2012 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

Savages (2007)

Į duris stuksemna nauji metai, tad skubu užbaigt nebaigtus darbus- paskutinis įrašas šįmet, liūdnieji Sevidžai. Ne itin simpatuzuoju Laurai Linney, bet Hoffmanas man patinka. Kai jo pavardė puikuojasi cast'e, praktiškai visada gali tikėtinis daugiau nei pusėtino reginio. Brolis ir sesuo susiduria su liūdna realybe- jų tėvas priėjo senatvinės silpnaprotystės ribą ir nebegali pats savimi pasirūpinti. Prasideda globos namų ieškojimas, pampersai ir t.t. Mažytė detalė- vaikai su tėvu nebendravo pasruosius 20 metų; šeima nesusiklosčius buvo. Nors tai, regis turėtų nulemti liūdną senolio dalią, čia niekas nesiekia suvesti sąskaitų su niekšu, juk galų gale- tai jau nebe senų laikų tironas, o bejėgė daržovė. Matome, kad abu turi asmeninių problemų- Vendė įklimpusi į neteisėtus ryšius su vedusiu, o Džonas bijo įsipareigoti ilgametei draugei; bet verkia, kai iškepa jam kiaušinienę .Parodoma, kokia didelė iširusios šeimos įtaka santykiams su artimais žmonėmis, požiūriui į save, kaip jiems trūksta pritarimo, paskatinimo. Nustebino, kad Oskaro nominacija skirta Linney, o ne tėvą vaidinusiam aktoriui, kuris tikrai atrodo ligotas.

2012 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

After the Wedding (2006)

.. arba After the Wedding, filmas, kurį šiaip ne taip sutarėm pažiūrėt su sese. Tuos skandinaviškus vienintelius galiu pakęst, jie atrodo tokie bejausmiai, šalti, niekad neperspaus, nesimaivys debiliškai. O dar atradau įdomų aktorių- Mads Mikkelsen, kurio veidas priklauso grožio serijai- "taip baisu, kad net gerai"- į jį žiūrint atrodo, kad pusryčiams valgo vaikų širdutes, che che che :D Taigi savanoris Indijoje rūpinasi prieglaudos vaikais, ieško jiems paramos ir taip keliai jį suveda su Jorgenu, galimu sponsorium milijonierium. Šis pakviečia Jakobą į dukters vestuves, ir paaiškėja sena šeimos paslaptis. Tikėjausi kokios pedofilijos ar šiaip ko nenormalaus, bet labai muilooperiškai ir gyvenimiškai susiklostė :) Daugiau negaliu ir pasakot, nes tai jau būtų spoil'inimas, sakykim taip- 2 valandas žiūrim, kaip du žmonės mėgina rast sprendimą. Filmą drąsiai buvo galima sutrumpint, per daug prikišta simbolikos- nueinačio žmogaus nugara, akys pirmu planu, galima buvo apseit be tų sureikšminimų. Bet šiaip visai nieko;  amerikiečiai iš to padarytų soup opera, o čia realistiškai, gal tik altruizmu sunku patikėt.

2012 m. gruodžio 25 d., antradienis

Gas, Food, Lodging (1992)

Seniai ieškotas, vertas pastangų; atsiduoda mažo miestelio beviltiškumu o pokyčiai alsuoja į sprandą. Vieniša motina (ilgai negalėjau atsimint, kur man tokia matyta- pasirodo heartbreaker'e iš Days of Heaven) stengiasi deramai išauginti paaugles dukras. Nekaip sekasi- pagarsėjusi kekšė ir tėvų skyrybų traumuota mažesnioji, kupina romantikos, bet žmogau, darai, ką gali. Anei vieno nesimpatingo veikėjo; gan spalvingi, man itin patiko kabelinės guy :) Kinematografiškai- be priekaištų, turinio, dėstymo prasme- irgi. Mažesnė dukra pasižymi ypač įdomiu apsirengimo stilium, o vyresnė, net jei ir erzina egocentriškumu ir darkymusi, greit pamatai, jog viskas turi priežastį. Matai, kad šeima gyvena paskutines dienas kartu, kad tuoj viskas keisis, ir taip liūdna, bet kartu džiaugiesi dėl veikėjų. Komedija nelaikyčiau, visgi esti keli komiški elelmentai, ypač kai Trudi, turinti daugkartinės patirties su priešinga lytimi, pataria Shade- Dieve, gal ir būtų išdegę su paparastu vaikinu :D

2012 m. gruodžio 15 d., šeštadienis

Ruby in Paradise (1993)

Asmeniškai man tai mėgiamiausia filmų rūšis- pavadinsiu ją "pamestinukai"; užtinkami itin retai, niekam negirdėti,  nuostabūs. Toks ir šis- jauna moteris (Ashley Judd) ieško savo vietos po saule. Sutinkame ją, kai ji, susikrovusi mantą, palieka netikusį vaikiną irir atvažiuoja į Floridą ieškoti geresnio gyvenimo. Įsidarbina suvenyrų krautuvėlėje, išsinuomoja namelį. Gyvenimas įsivažiuoja, aplink ima suktis keli gerbėjai- plevėsa Rikas ir intelektualusis Maikas, tačiau Rubi neduoda ramybės egzistenciniai klausimai, ji rašo savo dienoraštyje- kas aš esu? Ar tai, ką aš dirbu? Ar tai, su kuo draugauju? Taip ir sekame Rubę, pilką, bet mielą kasdienybę, iki vyras vėl pridaro jai bėdos. Nemėgstu Ashley, bet šis filmas absoliučiai ją išteisina- tokia miela pūstažandė, devinto dešimtmečio kūdikis su vešlia plaukų kupeta ir paaukštintu džinsų juosmeniu :) Veikėjai tokie paprasti, lyg žiūrėtum į kaimyną, jokio herojiškumo, paprastumas spaudžia ašarą; ypač man patiko skalbykloje dirbusios moterys-"nei viena neketinome čia užsibūti, mieloji".
Filmas dvelkia švelniu liūdesiu, garso takelis awesome- Sundance kino festivalio prizininkas jūsų televizoriaus nuzulintai akiai atgaivinti.

Dogville (2003)

Keistas, visai kitaip įsivaizdavau, apie ką jis, kažkodėl maniau, kad tai teatras-teatre. Žinot, kai aktoriai vaidina pjesę, bet asmeniniai konfliktai ir dramos ima įsiterpti į pagrindinį veiksmą. Nenuostabu, nes suklaidino teatriniai rekvizitai- nėra patalpų, kambarius žymi linijos, net durų nėra, užtat girgždesys imituojamas. Bet tai šūdniekiai, prie esmės- dar vienas Larso von Trier'o eksperimentas, šlykštūs žmogaus pasąmonės klodai atsiveria, suteikus tinkamas sąlygas. Iš padoriausio piliečio gali tikėtis Erodo poelgių.Į privincijos miestelį Dogvilį užklysta paslaptinga pabėgėlė Greisė (Nicole Kidman), besislapstanti nuo "blogų žmonių". Miestelis, pasvarstęs, nutaria priglausti, bet Greisė turės įrodyti, kad gali būti naudinga. Netrukus į miestelį atvyksta policijos pareigūnas, ir praneša, kad už pabėgėlę žadama nemenka pinigų suma. Godžios žiurkių akys žybteli- nuo šiol Greisė turės duoti daugiau, ir daugiau, ir daugiau.. Prieinama iki grotesko, grandinės ir rato; sunku suprast, kaip veikėja nepasiunta ir neiškeikia tų lopų, leidžiasi išnaudojama(?) Ji tiki atleidimo galia ar kaip.. Atrodo, tik vienas Tomas stengiasi padėti, bet kaip pamatysit, mažai tas duos naudos. Išdavystė, pažeminimas, dugnas. Pabaiga mane nuramino, kad visgi moteriškė nebuvo trenkta davatka, savo taškus ant "i" susidėjo. Nieko panašaus nebuvau mačius- tas patalpų nebuvimas apnuogina, išgrynina žmogaus asmenybę, nėra kur pasislėpti, prieš jus stoja bjaurūs, niekingi išgamos, kuriems nėra pasigailėjimo. Kidman dar nebuvo patyrus botokso pasekmių, vaidina gerai, matom judant jos veidą :D, nors kaip herojės, nebūčiau jos rinkus, nežinau, neįtikino. Ilgas, ale neprailgstantis. Terrific ending!

2012 m. gruodžio 11 d., antradienis

Lawless (2012)


Pagaliau ir Lietuvos kinus pasiekė naujausias Hilcoat filmas, turėjęs  vadintis Wettest County in the World, bet pervardintas į Lawless. Pažiūrėjau ir... hmm..Kiek abejoju dėl to meto drabužių autentiškumo, bet visuma puiki. Kiek gąsdina mintis, kad smurtas ekrane manęs beveik nebejaudina, Shia LeBeouf daužo kaip obuolį o man nė raumenėlis veide nesujudėjo, bet pripažinsiu, dviejose vietose išsigandau. Smurto dozė didelė neišmatuojama, jautresnių nervų geriau nė nesivargina. Pasakojimas apie brolius Bodurantus, kurie kontrabanda vežiojo viskį sausojo įstatymo metu. Verslas žiaurus, įstatymo sergėtojai vis didino kyšio mastus, o galiausiai atvažiavo pasiutęs šerifo pavaduotojas iš Čikagos (nepamirštamas Guy Pierce vaidmuo). Bet broliams vienodai švietė, jie nė nemanė mesti sėkmingo versliuko, kai pamatysit, su kuo jie susidūrė, negalėsit patikėt. Kvaili ar pamišę, o gal.. nemirtingi? Bent taip mano Forestas, kurį čia trumpai paminėsiu. Vaidina Tom Hardy, sparčiai karjeros laiptais kylantis anglas, be proto talentingas ir be galo gražus vyras, mmm.. Niekaip nesupratau, ko man šiandien nesidirba ir nėr nuotaikos- kol op- suvokiau siaubingą tiesą; Forestas yra pirmą kartą kine matomas TOBULO VYRO pavyzdys (man). Tylus, bet turintis ką pasakyti, kvailai nežvengiantis (santūrumas taiiiip tiko), galintis apsiginti ir apginti, o kur dar išvaizda.. Ir tokio niekada NESUTIKSI, brangioji.. Žiauru. Stebėti įsiplieskiančius jausmus tarp Foresto ir Megės buvo taip miela, nes aktorė ne lėkšta dūra, o  perspektyvi raudonplaukė. Subtilu, miela, tas vyriškas nerangumas ir tūkusi moters kantrybė- neversk merginą nuobodžiauti :D Kitas, itin daug geriantis ir linkęs į smurtą, nesubtilus visiškai, buvo Hovardas. Labai gerai apibūdino vienas komentatorius- sth animalistic and primal about him. Būtent. Nu ir jaunėlis, kuris ir pasakoja- Džekas, jautrus, geros širdies, kuriam nelengva tarp smarkiųjų; labai abejojau, bet visgi Shia nepasirodė taip prastai kaip tikėjausi, verksnio rolės jam prie veido :D  Takelis muzikos superinis, snaust nėra kada- aš, nabagė, beveik viso filmo metu norėjau į WC, bet negalėjau pakilt iš kėdės ir kažką praleist- čia tai atsidavimas, vos pūslė neplyšo.. Efektingas.Kiek neramina faktas, kad broliai pavaizduoti kaip kokie didvyriai, nes alkoholis nėra sėkmingo gyvenimo palydovas, saikas nėra jam brolis. Kalba ne abstinentė, toli gražu, bet idealizavimas ir įstatymo pareigūnų pašiepimas.. Korupcija šlykšti, be abejo, tačiau toks jausmas, kad jie buvo gelbėtojai, vos ne šventieji. Nebent gėrimas padeda nutolint savižudybę- tais laikais žmonės gyveno labai, labai sunkiai.

