Laikiau špygą, kad spėčiau pamatyti kine, kol nesugalvojo paskelbti trečio karantino :D "Lokys, liūtas, šakelė"- kolekcija įvairiuose festivaliuose rodytų, patikrintų filmų, mano pasirinkimas- "Didžioji laisvė". Kalėjimas ir homoseksualumas, 1945-ieji, kada buvo ypač nekažką būti kitokiam nei visi. Keista, maniau cypėj tratintis visada buvo norma. Filmo pradžia sukėlė šoką, nemaloniai primindama "Kreivių" patirtį, kada teko degti iš gėdos pasikvietus draugę į ne ką kita, o gėjų porno, nes meninės vertės tiesiog nebuvo, prosta tak. Viešpatie, galvoju, gi čia Franz Rogowski, nelogiška! Laimei, pateikta tik aštri įžangėlė, užtikrinanti: čia reikalai rimti, taigi pacanai, sėdėję netoliese, galėjo išeiti tiesiog tada, kam laukė dar valandą? "Bliat, varom iš čia"- galiausiai kapituliavo šeimų maršo atžalos ir nešė mėsas iš salės. Hansas Hofmanas, išgyvenęs koncentracijos stovyklų siaubą, nenustojamas bausti. Homoseksualus vyras permetamas kalėjimo žinion. Jis neslepia orientacijos, nuolat patenka valdžios nemalonėn, tačiau neišsižada savęs, net tamsiausią karcerio valandą. Galva neišneša žiaurumo masto. Kalėjime Hansas susipažįsta su Viktoru, dvidešimties metų bėgyje matyti, kaip evoliucionavo jų draugystė. Užfiksavau mikroskopinę aliuziją į Shawshank Redemption, kai pamini Ritą, iš visų moteriškų vardų, būtinai Rita? negali būti tiesiog sutapimas. Labai patiko Viktoro veikėjas. Tiek metų nelaisvėje, o žmoniškumo nepametė. Scena, kur jie apsikabina kieme, smogė man per emocijas, net žliumbtelėjau. Pabaigoje vėl kilo nerimas, kad nebūtų tiesmuka, lėkšta, nes oi nepagailėta vaizdelių. Tačiau ne kartą matytas motyvas šįkart būtent tai ir reiškė- didžiąją laisvę būti savimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą