2022 m. sausio 22 d., šeštadienis

Nightmare Alley (2021)

Nekantravau pamatyti jau seniai, o kad žiūrėsiu tik kine, buvo aišku išsyk. Vakar įvyko premjera, aš jau sėdėjau ketvirtoje eilėje per vidury kaip ant žarijų- greičiau greičiau greičiau! Guillermo del Toro, tikslingas cast'as- lūkesčiai šovė aukščiau mano nusistatytos ribos ir  pasiekė žvaigždes. Pirma filmo pusė rutuliojasi cirke, mistiškoje, kerinčioje vietoje, jau vien tai sudaro pusę filmo žavesio. Tada išgirsti pažįstamą balsą, ir prisimeni, kaip "Nightmare Alley" pateko į dėmesio lauką jau prieš gerus metus- Willem Dafoe- cirko valdytojo, nuožmaus, klastingo vyro vaidmenyje, taip taip taip! Net išleidau garsą panašų į "yyyyyyyy", no regrets. Į cirką užklysta paslaptingas nepažįstamasis- gauna darbo, ir pasilieka čia. Tai sukčius dailia išore, greit pavergia moterų širdis, nors senieji vilkai juo nelinkę pasitikėti. Žingsnis po žingsnio, jis perima Zynos ir Pyto "ateities pranašavimo" techniką. Įkalbinęs cirko artistę Molę keliauti su juo, Stenas patraukia į Niujorką, kur jo numeriai sulaukia pasisekimo. Vieną dieną jis sutinka psichologę Lilit, kuri atveria jam duris į dar didesnius pinigus, bet kur dideli statymai, dideli ir pralošimai.. Manipuliacijos žmogaus jausmais ir emocijomis pasiekia aukščiausią mastą, nugara žąsies oda pasidengia, uchty. Jaučiu, ir mano estetiniu jausmu buvo manipuliuota- 47 metų, nepriekaištinga Bradley Cooper išvaizda neleido man juo šlykštėtis, ar smerkti :) Filmo metu spėliojau, kas čia femme fatale- Molė ar Lilit, niekada nežinai, kokią staigmeną pateiks kūrėjai, abejojau iki pat pabaigos. Dažnai taip būna, aiškūs kaip dieną faktai įtikina tave, o tada ištraukia kilimą iš po kojų. Jau minėjau apžvalgoje prieš tai- dar vienas sveikinimas iš tamsybių, nesveikai liūdna, nuostabi istorija. P.S. čia perdirbinys! Originalas pasirodė 1947m.

Last Night in Soho (2021)

Pastebiu, 2021-aisiais sukurta daug liūdesiu ir neviltim apibarstytų filmų, dar tik pradėjau žiūrėti, bet aromatas ryškus.Žinoma, turint omeny laikus, kuriais dabar gyvenam, nieko nuostabaus, optimizmo kišenėse nedaug. Labai laukiau naujojo Anya Taylor-Joy filmo, ji spėjo atkreipti mano dėmesį kaip daug žadanti mergiotė. Vadinasi, dideli kaimietukės lūkesčiai dideliame mieste- Londone. Mados dizaino studentė Eloiza, kukli ir nedrąsi, įtraukiama į pavydžių bendramokslių patyčių akiratį, triukšmingi vakarėliai ne jos būdui,- pradžia nelengva. Išsinuomojus kambarį  pas keistą seną ponią, kad galėtų naktim ramiai išsimiegoti, Eloiza staiga  gauna proga pakeliauti laiku. Pridėsiu, kad vaikas be galo žavisi šeštuoju dešimtmečiu, muzika, nenuostabu, kad tampa pajuokų objektu, blemba, man irgi būtų sunku susiturėti (kalta). Sapnuose jai pavyksta persikelti šešiasdešimt metų atgal- plevėsuojančios moterų  suknelės, elegantiški vyrų kostiumai, šokių aikštelės žavesys- o visa ko centre- Sendė (Anya Taylor-Joy). Ambicinga blondinė, siekianti prasimušti į dainininkes. Mūsų herojė pradeda nekantriai laukti naktų, dega smalsumu sužinoti daugiau apie romantišką ir estetiškai patrauklų Sendės gyvenimą. Kol nukrenta rožiniai akiniai ir situacija pasidaro nekontroliuojama. Juodi reikalai su netikėta atomazga, filmas laikė prikaustęs dėmesį, net sulėtinau tempą su čipsais. Labai gerai suręsta vaiduoklių istorija su specialiaisiais efektais, bravo.