2012 m. gruodžio 8 d., šeštadienis

The Last Picture Show (1971)


Jei būčiau viena žiūrėjus, niekaip nebaigčiau, toks lėtas, be veiksmo, tačiau ryškus pėdsakas kino istorijoj. Bogdanovičiaus pavardę girdėjau seniai, o kai pažiūrėjau sukurtų filmų list'ą, paaiškėjo, kad vėliais vakarais per teliką esu mačius jo darbų; tai Mask (1985) ir Prince of Heaven (1997), bet aišku, šitas seniausias ir geriausias. Kaip sunku man taip sakyt, kai ranka vis kildavo prasukt... 50-ųjų Teksaso miestelis, merdintis, beviltiškas, dulkinas. Jaunimas geria ir negalvoja apie ateitį, nes nekokia ji šviečiasi. Bet aišku, net ir tokiam pasaulio užkampy šis tas atsitinka, ir priverčia veikėjus priimti atitinkamus sprendimus. Ta nuobodybė ir beviltiškusmas priverčia pagalvot- o ką tu darytum jų siatuacijoj? Vienintelę kažkiek kultūrinę priebėgą- kinoteatrą, uždaro, ir tai lyg taškas istorijos pabaigoje. Veikt nėra ką, todėl jaunimas užsiiminėja nuogalių maudynėm, išdaigom miestelio kvaileliui ir romanu su žymiai vyresne moterim. Turėčiau rašyt pagarbiau, prasmingas filmas ir t.t. bet negaliu atleist, kad buvo ŠITAIP nuobodu! Senas, todėl nelengva atpažinti dabar tokius garsius aktorius kaip Jeff Bridges, kurio tik balsas nekinta :), Cibyl Shepard ir Ellen Burstyn- bene sunkiausiai. Niūrumas net troškina, bet mane labiau traukia beviltiškumo išprovokuotas nuopuolis, purvas. Ai, bet pažiūrėjau ir galėsiu būt rami.:)

2012 m. gruodžio 5 d., trečiadienis

Cloud Atlas (2012)

Lėtai, labai lėtai siunčia naujausią Walking Dead seriją, o iki tol prisiminkime neseniai matytą, visų išgirtą Debesų žemėlapį.. Mmm, daug ką suprasti sunku, labai daug siužetinių linijų ir tų pačių aktorių, besislepiančių po skirtingu makiažu ir drabužiais, bandant pavaizduoti reinkarnacijos? idėją. Bet kabinėtis aš nelinkusi, kas, kad Hugh Grant'as čia siaubingai netinka :) Užtat Tom Hanks nustebino puikia fizine forma, o ir aktoriniai gebėjimai pas jį nenukentėjo. Specialieji efektai, kostiumai malonina akį, ypač man įstrigo- spėkit kas? Kas skaito šį filmoraštį, ir žino keistą mano pomėgį iškart pasakys- taip, kanibalai :) Turiu silpnybę išdažytiems veidams ir laukinėms gentims, kuo mažiau paliestoms civilizacijos. Kokia ta gudri pagrindinė mintis- ogi ta, kad kiekvienas geras ar blogas darbas formuoja kitą tavo gyvenimą, kitom aplinkybėm, kitu laiku. Tu priklausai kitiems, ir nuo tavęs priklauso- kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Siužetinės linijos smarkiai tarpusavy skiriasi- nuo dramos iki komedijos, nuo paprastų iki sudėtingų. Jaunas homoseksualus kompozitorius stengiasi sukurti simfoniją, bet kai esi nežymus ir prastos šlovės, sunku; žurnalistei kliūva proga išsiaiškinti valstybinio masto paslaptį, turėsiančią klaikių pasekmių; ateities pasaulyje laukia nekoks vaizdas- moterys (kažkodėl Seule) tėra kliento poreikius tenkinančios mašinos kvailoj užkandinėj, kol vienai pavyksta pabėgti.Ar dėl aktorių, ar prasmingesnių dialogų stokos, filmas nepasirodė toks gilus, koks turėtų, gana daug komiškų elementų :)