Atmetus faktą, kad per daugiau dvi valandas nepamatai aiškios siužeto linijos- pradžia, dėstymas, kulminacija, pabaiga- o tik dviejų keistų asmenybių draugystę- filmas vistiek palieka įpūdį dėl įtaigios Phillip Seymour Hofmann ir ypač Joaquin Phoenix vaidybos. Aktoriui nuolat tenka ribiniai, beveik išprotėję personažai, jis susitvarko kerinčiai, čia geriausias jo vaidmuo, iš manęs gauna "Oskarą" :D Dvasiškai karo ampalmdytas vyras su ryškiais PTSD simptomais, sutinka kulto lyderį Lankasterį Dodą. Scientologijos įkūrėją. Nuostabiai susiklosčiusios aplinkybės, kaip tik tai, ko reikia klejojančiam veterano protui- šarlatanų šaikos. Visgi, persiimti idėjomis nėra taip lengva, nors herojus stengiasi, kiek išgalėdamas. Jo meilė per smurtą- netinka.. Jei teisingai supratau, Fredis tebuvo Lankasteriui, hmm, iššūkis, kurį sau metė? Manipuliacija jautriu, pažeidžiamu asmeniuž, pavydas dėl nevaržomo Fredžio elgesio, nesaikingo alkoholio vartojimo, lyderis juk turi būti respektabilus? Tik Fredis jau kažkur kitur, scientologas pavėlavo. Paskutinis jų susitikimas rodo, kad lyderiui nepavyko. Nieko baisaus, sekėjų skaičius kasdien auga. Religija persiėmę asmenys atrodo kaip apsiriję narkotikų- keistai žibančios Amy Adams akys, turtuoliai, besileidžiantys užhipnotizuojami, kad išpasakotų savo praeities gyvenimus- juk taip nuobodu būti turtingam, nors stauk. Keistas filmas, bet muzikos takelis nuostabus, o puikių aktorių vaidyba atsveria nykų scenarijų. Bet kirba įtarimas, kad filmas po 10, 20 metų man atrodytų visiškai kitaip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą