Šachmatų partija, kur strategija paaiškėja pabaigoje- kitaip sakant, Tomio Reigano herojus mane visą laiką vedžiojo už nosies. Nežinau, kažkas Gabrielio Byrne'o povyzoje man pasirodė flegmatiška, ištižėliška, nepelnytai jį nuvertinau. Bet ką gi tai sako apoie filmą? Nagi, kad scenarijus brolių Coen'ų, todėl pernelyg graužtis nereikia, su jais nuolat taip :D Istorija stilinga- prohibicijos era, karštakošis mafijos bosas prisidarytų bėdų, jei jam netalkintų išmintingasis patarėjas Tomis. Indėlis nemenkas, bet ar pastangos vertinamos? Ne itin. Vieną dieną išvis peržengiamos ribos- dėl moters, žinoma, ir Tomis atsiduria nepavydėtinoje padėtyje. Nusikaltėliai komiški- jautrusis Kasparas, arba verkšlentojas Bernis, yra lūžti verčiančių scenų, pvz šonų velėjimas, kur vožteli kėde, ir smogikas išbėga susiėmęs už nosies bliaudamas :D Arba kaip jie pabando nukepti Leo- skamba klasikinė muzika, kūnas strakalioja lyg marionetė aidint šūvių papliūpai. Ir žinoma, skrybėlės vaikymasis. Pastebėjau, kad jos motyvas nuolat kartojasi, pasirodo, turi simbolinę reikšmę. Nuolat ją numuša nuo pakaušio- didelė nepagarba, ir ji skrenda, pagauta vėjo. Bet galiausiai savininkas ją susigrąžina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą