2021 m. rugsėjo 9 d., ketvirtadienis

Corpus Christi (2019)

Vos neišjungiau- pasirodė atstumiantis, lėtas, nuobodus. Bet pagalvojau- žmogau, juk čia buvęs pretendentas į "Oskarus" kaip geriausias užsienio filmas- už nieką nominacijom nesitaško. Pamažu įsivažiavau, nors nejauku liko iki pat pabaigos. Jaunuolis iš pataisos namų, užuot pradėjęs dirbti pas malūnininką, prisistato miestelyje kaip kunigas Tomas! Panašios kiaulystės įmanomos tik provincijose, kur senas kunigėlis mėgsta priliuobti iki nukritimo, o išpažinčių klausyti ir mišias laikyti kažkam tai reikia. Neįtikėtina, bet su sielos vedlio pareigomis naujasis "kuniga"s susitvarko puikiai, pelno miestiečių simpatijas, jo netradiciniai pamokslai ir šokiruojantis nuoširdumas pavergia visus. Bet smurtinga praeitis niekur nedingo. Pagrindinio herojaus veidas, pakalbėkim apie veidą! Tai- emocijų žemėlapis, kuriame persikryžiuoja daugybė jausmų, sustabdai filmą, kad galėtum į jį ilgiau pažiūrėti, tai lyg hipnozė. Gerą kiną visgi lenkai kuria, verta patyrinėti festivaliuose, ką jie siūlo.

Pig (2021)

Kaip Nicolas Cage'as renkasi vaidmenis? Griebia, kas papuola, ar turi kažkokių specifinių kriterijų? Viena iš neįmenamų Holivudo paslapčių. Neįsivaizdavau, ko tikėtis iš filmo, pasiklioviau vien imdb.com nusistovėjusiu septyneto įvertinimu, be to, norėjosi įlįsti į kinoteatrą. Lyg tyčia, ekrane prieš seansą sušmėžavo kito jo filmo anonsas, akivaizdžiai, totali katastrofa,- kažkokia apokaliptinė pasaka Japonijoje, strykt pastrykt ore, bomba ant kiaušų (rimtai) ir kt. kliedesiai. Privertė neramiai pasimuistyti kėdėje- o kaip bus su kiaule? Na, buvo, keistai. Bet po kelių dienų apmąstymų ir vienos siaubingos S.Kingo ekranizacijos, kurios čia nė neminėsiu, išsikristalizavo, kad reginys buvo vertingas. Siužeto šaknis, žinoma, gilesnė nei pavogtos žvyglės paieškos nedraugiškoje aplinkoje. Ir šiaip, privertė kraipyti galvą ne kartą- kas čia dabar vyksta,  po galais? Nicolai, tu vėl tai padarei- įtraukei mane  į smurtinę filosofinę odisėją po purviną restoranų pasaulį. Pasirodo, tai režisieriaus debiutas, neblogai kaip pirmam pilnametražiui filmui.

2021 m. rugpjūčio 24 d., antradienis

Storm of the Century (1999)

Retas atvejis, kad žiūrėčiau S.Kingo ekranizaciją, o knygos nebūčiau skaičiusi. Vėliau susiradau ją, pradėjau... ir mečiau. Neįprastas rašymo stilius pakišo koją- kamera šen, kamera ten, daug apibūdimų, ne romanas, o filmo scenariju, ar kažkas panašaus.. Kaip man pasirodė pats filmas? Keturios valandos, padalytos į tris serijas, nestandartinė forma, prireikė kelių vakarų peržiūrai. Gerai, pradėsiu nuo teigiamo aspekto- Andre Linoge- aktorius, vaidinantis blogio pranašą- liuks, nors ir atrodo kaip rusų gangsteris odine kurtke ir juoda kandonke. Jo ironiškos pastabėlės, apnuoginančios miestelėnų didžiausias paslaptis ir nuodėmes, varsto lyg ylos. Taip, tai vienas iš tų mažų miestelių su didelėm moralinėm bjaurastim, nešiojamom užanty. O faktas, kad vietovė- tai sala, izoliuota nuo išorinio pasaulio, suteikianti idealias sąlygas "užmerkti akis" vardan taikaus sugyvenimo ir meilės kaimynui savo... Žmogeliai atrodo dar didesni dvasiniai supuvėliai. Taigi, didelės audros išvakarėse, gyvenvietėje pasirodo nepažįstamasis, šaltakraujiškai nužudo senutę, o tada sėdi jos svetainėj, žiūri teliką,  ir laukia, kol bus suimtas. Bet Linoge- vienas prieš minią, kaip jis drįsta drumsti ramybę, ar nebijo fizinio susidorojimo? Iš pat pradžių duodama suprasti, kad jis nėra eilinis mirtingasis, nors pradžioje mausto gyventojus, kad čia JIE valdo padėtį. Lauke maišosi dangus su žeme, vargšai, vadovaujami moralinio kompaso- naivaus konsteblio Maiko, drebina kinkas, o pranašas atskleidžia kortas. Miestelėnai pavaizduoti kaip visiški idiotai, bailiai, apgailėtini menkystos, ypač pabaigoje. Tau jų absoliučiai negaila. O štai Maikas iš naujo susipažįsta, su kuo gyveno, tai myžalų bambalis, kurį tenka išgerti. 

2021 m. rugpjūčio 17 d., antradienis

Cafe de Flore (2011)

Ar įsivaizduojate, kaip ateinate pasveikinti buvusį vyrą į jo vestuves? Nebent Prancūzijoje! Lietuvoje tik Nataliją Bunkę galėčiau įvardyti kaip novatoriškų santykių šauklę-  tūsina ne tik su eksais, bet ir jų antrosiomis pusėmis. Bet tokių išsišokėlių  nedaug, mūsų širdys nėra atlapos svetimai laimei. Prieš akis- sena kaip pasaulis istorija- vyras pabėga pas jaunesnę, gražesnę. Griūva soulmeitų mitas, kuriuo jie abu tikėjo. Pažįstami nuo paauglystės, jie manė, kad bus kartu amžinai, koks naivumas... Žmona gyvena neigime- tai fazė, jis grįš. Pažiūrėjus į audringą sekso akrobatiką- atsigauk, moteriške, negrįš. Vyras gražus, lengvai gali suprasti, kaip jai abidna. Greta rutuliuojasi skaudžiai  buitiška, sunkaus gyvenimo juosta, tiesa, keliasdešimt metų atgal. Vieniša motina augina dauniuką, atiduoda visas jėgas, kad sūnus gyventų kaip pilnavertis berniukas. Bet kai klasėje pasirodo Dauno sindromą turinti mergaitė, kyla keblumų jų sustyguotame, šiaip jau vienišame egzistavime. Abi istorijos rišasi netikėtu būdu. Susimąstai- kaip smarkiai moterys kabinasi į vyrą, kvaišinasi romantikos dozėm- sielos dvyniai, kurgi ne.

2021 m. rugpjūčio 10 d., antradienis

System Crasher (2019)

Kaip vaikas sugeba parodyti tokį aktorinį meistriškumą??? Nesu mačius nieko panašaus, lyg žiūrėtum dokumentiką. Tikiuosi, aktorė išties vaidino, o pati neserga, nes Dieve, vietom buvo klaiku žiūrėti. Devynmetė Benni yra socialinių darbuotojų siaubas- jos atsisako visi globėjai, o prieglaudose mergaitė ilgai neišbūna. Nesutaria su auklėtojais ir vaikais,  ištinka įtūžio priepuoliai, ji baisiai keikiasi, mušasi, spjaudosi, nuolat pabėga. Prošvaistė žybteli, kai Benni ima globoti Micha, socialinis pedagogas, pats turintis pykčio valdymo problemų, būtent tai juos suartina. Žinoma, neilgam, emocinis prisirišimas dar labiau pablogina reikalus. Ar Benni tokia gimė, ar čia ankstyvos traumos pasekmė, kažkokia istorija su suterštais pampersais... Motina kratosi sunkaus vaiko, o šis veržiasi tik pas ją, širdis plyšta žiūrint. Veikėja nėra psichopatė,- skiria gera nuo bloga, nežaloja gyvūnų, netgi guodžia verkiančią socialinę, kai ši palūžta, matydama, kad jos pastangos padėti Benni- bergždžios. Nejaugi nėra išeities? Panašu į šizofreniją, bet niekas vaikui negali padėti-  psihiatrai, mokytojai, soc. pedagogai ir kt. nuvilia. Kaip taip gali būti? Negi negalima vaistų į maistą įmaišyti ar pan? Psichinės  ligos skausmas persidavė ir man, įstrigo kaip ašaka gerklėj, ilgai kosėsiu kraujais. Ir tai rašau aš, kuriai vaikai net nepatinka, pyzdiec, ištežau. Bet nesigėdiju šįkart. 

Sister (2019)

Niekada nesupratau vaikų  polinkio meluoti, juk melo kojos trumpos, jis tikras neūžauga! . Kai buvau trečioj ar ketvirtoj klasėj, turėjau moksladraugę, kuri triesdavo miltais lyg užsukta. Vėliau įstojo į režisūrą, tad laki vaizduotė, panašu, tiesiog plasnojo savojo tikslo link. Asmeniškai, mane po šiai dienai meluojant, apima nesveikas juokas, imu žvengti, ir baigiasi pasakaitės nė neprasidėję. Vienintelė išimtis, kai melo dėka išvengi ko nors šūdino, pvz. atsikratai papildomo darbo, kurį nori užkrauti ir pan, prisikabina koks dūhas o tu sakai aš lesbietė, kvaily, ir pan. - sorry, šiose situacijose visos priemonės geros, susikaupi, ir davai, nėr čia ko, svolačiai, abjūzinti. Herojė Rajna meluoja iš nuobodulio. Kartu su seserim ir motina jos dirba purviną darbą- kasa molį, o tada lipdo mažmožius turistams. Norėdama prasiblaškyti, pabėgti (?) nuo nykios kasdienybės, paauglė kuria liūdnas pasakėles apie savo gyvenimą, kad išpeštų daugiau pinigo. Deja, vienąkart ji persistengia. Atsimenu, norėjau pamatyti šį filmą "Kino pavasaryje", bet jis neįvyko, pinigus grąžino. Ne šedevras, taigi,  bet turi potencialo. Nuolat jautėsi įtampa, į kokią peklą Rajna galų gale save įklampins. Sąžinė galiausiai pabunda ir jos piktoj širdy, bet kaip atitaisyti padarytą žalą? Pabaigoje režisierė, rodos, susipainiojo, ką visgi norėjo savo filmu pasakyti- dramatiška akistata su motina man pasirodė bereikalinga,- kam įvardyti benkartui, kad jis benkartas, kai jis seniai tą žino? Lyg bandymas pateisinti, bet aš tarstelėčiau "bybį dėjau, geriau būčiau apsiėjus be šios muilo operos meilės triedalo, varom lipdyt".

2021 m. liepos 23 d., penktadienis

Safe (1995)

Namų šeimininkė Kerol dienas leidžia aerobikoje, tuščiai plepėdama su draugėm, laikydamsi absurdiškų dietų ir užsakinėdama baldus namų interjerui. Ji- turtingo vyro antroji žmona, tai visos jos pareigos.
Nelabai prasminga? Bet kuri nenorėtų 100proc. skirti sau, kai visu namų ruošos darbus atlieka samdyta darbuotoja iš Pietų? Merginos, jau tik nefeministinam dabar, nepatikėsiu vistiek. Tuo labiau, kad iš vyro Kerol nesulaukia psichologinio smurto, kurį taip mėgsta išlaikytojai- "viskas čia mano" mojuoja jie pirštu prieš nosį agresyviai arba menkina tave draugų akivaizdoje. Tiesa, iš jos pageidaujama, kad sėdėtų visa graži per vakarienes ir juoktųsi iš paikų pokštų, bet čia nieko sudėtingo, ar ne? Tačiau vieną dieną važiuodama automobiliu, Kerol užklumpa smarkus kosulio priepuolis. Prasideda keistos alerginės reakcijos, bet daktarai nieko neranda. Siūloma net kreiptis į psichiatrą. Įdomu sekti vyro reakciją. Jis kaip išleistas balionas, flegmatiško būdo, žmogus be savybių. Bet iki pat pabaigos palaiko sutuoktinę, net pastarajai leidusis į nupušėlių stovyklą. Medicininės ligos priežastys lieka neaiškios, tiesiog kūnas priešinasi aplinkai... irdamas. Kai užgniauži protą, nuslopini prasmės klausimus galvoje, jis lieka vienintelis parodyti, kad kažkas negerai. Paprastai imamasi depresijos temos, bet ji nuvalkiota, todėl šio filmo akivaizdus kūniškas manifestas toks ypatingas. Julliane Moore nudirba titanišką darbą. Trapi tuštutė, beprasmiškai leidžianti dienas, taip ir nepelno žiūrovo nepasitenkinimo, stebuklinga! Priešingai, mums gaila jos. Niūrūs muzikos tonai hipnotizuoja, suvoki, kad per 2 valandas nepamatei nieko ryškaus, atrakcingo, bet žiūrėjai įsitempęs, sulaikęs kvapą. Nuostabi patirtis.

2021 m. liepos 16 d., penktadienis

Another Round (2020)

Tvirta, patikima šaka, norint išlipti iš siaubo filmų pelkės, į kurią buvau įpuolusi. Pastebėjau, kad per 2020-2021 metus siaubekus rydavau dešimtimis, jie rikiavosi vienas paskui kitą nenutrūkstama eile, su vos keliais "kitokio kino" intarpais, bet po to vėl grįždavau prie kraują stingdančios medžiagos. Ačiū tau, Corona. Aišku, truputį didžiuojuosi savimi, kad teikiu pirmenybę ne main-stream produkcijai, mėgstu iškasti retenybes, ieškojimas man- didelis malonumas. Taigi, keisdama kursą, ėmiausi patikrinto produkto- 2020-aisiais "Oskarą" geriausio užsienio filmo kategorijoje pelniusio "Another Round". Nuo pat pradžių didžiai nustebino žanras- čia komedija?! Mano emocijos bangavo tik diapazone nuo "baisu" iki "liūdna". Bet skandinavai visada pasižymėjo savitu stiliumi, festivaliuose renkantis Danijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos filmus niekada neteko nusivilti. Keturi mokytojai, kolegos, nutaria imtis eksperimento. Kasdien palaikyti atitinkamą promilių rodmenį kraujyje- taip sakant, vis pasipildyti alkoholio atsargas. Aišku,jie ne iš gero gyvenimo griebiasi tokių šokiruojančių veiksmų. Vienam šeimyninė laimė kažkur paklydo, o mokinių akyse neturi autoriteto, kitą pjauna namų buitis su trim mažyliais, trečias bijo mirti vienas, o ketvirtas išvis nesuprasi- vienišius kūno kultūros mokytojas, kuriam nėra ką prarasti. Iš pradžių  herojai  laikosi nusistatytų taisyklių, nepersistengia kliukindami stiklinę, bet greitai reikia vis didesnių dozių "ant drąsos", o iš paskos seka priklausomybė. Kas liūdniausia, pradžioje situacija pagerėja- tiek darbe, tiek asmeninėje erdvėje. Nes alkoholis turi vieną nenuneigiamą pliusą- žmogus atsipalaiduoja. O kartais nieko daugiau ir nereikia, kad reikalai imtų klotis kaip iš pypkės. Čia ir slypi tragizmas- kokie susikaustę, įvaryti į kampą, desperatiški jaučiasi žmonės, kad nėra kitų, vienodai patikimų, bet nežalingų priemonių. 

2021 m. liepos 1 d., ketvirtadienis

Dust Devil (1992)

Moteris, bėganti nuo smurtaujančio sutuoktinio, paima pavežėti paslaptingą pakeleivį. Gražus vyras, kaip čia pravažiuosi pro šalį? Negali jos kaltinti, Robert John Burke skleidžiama seksualumo ir pavojaus aura yra įviliojusi ne vieną musę į tinklą. Pasakotojas už kadro mus supažindina su kelių demonu, tykojančiu vienišų, niekam nereikalingų žmonių, Afrikos folkloras, juodoji magija ir t.t. Mane nelengva pašiurpinti, bet ritualas atokiame name padengė kūną žąsies odą- vienišų žmonių medžioklė, jų  beviltiška būklė, žmogaus pažeidžiamumas, gyvenimo trapumas nudiegė širdį. Senas detektyvas seka keliu, nusėtu aukomis, išsiaiškinti tiesą bus jo gulbės giesmė. Miestelis merdi, darbovietę palieka paskutinis aukštesnes pareigas užimantis pareigūnas, tad viskas jau tik jo vieno rankose. Kas skaito mano tinklaraštį, žino, kad man patinka dykumų peizažai, smėlis, oras, raibuliuojantis nuo karščio,- visko čia apstu. Atmosfera- be priekaišto, užkliuvo tik juokingas make-up'as, kai demonas akimirkai praranda žmogišką pavidalą, ak, bet filmui veik 30metų, stebėtina, kaip stipriai išpildyta visa kita.

Severance (2006)

Visada pavydėjau ofisiniams darbuotojams, pirmiausia jų grafiko 8-17.00, laisvų šventinių dienų ir savaitgalių, žavėjo firmos organizuojami vakarėliai. Bet pažiūrėjus Severance, pagalvojau- visgi  team building looks like a  shitty thing! Ne todėl, kad autobusas nukrypo nuo kurso ir darbuotojai paklydo atšiauriame Vengrijos miške. Pamiršau faktą, kad bendradarbių nepasirinksi, ir pavojaus akivaizdoje tavo gyvybė priklauso nuo haliucinogenų vartotojo,  komandos vadovo su nuliniais lyderystės įgūdžiais, žaidimų fanatiko ir t.t. Ironijos kupinas tasai team buildingas, chebra nepajėgi susivienyti, idant ištrūktų iš pamišėlių apsupties. Juodo humoro sočiai, tai pagrindinis patiekalo prieskonis, suteikiantis pikantiškumo ir noro krizenti į kumštį. Kaip jau supratote, čia išlikimo slasheris, kur vargšeliai ofiso darbuotojai skerdžiami lyg paršeliai. Pagalvojus apie savo šansus, palikčiau  saviškius nedelsiant, vos suuodus, kas per situacija Kaip rodo filmo fabula, toli nenubėgčiau, bet išvengčiau snarglių, myžimo į batą, bobiško verkšlenimo. Man tinka :D

2021 m. birželio 23 d., trečiadienis

Next of Kin (1982)

 
Vargeli- turiu susiimti. Pradėt griežtai laikytis taisyklės pažiūrėjus filmą, mikliai patrizniot apie jį bloge- aprašymas neprivalo būti gilus, išjaustas, kas tą akimirką minty, tą ir daužai ant klaviatūros. Ir jokių naujų peržiūrų, nes pvz. dabar buvo susikaupę keturi filmai, besigrūdantys eilėje, pamažu blėstančiais įspūdžiais. Jie erzeliuoja, verkšlena, trokšta būti paminėti.  Šitas australų slowburner buvo išmėginimas kantrybei, ne tas žodis, kad lėto vystymo, apskritai nieko nenutinka iki finalinių  minučių. Bet, jei neišjungiau  ieškodama didesnės pramogos ekrane, vadinasi, kažkokio potencialo buvo. IEJI garsėjo slasheriais- Košmaras Guobų gatvėje, Penktadienis, 13-oji, Helovinas- paklūstančiais peilio ašmenų logikai. Bakst bakst bakst, kraujo čiurkšlės trykšt trykšt trykšt. O čia iškrėsta kiaulystė- pradžioje matome audringų įvykių atomazgą,išplėstas akis kruvinus rūbus- uždalyvauta gerai, belieka nešdintis. Tačiau jau minėjau, kas gi ten nutiko, laukti turime be galo ilgai. Matome Lindą, kuri grįžta namo po motinos mirties. Jai palikti senelių namai, kuriems ilgus metus vadovavo gimdytoja. Duktė nesiveržia perimti šeimos verslo, dar nėra apsisprendusi, ką darys. Ir tada pyst vonioje priburbuliuoja vienas iš senelyzų. Namą akimirksniu aptraukia slogutis, Linda ima jaustis nejaukiai, lyg stebima, rodosi, kad kažkas svetimas šmirinėja po namus. Tasai įtampos auginimas primena Dario Argento braižą. Ilgėjantis koridorius, pikta lemiančios figūros netoliese, sekundei nusisukus- jų nebėra, kraujo fontanėlis, be priežiūros vonioje paleistas vanduo ir cukraus piramidė pabaigoje- siaubas meniškas, nebūdingas savo laikmečiui, jį pranokstantis. Radusi motinos dienoraštį, įsitikina, kad panašūs nuogąstavimai kamavo ir ją. Gal Linda kraustosi iš proto? Pasimečiau tarp dienoraštį dėstomos medžiagos, nesupratau, ką pamato flashbacuose po namus vaikštinėjanti mergaitė su raudonu kamuoliu. Pabaigoje paaiškėja  kas ir kaip, negaliu sakyt kad labai nustebau, bet įvykių chronologija liko mįslė. Ok, prieš 20 metų buvo priverstinė hospitalizacija, bet tai motinai tada metų buvo kiek- kiek dabar Lindai? Ai, tai ta maža mergaitė gal ir bus Linda... Nu tada kažką galima suprasti. 

2021 m. birželio 22 d., antradienis

Night of the Living Dead (1990)

Žiauriai juokinga ir linksma nuo pat pradžių, nerd'ai brolis ir sesuo sustoja kapinėse ir juos tučtuojau užpuola zombiai. Matom, jau  kerėplina Petro Gražulio analogas pliku užpakaliu, myžau iš juoko :D Visgi sesutei pavyksta pasprukti, ir prasideda jos, pilkos pelės, transformacija į super-kovotoją, kuriai nė akinių nebereikia, kad pyškintų zombius ne prasčiau už Gudzinevičiūtę. Uchty, ekstremali situacija  pataiso dioptrijas vot tak. Barbara sutinka Beną, jiedu užsibarikaduoja name, paaiškėja, kad čia slepiasi dar keli nelaimėliai. Chaosas ir tarpusavio nesutarimai trukdo dirbti komandoje, nors tas duris ant langų jie prikala su pavydėtinu įgudimu :D Šitas aspektas atitinka  realybę- sunku bendradarbiaut su nepažįstamais, visad atsiranda gudrutis, kuris žino geriau. Isterijai pasiekus epogėjų, įvyksta ultra debiliškas manevras degalinėje, bet geriau pagalvojus, ko nepridarai apimtas panikos. Pabaigoje matom, kad išlikusiems visai pavažiavo stogas, kompanija nekažką... Apibendrinus, zombių makiažas ir rekvizitai be priekaištų, Tom Savini remeikas nedaro gėdos. Pažvelgta per absurdo ir komiškumo prizmę- ar čia tik man taip pasirodė? Teliko smalsu, kaip originale su tais akiniais.. :D

A Quiet Place Part II (2020)

Pasaulio pabaigos idėja man kelia pikdžiugą- ateivių invazija, traiškanti žmogeliūkščius lyg vabalus; be išmaniųjų telefonų, kompų, branduolinių raketų ir kitų technologinių chuinių, jie bejėgiai kaip ką tik išsiritę paukščiukai. Išlikimo manija nesuvokiama- tiek daug žmonių, kurie gyvena vien dėl to kad valgytų ir šiktų, o dargi šikti turėtum supertyliai, užgniaužęs bet kokį stenėjimo impulsą  :D . Bet jei jau nusprendei išlikti- žmogus ir tarakonas turi daug bendro- pasistengti reik iš peties.Ta pati esminė taisyklė iš pirmosios dalies- užčiaupk kakarinę, nustok viduriuoti verbaliniu būdu, nes ateiviai su ultra-echolokacija sekundės greičiu prišoka ir nušluoja tave nuo žemės paviršiaus. Toliau sekame Abot'ų šeimos dramą, prasidėjusią daugiau nei prieš pusantrų metų. Prisitaikę prie naujų sąlygų, jie toliau iriasi per gyvenimą. Vėl tas klausimas nelemtas- ar čia, atsiprašant, gyvenimas, tupėt kaip pelei po šluota ir nuolat drebėti, negana to, atsivedama palikuonių! Ar galite įsivaizduoti, neprognozuojamas klykimo užtaisas minėtomis sąlygomis! Bet motina išradinga, ir rėksnio decibelai netralizuojami. Našlė ir trys jos vaikai  nusprendžia palikti namus ir keliauti ieškoti pagalbos. Sutinka kaimyną Emetą- nuostabusis Cillian Murphy, kuris nušviečia liūdną padėtį. Išlikusieji- jau nebe tie žmonės, kokius kadaise pažinojai, kiekvienas už save, o egzistuoja ir išties baugių gaujų. Vyriausia duktė užsispiria rasti vietą, iš kurios sklinda užkoduota žinutė- įspūdingi sugebėjimai, turint omeny, kad mergiotė kurčia. Šis akibrokštas įsiūbuoja dinamiką, vargšas kaimynas priverčiamas sekti neklaužadą ir ją gelbėti, ak, visagalė moters ašarų manipuliacija. Monstrai iššoka netikėtai, todėl turi sėdėt įsitempęs, kad netyčia neklyktelėtum. Nors galėjau bliaut ir maurot kiek norėjau- salėje sėdėjom dviese. Išsipildė mano svajonė karališkai, be absoliučiai jokių trukdžių, pasimėgauti kinoteatro teikiamu malonumu. Atvertas kelias  trečiai daliai, duok Dieve kad būtų tokia stipri kaip pirmosios dvi.

2021 m. birželio 20 d., sekmadienis

American Mary (2012)

Amerikietiška svajonė, pervažiuota buldozerio. Merė- gabi  chirurgijos studentė, kuriai striuka su pinigais. Gavusi neįprastą darbo pasiūlymą, pradžioje sutrinka, išsigąsta, bet pinigai nesmirdi, jų šitaip reikia.. O netrukus moraliniai klausimai išvis nustoja kamuoti, kadangi pačią ištinka didelė nelaimė, verčianti persidėlioti prioritetus. Come to the dark side, Mary, come. Viskas, ko lig šiolei siekė, pasirodo nereikšminga, netgi naivu. Apie merginos sugebėjimus greitai pasklinda gandas, atsiranda vis naujų klientų, norinčių, mmm, pamodifikuoti kūną. Betty Boop impersonatorė iki šiol stovi akyse, kai ją pamačiau, pagalvojau, blet, o kas čia? Kai paaiškėjo, ką gi, panašus drožinys, o gal teisingiau pasakius- pjaustinys. Filmas sukėlė minčių. Retas atvejis, kai kraujo vonių, bigių, gor'o  fone slypi gilesnė prasmė. Matai, kaip žmogus, turėjęs šviesios ateities perspektyvą, pamažu virsta monstru, bejausmiu, nujauti, kad jai nesibaigs geruoju. Finale norėjosi pliaukštelėti sau per kaktą, kad per pamatytas keistybes užmiršau auksinę filmų taisyklę- nebūna šiaip sau detalių, visos  turi savo tikslą. Katherine Isabele nepersivaidina, o puikiai perteikia  dailios merginos, mėginčios prasimušti vyrų pasaulyje, tragediją. Mėginu mintyse rasti ką nors panašaus į "American Mary", ir nieko. Unikalus.

2021 m. gegužės 29 d., šeštadienis

The Gift (2015)

Išvysti seniai matytus klasiokus ne visada malonu, cha, aš prunkštelčiau ir nudrožčiau nosies tiesumu, jei užkalbintų kokia praeities šmėkla iš gimnazijos. Saimonas jaučiasi nejaukiai, kai jį entuziastingai sutinka buvęs moksladraugis. Peršasi įkompaniją, įsiprašo į svečius, palikinėja Saimonui ir žmonai dovanėles prie durų. Įkyrumas dvelkia manija, jaučiasi įtampa, kurios nesupranta tik žioplė žmona, su Rebekos Hall kaip aktorės pasirinkimu, žiauriai prašauta. Lyg lesbietę kas verstų vaidinti heteroseksualę prieš jos valią, arba žuvis mėgintų dramatizuoti. Kaip ir reikėjo tikėtis, ne viskas praeityje buvo vaikiškos išdaigos ir nuotykiai, Saimonas ir Gordonas kadaise atsidūrė itin keistoje situacijoje, kas turėjo rimtų pasekmių vieno jų gyvenimui. Žmonelė pabunda iš vėpletargo, ima knistis po praeitį ir sužino, kur šuo pakastas. Filmas įtraukia ir nuolat spėlioji, koks Gordono galutinis planas, ką jis sumanė? Kada laukti smūgio? Finalas genialus. Tvirtai suręstas aktoriaus Joel Edgerton režisūrinis debiutas.

Saint Maud (2020)

Pradėsiu paprastai. Nes laukimas, kol mintys susidėlios ir rėšiu kažką įspūdingo, nedavė vaisių. Laikas ištįso, nuvingiavo, dar nesu taip klaikiai vėlavusi pateikti aprašymą, o filmas nenusipelnė tokio ištižimo ir atidėliojimo. Buvo nuostabu. Nepraeina diena, kad neprisiminčiau Modės. Slow burn horror'as, religinės fanatikės šizoidinės būklės blogėjimas. Lėtumą įvardinčiau kaip didelį pliusą, galima atidžiau įsižiūrėti į Modę. Vaidmeniui parinkta tobula aktorė, nesu jos mačiusi anksčiau, bet žinau, kad seksiu jos pasiekimus kine ateityje. Uždaras, atšiaurus veidas, gero nežadantis, palaptingas žvilgsnis. Modė, jauna mergina, su polinkiu į savidestrukciją, kenčia dėl socialinių įgūdžių trūkumo, gyvena skurdžiai apstatytame kambarėlyje, ir pasaulyje yra viena kaip pirštas. Jos pašnekovas- Dievas (komentarų nebus)... Atradusi save hospiso slaugos srityje, pagaliau atranda prasmę gyvenime. Slaugydama sunkiai sergančią, buvusią šokėją  ir vakarėlių liūtę, išgyvena laimingiausias akimirkas. Jaučiasi reikalinga. Svarbi. Nepakeičiama. Tačiau gerų norų neužtenka, jos principai kertasi su audringu pacientės gyvenimo būdu. Kyla akibrokštas. Gaila, pašykštėta detalių apie ankstesnį Modės gyvenimą, pvz, kur jos tėvai? Antrojoje dalyje matome merginos pastangas praplėsti pažįstamų ratą, rasti draugiją. Čia geriausia vieta, emberesmentas smogia žemiau juostos, nejauku žiūrėti. Tiesa tokia- niekas neskuba pažindintis su keista,  vieniša mergina bare, atomazga- purvina, dar žemiau timptelėjama savivertė. Modei lieka vienintelė išeitis, jos kenčiantis protas mato šviesą tunelio gale...

2021 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Hellraiser (1987)

Vienas iš vaikystės siaubekų, likęs atmintyje dėl įspūdingos pragaro monstrų išvaizdos. Užtat absoliučiai pamiršau turinį- apie ką filmas? :D Patogiai susirangius ant sofutės, paleidau seną draugą šviesti ant sienos per projektorių, idant sugrįžtų prisiminimai. Beje, puikus vaistas, patiriantiems stresą darbe, nervuotiems, gyvenimo užpistiems -nerkit į horror'ą. Spjaukit į visus "aš bijau, paskui sapnuosiu košmarus" ir panašius tralala ,- tavo darbas, kasdieniai rūpesčiai yra pakankamas siaubo karnavalas, ką jau naujo pamatysi ekrane, kad pakrautum šokolado į triusikus? Nieko. Užtat kokia piktdžiuga apima matant, kaip kamuojami naivūs/tūpi veikėjai, kaip bobos klykia it skerdžiamos paršavedės. Pasijunti truputėlį geriau,- nuleidi garą. O filmo idėja ypatinga- dvasios nuopuolis vardan aistros. Pakursčius senos meilės pelenus, ištekėjusi moteris pradeda šiurpių žmogžudysčių ciklą, kad išgelbėtų smarkiai įklimpusį meilužį. Bėda ta, kad meilužis prisižaidė su tamsiomis jėgomis, kad patenkintų savo ištvirkėliškus polinkius, ir turėjo sumokėti gyvybe. Flashback'ai apie jųdviejų aistringo romano priešistorę turi kadaise populiarių  erotinių vaizdajuosčių stilistikos elementų, cha cha. O dabar filmo "vinis", pagrindinė priežastis, kodėl siaubo filmų hierarchijoje užima svarbią vietą. Aišku, jei yra tokių, kuriems išgirdus "Hellraiser" nekyla  asociacijų, o Dieve, eikit šviestis, vaikai... Aštuntasis dešimtmetis turėjo tiek nuostabių siaubekų figūrų- Fredį Kriugerį, Odaveidį (Leatherface), Mike Myers'ą, Svetimą (Alien), lėlę Čiakį... Šįkart kalbu apie Pinhead (Viniagalvis gal būtų tiksliausias vertimas). Kokia fantazija, stilius, klasė! "Mes suplėšysim tavo sielą"-  prasideda goro festas, iš visų pusių svysčioja kabliai, oda tempiasi kaip guma, taškosi kraujas,- šlykštu ir nuostabu vienu metu. Daugiau nežinau  siaubeko, kuris turėtų analogiškai stiprų psichoseksualinį efektą žiūrovo sąmonei.

2021 m. gegužės 7 d., penktadienis

The Ritual (2017)

Keturi draugai, praėjus pusmečiui po tragiškos bičiulio mirties, išsiruošia į žygį Švedijos miškuose, na ir  prasideda... Kelio trauma, mėginimas trumpinti kelią per baugias miško platybes, pamažu auganti paranoja ir neviltis. Puikiai išnaudotas perdėtas vyrų pasitikėjimas savimi, situacijos šeimininko pozicijoje, kai iš tikrųjų jums pyzda, draugužiai. Gamtos siaubas man ypač patinka, kas gali būt žiauriau už naktį miške? Pauglystėje vasarą važiuodavom atostogaut į kaimą- vienkiemį miškų apsuptyje. Vieną naktį prisisapnavo, kaip atsidaro langas ir į mane tiesiasi kažkieno ranka, Kristau... Gerai, kad šlapimo pūslės raumenys buvo tvirti, kitaip būčiau apsimyžus... Paslaptingi šnarėjimai, krebždėjimai, lūžtančios šakelės, kažkam sliūkinant pro šalį..  Nė nekalbu apie paklydimą miške, vienas klaikiausių košmarų, kokius gali sukurti mano vaizduotė. Ketvertas aptinka trobelę miške, ir sulenda vidun, slėpdamiesi nuo audros. Klaida, didelė klaida. Panašu, kad turi reikalą su kultu, garbinančiu antgamtišką padarą. Prasideda šiurpi odisėja nakties aky, jėgos senka, draugija retėja... Galiausiai pamačius monstrą, lig tol tik staugusį tolumoje ir šmėžavusį šešėliuose, šypteli. Ne veltui sakoma, kad baisiausia yra vaizduotės produkcija. Įdomiai įterpiami vieno draugų flashback'ai iš liūdnai pasibaigusio parduotuvės apiplėšimo, kur jis pasirodė paskutinis bailys, nevertas nė pažįstamo vardo. Kaltės, sąžinės graužaties kirminas griaužiasi  pasąmonėje. Gal viskas, kas įvyko, tebuvo psicho-tripinimas? Vienaip ar kitaip, šimtą kartų geresnis už prieš tai matytą chaosą, kriokiant prasirūkusiam seniui.

The Conjuring 2 (2016)

Pastebėjau, kad prasprūdo antroji "The Conjuring" dalis! Matyt, vis atidėliojau, o ėmė ir prabėgo penkeri metai nuo pastatymo. Šakės, kaip pasikeitė mano siaubo receptoriai, vien žvengiau ir kritikavau veikėjų elgesį. Dieve mano, išgirsti naktį neaiškų bruzdesį pirmame aukšte, ir ką darai? Nagi leidiesi tekina pažiet, kas ten dedasi :D Kas taip elgiasi, rimtai? Aš suprantu, kad čia pagrindinė siaubekų fabula, žmogus tipena nežinioje, įtampa auga, baubas iššoka, aaaa, šlapi triusikai. Vis dėlto erzina iki negalėjo neracionalumas. Dar viena klišė,- visokie kryžiai, amuletai, kuriuos įdavė artimieji, idant apsaugotų nuo blogio. Galvoju, šimtas procentų, kad bus iškištas kažkam kitam, jautriu momenčiuku, akurat. Ohhhh... Vienuolė su "nasrų" protezu verta ištiso apžvalgos lapo, egzistuoja atskiras siaubekas apie ją, ačiū, ne. Gerai bent, kad kritiška verbaline diarėja neapšaudžiau niekieno ausų, nekenčiu, kai kiti taip elgiasi, nebent jau visišką trydą žiūrim. Galvojau, kas man darosi, gal jau skiepo šalutinis poveikis lenda, kad nervina kiekviena detalė?  Ai, pasigedau mirčių. Negi ir pirmoje dalyje niekas nežūva? Biški pamėto demonas po kambarį, pasikeikia tavo lūpomis, ir viskas?  Ekstrasensų porelė saldi kaip cukraus vata, keliolikos metų santuokos trukmė neiškvietė buities demono, give me a break. Su Holivudo horror'u, regis, laikas atsisveikinti.

2021 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Beginners (2010)

Suėmė begalinis smalsumas, sužinojus, kad Anthony Hopkinsas, vos vieneriais metais lenkia rekordininką vyriausio aktoriaus, kada nors gavusio "Oskarą", kategorijoje. Christopher Plummer netikėtame vaidmenyje- po žmonos mirties, garbaus amžiaus vyras pagaliau  atskleidžia ilgai slėptą meilę.. vyrams. Sūnui šokas: tėvelyzas susiranda dvigubai jaunesnį draugą, siautėja klubuose, rengia pašėlusius vakarėlius. Net sužinojęs apie ketvirtos stadijos vėžį, atžalos nuostabai (?) gyvena, lyg būtų ir penkta stadija- sūnelis labai neetiškai primena, kad jos nėra. Gauname nedidelę paskaitą apie LGBT bendruomenę, gėjų teises (tiksliau, jų nebuvimą), persekiojimus, slapstymąsi santuokoje. Būtent šis suvokimas išmuša iš vėžių jautrios prigimties sūnų. Jį ima draskyti egzistencinė krizė- maždaug jeigu esu gėjaus su moterimi TIESIOGIAI pradėtas, kokia mano vieta pasaulyje, kokia prasmė, lia lia lia. Nekenčiu filosofinių virkavimų, bet Ewan McGregor čia tinka idealiai, mielas, simpatiškas myžniukas. Mąstymai pamąstymai nepadeda ir susipažinus su ekcentriška aktore, bet greit matome, kad santykiuose jis visada susiknisdavo. Filme daug piešimo- retai pasitaikantis efektas, kuris man labai patinka, artsy fartsy :) Pabaigai grįžtu prie Plumerio- spinduliuoja akinantį gyvenimo džiaugsmą, net pavydas dilgteli,-  anei vieno skundo, kad teko nugyventi gyvenimą, slepiant tikrąjį save, kad užklupo liga, žodžiu, pesimisto akim žiūrint, tragedija. Pensininko etalonas, pakerėjo. Mirė šįmet, vasario 5 dieną, Konektikute. Tikiuosi, jo senatvė buvo tokia pat optimistiška ir įkvepianti. Ilsėkis ramybėje, tėveliuk.

2021 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

The Father (2020)

Kai sužinojau, kad Anthony Hopkinsui skyrė "Oskarą", gavau akstiną pažiūrėti šį, iš pirmo žvilgsnio, dėmesio nepatraukusį filmą. Galvojau, bus eilinė dramelė, kaip sunkaus charakterio tėvas susitaiko su dukteria prieš mirtį, jie abu apsipila ašarom prie mirštančiojo lovos, skęsta jausmuose; mėgstu stambesnį kalibrą... O likau be žado. Iš esmės, nieko ypatingo- senatvės problemos. Tačiau pirmą kartą matome situaciją ne iš artimųjų, o paties senolio perspektyvos. Kai suvoki, kad aplink- nieko tikro, niekuo negali pasitikėti, nė savim pačiu. Kaip stipru. Kiekvienas prisimins močiutę ar senelį, kuris į gyvenimo pabaigą  nukvako- neva juos apvaginėja, jie nuolat kartojasi, nieko neprisimena, neatpažįsta artimųjų- demencija pačiu savo gražumu, dar pridėjus agresijos priepuolius. Keletą kartų ji šmėsteli ir Hopkinso akyse, bet palyginus švelnus atvejis, batais nesimėto ir nesikeikia. Dukra turi priimti sunkų sprendimą- atiduoti tėvą į slaugos namus. Išlenda praeities nuoskaudos, kaltės jausmas,o kantrybės taurė puspilnė.. Anthony Hopkinso veikėjas vadinasi tuo pačiu vardu Anthony, netgi gimimo metai sutampa- 1937-ieji. Apima nerimas, kad aktorius tiesiog rodo savo dabartinę būklę, be vaidybos, juk jam 83 metai, o Dieve. Bet peržiūrėjau padėkos kalbą, laimei, dar sveiko proto dėdė. Koks šuolis- nuo Hanibalo Lekterio iki demencijos palaužto, bejėgio senio. Visada galvojau, negi Hopkinsas ir liks su tuo vienu ryškiu psichopato vaidmeniu, kaip norėtųsi dar vieno  įspūdingo pasirodymo didžiajame ekrane- štai ir jis!

The Secret in Their Eyes (2009)

Gan specifinės pasirodė nusikaltėlio aptikimo aplinkybės- gašlus žvilgsnis bendroje nuotraukoje. Sugalvok tu man, iš akių išaiškino pervertą. Reiks peržiūrėti asmeninį albumą, gal kas nepadoriai žvilgčioja ir reiktų pasisaugot, nors abejoju :D Ryškūs veikėjai, keletą dešimtmečių trunkanti neišsakytos meilės istorija, šiurpi žmogžudystė be lauktos atomazgos- teisingumas pasiklydo biurokratijos voratinklyje. Šis skaudus praeities momentas neduoda ramybės į poilsį išėjusiam buvusiam detektyvui, jis pradeda rašyti atsiminimus. Greta matome flashback'us, prieš 25 metus įvykusį moters užpuolimą ir nužudymą, tyrimo eigą ir pažadą, duotą sielvarto sugniuždytam sutuoktiniui. Keršto trokštantys veikėjai turi kažką bendro su serijiniais žudikais, įkyri mintis, neblėsta jų sąmonėje. Troškimas rasti kaltininką vyrą tiesiog apsėda, tampa gyvenimo tikslu- veikėjas ypač įsimenantis. Paauglystėje žiūrėjau kvailą serialą su Natalia Oreiro, "Cachorra", ten Pablo Rago ir pamačiau pirmą kartą. Džiugu, kai ispanų aktoriams muilo operos yra tik laikina stotelė, tramplinas į aukštesnius karjeros lygius.

2021 m. balandžio 18 d., sekmadienis

Contratiempo (2016)

Prieš tai matytas "El cuerpo" mane tinkamai paruošė- tučtuojau supratau siužeto vingrybę, kuri turėjo paaiškėti tik filmo pabaigoje. Taigi, netikėtumo efekto nebuvo, kas lyg ir apvagino žiūrovą. Kam filmas pasitaikė kaip pirmas bandymas iš Oriol Paulo kūrybos, truputį jums pavydžiu: aikčiojote iš nuostabos, sukote galvą, analizavote. Regis, visata susimokė prieš nuodėmingą meilužių ryšį- nelemtai susiklosčius aplinkybėms, jie mėgino nuslėpti autoįvykį, kurio metu žuvo jaunuolis. Melo kojos trumpos, bet ant kortos pastatyta tiek daug. Karjera, pinigai, visuomeninė padėtis. Nejauti gailesčio niekingai porai- nestoju davatkų pusėn, bet sanguliaujantys turčiai verslininkai mane vemt verčia. Žmona juk ne pabaisa, ką, šeimyninė rutina užėdė, biškeli adrenalino pritrūko?  Meilužiai nutaria niekada nebesusitikti, lyg ir suslepia galus, tačiau atsiranda liudytojas. Filmo eigoje matome, kaip vyras detalė po detalės atskleidžia kortas veteranei advokatei, kuri turės jį išsukti teisme.

2021 m. balandžio 5 d., pirmadienis

El cuerpo (2009)

Toliau tęsiu savęs pačios žvejybą iš pasimetimo tvenkinio- prarijusi ispaniškąjį jauką, pamažu kapstausi krantan. Tas pats režisierius, sukūręs"Durante la tormenta", tik daug įtaigesnis, painesnis, šaltesnis ir geresnis šis kūnas. Tiriamas keistas autoįvykis naktį- į kelią išbėga pusamžis vyras, partrenktas automobilio, nugrimzta į kom. Nieko, detektyvai greitai užčiuopia siūlo galą, pasirodo, tai morgo sargas, apleidęs darbo vietą dėl patirto šoko. Dingo turtingos verslininkės lavonas. Kaip paprastai, pirmu įtariamuoju tampa buvęs sutuoktinis, plaukų iš sielvarto nesiraunantis. Retrospektyvoje matome, kad santuoka priklausė retam psichologiniam tipui. Kaip ir viskas aišku, bet korta sumaišo faktas... kad žmona gali būti gyva! Peršikusiam našliui kažkas vis pametėja užuominų, įkalčių, kad apie jo klastingą nusikaltimą buvo žinoma, neištikimybės aspektas- taipogi. Sėdi, spėlioji kas čia kaip, sugebėjau tik nujausti, kad už meilužės figūros kažkas slypi. Bet finalas pranoko bet kokias versijas. Nuostabus Velykinis delikatesas. 

2021 m. kovo 30 d., antradienis

Something Wild (1986)

Hmm,  kaip reikėtų nusakyti filmo moralą?  Gyveni nuobodų, nenusisekusį gyvenimą, ir sutinki žmogų, kuris kilstelės adrenalino lygius ir išmuš iš komforto zonos- dabar arba niekada- naudokis proga. O kai iš kelio veda  žavioji  Melanie Griffith, pačiame  jaunystės žydėjime, jokių užuominų, kas  vėliau nutiks veidui  nuo skalpelio... belieka sekti paskui Iki tol vienintelė Čarlzo niekšybė, kurią sau leisdavo pasotinti nuotykių troškuliui, tai sprukti iš restorano nesusimokėjus. Su naująja pakeleive jo laukia žymiai pavojingesnės situacijos, ypač kai akiraty pasirodo psichopatas buvęs sutuoktinis. Tiesa, mūsų herojus ne savo noru priima sprendimą leistis į jaudulių kupinus nuotykius, jį pagrobia. Jeff Daniels- nepamainomas kuriozinėje vyro, užliūliuoto moteriškės kerų, situacijoje. Čarzlas, flirtininkė ir psichopastas eksas (mano taip mylimas Ray Liotta)- nuostabūs, visi gavo "Auksinio gaublio" nomnaciją, retas sutapimas.

2021 m. kovo 23 d., antradienis

Durante la tormenta (2018)

Pačiu laiku jį prisiminiau, buvo lyg butelis "Vytauto", po keturiolikos kilometrų 30 laipsnių karštyje.  Pastaruoju metu negalėjau rasti filmų, kurie neerzintų lėkšta vaidyba ar kvailu siužetu. Kai iš eilės išjungiau tris šūdizmo variacijas , staiga iš pasąmonės išplaukė  facebooko groupse matytas teigiamas žiūrovės atsiliepimas. Tokie pastebėjimai visada užsifiksuoja atmintyje, kad, atėjus laikui, būtų galima patikrinti. Pasiteisino, ir mėginsiu kitus režisieriaus darbus. Prikausto dėmesį, neleidžia atsipalaiduoti, kartais net sustabdydavau, kad nepasimesčiau. Kelionės laiku, pakeitimai, atsiliepiantys ateičiai- kočioti smegenų tešlą, kaip man patinka! Jauna šeima, atsikrausčiusi į naujus namus, randa seną vaizdajuostę, kurioje matyti berniukas, grojantis gitara. Šiurpi kaimyno paslaptis ir tragiškai pasibaigęs paauglio gyvenimas. Netikėtai moteris užmezga su vaiku mistišką ryšį, kurio laidininkas-3 paras trunkanti audra. Norėdama padėti, ji pakeičia savo gyvenimo istoriją. Nuo šiol teks pasitelkti beribį ryžtą ir atkaklumą, antraip niekada nepamatys dukters- alternatyvioje dabartyje jos paprasčiausiai niekada nebuvo. Iki tam tikro momento buvo sunku patikėti, kodėl policijos inspektorius išvis padeda, priima už gryną pinigą kažkokius kliedesius, juk, sapaliojančią nesąmones, ją turėjo mygom į "napoleonų sanatoriją" uždaryti. Bet nevalia pamiršti, kad filmuose nieko nebūna šiaip sau, ir gauname atsakymus į savo klausimus. Koketiška pabaigos nuotaikėlė  suerzino, flirtas nėra mano arkliukas, be to, tas jos žinojimas jau sykį užklizmino.

No Escape (1994)

"As far as I remember myself, I always wanted to be a gangster",- įžanginė legendinio Scorcezes filmo "Goodfellas" frazė, idealiai  charakterizuojanti aktorių Ray Liotta. Užtenka pusę minutės, gerai jau, dešimt sekundžių žiūrėti į jo pikta  lemiančias akis, ir pasijunti nejaukiai, neišbūčiau viename kambaryje su Ray, koks jis atroodė buvo prieš 30 metų... Tiksinti grėsmės bomba. Kiek keista buvo matyti jį, teigiamo (?) herojaus amplua, bet žinia, akių neskaudėjo (saugiai) spitrinti į nuostabų veidą. Mažo biudžeto sci-fi, kur sunkaus kalibro kaliniai ištremiami į salą, neegzistuojančią žemėlapy- suprask, kur tavęs niekada niekas neras ir pabėgti- nulis šansų. Lyg nebūtų gana antžmogiškų sąlygų, kaliniai nuolatos kovoja tarpusavyje, idant išsiskerstų ir padarytų visiems paslaugą. Įdomu tai, kad užuot trynęs rankas intencija- taip brudams ir reikia, gavo ko nusipelnę šikpuodžiai surūdiję, belaisviams.. simpatizuoji.  Susiformavusios dvi didesnės grupuotės- psichopato diktatoriaus, kur klesti prievarta ir valdiniai laikomi baimėje, ir civilizuota bendruomenė, su nusitovėjusia tvarka, pareigomis, atstovaujama Lance Hendriksen. Daugumos čia gyvenančių vyrų įvykdyti nusikaltimai kvestionuotini moralės atžvilgiu, jie nėra moraliniai degradai. Sėkmingai ištrūkęs iš laukinių barbarų, pagrindinis herojus apsistoja pas civilizuotuosius. Tačiau vyras nerimsta, troškimas ištrūkti į laisvę neduoda jam ramybės, nuolat svarsto įvairias galimybes. Bręsta žūtbūtinis stovyklų mūšis, pamažu plėtojamas neįmanomu laikytas planas. Specialieji efektai dėl lėšų stygiaus, silpnoji grandis, bet prisimerki ir dzin, faktas, kad filme matome išskirtinai vyrus, didžiulis pliusas. 

2021 m. kovo 2 d., antradienis

Thunder Road (2018)

 

Ar gali kito sielvartas būti juokingas? Būsiu pabaisa- taip, šyptelėjau ne kartą filmo pradžioje. Dešimt minučių žiūrovas stebi, kaip policijos pareigūnas, gedintis sūnus Džimas, sako kalbą per motinos laidotuves. Nesakau, kad vyrai negali verkti, stereotipus pamirškim. Bet veido mimikos... jau tuoj tuoj pravirks (gerai būtų), išsiviepia, ir veidas vėl grįžta į normalią būseną. Ši veido pantomima verčia jaustis nepatogiai kad juokiesi, bet tikrai labai komiškai atrodo. O šokis... Na, bažnyčioje susirinkę nenuobodžiavo. Šiaip Džimo gyvenimas labai liūdnas, jis atkakliai stengiasi patraukti dukters dėmesį, kai jiedu pasidalina globą su žmona, kuri galiausiai paprašo skyrybų. Kaip ir nieko netikėto, bet herojui jau per daug emocinio krūvio, nelaimėlis "pratrūksta". Pernelyg jautrių vyrų ne kasdien pamatysi, todėl pusantros valandos  tyrinėjau pagrindinį veikėją kaip egzotišką vabzdį.

El dia de la bestia (1995)

Vienas originaliausių filmų apie kovą su šėtonu. Kunigas blaškosi po naktinį Madridą , Kalėdų išvakarės, bet ne dovanėlių jis ieško paskutinę minutę. Krečia kiaulystes ir kaip begalėdamas kenkia kitiems- bent vaizdelis :D Tada kooperuojasi su juodojo metalo entuziastu/satanistu Jose Marija- klasikinis momentas, velnio akordai  bla bla bla- ir trūks plyš stengiasi išsiaiškinti, kur šiąnakt gims Nelabasis. Taip, kaip Kristus gimė, tai dabar Velnias pirmą kartą klyktels kūdikio balsu; jei gerai supratau, bus pažeidžiamas materialioje formoje. Iššaukiamas elgesys aiškinamas kaip raktas į blogio pasaulį, iš serijos "mąstyk kaip tavo priešas". Į savo crazy draugiją rokeris ir kunigėlis priėmė televizijos žvaigždę,ir  herojai triūsė triūsė.. Blemba, žiūrėjau ir mąsčiau, kad Jose įkarštį galima pateisinti narkotikų paveikiu, kunigo- religinio fanatizmo atvejis, vyresnis amžius, o žvaigždė tai rimtai rizikavo, tačiau begalinis pasitikėjimas savimi ir garbėtroškos gyslelė vertė prisidėti prie minėtųjų bepročių. Įdomus reginys, o ispanų jau neblogai suprantu :)

2021 m. vasario 23 d., antradienis

Good Time (2017)

Paskutiniu metu sunku susikaupti, per dienas žiūriu vien "Family Guy", nes paskaičius laikraščius apie šiandieninę situaciją Lietuvoje, animacijoje randu daugiau prasmės :D Gal dėl to pas mane pašaipi, nerimta nuotaika ir įtampos kupiną trilerį suvirškinau kaip komediją. Filmas liko mįsle, pradedant pavadinimu- kur čia "geras laikas"? baigiant turiniu. Pusantros valandos nevykėlio nuotykių. Debiliškiausias banko apiplėšimas- kas eina vogti su psichiškai neįgaliu broliu? Kaip galima nežinot, kad pinigai bankuose- su dažų bombom? Šakės. Iš kitos pusės, kine nuolat matome profus, kurie suskaičiavę sekundės tikslumu operacijos laiką, nė pirstelti nėra kada. O čia istorija apie žmogelį iš mūsų tarpo, kuris panori greitai praturtėti, ką, negalima pamėginti? Vienintelis talentas, kurį turi Roberto Pattisono veikėjas- manipuliacija žmonėmis, tą jis sėkmingai daro su vyresnio amžiaus meiluže, kaip man patiko pakrikusių nervų Jennifer Jason Leigh, nepilnamete juodaode, durneliu, ką tik paleistu iš kalėjimo...  Todėl apsukruolio nepagauna iš karto, pastangos pasislėpti nusipelno pagyrimo. Visa bėda, kad naiviai tikisi išvaduoti brolužį, bet sugeba sumaišyti jį ligoninėje su kitu pacientu. Spėliojau, bėglį nušaus tiesiog gatvėje kaip šunį ar lauks ilgi metai cypėje.

