2022 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

2022 m. gruodžio 2 d., penktadienis

Magnolia (1999)

"Respect the cock and tame the cunt"- audringai rėžia Tomo Kruzo herojus. Niekada nebuvo mano mėgiamų aktorių sąraše, bet meluočiau, kad vaidmuo nepaliko įspūdžio. Mačo-koučeris, minioms aiškinantis, kaip sėkmingai uždominuoti moterį ir nusitempti į lovą be didesnių sunkumų. Tačiau tai tik vienas iš daugelio personažų ilgoje, mozaikinėje juostoje apie tolstojiškai nelaimingus žmones. Visi susiję, liūdesiai, nerimas, paranojos išraizgę tinklą ir supančioję juos tarpusavyje. Narkomanė, policininkas idealistas, vaikas genijus, iš kurio reikalauja per daug, vėžiu serganti televizijos žvaigždė, mirštantis senis su jauna žmona, paviliota pinigų, ir dabar draskoma kaltės. Keisti atsitiktinumai valdo žmogaus gyvenimą- sako pasakotojas filmo pradžioje. Nepaaiškinami, bauginantys, keliantys susižavėjimą. Peržiūrėjau per dvi dienas, nes trys valandos jau per daug, net jei produktas geras, traukiantis dėmesį. Akiniai ne už kalnų,. bet aš dar neigimo fazėje...

2022 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Miller's Crossing (1990)

Šachmatų partija, kur strategija paaiškėja pabaigoje- kitaip sakant, Tomio Reigano herojus mane visą laiką vedžiojo už nosies. Nežinau, kažkas Gabrielio Byrne'o povyzoje man pasirodė flegmatiška, ištižėliška, nepelnytai jį nuvertinau. Bet ką gi tai sako apoie filmą? Nagi, kad scenarijus brolių Coen'ų, todėl pernelyg graužtis nereikia, su jais nuolat taip :D Istorija stilinga- prohibicijos era, karštakošis mafijos bosas prisidarytų bėdų, jei jam netalkintų išmintingasis patarėjas Tomis. Indėlis nemenkas, bet ar pastangos vertinamos? Ne itin. Vieną dieną išvis peržengiamos ribos- dėl moters, žinoma, ir Tomis atsiduria nepavydėtinoje padėtyje. Nusikaltėliai komiški- jautrusis Kasparas, arba verkšlentojas Bernis, yra lūžti verčiančių scenų, pvz šonų velėjimas, kur vožteli kėde, ir smogikas išbėga susiėmęs už nosies bliaudamas :D Arba kaip jie pabando nukepti Leo- skamba klasikinė muzika, kūnas strakalioja lyg marionetė aidint šūvių papliūpai. Ir žinoma, skrybėlės vaikymasis. Pastebėjau, kad jos motyvas nuolat kartojasi, pasirodo, turi simbolinę reikšmę. Nuolat ją numuša nuo pakaušio- didelė nepagarba, ir ji skrenda, pagauta vėjo. Bet galiausiai savininkas ją susigrąžina. 

2022 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

The Menu (2022)

Pradėsiu nuo smulkių detalių, kaip pažiūrėjau nuostabų, stilingą, apetetingą, truputį šokiruojantį "The Menu", nes man vis  sunkiau darosi rašyti apie šedevrus, o jis kaip tik toks ir yra. Kažkaip gavosi, kad radau pigų bilietą "Vingy"- 4 eurai- retenybė, ir čia ne yomayo diena. Pasirodo, seansas studentams- be titrų, vien anglų kalba. Porelė keliauja į ekskliuzyvinį gurmanų restoraną atokioje saloje, kurioje šeimininkauja genialusis virtuvės šefas Slovikas. Greitai paaiškėja, kad čia išties ypatinga vieta, laukia ir ypatinga programa. Svečiai- neatsitiktiniai, su mažyte išimtimi- Margo, kuri priosijungė paskutinę akimirką. Visokie pižonai, maisto kritikai, filmų žvaigždė, susitepę verslininkėliai.  Meniu darosi vis keistesnis, pradeda augti įtampa. Koks vakarienės tikslas, kas po velnių dedasi??? Žmonės sunerimę. Tiek užteks, kas nusprendėt pažiūrėti.  Dar paminėsiu žvaigždes, kurios maloniai šildė akis. Ralph Fiennes, įtariu, nė nereikėjo stengtis vaidinti, turi autentišką, nemaloniai pasijusti verčiančią laikyseną, jo sukurtas Slovikas papildo XXI amžiaus ekrano psichopatų gretas. Annya- Taylor Joy niekada nenuvilia, nors pastebėjau, kad jos vaidyba daugmaž visur vienoda "bybįdėjau, bet geriau manęs nenervuok". John Leguizamo pamatyti buvo netikėta, aktorius amžiams man įstrigo kaip Či-Či iš "To Wong Foo, Thanks for Everything! Julie Newmar" :D 

2022 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Annihilation (2018)

Vis dėlto apmaudu, kad puiki Jeff Vander Meer siaubo fantastika, talpinanti savyje tiek psichologijos, nejaukumo, žąsies odos reakcijų, filme atpažįstama tik iš veikėjų sudėties ir malimosi po paslaptingąją zoną (?) Ir tai tik pirmosios dalies ekranizacoija. Geriau tada čia ir liautųsi. Nesitikėjau, žinoma, nieko, net žiūrėti neketinau iš baimės nusivilti. Bet per šešiolika valandų Ecolines autobuse gali mirti iš nuobodulio, tai įsijungiau dauuuuug keistų dalykėlių, šitas nebuvo iš blogiausių. Kita vertus, jei būtų bandę perteikti sudėtingus žmonos ir vyro santykius, Natalie Portman ir Oscar Issac būtų apsijuokę. Tarp aktorių nesimatė jokio ryšio, turėjai vis priminti sau, kad juos sieja santuoka. Todėl vyro išėjimas į zoną "X" rodosi absurdiškas, nepaaiškinamas. Gerai, baigsiu kritikuoti, o tai nebaigsiu ligi vakaro. Kas buvo gerai? Psichologė- ją vaidinusi Jennifer Jason Leigh nenuvylė. Skaitant susidarai įspūdį, kad ji kažkokia psichopatė manipuliatorė, taip ir čia, vienas prie vieno, cha cha. Zona, kurioje negalioja biologijos, fizikos dėsniai, neveikia aparatūra irgi neprasta. Pabaigoje su antrininkais neblogai sužaista, turiu omeny specialiuosius efektus. Nors man stigo samanų eilėraščio ir senio švyturyje. Matyt, režisierius darė, kas jo galioje, ne dramų meistras. Ir ne siaubo. Vidutiniškas sci-fi, nei labai prastas, nei į šedevrus taikosi. Pochui. 

2022 m. lapkričio 4 d., penktadienis

The Trip (2021)

Lisa ir Larsas- sutuoktiniai, kurie nekenčia vienas kito. Taip stipriai, kad tuo pačiu metu nutaria... atsikratyti vienas kitu. Savaitgalio išvykos metu, sodyboje užmiestyje bus padėtas taškas. Vyras kažkoks nupiepęs, nemaloniai priminė vienos horoskopininkės vyrą, lol, tokį spermatozoidą ir pati norėtum nuleist į unitazą :D  Žinoma, pagal planą niekas nevyksta, porelė nėra nieko nužudę gyvenime, be to, prisistato svečių. Trys nusikaltėliai, pabėgę iš kalėjimo, randa užuoveją sutuoktinių name. Prasideda juokinga įkaitų drama ir kova už išlikimą. Labai juokinga, kruvina, įnirtinga kova. Humoro specifika absoliučiai priešinga Holivudinei- ir moteris gauna malkų ne mažiau už vyrus, skraido po kambarį, bet neverkšlena- juk čia Noomi Rapace. Drėbta iš kietesnio molio. Yra scena, privertusi ypač nejaukiai pasijusti- turiu omeny prie biliardo stalo. Klausi savęs- čia dar humoras, ar jau įžanga į sadizmą? Viena, kas biškį nuvylė- pabaiga, kam reikėjo to finansinio saldumo, nežinau. 

2022 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

Romeo Is Bleeding (1993)

Mona Demarkov- antra moteris plėšrūnė, palikusi man neišdildomą įspūdį nuo Alex Forester laikų. Nesivarginsiu priminti, kas ji tokia, atlikite namų darbus! Mona dar nuožmesnė, pavojingesnė psichopatė, apskritai neturinti silpnų vietų. Todėl kalbėsiu vien apie ją, o ne apie silpnąsias filmo vietas, kurių apstu. Kur statysi koją, ten įklimpsi lig pažasties, bet aš nusiteikus pozityviai vien dėl achujienos vaidybos. Seržantas Džekas Grimaldis darbuojasi dviem frontais, prisiduria išduodamas mafijai pavojingus liudininkus. Pinigai kapsi, meilužė dovanom apipilta,  kvailelė žmona namie nieko nežino. Tik štai vienąkart užduotis nenusiseka, liudininkės nėra sutartoje vietoje. Taip Džeko keliai persikryžiuoja su femme fatale- Mona. Dailios figūros, seksualaus balso viliokė pasiūlo seržantui sandėrį, kuris užbrauks visą ligšiolinį gyvenimą. Gražus garso takelis, apsmukę devinto dešimtmečio kostiumai, noir žanro mėginys- pabaiga palieka sukti galvą, Garis Oldmanas. Bet kaip minėjau, būtent Demarkov herojė veža visą filmą. Sukuria įtampą, pavojų, laiko prikausčiusi dėmesį. Įspūdingos pastangos.

2022 m. spalio 31 d., pirmadienis

Barbarian (2022)

Nenusakomo skonio  kąsnelis Helovino proga! Tikriausiai pirmą kartą negaliu vertinti balais, esu pasimetime- norisi juoktis, ir niekaip neišbrendu iš nuostabos debesies, kas čia buvo, jopšikmat??? Nauji pliusai siaubo filmui- bene pirmą kartą panaudota apgailėtina Detroito ekonominė padėtis ir nauja lokacija- air b&b. Švarutėlė drobė, tik tapyk savo šedevrą  Teko nemažai naudotis tais butais su rakteliu dėžutėj, įvedi kodą, ir pasiimi raktą. Jokių šeimininkų, jokio sutriesto small talk, intraverto rojus.  Tesė pakliūva į keistą situaciją- rakto nėra, ir namas užimtas kito žmogaus. Naktis, lyja, nėra kur dėtis, situacija nepavydėtina. O kai čia Bill Skarsgard, nenuostabu, kad mergina nedega noru gerti jo paruoštą arbatą. Vaikino išvaizda nežadina pasitikėjimo. Pirmą valandą neįvyksta beveik nieko- drąsus žiūrovo nervų kantrybės mėginimas, daug kas gali išjungti. Kiek praleistų...Dabar galvoju- kokia siaubinga yda- smalsumas. Viskas, kas nutinka herojams šiame filme, išprovokuota debiliško nosies kišimo ten, kur nereikia. Aš suprantu, kad tualetinio stygius yra rimta problema ir reikalauja sprendimo, bet manęs nė už ką nepriverstum leistis į rūsį. Negana to, jie trip'ą pakartoja, klykiu!  Žodžiu, daug keistų sprendimų, lyg būtų apsirūkę. Įdomiai manevruoja su siužetu- jau pamačius blogio pranašą, kuris tuoj mums apskelbs savo Biblijos tiesą smalsioms neklaužadoms avims, filmas staigiai pasuka vairą ir nuveda į dar gilesnę girią... Maždaug, manėt bus dar vienas nuspėjamas šūdinas  siaubekas, o išgraužkit, šikniai :D Linksmas šiurpuliukas, matau, nėra prikabinto komedijos žanro, bet čia siaubo komedija, ne kitaip.

2022 m. spalio 26 d., trečiadienis

Force Majeure (2014)

Nu atsiprašau.. Jau kai reikia filmą pasigreitinti, nes ilgi kadrai tampo nervus lyg gumą iki begalybės, peržiūra mane erzina. Ir tai visiškai nereikalinga priemonė! Nejuokauju, pabaigoje yra scena, kurios metu nesustabdęs filmo, spėtum ir pašikti neskubėdamas, o nieko svarbaus nepraleistum. Juk tikrai ne toks tikslas buvo? Po netikėtos sniego griūties slidininkų kurorte, šeimos galva padaro nedovanotiną klaidą. Grėsmės akimirką, tepa slides, pamiršęs žmoną su vaikais, skuodžia neatsigręždamas. Vėliau pasirodo, kad pavojaus nebuvo, bet šaukštai po pietų. Žmonai žaibiškai tolstanti sutuoktinio nugara įsiręžia atmintin visam laikui. Ir ji pradeda terorą. Per sutuoktinio sąžinę darda kombainu be gailesčio kada netingi, net prie svetimų.  Apima svetimos gėdos jausmas, lietuvis jau būtų pylęs į marmūzę, bet švedai kuklesni. Pastebėjau, režisierius dažnam savo filme narsto vyro, kaip autoriteto, trapią padėtį ir dažnokai, nuosmukį. 

2022 m. spalio 24 d., pirmadienis

Triangle of Sadness (2022)

Jau anksčiau buvau susidomėjusi dėl Woody Harelson, kitaip būtų praslydęs, varge, kaip apmaudaučiau! Šiandien patikrinau repertuarą, ką rodo- ir lėkte į "Vingį"!  Jau sėdžiu salėje, nepopuliariu metu, žmonių vos septyni, geriau nė negali būti. Prasidėjo truputį erzinančiu dviejų tuštučių modelių, Jajos ir Karlo, santykių aiškinimusi. Lyčių vaidmenys, feminizmas, ir t.t., norėjosi, kad greičiau liautųsi ir prasidėtų veiksmas kruiziniam laive. Turčiai rusų oligarchai- vyras, žmona ir meilužė, programišius skandinavas, du senukai, vertęsi ginklais- "pardavinėjome demokratiją", ir daug kitų, plius šie du kvailiukai. Keliauja kaip influenceriai, gavo kelionę dovanų. Laivo personalas neriasi iš kailio, kad įtiktų turtingiems šikniams, darosi koktu. Kapitonas tik atsipūtęs (Woody pačiam gražume), jį vos iškrapšto iš kajutės, nusitašiusį, kad sudalyvautų vakarienėje su keleiviais. O paskui prasideda chaosas. Blemba, kokios nuostabios minutės, garso takelis pritrenkiantis, jūros liga muša fontanais,- beveik paskutinio teismo diena. Tik rusų milijonierius toliau pila , diskutuodamas su kapitonu apie komunizmą, socializmą, Karlą Marksą, Leniną. Čia reikia pamatyti... Nublokštiems į negyvenamą salą, saujelei išlikusių tenka susitaikyti su pasikeitusiais vaidmenimis. Kiek psichologijos, rolių persiskirstymo, pamintas patriarchatas, wow. Minėtasis rusas kažką skausmingai priminė, laužiau galvą kol atmintis išspjovė pažįstamą paveiksliuką- juk čia Milo iš "Pusher". Po dvidešimt šešerių metų, bet chrarizma nesensta :) Matau, kad režsierius pastatęs ir daugiau dėmesio vertų juostų, The Square mačiau kažkuriam kinopavasary, bet nepatiko. Bet dabar tikrai duosiu antrą šansą ir taisysiu klaidas.

2022 m. spalio 23 d., sekmadienis

Goodbye Solo (2008)

Neteisinga kamuoti žiūrovą nuobodžiu filmavimo būdu, milžiniškas trūkumas. Vos ištvėriau,  džyziskraist.  Taksistas Solo, senegalietis, dirba taksistu Amerikoje. Jam patinka bendrauti su keleiviais, temperamentas trykšta per kraštus. Po ilgų darbo valandų grįžta pas nėščią žmoną ir podukrą, kurias myli be krašto. Tačiau tikroji svajonė- mesti taksi ir tapti skryžių palydovu. Filmas prasideda, kai  pasitaiko neįprastas keleivis, kuris prašo sutartą dieną nuvežti į atokią vietą ant uolų, ir ten palikti. Siūlo tūkstantį dolerių, tik jokių klausimų. Bet Solo būdas neleidžia atlikti užduoties paprastai. Ima kvosti senyvą poną, netgi persekioti, įtardamas, kad Viljamas nori nusižudyti. Vargeli, jei mane kas būtų taip užknisęs, nebūčiau laukus spalio 20, išsitaškyčiau smegenis anksčiau. Matome jauną vyrą, siekiantį savo amerikietiškos svajonės ir seniuką, kuriam jau viskas nuoširdžiai pochui. Pradžia ir pabaiga. Suprantu gerojo samariečio motyvą, bet Solo skruostai, matyt, plieniniai, kad nė nevirpteli talžomi šiurkštaus Viljamo būdo. Kaip juokinga, imd.com įvardina temą "neįprastos draugystės istoriją"- čia toli šaukia iki panašaus santykio.

2022 m. spalio 19 d., trečiadienis

Starlet (2012)

Jei reikėtų pasirinkti, kuris Sean Baker filmas man patiko labiausiai, nesugebėčiau. Visi turi savo išskirtinio žavesio. Pavyzdžiui, čia Seidę suvaidinusi Basedka Johnson,. Filmavimo metu jai buvo 86-87m, tai vienintelis jos vaidmuo, prieš tai ji buvo... astrologė. Nenustebčiau, kad filme pateikti gyvenimo faktai apie šeimą būtų teisybė. Režisierius dažnai taip daro, paima žmones iš jų įprastos aplinkos ir leidžia  būti savimi. Nežinau, kur Baker'is iškasė Basedką, bet čia tai bent radinys! Likau sužavėta moters laikysenos, mąslaus žvilgsnio, kuriame spindi intelektas, jokios demencijos požymių. Filmas apie tai, kaip minėtoji Seidė susidraugauja su Džeine, vaidinačia porno filmuose. Kaip, paklausite? Džeinė nusiperka vazą Seidės surengtame kiemo išpardavime, ir randa vazoje dešimt tūkstančių dolerių. Merginą ima kankinti dilema, kaip pasielgti? Ji kelis kartus mėgina prisipažinti, nepavyksta, o paskui tiesiog nutaria pažinti senolę. Pastangos iš pradžių duoda labai akis graužiančių rezultatų :D Bet galiausiai tampa draugėmis. Ramiai Seidės kasdienybei tarp kelionių į maisto prekių parduotuvę ir bingo šeštadieniais priešpastatomas chaotiškas Džeinės ir jos butiokų gyvenimas. Narkotikai, prostitucija, filmukai suaugusiems. Bet ne kad žiūrovas pasmerktų, tiesiog- ne visi gyvenam vienodai. Talentingas tas Sean Baker.

2022 m. spalio 15 d., šeštadienis

Brazil (1985)

Man čia pasirodė komiška George Orwell "1984" ekranizacija. Kitos interpretacijos nerandu, ateities distopija, mechanizuotas pasaulis, kur sumaišyta raidė kainuoja žmogui gyvybę, visi dirba susispaudę prie kompiuterių, yra nuolat stebimi nematomos akies. Biurokratas Semas netikėtai tampa visuomenės priešu numeris 1, siekdamas savo svajonių moters. Ji radikalė maištininkė, ojoj. Visi nemalonumai prasideda, kai jis nuslepia ryšius su Hariu Tatliu, kurį vaidina chrarizmatiškasis Robertas de Niro. Filmas beprotiškai ilgas, 2:20, bet tos nesąmonės ekrane keistai įtraukė. Plastinės operacijos turtingom poniutėm, nuo kurių byra veidas gabalais, herojiški sapnai ir kova su fantasmagoriškom pabaisom, sprogimai restorane, į kuriuos niekas nekreipia dėmesio, valgo toliau kažkokį keistą mitalą. Nežinau, kas čia buvo, na taip, Terry Guilliam, bet esu mačius daug labiau man patikusių jo darbų. Bet kad įeina į "1001 filmą kurį turi pamatyti oper gyvenimą", ką gi, pamačiau.

Smile (2022)

Niekada nemaniau, kad džiaugsiuosi paauglių draugija kino salėje, o va, masė neseniai iškeptų šešiolikmečių... išgelbėjo nuo apsigėdinimo! Dar galvojau, ką čia kasininkė peza- "Ne vaikams čia bilietą perkat??- meta įtarų žvilgsnį, paprašius dviejų bilietų.  To dar betrūko, siaubekai jau tik vaikų reikalas?? Ak, sustok jaunyste, dar neišeik, mano pase dar tik du šešiolikiniai telpa.. Ateinam į salę, o ten jūra paauglių, esam vyriausi salėje XD Paaugliai  iš anksto imdavo nervingai krizenti, sušukdavo "oh shit" prieš ištinkant jump-scare ir t.t.užtat galėjau išlaikyti orumą nesuteptą nevalingai suspigus, ačiū jums, vaikai. Taigi taigi, čia buvo lyg vaikščioti po minų lauką, susisprogdinti vietų netrūko :D Šviežio oro gurkšnis siaubekų pasaulyje, po kurio imi kitaip žiūrėti į šypsenas.. Po kruvinos chuinios su paciente, psihų daktarėlė mato, kad ir jai po biškį ima važiuot stogas, vaidenasi, o kai išsiaiškina, kur link viskas veda, išvis nesaldu palieka. Bet ne bėda, juk galima naglai  prisilyzint  prie gražaus exboifrendo.:D Man labai patiko konceptas, mielas Kyle Gallner veidukas, efektai, bet paminėsiu ir minusą. Ką psichiatrijos pacientams skirtam kabinete veikia vaza bliat? Kurią galima sukulti, o tada šukės ir pramogos? Ir kad psichiatrė taip greitai pratrystų, kažkaip neprofesionalu. Ok, gavo šoką, bet lol, ne vaikų darželyje dirbi, moterie. Galėčiau lažintis, kad per ateinančius keletą metų pasirodys šios aukso žąsies pseudoauksiniai kiaušiniai- tęsinukai, kurių niekam nereikia.

2022 m. spalio 14 d., penktadienis

The Last Days of Disco (1998)

Dvi jaunos merginos dirba leidykloje Manhetene. Uždirba mažai, abiems dar padeda tėvai, nes prasimušti leidybos versle nelengva. Laisvalaikiu juodvi lekia pasišokti į diskaną,; čia renkasi daug pažįstamų vyrukų, puiki vieta susimedžioti tą vienintelį. Žinoma, jei tave įleis, ten patekti- ne juokai! Šokių aikštelė, disco rutulys, marginalai lankytojai- pagrindinė filmo ašis, dievulėliau, kaip užsimanai pajudinti klubus! Merginos labai skirtingos, Šarlotė- koketė, laisvai mezganti pažintis su vyrais, Alisa- daug drovesnė, santūresnė.  Kaip paaiškėja, Šarlotė linkusi į šūdinus patarimus meilės reikaluose, ir daro tai tyčia, taigi Alisa gauna nusvilti ne kartą, kol perpranta, su kuo turi reikalą.  Chloe Sevigny mano mėgiama aktorė, todėl biški abidna matyti, kaip jai nesiseka dėl pyzdos Kate Beckinsale :D  Filme daug jaunų žmonių, trokštančių prasimušti gyvenime, ypač vyrų. Deja, jie turi didžiulių trūkumų- nuo plevėsos mergininko iki psichinių sutrikimų, visai kaip gyvenime XD Diskotekoje vyko  savos varkės, kurių nelabai perpratau. Spėju, ten stumdė kvaišalus, pinigus plovė?

2022 m. spalio 13 d., ketvirtadienis

Tangerine (2015)

Sean Baker tapo vienu mėgiamiausių šių dienų režisierių,  jo arkliukas- lowlaiferiai, skurdas, priklausomybės ir iš to išplaukianti.. poezija. Savitas stilius, daug momentų, kai pagauni save galvojant- čia aktoriai, ar tiesiog žmonės iš realaus gyvenimo ir jų kasdienybė? Labai dažnai taip ir yra, suteikia filmams pseudokumentikos atspalvį. Kažkodė abejojau dėl "Tangerine", ką gi, šįmet abejonių metai, bet malonu klysti į teigiamą pusę. Jaučiu, man čia geriausias Baker'io kūrinys. Transvestitas Sin- Dee per Kūčias grįžta iš kalėjimo, kur praleido beveik mėnesį. Netikėtai sužino, kad Česteris, suteneris/ gyvenimo meilė, per tą laiką nesnaudė ir po svetimais sijonais landžiojo. Įsiutusi Sin- Dee metasi į meilužės paieškas, jos įžeista savimeilė prašosi keršto. Suplakamas stiprus Molotovo kokteilis- nuolat žvengi iš, palyginus, nejuokingo gatvės gyvenimo- prostitucija,  nemokūs klientai, smurtas, konkurencija. Veikėjai aštrialiežuviai, ne kartą teko stabdyti ir leisti sau išsijuokti, bet viskas pateikiama kažkokiu diskotekos ritmu. Skamba vežanti muzika, byra keiksmažodžiai, daug maivymosi, bet kartu su niekuo nesulyginama. Transvestitai gražūs! Į galvą atėjo John Waters, bet čia visai kitas laikmetis, kitokie žmonės.

2022 m. spalio 2 d., sekmadienis

X (2022)

Prisimenu, kaip pirmą kartą pamačiau anonsą "Vingio" kinoteatre, pagalvojau, kas per absurdas- chebrytė suka porno filmą, ir kokios jau ten prasideda baisybės- bybis neatsistoja?? Nusižvengiau, pažiūrėjau, berods, "Black Phone", ir pamiršau. Bet štai atėjo diena, beviltiškai užsinorėjau gero siaubeko, ir teko gurkštelėti iš prispjaudyto šulinio. Patikrinau- filmas sugebėjo išlaikyti reitingą virš 6,5 balo, kas mano skalėje yra žvėriškai daug, todėl surizikavau. Ir žinote, ką jis padarė, ko jau maniau neįmanoma padaryti?  Vienoj vietoj man pasidarė taip bjauru, šlykštu, kad norėjosi apakti- scena įsirėžė visam gyvenimui, bravo! Aštuntasis dešimtmetis; dvi paukštytės, juodaodis, eržilas idėjos autorius ir operatorius su savo mergina išsinuomoja plotą fermoje, filmuos pornuškę. Ūkis priklauso dviem klipatoms, senis ir senė tokie sudėvėti, kad atrodo sutrupės bet kurią akimirką. Dzin, jaunimas pasiryžęs išgarsėti, duoti vaizdų, pochui tie seniai, besivalkiojantys aplink.  Mergos dejuoja, aimanuoja iš visos gerklės, lėkštas scenarijus kaip priklauso- filmukas tikrai  sulauktų pasisekimo, jei būtų spėjęs išvysti dienos šviesą. Bet prasideda bajavykai... Iš netikėtos pusės, nes genialumas slypi paprastume. Kitas filmo pliusas yra Mia Goth. Įdomi merga, gavo nuostabią progą padaryt karjerai, pasinaudos arba nuskęs, 50/50. Jau yra ir priešistorės darbelis- Pearl ir tęsinio apmatai- MaXXXine.  Sužiaumosiu abu, esu žuvelė, sėkmingai prarijusi masalą :D

2022 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Get Out (2017)

Neįtikino, todėl patiko žymiai mažiau nei "Us". Kad statistinis Amerikos baltasis imtųsi čia deklaruojamų radikalizmų, not in a million years, sorry. Net apklausą magėjo sukurti pažįstamų rate, bet patingėjau. Taigi juodaodis Krisas atvažiuoja susipažinti su savo baltaodės merginos tėvais. Vos atvažiavęs, pamato, kad šeima laiko tarnus, spėkit, kokios rasės? Tai čia, tai ten rasistiniai pajuokavimai išlenda, kaip grybukai po lietaus, ne baravykai, bet kepuraitės aiškiai matyti. Ką būčiau dariusi Kriso vietoje? Vyniočiau iš ten meškeres, ir kuo greičiau. Pochui  mergina, gi liktų tarp savų, ne vakaruškoje, kur nieko nepažįsta ir kas kėsintųsi išprievartauti. Bet vaikinas turi savų vaiduoklių spintoje, iš ko išplaukia, kad jo asmenybė nėra tvirta, savimi pasitikinti ir save gerbianti. Jis LIEKA. Nuo šios akimirkos man įsijungė visiškas pochui Kriso likimui, nes kvailys prisiprašė pats, o va šeimynėlę stebiu susidomėjusi. Ypatingo dėmesio sulaukė motina, nuostabioji Catherine Keener, ir brolis, Caleb Landry Jones. Jo povyza nežada nieko gero, man labai patinka šis aktorius, seksiu jo karjerą su įkarščiu. Absoliutus psichas, nė nereikia daug stengtis, vien žvilgsnis kraują gyslose stingdo. Būtų mano valia, reitingus sukeisčiau vietomis, čia koks 6,8 balo geriausiu atveju, o "Us"- 7,5 :)

2022 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Us (2019)

Nuskambės keistai, bet iki šiol nebuvau susipažinus su Jordan Peele. Turėjau tam savų priežasčių, bet viskas išėjo į gera- kai stojo absoliutus filmų badas, štai prieš akis- du siaubekai, ir reitingai sufleruoja, kad neprasti! Dabar, jau peržiūrėjus abu, simpatijas vis dėlto atiduodu "Us". Idėja, kad tave persekioja ir kėsinasi nužudyti pamišėliškas tavo klonas- labai patraukli. Prileisčiau į kelnes iš pasididžiavimo ir leisčiau dirbti savo darbą, cha cha cha. Šeima pasirodo nepėsčia, be kovos nepasiduos, vaikai ne mėmės, tėvelyzas net akinių sugeba nepamesti, o motina- pagrindinis bosas. Vaikystėje ji patyrė sukrėtimą, nesunku suprasti, kad viskas slypi ten. Twistas pabaigoje nenustebino, kažko panašaus tikėjausi, bet turinio nė kiek nesugadino. Sugalvoti gerą temą siaubekui- nemenkas iššūkis šiais laikais, todėl labai smagu, kai reginys nenuvilia ir dar turim originalių kūrėjų. 

2022 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

In the Bedroom (2001)

Vakar norėjosi kokybiško, profesionalaus darbo, padabinto apdovanojimais ir pan. todėl pažiūrėjau Tod'o Field'o "In the Bedroom". Vėl Nick Stahl, nesu  fanė, bet darosi juokinga, kaip dažnai jis šmėžuoja man akyse. Čia daug įdomesni Tom Wilkinson ir Sissy Spacek. Ak, Sissy.. Kai pagalvoji, ypatingo veido moterys gali nebijoti senatvės. Tiek 1976-aisiais, "Kerėje", tiek  2001-aisiais užtenka vieno jos žvilgsnio ir kraujas sustingsta nelaimėlio gyslose. Vieta, kai ji ploja antausį Marisos Tomei herojei... beveik asmeniškai suskaudo :D Pora turi sūnų, kuris susitikinėja su moterimi, auginančia du mažus berniukus. Ne pati geriausia partija atžalai, kuriai dar prieš akis koledžas, ateitis, galimybės. Bet tėvai ne kokie stuobriai, atvirai neknisa proto, remia sūnų- išankstinių nuostatų neturi, netgi priima tuos vaikus į šeimos šventes ir t.t. Blogiausia, kad moteris turi prastos reputacijos vyrą, kuris nuolat šmėžuoja poros gyvenime, nėra linkęs užleisti pozicijų. Labai sunku dabar susilaikyti neatskleidus siužeto paslapčių, išsitarsiu tiek, kad čia svarbu filmo pradžia, ir paskutinės 20 minučių. Čia matome veiksmo. O tarpe- daug tąsios, lipnios masės, kai nieko nevyksta, bet tas tarpas nufilmuotas meistriškai. Kasdienė kelionė iš darbo į namus, tyla, cigaretės, televizorius. 

2022 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

The Invitation (2015)

Moralas būtų- ginkdieve neik į savo eks organizuojamus vakarėlius, gero tai niekada neatneš. Negalėčiau pritarti labiau, man ši tema ypač artima, nes dėl savo keisto charakterio,  nutraukti ryšių galutinai su kadaise artimu negalėjau ir aš. Ok, psichoanalizės seanso čia nepradėsim, pasidžiaukim, kad nepatekau į situaciją kaip filmo herojus, mamamia :D Žodžiu, vyras su dabartine drauge varo į random suruoštą buvusios žmonos Eden vakarėlį draugams. Dabar ji turi antrąją pusę, šizoidinį debiliškai besišypsantį Deividą.  Jiedu buvo dingę iš akiračio dviems metams, todėl draugai suguža smalsumo vedini. Vilas  su Eden išgyveno tragediją- mirė jų sūnus. Bet motina atrodo keistai išlaisvėjusi iš sielvarto gniaužtų, netgi agresyviai laiminga. Vaidyba kirto man per pakinklius, labai skystai, labai :( Gal tik pagrindinis herojus laikosi kaip ir pridera panašiom aplinkybėm- juk vaikštai po buvusius namus, lenda prisiminimai, sunku trykšti entuaziazmu ir spinduliuoti draugiškumą. Sliūkina kaip medinis, įtariai dėbso, knisasi po daiktus. Po šlykščia barzda ir Jėzaus karčiais slepiasi gražus vyras, tikra kiaulystė, kad jį matome tik flashbackuose  :D Keli nepažįstami svečiai sustiprina įtarimus, kad kažkas labai negerai su šiuo pavakarojimu. Paranoja auga, auga ilgai, pize, gal valandą nieko nenutinka, tik veikėjai malasi iš kambario į kambarį ir sutriestai vaiposi, nupezę aktoriūkščiai. Kai prasideda judesys, tai jau laikykis. Galutinis išrišimas ir twistas išgelbsti nuo šūdino siaubeko statuso ir reitingas, mano manymu tikslus, grynai 6,6 balo. 

2022 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis

On the Count of Three (2021)

Sunku patikėti, kaip smarkiai mane paveikė šis filmas. Atrodo, nieko ypatingo, bet pala, paskutinė tavo gyvenimo diena visada  ypatinga. Du geriausi draugai ryžtasi sunkiam žingsniui- kartu nusižudyti, šauti vienam į kitą tuo pačiu metu. Kevinas jau daug kartų mėgino pasitraukti iš gyvenimo, psichinės problemos jį lydi nuo vaikystės, Valui- depresija, niekas nebeteikia džiaugsmo. Jie duoda sau paskutinę dieną. Aplanko seną darbovietę, niekšingą tėvą, draugę, buvusį psichiatrą. Reikalai staiga pakrypsta pavojinga linkme, kai nebėra rytojaus, ribų taipogi nėra. Vakaro pabaigoje situacija smarkiai komplikuojasi. Kiek daug čia širdies įdėta, aktorių sukurtas tarpusavio ryšys pribloškia nuoširdumu, bendra kančia, kai žinai, kad geriau nebus niekada. Skaudu, liūdna, bet visi, kas gyvenime buvo palytėti depresijos, o gal susigūžę tebekiurkso jos gniaužtuose, pažins dalelę savęs. Kevinas ir Valas švaistosi ginklais, bet apsiginti vistiek negali,  jėga ne jų pusėje- scenos sukurtos itin artimos kasdienybei, iš serijos- what could possibly go wrong, always does. Tikroviškumas- viena iš priežasčių, kodėl filmas puikus. Scena kur Kevinas susitinka buvusį bendraklasį, o paskui girtas stebi jo šeimą,- kaip praleimėtojas loterijoje, kurioje nė negavo dalyvauti. Čia ne koks hipsterinis šūdas,nors  komedija, bet juokeliai santūrūs, kaip ir dera liečiant jautrią temą, neperspaudžiant, dozuotė tiksli, griežta. Keistai atrodytų, jei lūžtum bežvengdamas, o tada filmas baigtųsi taip, kaip baigiasi.

2022 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

High Tension (2003)

 

Jautėsi stipri Tobe Hopper klasikos "Texas Chainsaw Massacre" įtaka- nuo pat pirmųjų kadrų atvykus į vasarnamį. Akcentų pabrėžimas, nakties garsų fiksavimas, paskui šiurpios gaudynės blaškantis po namą... Tik užpuoliko veidą matome visąlaik, kas mažumėlę trikdė, jokios paslapties, wtf,  bet čia ir yra viena didžiausių kiaulysčių žiūrovui, išdūrė gerai. Aišku, čia europietiškas produktas, prancūzai rimtesni, nebuvo debiliško holivudiško veikėjų plaikstymosi ir į neviltį varančio neracionalaus elgesio ištikus krizei, kas minėtoje klasikoje mane prijuokino iki ašarų. Taigi dvi draugės studentės atvažiuoja pas vienos jų tėvus kad pasimokytų per savaitgalį, bet kur tau, nė knygos nespėja atsiversti. Į namus įsiveržia neaiškus tipas ir pradeda visus slashint. Protas veikia taip, kad visada mėginu įspėti, kur čia šuo pakastas, be to, skaičiau, kad pabaigoje laukia netikėtumas. Mano moto "filme nieko nerodo šiaip sau" pasiteisino, tačiau girtis, kad išgliaudžiau be priekaišto, negalėčiau tvirtinti. 

2022 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Dinner in America (2020)

Garažinio pankroko
atlikėjas, su daug įniršio bei aistra padeginėti ir akiniuota, sutrikusios raidos mergina, nelaimingas pašaipų objektas,  kas tarp jų bendro? Muzika. Keista istorija prikaustė dėmesį, tarp juoko ir ašarų. Visgi esu skeptiška dėl to, kad žinau, koks būna žmogus, geriantis tokius kiekius vaistų "galvai tvarkyti", nepykite, bet romantiškų santykių su juo nenorėtumėt, antrasis turi būti irgi iš to paties antipsichozinių vaistų vartotojų rato. Pagrindinis aktorius, Kylle Gallner, ypač pasistengė. Saimonas- vietoje nunustygstantis, trokštantis išgarsėti, bet su principais- jie nepasirodys nekenčiamos grupės koncerto metu, ir viskas. Jis nekenčia savo šeimos, pinigų nuolat stinga, bet maištininko dvasia turi ir šviesiąją pusę- paskatina Pati neieškoti purvinų, menkai apmokamų darbų, plius apgina nuo skriaudėjų. Kerštas dviems šlykštiems sportininkams buvo topinis, kas per fantazija, o dar katės gaišena :D 

2022 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

An Evening With Beverly Luff Linn (2018)

Vieną dieną pagalvojau, kažin, o "The Greasy Strangler" režisierius yra sukūręs dar ką nors? Ten buvo ypatingo skonio patiekalas, skyriau  jam nemažai dėmesio, ištisą pamoką aprašiau, kaip nusikratyti įkyrėlių savo gyvenime. Pasirodo, yra dar vienas darbelis su solidžia komikų chebra- Jemaine Clement, Matt Berry iš "What We Do in the Shadows", Aubrey Plaza ir Emile Hirsch. Taip išėjo, kad pažiūrėjau būdama  chujovos nuotaikos, todėl  pabaigoje plyšau iš juoko ir pavyko sumažinti įtampą. Turinio nepasakosiu, čia romantinė komedija su ekscentriškais veikėjais, visi iki vieno nuostabūs. Absurdas, įžūlumas, pavydas, juokingiausias pasaulyje kriminalas, skysčiausia pasaulyje įžymybė, sužadino ir mano smalsumą dėl to vis atidedamo šou! Yra ir čiuvas iš "Greasy Strangler", jaučiu, eičiau dažnai į tokį coffee-inn'ą, kur dirbtų koks panašus, nežalingi creepai mano numylėtiniai. Aišku, greičio atžvilgiu reiktų palaukti dešimt kartų ilgiau, nei dabar kad studenčiokai išpilsto, bet gi svarbiausia konceptas. Veikėjų drabužiai- dar vienas malonumas akiai, dirbo  80-ųjų mados žinovas profesionalas, wow. O pabaigoje, David, ir jo "Words Don't Come Easy", galutinai sutirpau. Labai tikiuosi, kad režisierius ir ateityje džiugins savo kūryba :)

What Josiah Saw (2021)

Retai pasitaiko, kad filmas įvertinamas vidutiniškai (6/10), o komentarai- beveik vienos liaupsės. Suintrigavo, žinote. Naftos kompanija nori pirkti Grehemų žemes, siūlo nemenką pinigų sumą, tereikia pasirašyti dokumentus. Vaikai suaugę, išsibarstę kas kur, namuose telikęs gyventi protiškai atsilikęs Tomis su girtuokliu tėvu. Filmas padalintas į tris dalis, esam supažindinami su kiekvienu iš Grehemų atžalų. Matyti, kad jų vaikystė nebuvo saldi, nenuostabu, kad likę du vaikai nešė kudašių kuo toliau. Visgi gyvenimai nesusiklostė, Elajas turi lošimo skolų,  teistumą už nepilnametės išprievartavimą, o galiausiai laukia rizikingas biznis su čigonais. Atsisakyti negali, padėtis be išeities. Šis segmentas pats įdomiausias, kai vagonėlyje prasideda būrimas, hell breakes loose :) Merei iki pilnos laimės trūksta vaikų. Su vyru siekia įsivaikinti, bet reikalai juda vėžlio žingsniu. Kaip jau minėjau, visus pasiekia naftos kompanijos pasiūlymas, o pinigai priverčia žmogų daryti dalykus, kurių nenori. Grįžus namo, makabriškam finale išaiškėja šeimos paslaptys ir nuodėmės, už kurias reiks sumokėti. Kiek daug čia sukišo- ir vaiduoklį, kelis siužeto twistus (vieną atspėjau), žmogžudystę, kerštą, iškreiptą realybę, tada privertė suabejoti, kieno tiesa galų gale, dvynių ar Tomio. Vaidyba solidi, Robert Patrick kraupus kaip niekada- prisiminiau jo epizodinį vaidmenį vienoje iš The Walking Dead serijų, seniokas dar turi parako, dievaži :D. O štai Nick Stahl klaikiai susenęs- nuo "Bully" praėjo 20metų, bet kuo jis užsiiminėjo per tą laiką, kad dabar atrodo lyg sena beždžionė??? 

2022 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Moloch (2022)

Patrauklus siaubekas iš Olandijos, skandinavų  folkloro legenda, gyva šiandien. Beatrikės šeimą užpuola jų namuose, blemba, mintis,  kad tavo erdvėje įsibrovėlis, nukrečia. Kelnes pritriesčiau; buvo  man atvejis, vos įsikėlus į naują vietą, kad senis, pamatęs išvežamus baldus šiukšlynan, lauke paėmė teliką, o kad žinojo butą, užsuko dar pultelio paklausti. Taip čystai naglai, ėmė ir iėjo į chatą... Blet. Aišku, reikia duris rakinti, pasakysit, bet lol, kokie šansai, kad kažkam kils idėja užsukti??? Vėliau moteris ima domėtis paslaptingais radiniais netoliese- archeologai atkasa gerai išsilaikiusius moterų palaikus, perrėžtomis gerklėmis. Įtampa auga, išlenda praeities paslapčių, laikas tirpsta, jų namų link artinasi vis daugiau įsibrovėlių... Labai patiko vaikų spektaklyje perteikta legenda, ypač jos esmė. Prašydamas Dievo pagalbos, niekada nežinai, kas atsilieps.. Filmas lėtas, bet miškų gūduma, šnabždesiai, karnavalo kaukės nuteikia labai optimistiškai. Kultas apskritai stipri tema, čia daug aiškiau ir priimtiniau nei šįmet matytam Kill List Gerai, pripažinsiu, nebuvo taip jau suprantama, teko internete ieškoti atsakymų, che. :)

2022 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Bully (2001)

Toliau tęsiu pažintį su Larry Clark, nebedaug liko, jo tema- problematiškas jaunimėlis. Tkrais faktais paremta istorija. Pagrindinis trejetukas- Bobis, Martis ir Lisa- iš normalių, patikimų šeimų, nei vieno nežemina, nemuša, priešingai, palaiko ir linki šviesios ateities, todėl labai sunkiu patikėti tuo, ką matome ekrane. Paieškojau internete, kaip iš tikrųjų atrodė Lisa Conelly, vadinamoji mastermaindė. Jooo, žvilgsniukas netyras, o dar storulka. Nenuostabu, kad  kiaulei nučiupus Martį, sportšką, išvaizdų vyruką, galėjo kilti savininkiškų instinktų. Nobody hurts my baby... Taigi istorija paprasta- saujelė jaunuolių nutaria nužudyti vieną saviškių, Bobį. Bobis Kentas šlykštus pašaipūnas, skriaudikas, jo auka.. geriausias draugas Martis. Šie toksiški santykiai tęsiasi nuo vaikystės, Martis neviltyje. Panašu, kad Bobis- latentinis gėjus, kenčiantis ambicingo tėvo globoje, į sūnų dedama daug vilčių, o čia ta nelemta orientacija, ajajai. Geriausias draugas- aistros objektas, aistros, kurios nelemta patenkinti, dėl to kyla pykčio ir agresijos iškrovos. Tad Lisai gimsta geniali idėja- nužudykime jį. Filme daug antraeilių veikėjų, spalvingų personažų- kekšelė Ali, jos retardas(?) draugužis Donis,  narkomanė Heather, Lisos pusbrolis ir "mafijos" atstovas. Pastarasis sukelia juoko bangą, kuri man neleido rimtai žvelgti į šiurpų susidorojimą. Iš tikrųjų  lūzeris, o jo bendrai- 7-10m jaunesni vaikigaliai, besiverčiantys smulkiom vagystėm, ahahaha.  Kas pateikta be bajerio- patyčios. Nugara šiurpas eina, kad kažkas kasdien kentė panašų elgesį, kol kantrybė sprogo, ir dabar iki dienų galo tupės kalėjime. Kaip neteisinga. Dar pagalvojau, kad vaidmenys sumaišyti vietomis, Brad Renfro galėjo vaidinti Bobį, jame esti kažko nenormalaus, prisiminkime nuostabųjį "Apt Pupil", o Nick Stahl- Martį, gyva žertvos prigimtis. Bet čia niunsai.



2022 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis

Diane (2018)

Sunkiai sekėsi sekmadienį pasirinkti filmą- norėjosi kažko ramaus, lengvo, per daug smegenų nesukant. Niekaip nelipo "Honey Boy"- neradau normalių titrų, o ką ten vapa Shea LaBeouf suprasti neįmanoma. Taip įsijungiau "Dianą". Tai-maždaug 60-70metų moteris, aktyviai dalyvaujanti humanitarinėje veikloje. Ji dalina maistą nepasiturinčiųjų valgykloje, prižiūri senus gimines, lanko vėžiu sergančią pusseserę ligoninėje. Bet didžiausias jos rūpestis- narkomanas sūnus, bet ir čia ji rankų nenuleidžia. Atrodo, vos ne šventoji, iš kur tiek jėgų? Bet Diana išpirkinėja kaltę. Visas jos gerumas- senos žaizdos pleistrai, o žaizda negyjanti, vis atsiverianti iš naujo.. Žiūrėdama galvojau, kad vargiai šis filmas turėtų pasisekimą tarp vyrų žiūrovų. Retam kuriam pažįstamas pasiaukojimas, atsidavimas artimui, altruizmas. Mary Kay Place vaidina nuostabiai, ji lyg grūdintas plienas, alavinis kareivėlis. Nieko panašaus į davatką, kokią iškart įsivaizduoji, nes natūralu, kad sunkumų prispaustos moterys bėga į bažnyčią. Priešingai, ji atstumia įkyriai peršamą Dievą, kai priskrenta fundamentalistai. Liūdna, kad moteris taip save graužia dėl praeities klaidos, juk kas buvo, seniai pražuvo, žmonės dar ne to pridaro. Vyrai, pavyzdžiui, taip pasielgia nuolatos, bet nė vienas savęs prie kryžiaus nekala ir benamių namuose nesavanoriauja. Tiesiog mūsų pasąmonėje peiliu išdrožtas moters- rūpintojėlės įvaizdis, ir neduokdie jinai paslys, nelaboji. Keista, kažkam užkliuvo, kad filmas be pabaigos, o  labai gera atomazga. Juk filmas apie vienišos moters senatvę! O kokia ten pabaiga paprastai būna, mmm? 

2022 m. rugpjūčio 19 d., penktadienis

Brian and Charles (2022)

Priminė tris dalykus: filmą "Lars and the Real Girl", amžiną atilsį Robiną Williamsą ir "Frankenšteino" versijos interpretaciją be lavono dalių, pakako naminių rakandų. Įpūdingiausias- skalbimo mašina :D Vienišas keistuolis Brajenas pasakoja savo kasdienybę- jis atsiskyrėlis, tempia į namus rastą šlamštą, konstruoja, mėgsta kopūstus ir bijo aršaus kaimyno Edžio. Viskas lyg dokumentinėje juostoje,  net girdim balsą už kadro. Cringe serijos bajeriukai, žiūrisi labai  smagiai. Vieną dieną Brajenas sukuria robotą, kurį pavadina Čarzlu. Maniau, kad čia bus kokia mental-breakdown istorija, o robotas vien metafora, kur tau jis- gyvas, o aplinkiniai pirštą palei smilkinį sukioja. Bet ne, roboto asmenybė kasdien tobulėja, vystosi. Čarzlas žiauriai juokingas ir iki negalėjimo mielas konstruktas, dėl to pabaigoje širdį suspaudžia, kai jis papuola niekšams į rankas.  Jauki, šilta fantastinė komedija, garantuotai neužilgo pamatysiu plakatą nekomerciam kino teatre ir veide pasirodys šypsena :)

2022 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis

Bullet Train (2022)

Bradas Pitas visuose filmuose lengvapėdis plevėsa, bet jau įpratai žiūrovas, per tiek metų, ir nebesierzini. Jo herojus gauna užduotį pavogti lagaminėlį it kulka lekiančiame traukinyje kažkur Japonijoje, ir pasišalinti. Užduotis paprasta, bet nebūtų filmo, jei ne įvairios kliūtys. Pasirodo, čia nepriklausomai veikia penki žudikai, bet visgi jie turi šį tą bendro. Mieliausia buvo vaisių porelė, broliai Citrina ir Mandarinas, turintys pristatyti išlaisvintą mafiozo sūnų tėvui ir atgauti išpirką, sukčiausia- Princesė, vilkas avies kailyje. Mergiūkštė išties neblogai viską apgalvojo. Siužetas absoliutus chaosas, čia tiek kartų susimušama, persekiojama, šaunama, paskui tasai juokingas japonų smogikų šou stotelėje- 90ųjų diskoteka, ne kitaip, tada juokingos jakudzų skerdynės, skambant riebaluoto restorano playlistui, po traukinį šliaužiojantis bumslangas, galiausiai- Baltoji Mirtis. Po slapyvardžiu slepiasi mano mėgiamas aktorius Michael Shannon, neslėpsiu, nekantravau jį pamatyti. Ir ką- dar vienas šaržuotas veikėjas į būrį, rusų nusikaltėlių vadeiva, nes kaip Amerika be Rusijos- kaip marozų tūsas be muštynių. Žiauriai įdomiai nufilmuota, jausmas, lyg išlipus iš karuselės- galva sukasi, sukasi...Daug daug E621, čepsi ir nori dar.

2022 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Another Day in Paradise (1998)

Priežastis, dėl kurios žiūrėjau "Another Day in Paradise", buvo Melanie Griffith. Jaučiu keistą trauką jos minkštam balsui, o čia aktorė dar atrodo žmoniškai, jos žvilgsnis, persmeigiantis it šakute, ak, Holivudo kokete... Kam buvo reikalingos besaikės plastinės operacijos- vardan to, kad išlaikyti Antonijų??? Tačiau niekšas vistiek pabėgo, o tu likai su veidu, per kurį pervažiavo buldozeris :( Kitas aktorius,  savo charizma vežantis šį niekuo neišsiskiriantį, ne itin akį traukiantį narkomanų road-trip'ą, buvo James Woods. Jau ne pirmą kartą pastebiu, kiek gali talentas. Talentas žybsi lyg auksas išmatose, pakylėdamas jas iki karato. Du patyrę vagys ir kvaišalų mėgėjai, Melas ir Sidnė, priglobia po savo sparneliu jauną narkomanų porelę. Jie reikalingi kaip nusikaltimų bendrai, plėšiant vaistines ir t.t. Jeigu Melą veda vien išskaičiavimas, Sidnei pabunda neišpildyti motiniški instinktai. Savaime suprantama, jų kelias- kupinas pavojų, neprognozuojamų klientų, smurto, todėl spėliojau, kiek kraujo bus pralieta pabaigoje, keli liks gyvi. Finalas nėra tipinis panašaus žanro filmams, bet ir nepriskirčiau jo redemption kategorijai. Prakaifuos pinigėlius ir baigs dieneles kur gatvėje apsišikęs...

2022 m. rugpjūčio 2 d., antradienis

Eye of God (1997)

Filmas apie mažą nykų miestelį Oklahomoje, dvi paralelinės istorijos, susikertančios pabaigoje. Jauna užkandinės pardavėja svajoja apie pokyčius- neseniai susipažino su vyruku per pažinčių skelbimus, jis- ką tik į laisvę paleistas kalinys. Mažo miestelio gyventojų naivumas, mergina nė nežino už ką jis buvo teistas. Bet jis atrado Jėzų,tapo religingas, tad gal..  Pora susituokia. Pradžioje filmo matome vaikinuką, kurį policija aptinka išsitepusį krauju, nesiorientuojantį, tai keturiolikmetis Tomas Spenseris. Kas jam nutiko, ką jis matė? Abi istorijos pateikiamos padrikais fragmentais, chronologiją susidėlioja pats žiūrovas. Gal todėl pabaiga dar liūdnesnė, nes žinai, kas seka po dviejų vienišų, nelaimingų žmonių bendrumo akimirkos, kada jie gali vienas kitą paguosti, suprasti... Pasakojama pirmuoju asmeniu, šerifo balsu, apie viską matančią Dievo akį, kuri tiek ir tedaro, kad žiūri. Marta Plympton sukūrė jaudinantį nuoširdžios, šiltos, mėgstančios bendrauti, lūkesčių pilnos jaunos moters paveikslą, bet iš pat pradžių matai, kad ji pažymėta nelaimės antspaudu. Už tai, kad tikėjosi, kad buvo tokia patikli. Labai gražiai nufilmuota- pramoniniai kasyklų vaizdai, gęstanti saulė, viena kiek gyvesnė gatvė miestelyje. 

2022 m. liepos 27 d., trečiadienis

Swallow (2019)

Koks šykštus reitingas, šventvagystė, žmonės! Jauna žmona per dienas sėdi nuostabiame name vienutėlė, laukdama vyro. Dirbti nereikia, rodos, gyvenk ir žvenk, bet ne viskas taip paprasta. Iš lėto, iš lėto skleidžiasi toksiškos aplinkos nuodai. Pradžioje aštrialiežuviai uošviai, tada lepūnėlis tėvų sūnelis vyras, maži, beveik nepastebimi kasdieniniai pažeminimai, o vargšelė juk stengiasi visiems įtikti. Turtai kainuoja asmeninio orumo praradimą, seniai žinojau. Piniguočiai man kelia pasišlykštėjimą. Neilgai trukus moteriai išsivysto keistas įprotis ryti nevalgomus daiktus- baterijas, smeigtukus, pinigus ir t.t.Paskutinis kontrolės būdas, užsinorėjau- prarijau, pašvilpkit. Jei ne nėštumo metu atlikta echoskopija, niekas nebūtų suuodęs ir kaži ar vėliau būtų nutikę kas nutinka. Prasideda visas įdomumas, sužinome daugiau apie pagrindinės herojės asmenybę, nėra ji tokia nuolanki, paprasta dūšelė, kaip galėjo pasirodyti, puikiai suvaidinta. Man labai patinka istorijos apie psichines ligas, gavau daugiau nei tikėjausi, gerai kad nesu nekantri žiūrovė, nes tempas pradžioje gali atbaidyti. Bet tie ištęsimai geriausiai atskleidžia akimirkos tuštumą, neviltį, beprasmybę. Sunki moters kelionė į autonomijos atgavimą.

2022 m. liepos 24 d., sekmadienis

Smooth Talk (1985)

Hormonų audrų draskoma paauglė Konė netveria savame kailyje. Ji- aukšta blondinė, kerinti gražuolė,kuriai potraukis priešingai lyčiai rauna stogą. Nieko smerktino, ko nebūtų patyrusi panašaus amžiaus mergina, o dar su šitokiais privalumais. Motinai kelia rūpestį vėjavaikiškas dukros elgesys, tarp jųdviejų tvyro įtampa. Aišku, padaroma blogiausia, ką tokiu atveju galima padaryti- priešpriešinama ideali vyresnioji duktė. Ideali, nes negraži,- atšautume mes, ji savo šanso nė neturėjo, vargšelė. Tad štai, bekvailiodama su draugėmis, Konė pamažu peržengia ribą, baigiasi nekalti flirtai ir lengvi pasiglamžymai mašinoje. Vis dar negaliu suprasti, ar Treat Williams veikėjas- alegorinis, mistinis personažas, ar gyvas žmogus? Paskutinis filmo pusvalandis- vienas keisčiausių matytų dialogų, hipnozės fiesta, manipuliacijos kerai.. Šiaip ar taip, patiko, kad istorija daug gilesnė, nei maniau. Jaunos merginos bundantis seksualumas, žengimas į suaugusiųjų pasaulį. Ji kaip antilopė liūtų teritorijoje, kurios silpnybė- natūralūs fiziniai poreikiai. Libido- neišvengiama jauno žmogaus gyvenimo dalis, tik merginai tai lyg tiksinti bomba. Laura Dern nuostabiai suvaidino jauną, naivią, romantikos išsiilgusią mergaitę beveik subrendusios, vizualiai savimi pasitikinčios merginos kūne. 

2022 m. liepos 10 d., sekmadienis

Ingrid Goes West (2017)

Svetimos gėdos jausmas su niekuo nesulyginamas, žiūrėdamas muistaisi, kramtai nagus, krizeni, o kartu džiaugiesi, kad nesi pazore skęstančio vargšo vietoje, juk mirtum! O kai prisideda psichinės ligos prognozė... Keista, kad įvardyta  komedija; tiesa, nusijuoki, šypteli kelis sykius, bet varge, koks nepatogus tavo linksmumas, permieštas viduje juntama gėda. Gyvename socialinių tinklų eroje, kai atsirado profesija (?) nuomonės formuotojas. Influenceriai nuolatos  fiksuoja mobilekais kiekvieną pirstelėjimą, gudvaibina,  juos  seka didžiulė besmegenių sekėjų armija, vualia-  biezdielnikai susišluoja lengvas šaibas už produktų reklamą, vos ne svajonių darbas. Tačiau būnant viešu asmeniu, atsiranda  ypač atsidavusių fanų - pamišėlių. Ingrida- emociškai trapi mergina, stokojanti pasitikėjimo savimi, jai nuolatos reikia asmens, kuriuo galėtų žavėtis ir kopijuoti, paslepiant savo paties nesaugumo jausmą. Filmas prasideda informatyviu incidentu, ksupažindinančiu, kas Ingrida per paukštis. Atgavusi jėgas, mergina randa naują šlovinimo auk, ir stačia galva metasi paskui dievinamą objektą. Kiek nustebau, kaip lengvai Ingridai pavyko infiltruotis, iš kitos pusės- visas nuomonės formuotojų pateikiamas turinys juk iliuzija, melas, tik gražūs paveikslėliai, kokia ten draugystė? Hipsteriška žvaigždutė ir jos "menininkas" vyrelis verti  pajuokos, bet racionalus protas nėra sekėjo atributas. Satyra apie sintetinius jausmus, emocijas ir sintetinę draugystę, mago numeris su  kiškiu skrybėlėje (apsišikusiu).  Aubrey Plaza sukūrė nuostabų atsisukusio varžtelį, man buvo sunku nusikratyti jausmo, kad ir realiam gyvenime ji pamišusi stalkerė, bent įtaigumas!  Jaučiu, apribosiu aš naršymą instagrame, išsigandau jopšikmat  #mentalhealthcare 

2022 m. liepos 8 d., penktadienis

The Platform (2019)

Kyla keistas juokas matant žmogų, priverstą paminti savo moralinius įsitikinimus; šiuo atveju- Goreng. Vyras užsirašo į keistą eksperimentą, kurio metu kas mėnesį papuola vis į naują aukštą su kambarioku. Aukštų numeracija be galo svarbi, kuo didesnis numeris, tuo blogiau. Kodėl? Nes iš viršaus tik kelioms minutėms per dieną nusileidžia platforma su maistu- likusiu nuo viršutinių gyventojų. Taigi, jei pabundi žemiau 40 numerio, mitalas skurdus, o herojus drąstiškai leidžiasi žemyn. Logika paprasta, vieną kartą atsikėlus, rodos, 172 numeryje, tenka perkainoti vertybes, idant išliktum, ir nežiopsoti. Nes tuoj  pats virsi maistu. Nuostabusis Trimagasi,! Kraujastastiška istorija su isteriškai juokinga scena, kur juodaodis mėgina ropštis aukštyn. Vyrukas dar neišeikvojęs energijos, reikia ją atvėsinti :D Kaip minėjau, Goreng priverstas pakeisti mitybos įpročius, bet kapitaliai nedegraduoja, dar gniaužia saujoje porą vertybėlių. Parodomas visas žmonijos šlykštumas, kai prasideda kova dėl išlikimo, po to pradedi keistai dirsčioti į žmones gatvėje. Juk nutiktų kažkas panašaus, tatai neišvengiama. O kad kam kiltų panašių idėjų kaip pagrindiniam veikėjui, didžiai abejoju.

Thoroughbreds (2017)

Turėčiau eiti miegoti, rytoj teks grįžt į sutriestą darbą po nemenkos pertraukos, bet kas miega tokią naktį? Nervai paleido operą, kur pagrindinė atlikėja kliegia nesavu balsu, ji nevaldoma, ji- Traviata ir ji šiąnakt miršta, cha cha cha. Isteriška nuotaika man padės supliekti pastraipėlę apie dvi pačiuožusias paneles iš Konektikuto, aukštesniosios klasės, turtingų tėvelių atžalas. Auksinį jaunimą, kuriam nuobodu (?) Kuris turi rimtų psichinių problemų, bet kaip dažnai būna turčių namuose- tam neskiriamas rimtas dėmesys. O reikėtų. Amandai žmogiškų emocijų stygiaus sindromas, daktarai lipdo vis naujas diagnozes, rašo receptėlius, bet situacijos tai nekeičia. Mergina nusižiūri normalias emocijas, jai nieko nereiškia spontaniškai apsiverkti. Nutikimas su arkliu skirtas išmušti žiūrovui iš vėžių, bet liekam sėdėti vietose, juk mes profesionalai. Lilė turi piktų kėslų savo patėvio atžvilgiu, maniau bus koks paslėptas seksualinis priekabiavimas, iš kurgi peno nuožmiai neapykantai, tačiau nieko panašaus. Tiesiog du žmonės, nekenčiantys vienas kito, su kvailele žmonele  viduryje, kuri kaitinasi soliariume, idant būtų patraukli šiam agresyviam sveikos gyvensenos išpažinėjui. Taigi Lorencas Biteikeris sutinka Rojų Norisą, ok, milijoną kartų švelnesnė dviejų pikta menančių esybių  sąjunga, Juokingiausia, kad į planą jos įtraukia netikėlį kvaišalų pardavėją, šviesaus atminimo Anton Yelchin. Jis vienintelis suvokia, su kokiom psichopatėm susidūrė. Filme žavingai, tarytum žiedas, skleidžiasi Anya Taylor- Joy, matome, kokia įvairiapusiška aktorė ji gali būti ir kad šviesi ateitis laukia.

2022 m. birželio 25 d., šeštadienis

The Black Phone (2021)

Jaučiau Stiveno Kingo prisilietimą, o tada paaiškėjo, kad trumpos istorijos, pagal kurią pastatytas filmas, autorius yra Kingo sūnus! Geriausias 80-ųjų eros pavaizdavimas, serijinių žudikų klestėjimo bumas, laikai, kada vaikai dingdavo be žinios kasdien, o žiniasklaida ir policija buvo bejėgės. Remtasi garsiojo iškrypėlio John W. Gacy byla, tik be aliuzijų į tai, ką jis darydabo vaikams, prieš juos nužudydamas... Bet jei manot, kad tai nors kiek sumažina siaubo dozę, labai klystate. Finis ir Gven gyvena su alkoholiku tėvu, kuris skalbia jiems šonus kada užsimanęs. Dėka to, brolis ir sesuo laikosi lyg vienas kumštis, vienybė jų stiprybė. Finis kenčia mokykloje, nors yra protingas ir sumanus vaikis, tiesiog jam trūksta pasitikėjimo. Jokio "Stranger Things" glamūro, vien liūdna ir slegianti kasdienybė. Negana to, kaimynystėje dingsta vaikai, prapuola geriausias Finio draugas, o tada ateina ir Finio eilė.  Skirtumas tas, kad su berniuku užmezga ryšį buvusios žudiko aukos, o sesuo Gven mato pranašiškus sapnus. Ar jam pavyks ištrūkti iš siaubūno gniaužtų? Jėzau, tie skambučiai gąsdinantys, aukos nebeprisimena savo vardų, patirtas košmaras ištrynė jų tapatybes, liko tik skausmingi prisiminimai. Tobulas siaubekas po tiek metų pertraukos!  Ethan Hawke sukūrė šiurpų, atstumiantį, bet įsimenantį Grobiko personažą, ateityje stosiantį į Kriugerio, Penywaiso, Pinheado gretas per Helloween'ą, nors gerai pasvarstyčiau, prieš dedantis jo kaukę.. 

2022 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Crimes of the Future (2022)

Labai laukiau naujo Davido Cronenbergo filmo, faktas, kad būdamas 79-erių, vis dar kuria, kelia susižavėjimą. Turiu pasakyti, tai buvo bene giliausias jo darbas, su aiškia ekologine žinute ateičiai. Žodžiu, žmogaus kūnas adaptuojasi prie besikeičiančios aplinkos (tiksliau ekologinės katastrofos) augindamas naujus, neaiškios paskirties organus, nėra jokio žaizdų užkrėtimo pavojaus, dingęs skausmo jutimas. Filme nematome nei vieno gyvūno, nėra beveik jokios technikos- mobilekų, kompiuterių ir t.t., užtat radosi žmonių, kurie ieško naujų, ypatingų pojūčių, prisitaikydami prie dirbtinės juos supančios aplinkos. Performeris Saulis Tenseris rengia makabriškus šou, kurių metu iš jo kūno pašalinami minėti organai, asistuojant partnerei, sutraukia nemažą gerbėjų būrį. Iškreiptas smalsumas? Galbūt, daug kas naujajame pasaulyje kitaip. Į jį kreipiasi tėvas, prašantis viešos savo mirusio sūnaus autopsijos. Jis tvirtina, jog jam pavyko "išvesti" naują žmonių rūšį, gebančią misti plastiku. Tenseris bendradarbiauja su policija, kurią ypač domina ši plastikos inžinerijos grupuotė. Performeriu itin žavisi naujų organų registravimo darbuotojai- Vipetas ir Timlin, kurią itin juokingai suvaidino Kristen Stuart. Yra vieta, kur atrodo, kad pamatysi sudrėkusį Kristen klyną, kai ji atsiduria vienoje patalpoje su Lea Sedoux, iš garsiojo "Blue Is the Warmest Colour". Filme Tenseris pradeda kvestionuoti savo paties padėtį, požiūrį į nuolat besikeičiantį kūną. Priešingai daugumai, jis jaučia skausmą, net maistą ryti kančia.  Kas jis- išsigimėlis publikai linksminti ar ypatingas individas, kuriam reikia priimti save tokį, koks yra? Pasak režsisieriaus, kūnas yra realybė.

2022 m. birželio 20 d., pirmadienis

Swan Song (2021)

Puikiai tiktų kino festivalio programai, ir nebūtinai LGBT, nepadarytų gėdos ir "Scanoramai", ir "Kino pavasariui". Žiūrovas turi būti ypatingas, ne eilinis iš minios, nes pats filmas išskirtinis, nepatogus, jautrus, graudinantis. Todėl kam panašaus gyvenimo būdo žmonės atrodo iškrypėliai, tiems geriau pasitenkinti įprasta forumcinemo programa apie heteroseksualius superherojus. Viso filmo metu neatsigėrėjau Udo Kieru- elegantiška ir, išdidžiai jis kuria praeityje garsaus kirpėjo, gėjaus, o dabar- vienišo seno žmogaus senelių prieglaudoje, portretą. Kokios manieros, žvilgsnis, žiedais apkarstyti pirštai- neįsivaizduoju, kas kitas būtų atlikęs tokią pavojingą užduotį- išvengti komiško efekto, peršokti parodijos spąstus? Amžiaus vaidmuo. Netikėtai mūsų veikėjas, nykiai gęstantis tarp demencinių senučiukų, gauna žinią- jo paslaugų tetstamente pageidauja  turtinga sena klientė paskutinėje kelionėje- savo laidotuvėse. Nors iš pradžių spyriojasi- tarp jų būta nesutarimų- galiausiai buvęs meistras leidžiasi į kelią. Pabėga iš prieglaudos, ir kulniuoja į miestelį, kuriame kadaise buvo legenda. Jį dar atpažįsta- širdingas susitikimas drabužių parduotuvėje, ir ne toks širdingas pas buvusią kolegę, tapusią aršia konkurente. Viena aišku- Patas buvo didis grožio kūrimo virtuozas. Sužinome detalių iš jo asmeninio gyvenimo, apie skaudų mylimojo praradimą, apie atsidavimą darbui, performansus scenoje:  galva-kandeliabras užsitikrina pozicijas kinematografijos istorijoje, apie besikeičiančius grožio standartus ir negebėjimą prisitaikyti. Ak, tie bateliai su perlais pabaigoje :)...

2022 m. birželio 15 d., trečiadienis

The Outfit (2022)

Ši puiki kriminalinė istorija pavėlavo gerus dešimt, gal net penkiolika metų. Viltis, kad žiūrovą nustebins/priblokš atomazgoje- naivu. Čia viskas lyg ant delno nuo pradžių. Žiūrovo smegenys įpratę laukti netikėtų vingių, siužeto pokštų, jas apmauti darosi nebeįmanoma. Beliko žavėtis pasakojimo būdu, kai viskas lyginama su siuvimo procesu, estetiškumo fiesta. Taip išėjo, kad adata ir siūlas nėra svetimi mano rankelėms, todėl scenografija prilipo. Uždara erdvė- siuvimo ateljė, joje darbuojasi šeimininkas ir ne tokia uoli padėjėja. Priedo čia vyksta nešvarūs mafijozų darbeliai. Vieną vakarą  sugriūva čion prakiurdytu šonu, po apsišaudymo su konkurentų gauja. Ateljė šeiminkui teks pademonstruoti virtuoziškumą, norint išsisukti iš nepavydėtinos situacijos. Kaip minėjau, iškart pajunti, kad įgūdžių jis turi, ir ne vien čekšėti žirklėmis.

2022 m. birželio 13 d., pirmadienis

Sleep Tight (2011)

Namo prižiūrėtojas, kasdien mandagus, paslaugus su gyventojais, turi tamsių paslapčių. Jo pagrindinis taikinys -jauna mergina, nuo kurios veido nedingsta šypsena. Prižiūrėtojas nepakenčia laimingų žmonių, nes pats negali būti laimingas, tai lyg sutrikimas. Jo darbelius pamatysit patys, bet pati idėja, o Dieve.. Privatumo pažeidimo siaubiakas, kurio didžiąją dalį užpildo suvokimas, kad motyvo tai nėra. Vis galvojau, gal ji buvusi mokyklos meilė, ar internetinė pažintis, kuri staigiai nutrūko, atstūmus pagrindinį herojų ir akimoju viską išmetus iš galvos. Būna tipų, laikančių pagiežą daugybę metų, kurie paskui paverčia simpatijos gyvenimą pragaru. Nepateisinamas elgesys, bet bent jau yra motyvas. O čia- ne. Tiesiog. Tavo laimė erzina mane, kentėk, rupūže. Įdomu pasidaro, kai pamatom, kad jo klausimų kelianti veikla akylai stebima kaimynų mergaitės, kuri nepėsčia- išsirūpina sau naudos. Kiek aplink nesveikų, blemba. Ispanija vėl išvertė iš koto..

2022 m. birželio 12 d., sekmadienis

Small Engine Repair (2021)

Turėjau patikrinti, kas filmo režisierius, scenarijaus autorius- kažkas kabinosi už akies. Savotiškas siužeto dėstymas, kartais visiškai bereikšmės scenos ir pašnekesiai apie nieką. Neklydau, pirmas blynas. Bet ši autentika išskiria jį iš kitų, nenuolaidžiauja tingaus žiūrovo užgaidoms, kurį reikia sudominti kas 5-7min, antraip jis nusisuks it aikštingas vaikas. Tiesa, santrauka galėjo būti lakoniškesnė, būtų tobulas whatafakas,  tad jei norėsit pažiūrėti, neskaitykit imdb nieko, priimkit tuščia skaidria galva. Filmas išmoningai neatskleidžia kortų 3/4 laiko, kas nekantrius žiūrovus atbaidys. Vienu metu jau galvoji, trys diedai geria kieme ir kvailioja, ir apie tai kurti filmą, kokios čia nesąmonės?? Aktoriai pirmąkart matomi, su viena išimtim, koks įžūlus erzinimas! Bet simpatiški veikėjai, ypač nabagėlis Packie, užkariauja dėmesį ir verčia likti iki galo. Jį suvaidinusį aktorių įvardyčiau kaip geriausią, sukelia prieštaringų emocijų, nuo juoko iki gailesčio, pasirodo, patirties kine ne taip ir mažai turi.  Kažkokiu būdu čia atsidūrė ir ŠonasThe Walking Dead, pasirinkimas čia vaidinti rodo įvairiapusiškumą, pagirtina. Pabaiga nurauta, tiek tepasakysiu.  Taip keistai, kad net gerai :D Mėgstu lyginti filmus, ieškoti panašumų, ir arčiausia, nors tik vos vos, pačiu situaciju absurdiškumu, beviltiškumu, būtų Coen'ų Fargo. Ok, gal persistengiau, bet nenoriu atsiimti žodžių, juostos šviežumas, gaivumas ir nenuspėjama baigtis mane sužavėjo.

2022 m. birželio 8 d., trečiadienis

Hatching (2022)

Gimnastė  Tinja deda visas pastangas, kad įtiktų reikliai motinai, kuri yra kalė iš pragaro :D Iš pažiūros jų šeima tobula- mamytė turi priklausomybę socialiniams tinklams, be perstojo kelia idiliškos šeimos vaizdelius į internetą, nepaleidžia asmenukių lazdos iš rankų. Nuolatos spaudžia dukrą, kad lietų devintą prakaitą, sektų maistą, idant laimėtų ten kažkokias varžybas. Neįgyvendinti tikslai jaunystėje permetami vaikams, klasika. Toliau darosi gražiau. Skrupulų neturinti motina atvirai apgaudinėja sutuoktinį, begėdiškai įtraukdama Tinją. Nejauku žiūrėti, kai atvirauja apie asmeninį gyvenimą, gal per švelnus žodis, esam pritrėkšti amoralumo masto. Nieko nuostabaus, kad Tinja jaučia didelę įtampą, kurią nuleidžia laukdama, kol išsiperės miške rastas kiaušinis. Nepaparastas kiaušinis, nes jis auga. O kai išsirita, prasideda smagumėliai. Šovė mintis, kad ir aš norėčiau, kad panašus padaras prasineštų pro man miegoti trukdančius kaimynus, bet tai reikštų, kad kraujas langais varvėtų, o langus plauti aš tingiu :D Psichologinis suomių siaubekas apie iškreiptus motinos ir dukros santykius, kas baisiausia, panašių motkų dažnai pasitaiko. Tik nei viena dukružė negauna  ypatingo kiaušinio, vargšelės užauga kompleksuotos, su valgymo sutrikimais, ir jų gyvenimas vienaip ar kitaip, čiuožia velniop. Vyrauja bejausmiškumas, kuris ir sukuria išskirtinę nuotaiką, įtraukia ir nors vystymas lėtokas, sėdi ir nejaukiai stebi, kokių monų dar nutiks :)

2022 m. birželio 4 d., šeštadienis

Tully (2018)

Man asmeniškai, čia siaubo filmui prilygstanti istorija- trijų vaikų mamos Marlo kasdienybė. Ką tik gimė trečiasis, vadinasi, vėl į trasą bemiegės naktys, žindymai, prišiktų pampersų keitimas, amžiams prastos formos, Sizifo kančia diena iš dienos. Lyg to būtų maža, vidurinysis vaikas turi madingą "dėmesio nelaikymo diagnozę", yra hiperaktyvus bastardas, kurį meta iš mokyklos. Nes jis ypatingų poreikių, jam reikalinga speciali priežiūra. Neyniokit į vatą, rėžia Marlo, sakykit  kaip yra, jis atsilikęs. Charlize Theron  nuostabiai suvaidino nuo gyvenimo pavargusią, save pamiršusią, iš proto besikraustančią motiną. Bet pasirodo pagalba, broliui rekomendavus, užsakoma naktinės auklės paslauga. Esmė- mergina praleidžia naktį su kūdikiu, pažadina motiną tik atėjus laikui maitinti. Išsimiegojus, pailsėjus, pamažu grįžta gyvenimo džiaugsmas ir optimizmas. Bet kažkas su aukle ne taip, pajunti iš karto, ji pernelyg faina ir atsipūtus, nors pabaigos nenuspėjau :D

2022 m. gegužės 31 d., antradienis

Kill List (2011)

Įsitikinau, kad geriau tvirtas scenarijus, negu gera vaidyba, jeigu esi priverstas rinktis, o siaubo filmuose jau taip, retai gali gauti abu, Džekai Nicholsonai patvorėse nesimėto.  Pagrindinis aktorius tragiškai ne vietoje, absoliučiai neįtikino savo šiurpiu buvusio nuožmaus kareivio amplua ir mįslingais įvykiais Kijeve. Čia būtų reikėję chrarizmatiškos asmenybės, kurios vien išvaizda užmena mįslę, palyginimui pateikčiau jaunesnę Willem Defo, Udo Kier, Christopher Walken versiją. Tada ir stengtis per daug nereikėtų, iškart būtų aišku, kad herojaus laukia ypatinga lemtis. O čia kažkoks tešliukas su "meilės rankenom", variantas, už kurio moterys ženyjasi, kai išsilaksto su gražuoliais, ir tenka ramiai kurstyti namų buitiako ugnį, nes kurgi toks pabėgs, meilužė nė nesugebėtų įsiminti jo veido. O pati istorija puiki, mirties nebaimė pasirodo, gali įvaryti baimės, cha cha. Filmas palieka daug klaustukų, pavyzdžiui, kas per žmona, kuri stumia vyrą į darbą, kuris būtų samdomo žudiko?  Jinai irgi atitarnavus Švedijoje, gal atitiko kirvis kotą? Na, bet jei kirvis aštrus ir blizgantis, kotas nususęs, mielieji :D Pabaiga pateisino lūkesčius-  ugnis, kaukės iš šiaudų, daug nuogų papų- kultas.