2022 m. sausio 17 d., pirmadienis

C'mon C'mon (2021)

Man svetima vaikų psichologija; nenorėčiau grįžti į vaikystę. Kiek prisimenu, nuolat kas nors provokuoja, pravardžiuoja, žaislą išvilioja, svetimam kieme geriau nesirodyk, o tai gausi į galvą ir taip be galo. Maži šūdagalviai visur aplink, laimei, viskas baigta. Todėl man niekaip nelipo filmas. Stengiantis žiūrėti objektyviai- nufilmuota puikiai, Joaquin Phoenix vaidina įsimintinai, jo išraiškos mane hipnotizuoja, labai žaviuosi. Be to, įdomi idėja- vaikų mintys, ką mano apie pasaulį, aplinką, kuri juos supa, ką norėtų perduoti suaugusiems. Šiurpoka, kaip greitai yra priversti suaugti šiais laikais- jų mintys gilios, subrendusios, dvelkia liūdesiu. Žurnalistas, darantis reportažus su vaikais, ir pats turi galimybę iš arčiau pažvelgti į vaiko kasdienybę- sesuo jam patiki globoti sūnų. Dabar rėšiu, ką manau, grynai asmeninė nuomonė. Kada, po velnių, Holivudas nustos kišti į ekraną  gražuolius garbanius didelėm akim??? Sakau grynai nešališkai, daug mažių tenka matyti darbe ir būkim biedni bet teisingi- gražus pasitaiko išties retai. Man liežuvis neapsiverčia taip vadinti vien todėl, kad jis ankstyvoje vystymosi stadijoje. Jei būtų pasirinkę mažiau simpatišką aktorių, vertinimai būtų aukštesni. Man prieš akis dar stovi System Crasher ir keli europiniai filmai, aš žinau, kada vaidyba yra iš kojų verčianti. O čia manipuliuojama žiūrovo estetiniu jausmu, dėmesys atbunka, susimyži iš mielumo ir jau lipdai "geriausio žiemos filmo" etiketę, koks mažasis aktorius ypatingas, bla bla bla. Nė trupučio. Suprantu, laikai pasikeitė- vaikus pažindina su emocijom, kaip jas reikšti, o mano vaikystėj turėjai būti budrus ir kietas kaip plienas, nes padūchins, pochui buvo, ką tu jauti. 

2022 m. sausio 9 d., sekmadienis

Shiva Baby (2021)

Labiausiai vykusiu šurmuliu  pasimėgaus žydai, žinoma, jei moka iš savęs pasišaipyti, nes čia: jų papročiai, perdėtas  giminaičių smalsumas, šnekos apie pinigus ir  vaikų ateities perspektyvas verda kunkuliuoja šermenų(?) fone. O aš perkračiau prisiminimus- kiek kartų teko dalyvauti  didesniame susibūrime su genofondu? Du. Prieš penkerius metus močiutės laidotuvėse- daug ką nustebinau savo pasirodymu, kai kam teko net prisistatyti,- tuose kraštuose aš retas paukštis dėl daugelio priežasčių. Bet fantastiški sūriai, nežemiški blynai ir pinigų prikištos kišenės vaikystėje  reikalavo atiduoti paskutinę pagarbą.  Klausimai, aišku, standartiniai- kiek vaikų, kur vyras, gal tik klaususysis netipinis- neką vyresnis pusbrolis. Tada pats jau su dviem mažais banditėliais, ačiū ne, šaunuoli. O  kai buvau vaikas, energingas dėdė pasišovė surinkti visus jo kaime gyvenusius žmones ta pačia pavarde, suėjo 2 skirtingos giminės. Nebuvo nuobodu- iš pat pradžių per tėvą patyrėme gėdą, neatsiveždami absoliučiai JOKIŲ vaišių. Bet tai buvo vieni niekai prieš dėdės žmonos rūpestį.  Ji neramiai akimis sekiojo hormonų užvaldytą  nepilnametę  pusseserę, kuri susirado kažkokį kaimietį Vinį; matyt, stradalinimui buvo pagrindo? Šalimais lyg tyčia stovėjo tuščias namas prie prūdo, kur buvo galma sujungti du giminės medžius :D Su kitais mažvaikiais ten  šmirinėjom, kas žino, gal ir sukliudėm plunksneles pakedenti, juk piktai į mus dėbčiojo. Manęs, dvylikametės,  jokie rūpesčiai nekamavo, aš naglai dorojau savo konditerinę meilę iš pirmo žvilgsnio- šakotį. O pagrindinė herojė filme spirga kaip ant žarijų- šermenyse pasirodo jos sugar daddy, o paskui dar ir žmona su vaiku. Nesusipratimai, įtampa, stresas, melai lenda į paviršių. Taigi žiūrėkite visi, kurie esat buvę giminės dramų/ gėdų liudininkai, o gal net dalyviai, žiūrėk, dar nostalgija užplūs :D


2022 m. sausio 8 d., šeštadienis

Red Rocket (2021)

Nusitrynusi porno žvaigždė (vyras!) grįžta į gimtąjį miestelį Teksase. Niekas jo nelaukia-  nei stounerė žmona, nei uošvė. Bet Maikiui pavyksta išsizyzti pastogę.  Netgi ieško darbo vyriokas, tačiau atsižvelgiant į turimą patirtį, miestelis bejėgis kažką pasiūlyti. "The Florida Project" režisierius kiek transformuoja jau  matytą  scenarijų;  pietinės valstijos low liferių gyvenimą matome egoistiško, nesubrendusio svaičiotojo narcizo akimis. Savo karjeros Fenikso galimybę Maikis  mato jaunoje mergiotėje, kuriai vos septyniolika; kabant apie jo amžių, tiesiog paminėsiu, kad porno industrijoj trynėsi 17 metų. Paradoksas- nors šlykštu, kaip senas gašlūnas kabina paauglę, o paskui birbina ją priekaboje, bet negali sėsti į moralisto/teisėjo kėdę. Maikis visiškas idiotas, savimyla nevykėlis, ant jo tiesiog neišeina pykti. Vėl pseudodokumentinis fonas, daug aktorių paimti iš savo aplinkos ir neturi jokios patirties, kas suteikia autentiškumo, ypač uošvė. Ne taip pesimistiška, kaip Floridoje, neįtraukiami vaikai. Daug priekinės dalies nuogybės (vyriškos, kokia retenybė), o finale "taškai ant i" sudedami pagal kaimynines paniatkes, mirk iš juoko. Ir žinoma, firminis bajeris- neaiški pabaiga- žiūrovas gali manyti ką panorėjęs. 

2022 m. sausio 3 d., pirmadienis

I'm Thinking of Ending Things (2020)

Velkasi nuo pernai metų uodega, nes prieš tariant žodį, reikėjo įnirtingai pagalvoti. Ir perskaityti ištisą filmo paaiškinimą, ahahaha :D Kažkodėl maniau, kad čia siaubo žanrui priklausantis kūrinys. Šviežia pora keliauja pas vaikino tėvus pažindintis, nors mergina jau gatava rodyti kulnus jų tolimesnei ateičiai. Laukiau, laukiau horror elementų nuvykus pas būsimus uošvius, bet nieko kito kaip socialiniai keistuoliai, nepastebėjau. Tarp kitko, Toni Collette ir David Tewlis galima tik pagirti už įdėtas pastangas- keistumyno atmosfera praretina orą, emberesmentas kemša šnerves ir norisi pyzdinti lauk iš to nuošalaus nemaliūkščio. Ale va, siaučia pūga, ir merginai nelabai yra kur dėtis. O tada prasideda laiko tėkmės fokusai- čia matome tėvus susenusius per porą valandų, čia vėl- kelios dešimtys metų į priešingą pusę, kraipai galvą ir dirsčioji į filmo trukmę- 2:14, kuri laša kaip vanduo be didelių įvykių, sekindama kantrybės rezervą. Galiausiai porelei pavyksta išvažiuoti, kad vėl įstrigtų senoje mokykloje. Ko nepaminėjau, kadangi veiksmo mažai, kalbama daug. Dialogai ilgi, pilni kontekstų, gilūs, psichologiniai, intelektualams turėtų patikti. Kadangi neišleidau iš akių ūkvedžio, man pavyko neblogai nuspėti kaip čia kas, kas pradžiugino. O kaip ir sakiau- perskaičius Charlie Kauffman "kas ir kodėl", čia pasirodo nepaprasta ir liūdna pasąmonės odisėja.

Vicious Fun (2020)

Su Naujais metais visus, ar dar gyvi ribiatos? :D Pirmasis šių metų filmas pasitaikė labai neblogas, ryžausi kažką išrinkti draugų kompanijai, kada linksmintis pavargome ir susitaikėme, kad sekmadienį teks palikti ramybės oazę Molėtuose. Milžiniška atsakomybė! Muzikos takelis užvaldo išsyk,-  pliusas numeris vienas, kaip ir įdomūs veikėjai, Serijinių žudikų savipagalbos grupė- originaliai čia :D Vienas jų- kaip iš akies luptas Shura antrininkas, kas jo nežinote, toks išsišokėlis dainininkas be dantų iš Rusijos, prieš kelis dešimtmečius šiurpinęs muzikos pasaulį. "Tvari dabro na vsie ziemli..." Plasnojantys balandžiai ir lapės apykaklė. Nostalgija.. :) Taigi šie trys pozityvai kaip mūras atlaiko didelį trūkumą, kurio pirštu neuždengsi. Į grupę atsitiktinai papuola nevykėlis kino kritikas, kuriam oda šiurpsta nuo kompanijos aplink. Silpna vaidyba,  nesuvokiamą paskirtis ekrane.Svarstai- gal atsilikėlis? kam jo apskritai reikia? Siaubiako siužeto idėją pavagia, mergos nenukabina, Kerei kaip akmuo po kaklu, tik papus daužo. Išmetus iš konteksto, filmas nė kiek nenukentėtų, o užsitikrintų tvirtas pozicijas kaip stipri juodoji omedija. Bet jei pavyktų pro pirštus pažvelgti į nevykusį casting'ą, visa kita šiurpiai smagu!