2021 m. vasario 20 d., šeštadienis

El Mariachi (1995)

Sunku patikėti, kad niekada nemačiau per LNK, vaikystėje jis nuolat šmėžuodavo programoje, ar tai Kalėdos ar Velykos, ar šiaip tingi šeštadienio popietė. Tiesiog nepatiko Antonio Banderas, moterų numylėtinis, give me a break, o lėkštas pavadinimas "Desperado" nežadėjo nieko gero. Kad tai- legendinis Rodriguezo "El Mariachi"- nė  nepagalvojau. Sinefilo nokautas.  Filmas pakerėjo Quentino Tarantino, paskui su Rodriguezu dažnai dirbdavo kartu. Kreizovi, protu nesuvokiami koviniai manevrai, žmogui neįmanomi, bet čia ir esmė- pašiepiami veiksmo filmai apie krūtus vyrukus. Tačiau viskas įgyvendinta subtiliai, ispaniška dvasia  neleidžia lipdyti parodijos etiketės. Prikausto dėmesį ir džiaugiesi kaip vaikas, gavęs mamos išmanųjį- daug kraujo, sprogimai, krūti ginklai,  šioks toks muilo operų wibe'as, pasiutusiai seksuali Selma Hayek- gigity! Siužetas- keršto trokštantis atskalūnas keliauja po apylinkę, nusiaubdamas barus; žinia, įkaušę lankytojai nemėgsta naujokų, kyla peštynės, virstančios skerdynėmis. Greit jis virsta legenda, istorija keliauja iš lūpų į lūpas, kol pasiekia tikslą- pavyksta užčiuopti ieškomo niekšo pėdsakus.

2021 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

The Fundamentals of Caring (2016)

Turbūt ir aš būčiau sarkastiška subinė, jei per dienas tektų sėdėti invalido vežimėlyje ir negalėčiau savarankiškai nė šiknos nusišluostyti. Pyktis- suprantama emocija, varanti į priekį ir neleidžianti pasiduoti. Prižiūrėti tokį klientą- ne dovanėlė, bet juk tai jau matėme anksčiau. Buvo įdomu, kokio skystumo bus ši melodrama, o visgi.. Negalėjau atsižavėti tikslingai parinktais aktoriais  pagrindinių vaidmenų atlikimui- užkertamas  keliąs neprašytam gailesčiui ir ašaringos dramos plėtotei. Paul Rudd veikėjas jau susidūrė su daug liūdnesniais dalykais gyvenime, nei vienišo paauglio izdevalkes, todėl jie netrunka rasti bendrą kalbą. Maža to, leidžiasi į kelionę, kurios metu nusikrato slegiančių pančių- baimės dėl ateities, baimės būti vienam, baimės mylėti. Net Selena Gomez negadina vaizdo, netgi priešingai- nepaneigsi turint aktorinių įgūdžių.                  

2021 m. sausio 27 d., trečiadienis

Body Bags (1993)

Lyg dovana po sunkios darbo savaitės, mėgavausi kiekviena sekunde! Trys siaubo istorijos, kurias pristato morgo įnamis, mylimiausias siaubekų režisierius, kurio, gėda pripažinti, per grimą nepažinau! Taip neplanuotai gavosi, jog perėmė pultą iš šmaikščiojo skeletuko :D Pirmosios dvi istorijos- jo kūryba. Apie neeilinę naktinę pamainą degalinėje, aplink siautėjant serijiniui žudikui. Jauna juodaodė susiduria su visais nemaloniais naktinio darbo aspektais- creepas klientas (šį maestro įvardinau akimirksniu), aplink šmirinėjantis ir wc rakto kaulijantis valkata, užsitrenkia būdelės durelės ir gražiausia- pasirodo užpuolikas. Sekanti istorija palietė asmeniškai, puikiai suprantu, ką išgyveno  Ričardas- retėjantys plaukai ne juokai! Desperacijon puolęs vyras ryžtasi mįslingai procedūrai, po kurios žadama ševeliūra "eržilas". Lūkesčiai pasiteisina, deja, šalutinis poveikis neišvengiamas. Jaučiu keistą simpatiją Stacey Keachui, pamatyti jį čia buvo didelis malonumas ir milžiniškas pliusas visam kūriniui. Ir galiausiai- akies transpantacija, nepasidomėjus, kas donoras, autorius Tobe Hooper. Braižas kitoks, nemaloni atmosfera pseudofundamentalistinėje aplinkoje. Akis lyg televizoroius ima transliuoti baisybes, ir ramų šeimos vyrą verčia smurtauti. Šventojo rašto citata pabaigoje - nors prie žaizdos dėk. Finale, lyg aktorius po spektaklio, Tobe trumpam pasirodo baltu chalatu. Uždanga nusileidžia, o aš ploju ploju, kol apsiašaroju. Ačiū.

Tales from the Crypt: Demon Knight (1995)

Prasukus filmą, dėmesį pagavusi frazė buvo iškalbinga ir daug žadanti: "My nipples are smokin!" Skundėsi vyras. Viskas tuo pasakyta, they got me here :D Žinot, nenuvylė. Prieš keletą metų sąžiningai peržiūrėjau kokius penkis "Tales from the Crypt" sezonus, kol pasakėlės visai suprastėjo. Taigi šmaikštusis skeletukas pristato mums dar vieną gėrio ir blogio dvikovą. Demonams trūksta paskutinio, septintojo rakto, ir pasaulį užlies tamsa. Vyksta amžinos gaudynės, keičiasi tik pavidalai, gėrio estafetė perduodama kitam išrinktajam. Gaunasi taip, kad rakto saugotoją užspeičia nušiurusiame viešbutyje, su nieko nenutuokiančiais jo  gyventojais. Demonų išvaizda įspūdinga, nuteikia nemaloniai, bet atsiranda tokių, kurie pasiduoda jų kerams. Esmė pratempti naktį, tačiau grupė pilna neaiškių tipų, gražiai susitarti ir laikytis išvien, aišku, nepavyksta. Gėrį atstovaujančiam Braykeriui tampo nervus galingai. Ratas sukasi, mūšį gali laimėti, bet karo- niekada. 

Mandy (2018)

Nicolas Cage, kaip aktorius, nusipelno atskiros studijos, nagrinėjančios jo stulbinamai turtingą asmenybę. Jis gali pasiūlyti tiek daug, kad dažnas režisierius nesusitvarko ir pasekoje filmas nurašomas kaip šūdas. Tik išskirtinai talentingi - Davidas Lynchas, broliai Coenai, Spike Jonze, Mike Figgis sugebėjo atskleisti jo unikalumą, beje pastarojo režisieriaus "Leaving Las Vegas" įeina į mano TOP 5, kuris jau daug metų stovi nepajudinamas. Laimei, "Mandy" drąsiai galima priskirti kategorijai, kur Nicolas žybsi žaižaruoja, atveria dar nematytą savo pusę. Neįsivaizduoju kito aktoriaus  šiame vaidmenyje. Išsprogtakis našlys, pamišęs iš sielvarto, eina medžioti žmonos žudikų. Apsinarkašinusių hipių (?) sadistų, kurių chebroje- baikeriai demonai. Stebi lyg narkomano haliucinaciją, pačiam pavartojus medžiagų, manau, atsiskleistų dar nematytos plotmės ir kontekstai, nors raudonas fonas, psichodelinė muzika neblogai padeda įvažiuoti į šią kruviną keršto odisėją. Labai patiko žmona, išskirtinio veido, kuris gali priklausyti tiek vyrui, tiek moteriai. Nepraranda orumo ir paskutinę valandą, priešingai, gerai padūchina  tariamą mačo.

2021 m. sausio 17 d., sekmadienis

The Neon Demon (2016)

Vos jam pasirodžius, nenorėjau žiūrėti vien dėl Elle Fanning- mano kuklia nuomone, žiauriai pervertinta aktorė. Pamanyk, bukas lėliškas veidas, blondiniški plaukai, vaidyba kaip taburetės- Holivude tokių tūkstančiai. Štai sesuo Dakota- kitas reikalas. Bet čia rekomendacija, o jų stengiuosi paisyti, nes vis sunkiau darosi rasti medžiagos filmų priklausomybei pasotinti. Susikoncentruosiu į pliusus. Tamsūs modelių pasaulio užkulisiai- nebloga tema, o išpildymui pasitelktos video  žaidimus primenančios vizualizacijos, hipnotizuojanti muzika ir kalės manekenės. Nicolas Winding Refn tempas lėtas, bet prie jo prisitaikius, stebint žmones-pakabas ir kasant karantino metu užaugusį pilvyzą, reginys  intriguoja.  Naujokei Džesei, norinčiai Los Andžele  išgarsėti kaip modeliui, tenka susidurti su stipraus pavydo banga iš patyrusių skudurų šou ryklių. Ji jauna, natūrali, nepaliesta plastinės chirurgijos, todėl greitai  patraukia garsaus fotografo ir dizainerio akį. Iš pradžių kukli, nedrąsi, bet greitai dėmesys ir šlovė susuka jai galvelę ir ima riesti nosį. O hienos jau suka ratus, pagrindinė patelė- grimerė Rubė, smagu matyti Jena Malone blogietės amplua. Primeta draugę, bet iškart aišku, kas ji per padaras. Beje, su stipriais nukrypimais. Šmėkšteli Keanu Reeves, jam nebūdingam sadisto vaidmeny, scena su peiliu nemaloniai nuteikia gomurį... Žodžiu, susumavus, absoliučiai negaila pagrindinės veikėjos, paklydusios negailestingose grožio industrijos džiunglėse. Kitokios pabaigos nė nemačiau, būčiau savsiem nusivylus ir apie Neon Demon nė nerašyčiau. 

