The Innocents (2021)

Siaubekai, kuriuose figūruoja vaikai, turi kartų, namalonų skonį. Nusikaltimai, kuriuos padaro nepilnamečiai, įstatymo nėra traktuojami rimtai, juos retai baudžia, atseit pilnai nesusiformavusios asmenybės, neatsako už savo veiksmus, vaikai- nekalti, aplinka kalta ir t.t. Žodžiu, turim galimybę stebėti bliogio skleidimąsi natūraliom sąlygom- neplanuotą, nerafinuotą, be psichologinių manipuliacijų, strategijų, pure evil. Maža mergaitė Ida su šeima atsikrausto į naują vietą. Adaptacija nelengva, nes šeimoje auga autizmo diagnozę turinti sesuo, košmariška tėvų kasdienybė mane purtė jau nuo čia, tolesnių dirgiklių nė nebūtų reikėję. Netrukus Ida susidraugauja su kiemo vaikais- motinos apleistu Benu ir Aiša. Šie vaikai kiekvienas savaip ypatingi; taip, kalbu apie paranormalius gebėjimus. Bet su galia prisimeta ir didelė  atsakomybė, vaikai nėra pasirengę. Pamažu nekalti žaidimai pereina į kažką tamsaus, nenuspėjamo, bauginančio. Filmas lėtas kaip sraigė, bet stebuklingu būdu čia privalumas, o ne nuobodulio kurstytojas. Istorija įtraukia, po tariamu vaikišku nekaltumu slypi gąsdinanti juoda bedugnė, kuri įtrauks, jei nepasisaugosi.

Tell No One (2006)

Amžiaus skirtumas tarp pagrindinio veikėjo ir jo žmonos- turiu omenyje, aritmetinis, realiam gyvenime, tarp aktorių- 15 metų. Tai draskė mano tinklainę, nesvarbu, kaip gerai bebūtų išsilaikęs Francois Cluzet, jis vyresnis ir tai aiškiai matyti. Taip nesikabinėčiau, jei filme nebūtų parodyta, kad pora susipažino būdami dar maži vaikai. Šiknon tokį casting'ą! Turint omeny, kad žmonos vaidmuo žiūrovui nėra aktualus-  dingsta iš akiračio per kelias minutes ir didelio talento jam atlikti nereikia- ar nebuvo galima pakviesti aktorės, kuri būtų artimesnė amžiaus kategorijoje? Nes nu kvailai, neįtikinamai atrodo. Aišku, jei būtume matę kaip sau plaukioja 51-erių nuoga boba nutįsusiu užpakaliu, kažin, ar būtume patikėję romantiškais jausmais. Jau greičiau akis dangstę iš pasibjaurėjimo. Arba tada vietoje Francois rasti kažką jaunesnį, Prancūzija turi nemenkų išteklių. Arba, žinau, iškirpti tą nuvalkiotą viso gyvenimo meilės idėją nacher! Čia vieninytelis kabliukas, kurio negalėjau apeiti, šiaip filmas nustebino, įtraukė, nepaleido, nors šį tą įtariau, kas vėliau pasirodė buvus tiesa. Pinkliai suraizgytas detektyvas apie mylimosios nužudymą, praėjus 8 metams nuo nelaimės. Sutuoktiniui pradeda plaukti keistos žinutės su įrašu, kur numirėlė kuo aiškiausia matyti gyva sveika. 

Common Wealth (2000)

Džulia,  nekilnojamojo turto agentė, negali pasigirti sėkme darbo srityje. Jai tenka iškišinėt žmonėms visokias skyles, tiesa, jos entuziastingai- isteriškai- optimistiškai išrėkiami buto privalumai kelia susižavėjimą. Vyras irgi nenusisekęs- skaraido iš vieno darbo į kitą, lovoj jokios naudos. Pasiekus visiško pochuizmo ribą, Džulia nė nesivargina grįžti namo, verčiau nakvoja pardavinėjamam bute. Juk čia šilta, jauku, o namuose beviltiškai šalta ir bjauru. Staiga vieną dieną ima vanduo varvėti per lubas- nuostabu, kaip dabar reiks iškišti su tokiu trūkumu?- ir viršutiniame aukšte randamas seniai mirusio senolio kūnas. Pagaliau moteriai nusišypso laimė- bute paslėpta milžiniška pinigų suma, apie kurią niekas nežino. Bet ar tikrai? Nuo šios vietos prasideda siaubo komedija apie žmogiškos esybės tamsumas. Kaimynai man visada kėlė siaubą; nemėgstu sveikintis, būti trikdoma betikslio mandagumo. Aukštu žemiau gyvena debilas, jau spėjęs iškviesti policiją absoliučiai be priežasties,- žodžiu, netikiu harmoninga kaimynyste, o aplinkybės nepadeda. Neighbour horror galėtų būti atskira siaubekų rūšis. Filme laiptinė pažįsta vieni kitus daugybę metų, Džulia jiems lyg rakštis. Ką čia veikia prašalaitė, kai pinigai jau beveik kišenėje? Moteris susiduria su gauja godulio apsėstų chimerų, bet ne iš kelmo spirta mūsų agentė. Alternatyva grįžti dirbti beviltišką darbą užkuria varikliuką, be kovos Džulia nepasiduos. Alex de la Iglesia vėl mizogino rogėse, šįkart pasivažinėjimas audringas.

Pulp Fiction (1994)

Skaitau vieną geriausių laimikių, pagautų šįmet bibliotekoje- Tarantino, a retrospective. Su pasidididžiavimu galiu pasakyti, kad mačiau visus jo filmus. Tiek kaip režisieriaus, tiek kaip scenarijaus autoriaus (jei neskaitysime "My Best Friend 's Birthday", o kodėl turėtume?) Logiška, kad atmintį teko pagaivinti, nes kai kuriuos filmus mačiau prieš 12metų! Pastebėjau, kad "Bulvarinio skaitalo" įspūdis, kurį išstenėjau kadaise, apverktinas. Neatleistina. Vakar su malonumu dar kartą peržiūrėjau "Oskaru" apdovanotą iš koto verčiančią pokalbių suvestinę, blogų vyrukų demačizavimą, scenarijaus šedevro pavyzdį. Buvo nuostabu, daug geriau nei prieš daugybę metų, nostalgija sušlapino skruostą. Daugiausia galvojau apie John Travoltą- jo suvaidintas Vincentas Vega mano mėgstamiausias iš visų, Samuelio L. Jacksono išverstakis Džulsas nusileidžia vos piršteliu. Kodėl, po suteikto karjeros šuolio, jis toliau dirbo visokiuose šūduose? Čia vaidyba top notch, hitmanas, linkęs į ilgus debatus apie pėdų masažo erotikos lygmenį ir dieviškojo įsikišimo tikėtinumą,. Nors jis absurdiškai miršta, antologijos metodo ir sumaišytos chronologijos dėka vėl "atgyja" juostos pabaigoje, koks palengvėjimas. Šokį užkandinėje irgi pamačiau naujomis akimis, pasirodo,  Travoltos choreografiniai viražai- realus dalykas, būdamas mažas šoko tvistą; žmogus savo rogėse, mėgaujasi tuo, ką daro. Apskritai- castingas fantastiškas, režisierius kovėsi dėl kiekvieno aktoriaus, įtikinėjo, kaulijo, pykosi su "Miramax"; to labai pasigendu dabar. Kiekvienas aktorius atitiko vaidmenį lyg raktas spyną, režisieriaus intuicija geniali. Per 28erius metus neatsirado analogo "Pulp Fiction", tekdavo laukti sekančio Quentino filmo, norint vėl pasimėgauti ekrano ekstravagancija. Daugiausia dėmesio skyriau dialogams, įtempiau ausis, kai sužinojau, kad režisierius visą gyvenimą renka įdomius pokalbius. Čia kiekvienas sakinys aukso vertės. "Mano smegenys kaip kempinė"- yra sakęs Quentin. Be to, filmuose daug asmeniškumų, kurių dabar vėl gausiu ieškoti iš naujo, daugiausia paslapčių slypi "Kill Bill". 

Ferpect Crime (2004)

Rafaelis Gonzalesas- begėdis plevėsa širdžių daužytojas, taip pat- neprilygstamas pardavėjas. Jis vadovauja moterų drabužių skyriui, darbuotojos dūsauja dėl jo dėmesio, kurį jis dosniai dalija čia pat, parduotuvėje, pasibaigus darbo valandoms :D Kitaip tariant, Rafaelis gyvena rožinį gyvenimą, apie kurį  nesikuklindamas pasakoja. Viena, ko Rafaeliui trūksta- paaukštinimas, bet ir tai- ranka pasiekiama. Turint omeny marketingo įgūdžius- vieni niekai, kaip įsūdo kailinius vyresnio amžiaus klientei, ech. Bet įvyksta, nelaimingas nutikimas su nelemta liudininke.. Prakeiktoji Lurdes. Nuo šiol herojus turi paklusti jos užmačioms, šokti pagal dūdelę kaip palieptas. Alex de la Iglesiai būdingi šovinintiniai bajeriukai, matau, kad neapsieina nei vienas filmas. Įžūlu, bet darosi nuvalkiota. Faktas, kad "išnaudoja" moteris, ir ne pati gražiausia, skamba kaip Dievo bausmė, todėl filmą žiūrėti smagu ir juokinga. Turėjus tokį priėjimą prie dailiosios lyties atstovių, kristi iki išverstakės didžianosės Lurdes:D Nors vizija, kaip Rafaelis įsivaizduoja vedybinį gyvenimą, nelabai;prasilenkia su tiesa, aštria, čili pipiru burną ėdančia. 

Mutant Action (1993)

Užsikabinau  už Alex de la Iglesios filmų, patinka man šarmingas ispaniškas absurdas, trash'as, mažas biudžetas, smurtas ir kvailystės. Ateityje, kai valdžioje sėdi turtingi ir gražūs žmonės, siaučia mutantų teroristų grupuotė. Jie grobia garsenybes, sėdami chaosą ir suirutę. Dažniausiai operacija baigiasi fiasko, bet pagaliau į laisvę išeina vadeiva Ramonas. Trasho Fantomas, kurio opera- turtingo verslininko dukters vestuvės. Trojinis tortas įvažiuoja į pokylių salę ir pasėja terorą. Pagrobę nuotaką, mutantai pareikalauja išpirkos. Kaip turėjo linksmintis režisierius, kurdamas šį filmą- ekrane leidžia sau visišką išprotėjimą, bet kartu išlaiko supuvusios kapitalistinės šoumodelių distopijos fasoną. Herojų kostiumai balansuoja ties biudžeto stoka, bet originalumas- pvz negyvo siamo dvynio iškamša- neleidžia nusivilti. Europietiški filmai pasižymi neribota fantazija, bet nesąmones pateikia su tvirtu pasitikėjimu, charizma, beprotišku gaivalo užtaisu, kartu atskleidžiant, kad ir su Holivudo produkcija yra susipažinta. Pradžioje reminescencija į visai neseniai matytą Terio Guilliamo "Brazil", vėliau priminė "Blade Runner" parodiją. 

The Stranger (2022)

Seniai teko matyti gerą castingą- Sean Harris teko ypač opus vaidmuo, nedarantis garbės jokiam aktoriui. Išskirtinė fizionomija, dar keli numesti kilogramai (ar tai įmanoma, ir taip gyva pamėklė) ir gaunam monstrą.. Filme daugiau svarbu ne kas pasakoma, o kas nutylima. Būtent tylos tarpsniais kyla didžiausia įtampa- kad operacija žlugs, daugybės pareigūnų darbas nueis šuniui ant uodegos, o antros galimybės nebepasitaikys. Dar ilgai po filmo neapleidžia šaltukas. Kaip Markui pavyko šitaip apsimesti? Būti draugu pabaisos, neišsiduoti, pačiam namie auginant mažą vaiką?? Aišku, po truputį jo psichinis šarvas skyla, scenos, kur vaikšto namie, bijodamas įsibrovėlio, daug pasako.  Atmosfera tiršta, troški. Beveik nieko nevyksta, ir turint omeny, kad trukmė dvi valandos, rodos, turėtų prailgti. Nemeluosiu, biški norėjosi paspartinti reikalus, bet visa operacijos esmė- jokios skubos, idant įtariamasis jaustųsi saugus. Kaip jie apvyniojo apie pirštą, wow. Nors jei būčiau prisišikęs, kažin ar atskleisčiau savo senąjį vardą. Ar tie "įtakingieji dėdės" ir taip negali visko sužinoti? Ši vieta sukėlė man abejonių, pagrindinis herojus turėjo būti atsargesnis, lol. Jei mano praeityje stūksotų panašios šūdų piramidės, tylėčiau kaip žuvis, pajibat man tie autoritetai.

Witching and Bitching (2013)

Kuičiausi valandą ieškodama, ką pažiūrėti, pasidaviau, įsijungiau ispanišką bezabraziją apie raganas ir.. likau labai patenkinta! Vien pradžia ko verta- ginkluotas sidabrinis Jėzus vykdo apiplėšimą, kuris griūva akyse: krenta pašauti animaciniai herojai, po aikštę laksto Mikis, parblokštas Kempiniukas gauna į skudurus. Dėmesį prikaustė išsyk! O paskui, bėgantys nuo teisėsaugos mizoginai nusibasto į raganų irštvą. Taip, apie moteris čia varoma iš širdies, bet kritika neerzina ir jausmų neužgauna. Gūžtoje  seniai laukiama raganų antikristo pasirodymo,- klaną šefuoja trys kartos: senelė, motina ir anūkė. Taip ir sėdi nuolat kraipydamas galvą, humoro netrūksta, kilo minčių kitų Alex de la Iglesia filmuksų paieškoti, kol kas man čia tik antras. Vyriokai gražūs, visą filmą lyginau juos tarpusavy neišsirinkdama, cha cha, bobšės velnių priėdusios, godžios ir klastingos- beveik dvi valandos juokingo chaoso, ritualų, o pabaigoje pasirodo Didžpapė Motina, tada jau klyki balsu iš juoko. 

Magnolia (1999)

"Respect the cock and tame the cunt"- audringai rėžia Tomo Kruzo herojus. Niekada nebuvo mano mėgiamų aktorių sąraše, bet meluočiau, kad vaidmuo nepaliko įspūdžio. Mačo-koučeris, minioms aiškinantis, kaip sėkmingai uždominuoti moterį ir nusitempti į lovą be didesnių sunkumų. Tačiau tai tik vienas iš daugelio personažų ilgoje, mozaikinėje juostoje apie tolstojiškai nelaimingus žmones. Visi susiję, liūdesiai, nerimas, paranojos išraizgę tinklą ir supančioję juos tarpusavyje. Narkomanė, policininkas idealistas, vaikas genijus, iš kurio reikalauja per daug, vėžiu serganti televizijos žvaigždė, mirštantis senis su jauna žmona, paviliota pinigų, ir dabar draskoma kaltės. Keisti atsitiktinumai valdo žmogaus gyvenimą- sako pasakotojas filmo pradžioje. Nepaaiškinami, bauginantys, keliantys susižavėjimą. Peržiūrėjau per dvi dienas, nes trys valandos jau per daug, net jei produktas geras, traukiantis dėmesį. Akiniai ne už kalnų,. bet aš dar neigimo fazėje...