, kada  jo šeima glaudžiasi sumautam rajone, paauglę dukterį puldinėja juodžiai. Jaunesnis.. priėmiau tai kaip viščiuko manevrą, mat ketino pasipiršti ilgametei draugei :D  O ten suplanuota visa banko plėšimo operacija! Emm, ar įmanoma šiais laikais dar juos plėšti? Suintriguota, tęskite. Farai lipa plėšikams ant kulnų, vienas dar pazaunija moralės klausimais, bet greit užtyla :D Ir  kokį cirką plėšikai nutraukia įsiverždami, springau iš juoko. Būtent šie scenarijaus siurprizai mane skatino pažiūrėti iki galo, nes pradžioje buvo kilę minčių kryžiuką spustelti. Melas Gibsonas vaidina kaip šieną anytai krovęs 35 laipsnių karštyje- išsibezdėjęs ir abejingas, kas yra.. okey? Dalykai, kurie bet kokiam kitam filme mane erzintų ir verstų tyčiotis, čia sukrenta į unikalią mozaiką, kurios raštu nepaliauji stebėtis. Retai žiūriu rekomenduotus, bet šituo žmogu matau,  galiu pasitikėti! 

Coffee and Cigarettes (2003)

Aromatinga, skani kinopatyra festivalyje "Kinas po žvaigždėmis". Tiesa, kavą geriančių nemačiau, buvo jau po 22.30, o apie cigaretes suvis galima pamiršti supersveikuolių laikais. Apie ką esame pratę kalbėtis prie puodelio kavos? Kažkodėl prieš akis stoja  vaizdas nosis sukišusių kūmučių, apkalbinėjančių trečiąją, visivyraikiaulės reportažas arba prekinimosi ataskaita. Nori nenori, įsivaizduoju moteris. O čia ne, vienuolikoje pokalbių, moterų ne tiek ir daug. Kas juos visus vienija- kalboje tvyro įtampa, sudirgę nervai, užslėpti motyvai, pavydas, frustracija ir erzelys. Nei vieno nerūpestingo paplepėjimo. Kita vertus, padauginus kofeino, nervai šokinėja it kamuoliukai :D Mano favoritais tapo gabaliukas su Tom Waitts ir Iggy Popp (aliuzija mačiau "Dead Don't Die", todėl miriau smalsumu pamatyti). Iggy turi be galo išraiškingą veidą! Tada Steve Coogan ir Alfred Molina, dialogas su galios svertais; žiūrint ir juokinga, ir graudu, ir svetima gėda apima, visa jausmų karusele prasileki. Ir priešpaskutinis segmentas su reperiais ir Bill Muray. Faina pamatyti dideliame ekrane, gaila tik, titrus užstojo piešais sėdėjusios plaukų kupstas.

The Good the Bad and the Ugly (1966)

Puta madre, kaip pasakytų Tuco;  išsekino mane trilogija, paskutinei daliai išvis neturiu ką pasakyti. Visi įspūdžiai išdalinti ankstesniosioms. Kartais neapsirinku, sąmoningai delsdama su kai kurių filmų, populiarių filmų, ne kokių šūdų, peržiūrėjimu, nes instinktyviai jaučiu- manęs nepalies. Taip ir buvo. Teoriškai suprantu, kodėl jį ant šakių kelia- pilietinis karas, idealai, bla bla bla, bet panašūs koziriai prieš mane bejėgiai. Jausmas toks, kad pirmosiose dalyse pasakyta viskas, o šita sukurta iš inercijos. Ai, yra viena gera scena pabaigoje, Tuco laksto tarp kapų, o jų šimtai. Tai užsidedu kinomano pliusą (?) už 3val investicijų į kino meno pažinimą, ir tiek. 

For a Few Dollars More (1965)

Suieškojau internete, kas buvo kiti pretendentai "bevardžio vyro" trilogijai, neišeina man iš galvos tas netikėlis Eastwoodas! Štai nuoroda:

https://screenrant.com/clint-eastwood-fistful-dollars-actors-almost-cast/ 

Čia yra ir atsakymas į mano skausmingą KODĖL, iš  Sergio Leonės lūpų; trumpai tariant- reikėjo kelmo, gavo kelmą, toks ir buvo sumanymas. Nusiraminau šiek tiek, refleksai dar neatbukę- tyčinė nevaidyba nepasivaideno. Filme daug aštrių veikėjų, į kuriuos žiūrėti vienas malonumas. Grįžta aktorius iš pirmosios dalies, vaidinęs vieną iš brolių Rojo, dabar jis- Indio, iš kalėjimo pabėgęs piktadarys, su gauja ketinantis apiplėšti banką. Eastwoodas užsiima bounty-killerio amatu, kitaip sakant, ieško analogiškų nusikaltėlių ir už pristatytus kūnus gaunantis atlygį. Šįkart nebus taip paprasta, nes grobio tyko konkurentas. Koks šaunus konkurentas, lenkiantis mėmę visose srityse, visada užbėgdamas už akių. Jie sujungia jėgas vardan bendro tikslo, nes sudoroti didelę Indio gaują, viso 14 asmenų, yra ką veikti!  Malonu pamatyti keistuolį Klaus Kinski, nervingo karštakošio kupriaus vaidmenyje. Šįkart ilgai mėčiausi, Indio ar pulkininkas Mortimeris patiko labiau, po karštos kovos visgi laimėjo pulkininkas. Jo akys!!! Džiugu, kad pamatysiu aktorių trečiojoje, finalinėje dalyje.

A Fistful of Dollars (1964)

Toliau tyrinėju Sergio Leone darbus, užkabino du paskutiniai jo režisuoti filmai. Pasinėriau į vesterno žanrą, todėl pagalvojau, reikia būti nuosekliai. Iki pamatysiu "The Good the Bad and the Ugly", reikia trilogiją pradėti nuo pirmosios dalies. Noriu būti vos ne žanro eksperte. Klaikiai smagios prakaituotų vyrų peštynės, saulėkaitoje prisirengusių iki ausų. Sunkiai pakeliančiai vasariškos temperatūros akibrokštus, man čia siaubo filmų atitikmuo :D  Būsiu profesionali reginio komentuotoja- atsiribosiu nuo pastabų efektams, grimui ir panašiai- filmui beveik 60 metų! Vesternas buvo šaunus paleidimo metais, kaltinti jį dėl to, kas režisieriui buvo nepasiekiama tais laikais, būtų nelogiška. Užtat ko imsiuosi, tai nuo Leonės visiškai nepriklausęs, bet reikalą smarkiai gadinęs aktorius. Nagi, vaidyba nuo laikotarpio nepriklauso, gaila, kad nebuvo rastas talentingesnis. Clintas Eastwood'as, leiskit nusispjaut. Blemba, nežinau, kodėl jo taip nepernešu. Charizmatiškas kaip rąstgalys, Paksas, pasodintas ant arklio! Bendriau pastarasis dar turi kažkokio šarmo, tos pro plyšius suktai spingsinčio akys; tik va kalbėti negalėtų, nes balsas skamba kaip paauglio, kurį besismaukant užtiko mama. Istorija, kaip paslaptingas atėjūnas sumaniai sukiršina dvi šeimas, besivaržančias dėl valdžios, buvo labai neįprasta, originali pažiūrėti. Broliai Rojo pasirodė puikiai- šlykštūs niekšai, užtat kiek temperamento! Scena, kur jie negailestingai pyškina iš degančio namo sprunkančius priešus, šiurpi, makabriška. Įdomūs pažiūrėti ir smuklininkas ir karstadirbys, susirūpinusia išraiška žvelgiantis į klientų krūvą pabaigoje, :D Žiūrėdama filmą, pirmąkart pajutau spagetti skonį- nuolat kilo noras prunkšti ir kikenti, ko anksčiau nejausdavau. Kaltinu superstą Clintą..