2021 m. sausio 16 d., šeštadienis

Nomadland (2020)

Sunku uždavinys nusakyti įspūdžiui, mano žodžiams vis tiek trūks druskos. Žinojau, kad laukia kažkas ypatingo, kai dar nebuvo išėjęs, Frances McDormand savaime yra garantas. Kai bankrutuoja fabrikas, darbu aprūpinęs miestelį, vietovė negailestingai ištuštėja. Stūkso vieniši namai, o mūsų herojė  pradeda gyvenimą ant ratų. Nieko nelieka, kai tau, visą gyvenimą gyvenimą dirbusiam, nė pašalpa nepriklauso. valstija nebeturi ko tau pasiūlyti. Absoliuti laisvė, beribės Amerikos platybės, jokių mokesčių, paskolų naštos. Važiuoji, kur akys veda, ieškai sezoninių darbų, minti pašildytais konservais, praleidi daug laiko gryname ore. Sumažini vartotojiškumą iki minimumo, nes daiktai, reikalingi kelyje, dėl vietos stokos, turi būti gerai apsvarstyti. Filme matome tris žmones, kurie vaidina patys save, tai pastovus jų gyvenimo būdas. Išeina per pirštą  nuo dokumentikos. Nejučia imi jiems pavydėti,žinoma, klajokliškas gyvenimo būdas reiškia ir daug pavojų, be to,esi absoliučiai priklausomas nuo savo namelio-ant-ratų. Be jo- tu tik dar vienas valkata. Žmogaus ir mašinos simbiozė beveik sakrali. Laikau geriausiu 2020-ųjų filmu.

2021 m. sausio 12 d., antradienis

Palm Springs (2020)

Košmaras įkliūti į laiko kilpą, vadinamąją švilpiko dieną, kieno nors vestuvėse. Zovada atlėkę kandim apėję giminės,snukį perkreipęs jaunasis, debiliški tostai ar neduokdieve žaidimai, alkoholio limitą peržengęs lopas ir ašaras spaudžiantis beprasmybės jausmas. Ačiū, ne. O Nailsui tai kasdienybė. Niekas nepadeda nutraukti velnio burtų, belieka per dienas (t.y. dieną) gerti, krėsti kvailystes, kabinti bobas- vistiek kitą dieną niekas nieko neprisimins, išskyrus jį. Gyventi, lyg nebūtų rytojaus! Tiesa, yra vienas vyras, kurio besikartojanti ta pati diena nežavi ir jis visaip stengiasi Nailsui atkeršyti. Tačiau nutinka taip, kad Nailso kompanijoje atsiranda Sara. Pradžioje mergina paklaiksta, mėgina ištrūkti iš užburto rato, bet pamažu susitaiko su "niekas nesvarbu" filosofija ir jiedu pradeda šauniai leisti laiką. Būdas pailsėti nuo pašėlusio gyvenimo tempo, skirti laiko pramogoms, o kas vakarą laukia tūsas (aplinkybės ne mano stiliaus, bet alkoholio netrūksta, visks normalei), be pachmieloryte- awesome! Romantinė komedija, aišku, kaip rutiliosis siužetas- kivirčas, išsiskyrimas, sąžinės atchodai, susitaikymas- bet fantastikos fonas padaro jį išskirtinį. 

Promising Young Woman (2020)

Gal pakeisiu nuomonę apie žinomų dainų cover'ius?- filmo pabaigoje nuskamba du nerealūs atlikimai. Britney Spears "Toxic", kažkokio styginių orkestro, ir Shaggy "Angel", mergelių grupė. Priešingu atveju, efektas būtų išėjęs popsovas, pigus, o reikėjo įtampos, nerimo ir ironijos žaismės. Jauna moteris Kasandra, vis dar gyvena su tėvais, dirba savo potencialo neatitinkantį darbą ir turi keistą (mano akimis- itin pavojingą) hobį pasilinksmino vietose. Patraukia žiūrovo dėmesį, maniškis niekur nedingo ligi pačios pabaigos. Pagrindinė herojė spinduliuoja neaiškią grėsmę, pažeistos psichikos ženklus. Neilgai trukus sužinome, kad praeityje pergyno skaudų nutikimą, kas stipriai krestelėjo jos gyvenimą. Vieną dieną Kasandra sutinka buvusį studijų draugą ir sužino naujienų apie bendramokslius, kuriems ji jaučia pagiežą. O tada nubunda kobra. Nepamenu, ar esu mačiusi filmų, kur keršto misijai vadovautų moteris' nuosekliai, virtuoziškai, išradingai. Svarbiausiai- protingai. Lyg gera šachmatų partija. Carey Muligan verta, kad atidžiau patyrinėčiau jos kūrybinį paveldą kine.

2021 m. sausio 10 d., sekmadienis

Nightcrawler (2014)

Nustebino Jake GylLenhaal- stačiai išvertė iš koto. Sukčius, vagis, sąžinės neturintis šunsnukis, siekiantis rasti būdą pralobti. Ir jam pavyksta užčiuopti aukso gyslą. Šiurpūs video iš avarijų, gaisrų arba susišaudymų zonos brangiai perkami televizijos. Tai vaikinas ir stengiasi, pamynęs bet kokią moralę, įkyriai brukasi lyg uodas, siurbtelėti siaubo- kraujo, sužalotų aukų, skausmo ir nevilties. Net nupurto pagalvojus, kad toks žmogus galėtų atsirasti tavo artimoje aplinkoje. Jake Gyllenhaal akių baltymai švyti tamsoje, fanatiškas atkaklumas hipnotizuoja. Labai džiaugiuosi, kad žiūrėjau per projektorių, didesnis vaizdo formatas nors kiek priartina prie kinoteatro suteikiamo efekto, nes filmas zajebys. Tamsios asmenybės visada traukia akį, dažniausiai juos net palaikau; jei jos sukurtos  silpnai, filmas man netenka pusės žavesio. Bet čia bastardų rojus- dėl reitingų velniui sielą galinti atiduoti televizija! Viskas vieno tikslo vardan- kad pasotintų žiūrovą, šių laikų gladiatorių arenos smalsuolio atitikmenį. Seniai matyta Rene Russo, televizijos kanalo direktorė,- karštuolė milf- komplimentas, žagtelėjau pamačius, kad aktorei tuo metu buvo 60metų! 

2021 m. sausio 5 d., antradienis

Killer Joe (2011)

"Is that your dick, Ansel?" Sustabdžiau filmą, kad išsižvengčiau; balso tonas ir susirūpinimas, atsižvelgiant į situaciją, chebra,  man isterija :D Kardinaliai pakeičiau nuomonę apie Matthew McCaunaghey 2013-aisiais, po "Dallas Buyers Club", paskui sekė nuostabusis "True Detective", žinoma, į kalbas leidžiuosi tik apie pirmąjį sezoną. Aktorius išvertė kailį ir nustebino mus visus. O vat šis filmas praslydo pro akis, ačiū draugui už achujeną rekomendaciją. Vienas pasipiktinęs komentatorius rašė, kad veiksmas ekrane galėtų patikti nebent psichopatui, man nėra geresnio paskatinimo pažiūrėti ir išbandyti save. Tikrai ne pats kruviniausias ir vemt verčiantis reginys, bet prikausto dėmesį nuo pirmos scenos! Įsiskolinęs vaikinukas neranda geresnio pinigų prasimanymo būdo nei nužudyti motiną ir gauti jos gyvybės draudimą. Linksmiausia, kad šeimynėlė be moralinių skrupulų, ir daug nesvarsčiusi, pasirašo. Atsiranda veikėjas Džo, lyg ir policininkas, bet dasideda prie algos papildomai, nukepdamas kokį nelaimėlį. Kadangi užsakovai be išimties debilai, nieko keista, kad reikalai ima važiuoti žemyn, iki finalinių 10 minučių, kurios primena Tarantino stilių. Tikėtina, kad po kelerių metų siužetas išdils iš atminties, bet KFC kulšelė visada užims garbingą vietą :D

2021 m. sausio 2 d., šeštadienis

The Craft (1996)

Keturios paauglės ima pizdelint su juodąja magija, kitaip sakant, raganauti. Nori atsikeršyt bernui, pliupiančiam visiems apie tariamus šėliojimus lovoje, kitą skriaudžia bjauri moksladraugė, kančios dėl išvaizdos ir panašios jaunatviškos problemytės. Bėda ta, kad jau įsivažiavus su kerais, galvą apsuka galios pojūtis ir situacija pasidaro  nebekontroliuojama. Ar baisus filmas? Kai  kambaryje  iš nugaros priėjo (sėdėjau tamsoje su ausinėmis) ir grybštelėjo už galvos, nebuvo malonu, pulsas šoktelėjo keletu dūžių :D Labai patiko, kad neparodo jokio malemono-  demono, tik gyvūnai, siejami su irimu, tamsa, pavojumi,- vabalai, žiurkės, gyvatės. O iki plikumo iškritę plaukai bet kokiai panai sukeltų nemalonių jausmų, įtaigiai grybšteli tuštybės gyslelę. Norėtųsi mokėti panašių fintų, bet pagalvojus, kaip greitai gali atsigręžti prieš tave juodi dalykėliai.. ..geriau papletkint iki užkimimo ir bus gana :D