Amateur (1994)

Skaičiau, kad Isabelle Huppert pati prašėsi čia vaidinti, ir jai buvo skirtas buvusios vienuolės vaidmuo. Ji nuostabi aktorė, mane gelia smalsa, kas ją nešė į šią galerą?  Negalėjau atplėšti akių- nesimaivydama, nepersistengdama, Isabelle buvo juokinga iki ašarų,  jos: "Aš nimfomanė. Kiek vyrų turėjai? Nė vieno. ??? Aš išranki"- mane susprogdino nevaldomo juoko banga. Absurdas, keisti, originalūs dialogai, verčia kraipyti galvą ir laukti, kas čia nutiks. Vadinasi, amnezijos ištiktą vyrą eks vienuolė parsiveda namo, bebaimė moteris. Aiškėja, kad jis nebuvo didelis šaunuolis, greičiau priešingai, skriaudė savo draugę, pornofilmų aktorę. Pastaroji įsivelia į keistą reikalą su mafijozais, norėdama išpešti finansinės naudos. Smogikai- dar viena parodija, nė neužbaigia pradėto darbo, paklaikęs vyras laksto po miestą išdrikusiais plaukais. Man sunku apibūdinti siužetą, bet panašu, kad sumaištis- Hal Hartley arkliukas, mėgsta kontūzyti žiūrovą nesąmonėmis, mielomis nesąmonėmis. Paminami žinomi stereotipai- porno žvaigždė, vienuolė, mafija- aktoriai nevaizduoja tipažų, kurie būtų panašūs į egzistuojančius realiame gyvenime, atvirkščiai- jie kuria savo tikrovę.

The Swerve (2018)

Negaliu patikėti sėkme, koks radinys! Tiktų kasdienybės siaubo žanrui; kur ne paranormalūs reiškiniai ar demonai, ne monstrai ar okultas ramybės neduoda, bet iš lėto prie kryžiaus kala... artimieji. Holė- mylinti žmona, dviejų paauglių motina, dirbanti moteris- vėl mokytoja, kaip iškalbinga, tiesa? Moterėlė turi vieną bėdą- nemiega naktimis. Pamažu išvyniodami idiliško gyvenimo kamuolį, jaučiam, kad ima dvokti dvėseliena. Vyras nepatikimas, sūnūs nerodo nė menkiausios pagarbos,- storuliui norėtųsi šlapio laikraščio tūta  marmūzę aptalžyt, kad dienos naujienos veidrodiniu atspindžiu liktų ant riebaus snukio.  Gal šeimos nariai palaikantys? Tai kad ne, Holės sesuo linkusi į atviras patyčias, scena prie pietų stalo net nupurtė. Hole, kas tave palaiko?.. Kai namie atsiranda pelė,  prasideda nervinė krizė. Pagrindinės herojės išvaizda- atviras ir gailus pagalbos šauksmas, Azura Skye atrodo klaikiai. Niekam nerūpi, kas liudija, tarp kokių antžmogių ji gyvena. Psichinis pervargimas, vienatvė, žema savivertė priveda prie tragiškų pasekmių. Azura Skye pasižymi hipnotizuojančiu žvilgsniu ir balsu, su ja pasiekiam visišką dugną, finalas prekybos centre, jos laikysena, paskutinis rankos judesys- stambus juodas taškas ilgo, sunkaus sakinio pabaigoje. Nepamirštama.

The Night House (2020)

Užėjo vakar nuotaika helovyninė, susiradau siaubekų keletą; vienas jų  pasirodė visai ne siaubekas, bet apie viską iš eilės. Kirbėjo įtarimai dėl "The Night House" vertės, kadangi brangūs facebooko grūpso "Horror movies" nariai sudraskė jį į skutelius mano paskelbtoje užklausoje. Anksčiau turėjau minčių pamatyti kino teatre, norėjosi apsidrausti. Tąkart buvau atbaidyta, bet kai dabar turiu už dyką prieš nosį, kodėl ne, išjungsiu, jei ims lįsti rudasis, samprotavau. Matomai, pataikiau ant kokių snobų, kurių kriterijai siaubekui skiriasi nuo maniškių, nes man visai neblogas pasirodė nakties namelis. .Dar šįmet mačiau Rebecca Hall filme labai panašiom aplinkybėm- vieniša moteris dideliam name, prasideda aplink judesys, žąsies oda, jausmas, kad esi stebimas- kalbu apie "The Gift". Tik ten žmogus nagus buvo prikišęs, o čia paranormali kilmė. Našlė gedi vyro nuostabiame name prie ežero, gurkšnoja alko, žiūrinėja vestuvių videkus-- žydinti mazochistė. Gal ir  pateisinamas elgesys- vyras ne šiaip mirė, o nusišovė, palikęs mįslingą atsisveikinimo raštelį. Klausimų lavina neduoda moteriai ramybės. Sutapimas, bet abiejų filmų herojų specialybė- mokytoja, ateity matau platų potecialą šioje teritorijoje :D Name ima dėtis keisti dalykai- pats pasileidžia muzikinis centras, atsidarinėja varteliai prie ežero, prasideda keisti sapnai. Pridėkime faktą, kad našlė turi nemenką stipriųjų gėrimų arsenalą ir dažnai papildo savajį degalų baką, ir mistikai kelias lyg sviestu pateptas. Kai liko pusvalandis iki pabaigos, apėmė nerimas, kad nesugriūtų stilingai ir patraukliai sudėliotas siužetas, vis galvojau, kas čia taip nuvylė siaubo fanus? David Bruckner mano akyse jau spėjo užsirekomenduoti, netikėjau, kad susimaus. Asmeniškai, likau patenkinta, netgi originaliai išvystė, režisieriaus darbai tik gerėja. 

Breakdown (1997)

Dėmesį patraukė dykumų vaizdai- įkaitęs smėlis, kanjonai, skurdi augalija, mylių mylios, neužterštos žmogaus būties- gražiausias peizažas pasaulyje. Sutuoktiniai, keliaujantys į Kaliforniją, netikėtai sustoja vidury niekur- sugedo jų absoliučiai naujas automobilis. Laimei, pro šalį važiuoja draugiškas furistas, ir paiima moterį, kad šioji iškviestų pagalbą. Na ir kaip ten sakydavo X-failuose- "nepasitikėk niekuo", žmona dingsta be žinios. Jos nė pėdsakų užkandinėje, kurioje tartasi susitikti. Sunerimęs vyras blaškosi ieškodamas bent siūlo galo, kurio galėtų nusitverti. Viskas veltui, niekas nematė nei vairuotojo, nei damos. Užsispyrimas vertas susižavėjimo- žmona neverta grieko, kažkokia nususus pelė, įtariu retas kuris ardytųsi :D Įsisuka smalsumą žadinančio trilerio ratai, ir susidomėjęs stebi, kas po velnių čia vyksta. O tada pamatai Lemmy Killmister antrininką (be karpų)- ir esi pavergtas galutinai. Tave persekioja roko žvaiždės stilium pasidabinęs banditas, jėgytė. Pasirodo, kad niekšai užsirovė ne ant eilinio nevykėlio, žingsnis po žingsnio vyrelis įgauna superherojaus savybių ir be kovos nesileis duchinamas. 

Boys in the Trees (2016)

Nustebino ši Helovino tematika pastatyta juosta iš Australijos! Norėjimas pritapti, pamynus savo hobius, užmiršus vaikystės draugą, pamažu ima varginti  pagrindinį veikėją Korį, paaugliškos paniatkės, likę toli praeity, ačiū dievui. Juk visai čia pat mokyklos baigimas, apsimetinėjimas nebetenka prasmės- paauglių autoriteto pozicija praranda savo jėgą ir galią. Vaikinas nori siekti prasimušti fotografijos srityje, tuo jis labai skiriasi nuo vėjavaikių bendraamžių, kuriems terūpi alkoholis, merginų triusikų turinys ir patyčios iš silpnesnių. Prie pastarųjų jis verčiamas prisidėti. Auka neeilinė- buvęs vaikystės draugas. Labai gerai parinktas aktorius dėl fizinės išvaizdos ypatybių- ne koks normalus saldus amerikonų vaikas, kuriam stereotipiškai užmaunami akiniai ir tokiu banaliu būdu paverti jį auka. Mažesnio ūgio, vaikiško veido, atrodo minimum 5metais jaunesnis už bedraamžius-  lengvai matau, kaip jis taptų patyčių mėsa mano mokykloje. Turi nelaimėlio autentikos, o vaidina nuostabiai. Išgavęs iš Korio pažadą palydėti jį namo dėl patirtos galvos traumos, Jona įtraukia buvusį draugą į  niūrią, mistikos kupiną Helovino nakties kelionę.  Čia persipina realybė ir miesto legendos, vaiduokliai, vienatvė, išdavystė ir ką reiškia būti persekiojamojo kailyje. Muzikos takelis- garsiausi 1990-2000ųjų hitai, nesidomėjau muzika plačiau, bet teko kelis gabalus girdėti, kas privertė šyptelėti. Solidus veikalas apie tapimą suaugusiu.

