Miller's Crossing (1990)

Šachmatų partija, kur strategija paaiškėja pabaigoje- kitaip sakant, Tomio Reigano herojus mane visą laiką vedžiojo už nosies. Nežinau, kažkas Gabrielio Byrne'o povyzoje man pasirodė flegmatiška, ištižėliška, nepelnytai jį nuvertinau. Bet ką gi tai sako apoie filmą? Nagi, kad scenarijus brolių Coen'ų, todėl pernelyg graužtis nereikia, su jais nuolat taip :D Istorija stilinga- prohibicijos era, karštakošis mafijos bosas prisidarytų bėdų, jei jam netalkintų išmintingasis patarėjas Tomis. Indėlis nemenkas, bet ar pastangos vertinamos? Ne itin. Vieną dieną išvis peržengiamos ribos- dėl moters, žinoma, ir Tomis atsiduria nepavydėtinoje padėtyje. Nusikaltėliai komiški- jautrusis Kasparas, arba verkšlentojas Bernis, yra lūžti verčiančių scenų, pvz šonų velėjimas, kur vožteli kėde, ir smogikas išbėga susiėmęs už nosies bliaudamas :D Arba kaip jie pabando nukepti Leo- skamba klasikinė muzika, kūnas strakalioja lyg marionetė aidint šūvių papliūpai. Ir žinoma, skrybėlės vaikymasis. Pastebėjau, kad jos motyvas nuolat kartojasi, pasirodo, turi simbolinę reikšmę. Nuolat ją numuša nuo pakaušio- didelė nepagarba, ir ji skrenda, pagauta vėjo. Bet galiausiai savininkas ją susigrąžina. 

The Menu (2022)

Pradėsiu nuo smulkių detalių, kaip pažiūrėjau nuostabų, stilingą, apetetingą, truputį šokiruojantį "The Menu", nes man vis  sunkiau darosi rašyti apie šedevrus, o jis kaip tik toks ir yra. Kažkaip gavosi, kad radau pigų bilietą "Vingy"- 4 eurai- retenybė, ir čia ne yomayo diena. Pasirodo, seansas studentams- be titrų, vien anglų kalba. Porelė keliauja į ekskliuzyvinį gurmanų restoraną atokioje saloje, kurioje šeimininkauja genialusis virtuvės šefas Slovikas. Greitai paaiškėja, kad čia išties ypatinga vieta, laukia ir ypatinga programa. Svečiai- neatsitiktiniai, su mažyte išimtimi- Margo, kuri priosijungė paskutinę akimirką. Visokie pižonai, maisto kritikai, filmų žvaigždė, susitepę verslininkėliai.  Meniu darosi vis keistesnis, pradeda augti įtampa. Koks vakarienės tikslas, kas po velnių dedasi??? Žmonės sunerimę. Tiek užteks, kas nusprendėt pažiūrėti.  Dar paminėsiu žvaigždes, kurios maloniai šildė akis. Ralph Fiennes, įtariu, nė nereikėjo stengtis vaidinti, turi autentišką, nemaloniai pasijusti verčiančią laikyseną, jo sukurtas Slovikas papildo XXI amžiaus ekrano psichopatų gretas. Annya- Taylor Joy niekada nenuvilia, nors pastebėjau, kad jos vaidyba daugmaž visur vienoda "bybįdėjau, bet geriau manęs nenervuok". John Leguizamo pamatyti buvo netikėta, aktorius amžiams man įstrigo kaip Či-Či iš "To Wong Foo, Thanks for Everything! Julie Newmar" :D 

Annihilation (2018)

Vis dėlto apmaudu, kad puiki Jeff Vander Meer siaubo fantastika, talpinanti savyje tiek psichologijos, nejaukumo, žąsies odos reakcijų, filme atpažįstama tik iš veikėjų sudėties ir malimosi po paslaptingąją zoną (?) Ir tai tik pirmosios dalies ekranizacoija. Geriau tada čia ir liautųsi. Nesitikėjau, žinoma, nieko, net žiūrėti neketinau iš baimės nusivilti. Bet per šešiolika valandų Ecolines autobuse gali mirti iš nuobodulio, tai įsijungiau dauuuuug keistų dalykėlių, šitas nebuvo iš blogiausių. Kita vertus, jei būtų bandę perteikti sudėtingus žmonos ir vyro santykius, Natalie Portman ir Oscar Issac būtų apsijuokę. Tarp aktorių nesimatė jokio ryšio, turėjai vis priminti sau, kad juos sieja santuoka. Todėl vyro išėjimas į zoną "X" rodosi absurdiškas, nepaaiškinamas. Gerai, baigsiu kritikuoti, o tai nebaigsiu ligi vakaro. Kas buvo gerai? Psichologė- ją vaidinusi Jennifer Jason Leigh nenuvylė. Skaitant susidarai įspūdį, kad ji kažkokia psichopatė manipuliatorė, taip ir čia, vienas prie vieno, cha cha. Zona, kurioje negalioja biologijos, fizikos dėsniai, neveikia aparatūra irgi neprasta. Pabaigoje su antrininkais neblogai sužaista, turiu omeny specialiuosius efektus. Nors man stigo samanų eilėraščio ir senio švyturyje. Matyt, režisierius darė, kas jo galioje, ne dramų meistras. Ir ne siaubo. Vidutiniškas sci-fi, nei labai prastas, nei į šedevrus taikosi. Pochui. 

The Trip (2021)

Lisa ir Larsas- sutuoktiniai, kurie nekenčia vienas kito. Taip stipriai, kad tuo pačiu metu nutaria... atsikratyti vienas kitu. Savaitgalio išvykos metu, sodyboje užmiestyje bus padėtas taškas. Vyras kažkoks nupiepęs, nemaloniai priminė vienos horoskopininkės vyrą, lol, tokį spermatozoidą ir pati norėtum nuleist į unitazą :D  Žinoma, pagal planą niekas nevyksta, porelė nėra nieko nužudę gyvenime, be to, prisistato svečių. Trys nusikaltėliai, pabėgę iš kalėjimo, randa užuoveją sutuoktinių name. Prasideda juokinga įkaitų drama ir kova už išlikimą. Labai juokinga, kruvina, įnirtinga kova. Humoro specifika absoliučiai priešinga Holivudinei- ir moteris gauna malkų ne mažiau už vyrus, skraido po kambarį, bet neverkšlena- juk čia Noomi Rapace. Drėbta iš kietesnio molio. Yra scena, privertusi ypač nejaukiai pasijusti- turiu omeny prie biliardo stalo. Klausi savęs- čia dar humoras, ar jau įžanga į sadizmą? Viena, kas biškį nuvylė- pabaiga, kam reikėjo to finansinio saldumo, nežinau. 

Romeo Is Bleeding (1993)

Mona Demarkov- antra moteris plėšrūnė, palikusi man neišdildomą įspūdį nuo Alex Forester laikų. Nesivarginsiu priminti, kas ji tokia, atlikite namų darbus! Mona dar nuožmesnė, pavojingesnė psichopatė, apskritai neturinti silpnų vietų. Todėl kalbėsiu vien apie ją, o ne apie silpnąsias filmo vietas, kurių apstu. Kur statysi koją, ten įklimpsi lig pažasties, bet aš nusiteikus pozityviai vien dėl achujienos vaidybos. Seržantas Džekas Grimaldis darbuojasi dviem frontais, prisiduria išduodamas mafijai pavojingus liudininkus. Pinigai kapsi, meilužė dovanom apipilta,  kvailelė žmona namie nieko nežino. Tik štai vienąkart užduotis nenusiseka, liudininkės nėra sutartoje vietoje. Taip Džeko keliai persikryžiuoja su femme fatale- Mona. Dailios figūros, seksualaus balso viliokė pasiūlo seržantui sandėrį, kuris užbrauks visą ligšiolinį gyvenimą. Gražus garso takelis, apsmukę devinto dešimtmečio kostiumai, noir žanro mėginys- pabaiga palieka sukti galvą, Garis Oldmanas. Bet kaip minėjau, būtent Demarkov herojė veža visą filmą. Sukuria įtampą, pavojų, laiko prikausčiusi dėmesį. Įspūdingos pastangos.