Kajillionaire (2021)

Vieną Mirandos July režisuotą  filmą jau teko matyti, įdomumo dėlei užmečiau akį, kada- eina sau, prieš 11 metų! Įsiminė keistos paauglių varžytuvės dėl blowjob'o ir mergaitė, kolekcionavusi elektrinius buities prietaisus. Filmas apie vienišius, kokių lengvai nesutiksi, socialiniai išsigimėliai (puiku), tai daugmaž nusiteikiau panašiam braižui. Šįkart privilioti du garsūs vardai- Richard Jenkins ir Evan Rachel Wood, nu, galvoju, ingredientai aukštos kokybės, gal ir patiekalas laukia neprastas? Smulkūs sukčiai- tėvas, motina ir duktė- kasdien ieško progų apšvarint kišenes, išvogt paštą, ar šiaip kokią apgavystę prastumt, bet turi 1500 dolerių skolą už nuomą. Aferų apsukos slabnokos, nepadengia pagrindinių poreikių. Taigi jie sumąsto aukštesnio lygio klastą, bet pradeda aiškėti smarkiai braškantys partnerių santykiai. Ir juokinga, ir graudu tuo pačiu metu, kai išgirsti keisto  dukters vardo kilmę :) Ir dar- karts nuo karto įvyksta žemės drebėjimai, kas iššaukia seriją komiškų reakcijų ir nušvitimų :D Daug whatafuck momentų, svetimos gėdos gnybtelėjimų, grynas autsaidarių oušeno vienuoliktukas, tačiau visumoje man patiko, pralinksmino. Pasirodo, dabar E.R. Wood filmuojasi retai ir būtinai  fantasmagoriškoj, komerciškai katastrofiškoj istorijoje, įdomu, ar asmeninis pasirinkimas, ar džiaugiesi tuo, ką gauni?

Great Freedom (2021)

Laikiau špygą, kad spėčiau pamatyti kine, kol nesugalvojo paskelbti trečio karantino :D "Lokys, liūtas, šakelė"- kolekcija įvairiuose festivaliuose rodytų,  patikrintų filmų, mano pasirinkimas- "Didžioji laisvė". Kalėjimas ir homoseksualumas, 1945-ieji, kada buvo ypač nekažką būti kitokiam nei visi. Keista, maniau cypėj tratintis visada buvo norma. Filmo pradžia sukėlė šoką, nemaloniai primindama "Kreivių" patirtį, kada teko degti iš gėdos pasikvietus draugę į ne ką kita, o gėjų porno, nes meninės vertės tiesiog nebuvo, prosta tak. Viešpatie, galvoju, gi čia Franz Rogowski, nelogiška! Laimei, pateikta tik aštri įžangėlė, užtikrinanti: čia reikalai rimti, taigi pacanai,  sėdėję netoliese, galėjo išeiti tiesiog tada, kam laukė dar valandą? "Bliat, varom iš čia"- galiausiai kapituliavo šeimų maršo atžalos ir nešė mėsas iš salės. Hansas Hofmanas, išgyvenęs koncentracijos stovyklų siaubą, nenustojamas bausti. Homoseksualus vyras permetamas kalėjimo žinion. Jis neslepia  orientacijos, nuolat patenka valdžios nemalonėn, tačiau neišsižada savęs, net tamsiausią karcerio valandą. Galva neišneša žiaurumo masto. Kalėjime Hansas susipažįsta su Viktoru, dvidešimties metų bėgyje matyti, kaip evoliucionavo jų draugystė. Užfiksavau mikroskopinę aliuziją į Shawshank Redemption, kai pamini Ritą, iš visų moteriškų vardų, būtinai Rita? negali būti tiesiog sutapimas. Labai patiko Viktoro veikėjas. Tiek metų nelaisvėje, o žmoniškumo nepametė. Scena, kur jie apsikabina kieme, smogė man per emocijas, net žliumbtelėjau. Pabaigoje vėl kilo nerimas, kad nebūtų tiesmuka, lėkšta, nes oi nepagailėta vaizdelių. Tačiau ne kartą matytas motyvas šįkart būtent tai ir reiškė- didžiąją laisvę būti savimi.

Dune (2021)

Man patinka, kaip Denis Villeneuve neskuba. Kad neskaičiau "Kopos", man absoliučiai netrukdė suprasti siužetą- tam skiriama pirmoji valanda. Daug europiečių aktorių- antras didelis pliusas, jie santūresni, šaltesni, taigi išvengta patoso ir superherojų vibe'o, kuris kiečiau pavarys. Kinematografija užima kvapą. Justi žvaigždžių karų ir Hellriser įtaka, na, dėl pastarojo gal klystu, knygos gi neskaičiau, bet man pasirodė. Siužeto nekartosiu, čia turbūt garsiausias 2021-ųjų filmas. Akivaizdu, kad laukia antra dalis, tikėkimės, iš to paties režisieriaus rankų. Smagu, kad Dave Bautista, išlindęs iš po ringo virvių, filmuojasi komerciškai sėkminguose projektuose, jo fiziniai duomenys panaudojami tinkamai.  Iš smalsumo dirstelėjau į 1984-ųjų "Dune", pagal David'ą Lynchą. Vajezusmarija, buvo blogai, o juk mėgstu senus filmus.