2022 m. birželio 25 d., šeštadienis

The Black Phone (2021)

Jaučiau Stiveno Kingo prisilietimą, o tada paaiškėjo, kad trumpos istorijos, pagal kurią pastatytas filmas, autorius yra Kingo sūnus! Geriausias 80-ųjų eros pavaizdavimas, serijinių žudikų klestėjimo bumas, laikai, kada vaikai dingdavo be žinios kasdien, o žiniasklaida ir policija buvo bejėgės. Remtasi garsiojo iškrypėlio John W. Gacy byla, tik be aliuzijų į tai, ką jis darydabo vaikams, prieš juos nužudydamas... Bet jei manot, kad tai nors kiek sumažina siaubo dozę, labai klystate. Finis ir Gven gyvena su alkoholiku tėvu, kuris skalbia jiems šonus kada užsimanęs. Dėka to, brolis ir sesuo laikosi lyg vienas kumštis, vienybė jų stiprybė. Finis kenčia mokykloje, nors yra protingas ir sumanus vaikis, tiesiog jam trūksta pasitikėjimo. Jokio "Stranger Things" glamūro, vien liūdna ir slegianti kasdienybė. Negana to, kaimynystėje dingsta vaikai, prapuola geriausias Finio draugas, o tada ateina ir Finio eilė.  Skirtumas tas, kad su berniuku užmezga ryšį buvusios žudiko aukos, o sesuo Gven mato pranašiškus sapnus. Ar jam pavyks ištrūkti iš siaubūno gniaužtų? Jėzau, tie skambučiai gąsdinantys, aukos nebeprisimena savo vardų, patirtas košmaras ištrynė jų tapatybes, liko tik skausmingi prisiminimai. Tobulas siaubekas po tiek metų pertraukos!  Ethan Hawke sukūrė šiurpų, atstumiantį, bet įsimenantį Grobiko personažą, ateityje stosiantį į Kriugerio, Penywaiso, Pinheado gretas per Helloween'ą, nors gerai pasvarstyčiau, prieš dedantis jo kaukę.. 

2022 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Crimes of the Future (2022)

Labai laukiau naujo Davido Cronenbergo filmo, faktas, kad būdamas 79-erių, vis dar kuria, kelia susižavėjimą. Turiu pasakyti, tai buvo bene giliausias jo darbas, su aiškia ekologine žinute ateičiai. Žodžiu, žmogaus kūnas adaptuojasi prie besikeičiančios aplinkos (tiksliau ekologinės katastrofos) augindamas naujus, neaiškios paskirties organus, nėra jokio žaizdų užkrėtimo pavojaus, dingęs skausmo jutimas. Filme nematome nei vieno gyvūno, nėra beveik jokios technikos- mobilekų, kompiuterių ir t.t., užtat radosi žmonių, kurie ieško naujų, ypatingų pojūčių, prisitaikydami prie dirbtinės juos supančios aplinkos. Performeris Saulis Tenseris rengia makabriškus šou, kurių metu iš jo kūno pašalinami minėti organai, asistuojant partnerei, sutraukia nemažą gerbėjų būrį. Iškreiptas smalsumas? Galbūt, daug kas naujajame pasaulyje kitaip. Į jį kreipiasi tėvas, prašantis viešos savo mirusio sūnaus autopsijos. Jis tvirtina, jog jam pavyko "išvesti" naują žmonių rūšį, gebančią misti plastiku. Tenseris bendradarbiauja su policija, kurią ypač domina ši plastikos inžinerijos grupuotė. Performeriu itin žavisi naujų organų registravimo darbuotojai- Vipetas ir Timlin, kurią itin juokingai suvaidino Kristen Stuart. Yra vieta, kur atrodo, kad pamatysi sudrėkusį Kristen klyną, kai ji atsiduria vienoje patalpoje su Lea Sedoux, iš garsiojo "Blue Is the Warmest Colour". Filme Tenseris pradeda kvestionuoti savo paties padėtį, požiūrį į nuolat besikeičiantį kūną. Priešingai daugumai, jis jaučia skausmą, net maistą ryti kančia.  Kas jis- išsigimėlis publikai linksminti ar ypatingas individas, kuriam reikia priimti save tokį, koks yra? Pasak režsisieriaus, kūnas yra realybė.

2022 m. birželio 20 d., pirmadienis

Swan Song (2021)

Puikiai tiktų kino festivalio programai, ir nebūtinai LGBT, nepadarytų gėdos ir "Scanoramai", ir "Kino pavasariui". Žiūrovas turi būti ypatingas, ne eilinis iš minios, nes pats filmas išskirtinis, nepatogus, jautrus, graudinantis. Todėl kam panašaus gyvenimo būdo žmonės atrodo iškrypėliai, tiems geriau pasitenkinti įprasta forumcinemo programa apie heteroseksualius superherojus. Viso filmo metu neatsigėrėjau Udo Kieru- elegantiška ir, išdidžiai jis kuria praeityje garsaus kirpėjo, gėjaus, o dabar- vienišo seno žmogaus senelių prieglaudoje, portretą. Kokios manieros, žvilgsnis, žiedais apkarstyti pirštai- neįsivaizduoju, kas kitas būtų atlikęs tokią pavojingą užduotį- išvengti komiško efekto, peršokti parodijos spąstus? Amžiaus vaidmuo. Netikėtai mūsų veikėjas, nykiai gęstantis tarp demencinių senučiukų, gauna žinią- jo paslaugų tetstamente pageidauja  turtinga sena klientė paskutinėje kelionėje- savo laidotuvėse. Nors iš pradžių spyriojasi- tarp jų būta nesutarimų- galiausiai buvęs meistras leidžiasi į kelią. Pabėga iš prieglaudos, ir kulniuoja į miestelį, kuriame kadaise buvo legenda. Jį dar atpažįsta- širdingas susitikimas drabužių parduotuvėje, ir ne toks širdingas pas buvusią kolegę, tapusią aršia konkurente. Viena aišku- Patas buvo didis grožio kūrimo virtuozas. Sužinome detalių iš jo asmeninio gyvenimo, apie skaudų mylimojo praradimą, apie atsidavimą darbui, performansus scenoje:  galva-kandeliabras užsitikrina pozicijas kinematografijos istorijoje, apie besikeičiančius grožio standartus ir negebėjimą prisitaikyti. Ak, tie bateliai su perlais pabaigoje :)...

2022 m. birželio 15 d., trečiadienis

The Outfit (2022)

Ši puiki kriminalinė istorija pavėlavo gerus dešimt, gal net penkiolika metų. Viltis, kad žiūrovą nustebins/priblokš atomazgoje- naivu. Čia viskas lyg ant delno nuo pradžių. Žiūrovo smegenys įpratę laukti netikėtų vingių, siužeto pokštų, jas apmauti darosi nebeįmanoma. Beliko žavėtis pasakojimo būdu, kai viskas lyginama su siuvimo procesu, estetiškumo fiesta. Taip išėjo, kad adata ir siūlas nėra svetimi mano rankelėms, todėl scenografija prilipo. Uždara erdvė- siuvimo ateljė, joje darbuojasi šeimininkas ir ne tokia uoli padėjėja. Priedo čia vyksta nešvarūs mafijozų darbeliai. Vieną vakarą  sugriūva čion prakiurdytu šonu, po apsišaudymo su konkurentų gauja. Ateljė šeiminkui teks pademonstruoti virtuoziškumą, norint išsisukti iš nepavydėtinos situacijos. Kaip minėjau, iškart pajunti, kad įgūdžių jis turi, ir ne vien čekšėti žirklėmis.

2022 m. birželio 13 d., pirmadienis

Sleep Tight (2011)

Namo prižiūrėtojas, kasdien mandagus, paslaugus su gyventojais, turi tamsių paslapčių. Jo pagrindinis taikinys -jauna mergina, nuo kurios veido nedingsta šypsena. Prižiūrėtojas nepakenčia laimingų žmonių, nes pats negali būti laimingas, tai lyg sutrikimas. Jo darbelius pamatysit patys, bet pati idėja, o Dieve.. Privatumo pažeidimo siaubiakas, kurio didžiąją dalį užpildo suvokimas, kad motyvo tai nėra. Vis galvojau, gal ji buvusi mokyklos meilė, ar internetinė pažintis, kuri staigiai nutrūko, atstūmus pagrindinį herojų ir akimoju viską išmetus iš galvos. Būna tipų, laikančių pagiežą daugybę metų, kurie paskui paverčia simpatijos gyvenimą pragaru. Nepateisinamas elgesys, bet bent jau yra motyvas. O čia- ne. Tiesiog. Tavo laimė erzina mane, kentėk, rupūže. Įdomu pasidaro, kai pamatom, kad jo klausimų kelianti veikla akylai stebima kaimynų mergaitės, kuri nepėsčia- išsirūpina sau naudos. Kiek aplink nesveikų, blemba. Ispanija vėl išvertė iš koto..

2022 m. birželio 12 d., sekmadienis

Small Engine Repair (2021)

Turėjau patikrinti, kas filmo režisierius, scenarijaus autorius- kažkas kabinosi už akies. Savotiškas siužeto dėstymas, kartais visiškai bereikšmės scenos ir pašnekesiai apie nieką. Neklydau, pirmas blynas. Bet ši autentika išskiria jį iš kitų, nenuolaidžiauja tingaus žiūrovo užgaidoms, kurį reikia sudominti kas 5-7min, antraip jis nusisuks it aikštingas vaikas. Tiesa, santrauka galėjo būti lakoniškesnė, būtų tobulas whatafakas,  tad jei norėsit pažiūrėti, neskaitykit imdb nieko, priimkit tuščia skaidria galva. Filmas išmoningai neatskleidžia kortų 3/4 laiko, kas nekantrius žiūrovus atbaidys. Vienu metu jau galvoji, trys diedai geria kieme ir kvailioja, ir apie tai kurti filmą, kokios čia nesąmonės?? Aktoriai pirmąkart matomi, su viena išimtim, koks įžūlus erzinimas! Bet simpatiški veikėjai, ypač nabagėlis Packie, užkariauja dėmesį ir verčia likti iki galo. Jį suvaidinusį aktorių įvardyčiau kaip geriausią, sukelia prieštaringų emocijų, nuo juoko iki gailesčio, pasirodo, patirties kine ne taip ir mažai turi.  Kažkokiu būdu čia atsidūrė ir ŠonasThe Walking Dead, pasirinkimas čia vaidinti rodo įvairiapusiškumą, pagirtina. Pabaiga nurauta, tiek tepasakysiu.  Taip keistai, kad net gerai :D Mėgstu lyginti filmus, ieškoti panašumų, ir arčiausia, nors tik vos vos, pačiu situaciju absurdiškumu, beviltiškumu, būtų Coen'ų Fargo. Ok, gal persistengiau, bet nenoriu atsiimti žodžių, juostos šviežumas, gaivumas ir nenuspėjama baigtis mane sužavėjo.

2022 m. birželio 8 d., trečiadienis

Hatching (2022)

Gimnastė  Tinja deda visas pastangas, kad įtiktų reikliai motinai, kuri yra kalė iš pragaro :D Iš pažiūros jų šeima tobula- mamytė turi priklausomybę socialiniams tinklams, be perstojo kelia idiliškos šeimos vaizdelius į internetą, nepaleidžia asmenukių lazdos iš rankų. Nuolatos spaudžia dukrą, kad lietų devintą prakaitą, sektų maistą, idant laimėtų ten kažkokias varžybas. Neįgyvendinti tikslai jaunystėje permetami vaikams, klasika. Toliau darosi gražiau. Skrupulų neturinti motina atvirai apgaudinėja sutuoktinį, begėdiškai įtraukdama Tinją. Nejauku žiūrėti, kai atvirauja apie asmeninį gyvenimą, gal per švelnus žodis, esam pritrėkšti amoralumo masto. Nieko nuostabaus, kad Tinja jaučia didelę įtampą, kurią nuleidžia laukdama, kol išsiperės miške rastas kiaušinis. Nepaparastas kiaušinis, nes jis auga. O kai išsirita, prasideda smagumėliai. Šovė mintis, kad ir aš norėčiau, kad panašus padaras prasineštų pro man miegoti trukdančius kaimynus, bet tai reikštų, kad kraujas langais varvėtų, o langus plauti aš tingiu :D Psichologinis suomių siaubekas apie iškreiptus motinos ir dukros santykius, kas baisiausia, panašių motkų dažnai pasitaiko. Tik nei viena dukružė negauna  ypatingo kiaušinio, vargšelės užauga kompleksuotos, su valgymo sutrikimais, ir jų gyvenimas vienaip ar kitaip, čiuožia velniop. Vyrauja bejausmiškumas, kuris ir sukuria išskirtinę nuotaiką, įtraukia ir nors vystymas lėtokas, sėdi ir nejaukiai stebi, kokių monų dar nutiks :)

2022 m. birželio 4 d., šeštadienis

Tully (2018)

Man asmeniškai, čia siaubo filmui prilygstanti istorija- trijų vaikų mamos Marlo kasdienybė. Ką tik gimė trečiasis, vadinasi, vėl į trasą bemiegės naktys, žindymai, prišiktų pampersų keitimas, amžiams prastos formos, Sizifo kančia diena iš dienos. Lyg to būtų maža, vidurinysis vaikas turi madingą "dėmesio nelaikymo diagnozę", yra hiperaktyvus bastardas, kurį meta iš mokyklos. Nes jis ypatingų poreikių, jam reikalinga speciali priežiūra. Neyniokit į vatą, rėžia Marlo, sakykit  kaip yra, jis atsilikęs. Charlize Theron  nuostabiai suvaidino nuo gyvenimo pavargusią, save pamiršusią, iš proto besikraustančią motiną. Bet pasirodo pagalba, broliui rekomendavus, užsakoma naktinės auklės paslauga. Esmė- mergina praleidžia naktį su kūdikiu, pažadina motiną tik atėjus laikui maitinti. Išsimiegojus, pailsėjus, pamažu grįžta gyvenimo džiaugsmas ir optimizmas. Bet kažkas su aukle ne taip, pajunti iš karto, ji pernelyg faina ir atsipūtus, nors pabaigos nenuspėjau :D

2022 m. gegužės 31 d., antradienis

Kill List (2011)

Įsitikinau, kad geriau tvirtas scenarijus, negu gera vaidyba, jeigu esi priverstas rinktis, o siaubo filmuose jau taip, retai gali gauti abu, Džekai Nicholsonai patvorėse nesimėto.  Pagrindinis aktorius tragiškai ne vietoje, absoliučiai neįtikino savo šiurpiu buvusio nuožmaus kareivio amplua ir mįslingais įvykiais Kijeve. Čia būtų reikėję chrarizmatiškos asmenybės, kurios vien išvaizda užmena mįslę, palyginimui pateikčiau jaunesnę Willem Defo, Udo Kier, Christopher Walken versiją. Tada ir stengtis per daug nereikėtų, iškart būtų aišku, kad herojaus laukia ypatinga lemtis. O čia kažkoks tešliukas su "meilės rankenom", variantas, už kurio moterys ženyjasi, kai išsilaksto su gražuoliais, ir tenka ramiai kurstyti namų buitiako ugnį, nes kurgi toks pabėgs, meilužė nė nesugebėtų įsiminti jo veido. O pati istorija puiki, mirties nebaimė pasirodo, gali įvaryti baimės, cha cha. Filmas palieka daug klaustukų, pavyzdžiui, kas per žmona, kuri stumia vyrą į darbą, kuris būtų samdomo žudiko?  Jinai irgi atitarnavus Švedijoje, gal atitiko kirvis kotą? Na, bet jei kirvis aštrus ir blizgantis, kotas nususęs, mielieji :D Pabaiga pateisino lūkesčius-  ugnis, kaukės iš šiaudų, daug nuogų papų- kultas.

2022 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Old Henry (2021)

Eina 1907-ieji, kaubojų era pasibaigusi- dėka  geležinkelio, galas vyriškam amatui. Atsiskyręs nuošalioje fermoje, ūkininkauja  Henris su sūnumi. Kaip ir visi paaugliai, vaikis nenustygsta vietoje, nori ištrūkti iš prakeikto užkampio, špilkuoja tėvą, kodėl jie čia triūsia kaip nevykėliai, kada technikos pažanga seniai leidžia nelieti prakaito kaip vergui. Žodžiu, pagarbos galėtų daugiau rodyti. Bet dar palaukit, greitai požiūris pasikeis. Vieną dieną pas juos užklysta vienišas žirgas kruvinu balnu, o tolėliau tįso raitelis su šautine žaizda, šalia- nemenka pinigų sumelė. Nujausdamas, kad reikalas nešvarus, Henris nenori veltis, bet galiausiai visgi priglaudžia nelaimėlį po savo stogu. Kaip žinia, kur pinigai, ten laukiniuose vakaruose ir kojotai kaukia- netrukus prisistato tariamas šerifas su svita, tvirtindamas, kad pabėgėlis- plėšikas, ieškomas keliose valstijose. Po truputį auga įtampa, nes akivaizdu, kad abi pusės turi paslapčių. Nei Henris iš kelmo spirtas vėpla kaimietis, nei šerifas- prisaikdytas įstatymo sergėtojas. Tim Blake Nelson ir Stephen Dorff dovanoja mums nuostabią vyrišką akistatą pagal geriausias vesternų tradicijas, o kantriausiems, pabaigoje- virtuazišką susišaudymo šokį.Tik buvo keista, juk persvara akivazdžiai šerifo pusėje, Henris- vienas mūšio lauke, kodėl jo neatjungė keliais pykštelėjimais, o užsiiminėjo šnekomis ir derybomis. Nesvarbu, man vistiek labai patiko, lėtas vystymas visiškai netrukdė, laukiau, kol Tim Blake Nelson atskleis tikrąją savo asmenybę :)

2022 m. gegužės 21 d., šeštadienis

Long Weekend (1978)

Bijojau bus nesąmonė apie gamtos stichiją, keršijančią begėdžiui žmogui už piktadarystes jos valdose, o še tau, gavau puikų atmosferinį siaubeką! Porelė, besiniaujanti lyg šuo su kate, išvažiuoja stovyklauti. Keistas sprendimas, nes moteriškė užpisanti furija, viskas jai netinka. Filmo pradžioje yra juokinga vieta, kur vyras, grįždamas namo, per šautuvo taikiklį seka žmonos judesius- nuostabus santykių įvadas :D Taigi jie išvyksta, pakeliui nutrenkia kengūrą, mėto nuorūkas, šiukšlina ir visaip kitaip nepagarbiai elgiasi motinos gamtos prieglobstyje. Įtampa tarp jųdviejų auga, izoliacija tik paaštrina situaciją. Kaip žinia, Autralijos fauna nėra svetinga, naktį girdėti visokie čežėjimai, krebždėjimai, o nuo vandenyno sklinda kauksmas, nuo kurio kraujas stingsta gyslose, kažkoks vandens žinduolis. Super efektas. Paaiškėja nemalonių asmeninio gyvenimo detalių, o nervinei krizei pasiekus aukščiausią tašką, moteris išvažiuoja mašina, palikusi vyrą vieną miške. Ir prasideda ilgiausia jo gyvenimo naktis. Tobulai sukurtas laukinės gamtos priešiškumas įsibrovėliui, per miško garsus, priartintus gyvūnų kadrus, stingdančią tylą. Laimei, nepasirodo kokia apgailėtina čiupakabra, paranormalus elementas išvis nepanaudotas.Kame siaubas tuomet, paklausite? Atsakyčiau,- vidiniai puvėsiai išplinta ir sunaikina žmogų, nors yra vienas lemiamu momentu pasirodęs paukštis. Galima būtų jį kaltinti konspiracija :D

2022 m. gegužės 12 d., ketvirtadienis

Chained (2012)

Vieną dieną sugriuvo mažo nerūpestingo berniūkščio gyvenimas. Jį ir motiną pagrobė iškrypęs sadistas. Moteriškei viskas baigėsi skausmingai, bet greitai. Girdėjosi  klyksmai už už sienos, o vėliau  susipažinus su psichopato modus operandi, aišku, kokiu būdu nukeliavo pas Abraomą.. Užtat sūnaus laukė šiurpesnė dalia. Žudikas pavertė jį savo tarnu- vaikas turėjo valyti kraujo dėmes, keisti patalynes po kruvinų siestų, ruošti šeimininkui valgį. Gavo ironišką vardą Kiškelis, o kad nepabėgtų, koją sukaustė ilga grandine. Bėgo metai. Įdomiausia, kad žudikas matė Kiškelyje... įpėdinį? Pradėjo mokyti  anatomijos- ant dar šiltų objektų, dėstyti gyvenimo filosofijas- visos moterys kurvos, šitą galima buvo numanyti :D Kol vieną dieną atėjo didžiojo išbandymo metas- pateisinti mokytojo lūkesčius. Kaip patys elgtumėtės? Įtariu, visi varžteliai greitai atsisuktų, paprasčiausiai pamestumėt protą po patirtų baisybių. Mano dėmesį užvaldė Vincento d'Onofrio persona. Nors matome, kad jo vaikystėje nutiko dalykų, kurie turėtų pateisinti šiandieninius įpročius, tiesiog negalime gailėtis. Šlykštynė, monstras, išsigimėlis- nu sustabdykit jį kas nors! Fantastiškas vaidmuo, gaila, už panašius apdovanojimų nedalina, būtų amoralu kažkaip. Dar vienas nustebinęs faktas- režisierė moteris. Antras kartas, kai iš moteriškos sulaukiu akis pjaustančių brutalybių. Pabaigoje dar laukia twist'elis, šiek tiek nušviečiantis Kiškelio likimą. Panašių filmų, manau, pamiršti neįmanoma.

Pandorum (2009)

Sunkiai žiūrėjosi, užtrukau dvigubai, matyt, atpratau nuo sci-fi. Prasukinėjau, ėmiau su draugais šnekėtis messengery, paskui ėjau pavalgyt. Kad kažkas negerai su Deniso Quaido veikėju žinojau iš anksto, neatsimenu, iš kur, taigi pabaigoje twisto blyksnis manęs neapžilpino. Mutantai sukurti įdomiai, priminė čiuvaką, kuris išsitatuiravęs visą kūną, Zombie Boy. Jų atsiradimo pateiktos kelios teorijos, hmmmzz, manęs nepatenkino nei viena :D Pagrindinė mintis šiurpiai prognozuoja, koks likimas laukia mūsų- žemėje žmonių prisidauginę iki negalėjimo, tenka ieškotis kitos planetos! Baigiasi ištekliai ir t.t., asmeniškai nemanau, kad iki to bus prieita, virusai mus sėkmingai prašienaus daug anksčiau :D Taigi išsiunčiamas kosminis laivas, komanda panirus į hibernatinį miegą, iki nuskris. Tačiau kosmose nieko negali prognozuoti, susisuka šarabanai kai kam, išskerdžia jis savo grupę. Po laivą laksto klaikūs žmogėdros, tiesa, kanibalizmui nesako ne, ir tiems keliems netyčia "atšilusiems" reikia iš peties pasistengti, kad išgyventų ir įmintų mįslę. Kokia chuinia čia vyksta, bliat? Turint omeny, kokie galingi pabaisos, sunku patikėti, kaip keliems žmogeliams pavyksta juos įveikti, ypač man užkliuvo, kaip žmonės skraido ore, atsitrenkdami nugara į sieną, ir kaip niekur nieko pakilę kapojasi toliau :D  Bet šlapukų į kosminę odisėją ir nesiųstų, ar ne? :D Vienu žodžiu, filmo stilistika patiko, vaizdo efektai irgi, bet profesionalus lakstymas nuo tų užsikačialinusių plikių.. užkliuvo, nors tu ką. Tiesa, mano mėgstamą Norman Reedus jie greitai suniamnioja, šikniai, bet vistiek. 



2022 m. gegužės 4 d., trečiadienis

The Dry (2020)

Vystymas  priminė Beautiful Kate, kitą neseniai aprašytą australų juostą. Dvi laiko linijos, paauglystė ir suagusiojo dabartis, mažas miestelis, į kurį grįžti po daugybės metų, netektis. Kaip taisyklė, sugrįžimai atgal visada pažymėti kartėlio, apmaudo, ne veltui sako- kartą palikus, reikia nebesigręžioti. Detektyvas grįžta į gimtąjį miestelį, į vaikystės draugo laidotuves. Tik tragedija platesnio masto- nužudyta žmona ir sūnus, jo paties lavonas randamas už poros kilometrų. Įtariama, kad išpleškino šeimą ir tada nusižudė pats. Sielvartaujantys velionio tėvai prašo dar kartą dirstelėti į bylą, jie netiki, kad sūnus galėjo taip pasielgti. Šarmo priduoda tai, kad  detektyvo grįžimas atveria senas žaizdas. Kai kas jį kaltina dėl paslaptingos draugės mirties jaunystėje, kad neilgai trukus po to jis pabėgo. Nesvetingumas parodomas itin šiurkščiai, bet herojaus nervai geležiniai, ne veltui faras. Taigi dvigubas kriminalas, sėdi, spėlioji. Man patinka, kaip žmogžudystės istorijos perša akivaizdžią įvykių eigą, tada padaro staigų suktuką, ir gauni sprigtą į kaktą. Seniai žinomas triukas, bet vis užlipi ant grėblio :D Pavadinimo neiššifravau, kažką mini, kad seniai lijo, ir viskas.

2022 m. balandžio 30 d., šeštadienis

The Northman (2022)

Pradžioje buvau nusprendusi nežiūrėti. Pompastiškas anonsas, ekstravagantiški plakatai, žvaigždžių mišrainė- nuo Nicole Kidman iki Bjork. Garsių pavardžių tuntas beveik visada žada nesėkmę, manant, kad taip užmaskuosi istorijos lėkštumą. Be to, kalbant apie garsiuosius skandinavų karius, į galvą įkyriai lindo vaizdai iš serialo "Vikingai", kur plaukų pakazūchos priverstų bet kurį save gerbiantį hipsterį įsikąsti žandą iš pavydo.  Maniau, bus patoso persmelktas vikingų epas, kur pervaidinama taip, kad dėmės nuo pažastų nudryksta iki klubų. Smalsumo dėlei pasidomėjau režisieriumi,- ogi "The Witch" ir "Lighthouse" statytojas. Kaip jam pavyko, po dviejų mažų, independent filmukų, įsitraukti į šią brangiai kainavusią velniavą, kaip jam patikėjo tiek atsakomybės?! Suintriguota atsidūriau kino salėje, nes jei žiūrėti, tai dideliam ekrane. Sunku dabar nusakyti patirtį, neturiu jokių analogų. Siužetas kažkoks fragmentiškai primityvus arba primityviai fragmentiškas? Žmonės pavaizduoti, nežinau, pusiau gyvuliai, lyg neturėtų sielos ar pan. Ir tai, gerai, sakyčiau, atsižvelgiant į vaizduojamą laikmetį, visgi vikingai. Skerdynės, ritualai, kerštas. Brutali jėga- didžiausia vertybė. Nėra laiko moralinėms izdevalkėms.Vikingų princas pasižada atkeršyti dėdei, nužudžiusiam tėvą,- pagrindinė siužeto linija. Įsimaišo į vergų tarpą ir pamažu rutulioja savo keršto idėją, randa sąjungininkę- nuostabioji Anya Taylor-Joy. Įkyriai lindo Šekspyro "Hamleto" sąsaja, kuri vėliau pasitvirtina. Grimas, kostiumai, atkarpėlė su Bjork- fantastika. Tik Ethan Hawke castingas atmestinas, kvailai jis čia atrodo, vaizduodamas erelį, kai tėra apsipešiojęs gaidelis geriausiu atveju. Po filmo kyla noras ką nors pasmeigti, nudobti, o mano kriterijus ir yra emocija, mintys po peržiūros, išskyrus totalias nesėkmes. Jeigu išjudino vidinius vandenis, reiškiasi, gerai.

You Won't Be Alone (2022)

Ragana nusižiūri kūdkį, čia jų delikatesas, bet motina sugeba ją apgauti ir išsaugoti naujagimę, iki  sukaks šešiolika metų. Paslepia mergaitę šventoje vietoje, kur pabaisa nepasieks. Tačiau praėjus sutartam laikui, ragana atsiima, kas jai priklauso. Grimų pasakų motyvai persipina su Makedonijos folkloru. Ragana pradeda mokyti merginą savo srities subtilybių, bet mokinė pasirodo netikusi. Jai nepriimtinas žiaurumas ir neapykanta, ji smalsauja, ką reiškia būti žmogumi. Būtybės sugeba keisti pavidalą: pasiversti kate, vilku, o svarbiausia- įlįsti ir į žmogaus kailį. Tik viską apsunkina faktas, kad mergina nebylė, dar kūdikystėje ragana atėmė kalbos dovaną, o kaimiečiai įtarūs. Stebime, kaipjai sekasi, lyg ką tik išsiritusiam paukščiukui. Moters dalia, vyro padėtis, o tada vaikas, šis intervalas pats gražiausias, nuoširdžiausias, net sugraudino :) Skaičiau, kažkas palygino su Terrence Mallick kūryba,  didelis komplimentas, bet iš tiesų, kaimo darbai laukuose, gamtos kaita, papročiai- užburiantys. Visiškai nekliudo lėta vystymo eiga, o raganos personažas intriguoja. Ji nuolat seka mokinės kelią, junti ją netoliese. Būtybė turi pagrindą nekęsti žmonių, kai sužinome jos priešistorę. Absoliutus lobis, ne filmas.

2022 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Texas Chain Saw Massacre (1974)

Nustebau, kad čia nėra  įdėta, tada suabejojau, gal nemačiau? Belieka patikrinti. Nors nuotaika po atostogų nebuvo chujova, kaip tikėjausi, ir nereikėjo tapatintis su Odaveidžiu, bet ar nepatyriau aš gerų emocijų? Nors vežimu vežk, prisižvengiau su kaupu. Tobe Hoper sukūrė siaubo frančizę, kuri sėkmingai čiulpia babkes beveik penkiasdešimt metų. Vizualiai originalas vertas dėmesio, justi menininko ranka: ritualinis lavono išniekinimas, iš arti nutraukiant senu fotiku vis kitą kūno dalį,  padidinta akis, besivartaliojanti siaubo agonijoje, baldų dizainas iš žmogaus ir žvėrių kaulų, nerimą keliantis žinių reportažas, kurį jaunimas praignorina skaitydami horoskopus, ir galiausiai benzopjūklo kakofonija. Tęsiniai grynai laiko laiko švaistymas Bet juk Woodstokas , meilė, taika, kokie dar žudikai iškrypėliai, nervus į konservus, ribiatos! Iš veikėjų neracionalaus elgesio man ir kilo juoko spazmai. Bene geriausia vieta, kada geraširdžiai gėlių vaikai paima trenktą tranzuotoją, ir jis pradeda skeryčiotis. Į mano ratus jis nė kojos nekeltų, na, bet visuotinis įtarumas ir nepasitikėjimas dar nebuvo sudygęs žmonių sąmonėje. Prisiminkim, juk būtent 8-ojo dešimtmečio pradžioje prasinešė dauguma serijinių žudikų. Niekas netikėjo, kad šitaip galima. Betgi  kai pradėjo šuminti, spyrei lauk ir lai skrenda pakniopstom. Kaip jie elgiasi nepažįstamoj teritorijoje, kokie nagli ir įžūlūs. Ne itin pergyveni dįl ištikusio likimo. Kai pasirodo žudikas, auka veikia kaip mašinos signalizacija- kaukia visą kelią, neduok dieve, persekiotojas paklys tamsoje, čia jau  virš visko :D Tačiau, kaip minėjau, tokio stiliaus siaubas buvo novatoriškas, todėl jam taikyti kažkokius logikos dėsnius, matyt, netikslinga. Taip, visgi juosta matyta, atpažinau iš juokingos scenos finale, kai pjūklas nesėkmingai nukrenta ant šlaunų. ot nepasisekė :D

The Faculty (1998)

Paauglystės dienų filmas, kurį malonu prisiminti, jaunais aktoriais pasigrožėti- Josh Hartnett, Clea Duvall neplauta galva, infantiliškasis Elijah Wood- prabėgus daugiau nei 20-iai metų, taip ir liko vaiko stadijoje. Mokyklą, pradedant pedagogais, užklumpa parazitų invazija. Poveikis pavydėtinas- jei buvai vėpla senmergė be autoriteto, kuriai spjaudė  į nugarą, dabar švyti hipnotizuojančiu pasitikėjimu savimi. Kiekvienai šūlei praverstų, o tai mokiniai baigia apšikti galvas savo teisėmis. Saujelė paauglių pastebi, kad dedasi kaži kas keisto, ir stoja į kovą. Aišku, neapsieisi be klišinio sąstato- nepritapėlė gotė(?), sportininkas, gražuolė, vietinis narkatos dyleris, žertva (taip, tai Elijah, jis gimė šiam vaidmeniui) bet kadangi jie visi mieli, atleidau :D Kai parazitai įgauna tikrąjį pavidalą, perbėga linksmas šiurpulys- neseniai matytas "Nuo sutemų iki aušros" buvo lyg juodraštis, o čia jau pasistengta. Lyg didžiulė kirmėlė su aštuonkojo elementais, o jau greita pasiutėlė, ir kaip spiegia! Dar neperprantu Robert Rodriguez stiliaus, man pvz, staigmena, kad jis čia režisavo.  Chebrytė greitai randa parazitų silpnąją vietą, belieka atspėti, kas yra ALFA. Bet ir ateiviams būdingas žmogiška yda- nekantrumas, nemokėjimas dirbti komandoje- todėl ir pralošia. Ech, seni geri laikai :)

2022 m. balandžio 20 d., trečiadienis

From Dusk Till Dawn (1996)

Kultinis mano vaikystės filmas, daugybę sykių rodytas per LNK. Kad nostalgija galutinai suvystytų, pažiūrėjau su lietuvišku vertimu, širdį užliejo šiluma ir aš sutirpau :) Vienintelis minusėlis- kam čia George Clooney, nesistengia nė truputėlio, tipo jo prekinė išvaizda visa, ko reikia? Širdžių ėdikas, pamanyk, velniop jį. Būčiau ėmus Daniel Baldwin, po dvejų metų jis labai gerai susitvarkė John Carpenterio "Vampyruose", nebūtų ir čia pašikęs. Šiaip filme vieni pliusai- du draugai, Robert Rodriguez ir Tarantino, surėmė pečius ir pastatė pasiutusiai gerą, nuotaikingą juostą nesveiko skonio mėgėjams. Scenarijų rašė  Tarantino, netgi suvaidino psichopatą, linkusį į lytinius nusikaltimus, idealus castingas. Dykumos peizažas, kažkur ties Teksaso ir Meksikos pasieniu, viduryje niekur- mano mylimiausia kinematografija. Vulgarus baras "Šokantys papai", įvairūs marginalai jame- nuo įspūdingojo Danny Trejo iki kaskadininko Tom Savini. Prasideda dviejų plėšikų istorija, kurie bėga nuo teisėsaugos ir paima įkaitais pastorių ir jo vaikus, fantastinė dalis įkomponuojama antrojoje pusėje. Taigi pradžioje kriminalinis trileris. o paskui - velniškai juokinga kovos dėl išlikimo betvarkė, kai šokantys papai parodo dantis :D Seni filmai turi bruožą, kad fantastinių būtybių išvaizda, laikui bėgant ir tobulėjant kostiumų  dizaino menui, kelia liūdną šypseną. Bet šįkart kitaip- negaliu paaiškinti, buvo linksma žiūrėti į nuogas pabaisas, žmonių ir šikšnosparnių hibridus susuktais snukučiais, tačiau toli gražu jos nebuvo pasigailėtinos. 

Stuck (2007)

Pradžioje matome eilutę- paremta tikra istorija. Baisu! Tačiau gyvename pasaulyje, kur pilna psichų, arba sutrikusių, iš pusiausvyros išmuštų asmenų, kurių veiksmų negali prognozuoti. Geriau pagalvojus, alternatyvos ir nematau. Įvarytas į kampą, žmogus elgiasi neprotingai, taškas. Nesakau, kad taip galėčiau, pochui man darbas, niekada nepakels pareigose, o ir vairavimo teisių neturiu, vis nutolina pagundą, cha cha. Nevykęs humoras, lygiuot, eilini. Brendei labai reikėjo paaukštinimo, kurį pažadėjo darbe. Todėl išvakarėse padaryta avarija, apsvaigus nuo draudžiamų preparatų, it pagalys į ratus. Ką daryti? Ogi nuslėpti įvykį, apsimesti, jog ničnieko neįvyko. Tai būtų žymiai lengviau, jei auka būtų negyva. Betgi vyras, įstrigęs priekiniame automobilio stikle, kuo aiškiausiai spurda ir prašo pagalbos. Prasideda baisiausias šeštadienis Brendės gyvenime. Mergina desperatiškai mėgina išsaugoti šiurpią paslaptį, kreipiasi pagalbos į savo debilą vaikiną. Sužalotasis meta titaniškas pastangas ištrūkti iš siaubingos situacijos, į kurią papuolė. Kuris nugalės košmariškose lenktynėse su laiku? Susimąsčiau apie herojės darbo specifiką- gal tai turėjo įtakos jos pasirinkimui; ekskrementų vaizdas ir kvapas, diena ir dienos, demenciniai pezantys senoliai, man stogas nučiuožtų, negali kaltinti vargšelės. 

2022 m. balandžio 15 d., penktadienis

Uncut Gems (2019)

Niekada nemaniau, kad žiūrėsiu kažką su Adam Sandler, kurio nevirškinu, man alergija nuo jo. Bet man Ū labai patinka brolių Benny ir Josh Safdie potencialas, todėl giliai įkvėpiau ir nėriau į baugią gelmę. Nenusivyliau! Sandleris vaidina  erzinantį, begėdiškai įkyrų, nevykėlį lošėją juvelyrą, kuris kasdien užsiima įtartinomis machinacijomis, idant paremtų savo priklausomybę.Ir dar jis yra žydas. Turbo derinys.Visa, ko imasi, slysta iš rankų, baigiasi katastrofom, skolos auga, bet Safdžiai turi ypatingą gebėjimą perteikti kriminalinio pasaulio užkulisius komiškai. Nėra tragiško veikėjo, už kurį sergi, nėra banditų, kuriems jauti pagarbą, Scorcezės kūrybos antonimas? Taip pavadinčiau, ką čia matome. Nulis adoracijų šulams. Žodis fuck pavartotas virš penkių šimtų kartų, užėmė garbingą trečią vietą istorijoje. Skolų išmušinėtojai prilipę Sandlerio herojui kaip lapai prie užpakalio, jų mėginimas priversti žiūrėti į situaciją rimtai, priverčia kvatoti iki ašarų. Jei kažko gaila, būtent Arno sėbrų, kuriuos juvelyras siutina iki kraujas užverda gyslose :D Jauti, kad krypstalink žiaurios kulminacijos, bet tavo empatija keistai atbukusi, kaip sukėlus vietinę nejautrą operacinėje. Finalas pranoko lūkesčius, didžiai nustebindamas, tad labai džiaugiuosi ,pamynus vidinius nusistatymus.

2022 m. balandžio 11 d., pirmadienis

As You Are (2016)

Seriale "Stanger Things" vaidina įdomios išvaizdos aktorius Charlie Heaton. Jo nepavadinsi gražiu, liežuvis išdžiūtų ir subyrėtų nuo šio melo, bet akis sunku atplėšti. Idealus variantas psichopatų ir psichiškai nesveikų  asmenų vaidmenims. Seriale jam, prieštaraujant bet kokiems vidurinės mokyklos hormonų užvaldytų  paauglių elgesio statutams, netgi pavyksta nukniaukti merginą iš mokyklos šaunuolio panosės, pavarei, Džonatanai, jou jou jou :D Tiek čia pripezėjau apie jį, kadangi filme, apie kurį kalbėsiu, Charlie Heaton  vaidina svarbų vaidmenį. Juosta lyg ir nieko ypatingo, dviejų bahurėlių draugystė apdulkėjusiam iš nuobodulio miesteliūkšty, pučiama daug žolytės ir kvailiojama. Bet kaip ten sako- mažų miestelių didelės paslaptys? Filmas prasideda apklausa areštinėje, sufleruojant, kad minėtoji draugystė nesibaigė nekaltai. Žiūrovas gali pasidaryti savas išvadas, pabaiga atvira interpretacijoms, o man patinka galvoti. Nuostabiai perteikta 90-ųjų provincijos nuotaika- nuobodulys, kutenantis šnerves, emberesmentas, matant motiną besigalamžant su draugužiu, bundantys jausmai, kurių nesupranti, netveri savame kailyje. Liūdniausia, kad nematoma perspektyvos- juk iš čia galima išvažiuoti, atsiriboti, pamiršti tavęs nepalaikančius artimuosius, rasti vietą, kur galėsi būti savimi, nebijodamas smurto ir patyčių. 

2022 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Only the Animals (2019)

Paslaptingai dingus moteriai, randamas tik jos automobilis. Matyome  penkių žmonių istorijas, vienaip ar kitaip susijusių su pražuvėle. Pradedame socialine darbuotoja (?) kuri ne tik rūpinasi vienišais žmonėmis, bet ir pasiima priedą ant kėdės :D Toliau- jos globotinis, sutrikusio intelekto vyriškis- bent pasirinkimas meilės objektui! Jo ir dingusiosios santykis pats įdomiausias; pradžioje pieši perversišką scenarijų, bet pamažu nusiramini. Vyras keistas, bet ne "kišu šakutę į atšalusią rozetę" lygio keistas. Toliau "užklasinė" veikla su jauna padavėja, aiškiai kamuojama obsesijos vyresnei meilužei. Trumpam grįžkime - socialinės darbuotojos sutuoktinis taipogi nelieka nuošaly- mezga bergzdžias, suktybėmis pagrįstas pažintis, kur anketas falsifikuoja niekdariai iš Afrikos. Ciniška ir labai juokinga. Kas gi nutiko moteriai, sužinome sudėję šią painią, bet smalsumą žadinančią mozaiką. Tobulas nusikaltimas, nei motyvo, nei auką asmeniškai pažinojo. Dėmesiui palaikyti esam pavaišinami sekso scenomis, prancūzai jų dosnūs. 
 

2022 m. balandžio 3 d., sekmadienis

Beautiful Kate (2009)

Pasistengsiu neatskleisti, kas yra pagrindinis patiekalo akcentas, slaptasis ingredientas, būtų nedovanotina. Nedas, pusamžis vyriškis, grįžta į gimtuosius namus po daugelio metų- miršta tėvas. Nedą lydi vos ne perpus jaunesnė draugužė, švelniai tariant, baltųjų šiukšlių veislės. Jų amžiaus skirtumas- pirmas požymis, kad susidursim su kokia seniai prarasta meile- toji fiksacija ties jauno kūno kultu, hmm hmm... Neklydau, beveik. Tėvukas aštrialiežuvis, savivertę talžo patyręs boksininkas. Frontą laiko jauniausioji duktė, ji apsidžiaugia brolio atvykimu. Slaugyti niurgzlų senį reikalinga šventojo kantrybė. Nieko keisto, kad praėjo tiek metų atsiskyrus, jaučiu, nesivarginčiau su vizitu ir šią niūrią valandą. Laukia daug šeimos paslapčių, kurių neatskleisiu, bet patikėkite, čia ne random stuff. Flashback'ai nukelia į paauglystės metus, lenda minėtosios paslaptys, aplink- sausa, laukinė, žavinga Australijos panorama.  

2022 m. balandžio 2 d., šeštadienis

Speak No Evil (2022)

Šiųmetės "Kino pavasario" bilietų kainos prigesino mano entuziazmą; anksčiau nardydavau kinoteatre kas antrą dieną, kartais po kelis seansus dienoje peržiūrėdavau, šįmet vos į vieną kojas nuvilkau. Kas be ko,  kelerius metus trunkąs karantinas padarė savo: noras būti didelėje žmonių grupėje  niekada neliepsnojo ryškiai, dabar ten beliko šaltų pelenų krūva. Aplinkinių šnekos ir elgesys kino salėje penktadienį vertė sėdėti sukandus dantis. Juokingiasia, kad pakliuvau tarp dviejų porų, o filmas nekūrė malonios atmosferos pasiburkuoti. Okey, "balandžiai" kairėje buvo jau apsipešioję, nebe jaunikliai, bet tai nesuteikia teisės kalbėti filmo metu?! Ėjau, kadangi filmą kategorizavo kaip siaubo. Patikslinsiu - tatai buvo Michael Haneke tipo siaubas. Įtampa brendo pamažu, daug nemalonių nutylėjimų, mažų pasikandžiojimų rodė, kad laukia aštresni grybštelėjimai ateityje. Šeima ir Danijos atostogų metu susipažįsta su porele iš Olandijos, vėliau pastaroji pasikviečia juos į svečius savaitgaliui. Vykti pas beveik nepažįstamus žmones? Avantiūra, kuri žavi nuo kasdienybės pavargusį vyrą, žmona didelio noro neparodo. Apskritai, sutuoktinis lepšis, žiūrovas  pamažu nukreipiamas priešiškai jo atžvilgiu. Valios trūkumas priveda šeimą prie tragiškos atomazgos. Mane ėmė pykinti nuo pamatytų vaizdų, och, kažin ar esu išgyvenus panašią patirtį, gal tik "Red White & Blue" ateina galvon. Mano nuomone, čia smerkiamas komformizmas. Tiek prie visko taikaisi, mandagiai nutyli, paisai takto, nori nesipykti, nuolat pamini savo intyeresus dėl gerų tarpusavio santykių, kol virsti paniekos vertu padaru, kuris tenusipelno  pliaukšt tapke.

2022 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Suicide Kings (1998)

Šaikelė nevykėlių pagrobia mafijos bosą, idant jo sėbrai išspręstų problemą, kurią šie kvaileliai pasidarė. Problema nemenka- pagrobta vieno jų sesuo, reikalaujama milžiniška išpirka. Pagrobimas- pagrobime, su beveik šauniu užraitymu pabaigoje. Nuo pat pradžių planas skylėtas kaip ubago triusikai. Gauja nė nesusijaudina; Denis Leary vieną po kito jungia taškus, tuo pat metu diskutuodamas apie batus ir jų kainas su savo bendru. Ir tie pašnekesiai nesveiki :D Mafijos bosas, fenomenalusis Christopheris Walkenas, į visą reikalą žiūri kaip į pramogą,  kuri greitai baigsis, keista, kad dar atvirai nesišaipo, tik vis prašo jam įpilti. Kokia inteligencija, kokia aukšta klasė! Geriausia vieta, kai pokerio žaidime nuskaito kiekvieną iš pagrobėjų kaip atverstą knygą ir net sugeba nuteikti vieną prieš kitą. Neveltui tiek metų suktasi kriminalinėse sferose! 1980-1990ieji  buvo Christopherio laikai :)

Silver Tongues (2011)

Jjuokinga, kada išduria žiūrovą, kaip pabaigoje ir atsitiko. Du sociopatai, be penkių minučių psichopatai, keliauja iš miesto į miestą, ir jaukia žmonių protus, mintis, gyvenimus. Jie mėgaujasi tuo, kad gali manipuliuoti kitų jausmais, valdyti situaciją kaip jiems patinka, būti tuo pačiu ir aktoriai, ir režisieriai. Vyras ir moteris, savo pačių sukeltų nemalonumų narkomanai.  Nenoriu daug išplepėti, reikia pamatyti. Nieko panašaus nesutikau per ilgus filmų veizėjimo metus, ypatinga soulmat'ų deklaracija, klaikiai patiko. Koks jausmas gyvenime sutikti tokį kaip tu, pateisinti nuvalkiotą "antroji pusė" literatūrinę blevyzgą. Ypač, kai kalbam ne apie normalius individus, o apie genialių bepročių sąjungą. Žinau, kad ilgai nepamiršiu. Pavyzdys, kaip turint nedidelį biudžetą, bet išradingą scenarijaus autorių, galima pasiekti stulbinamų rezultatų!

Batman (2022)

Nemaniau, kad gyvenime žiūrėsiu dar vieną  Betmeną. Kaip žmogui, absoliučiai abejingam superherojų  komiksams, šikšnosparniados man gerokai per daug. Jis  seka mane nuo vaikystės- dekoracijų gausi Timo Burtono vizija, paskui Schumacherio fantasmagorija su George Clooney, Švarcnegeriu, dar keliais garsiais apsipazorinusiais aktoriais. Regis, nuo čia prasidėjo antipatija Clooney, klounas blet. Gal filmavimo aikštelėje gerdavo, kodėl taip prastai??? Dar pamenu pusėtiną variantą su Valu  Kilmeriu ir Nicole Kidman, ach, pabūti juoduoju teisybės sparnuočiu troško visi. Pastarasis, beje, man pats patraukliausias, Valo būta dailaus vyro,  kaip sau norit. Vaiko akims šie filmai ir buvo skirti, nes kai pamėginau 90-ųjų versijas dabar, patyriau stiprią atmetimo reakciją. Juokingi efektai, jaučiasi patosas. Sulaukus pilnametystės, per 18-iktą  gimtadienį, pradėjau naują Betmeno erą- Christopher Nolan pasistengė iš peties. Ypač įsiminė "The Dark Knight" dėl fenomenalios, tragiškai gyvenimą baigusio Heath Ledger vaidybos. Trys grandovi filmai, paskutinis jau išsibezdėjęs, pastatytas iš inercijos. Kaip ir gana būtų, ne? Girdėjau, paskui pasirodė kažkoks ištvirkimas su Benu Afflecku ir Henry Cavill, Betmenas prieš Supermeną?.. Kur čia logika??  Aišku, skipinau. O va šiųmetis, mistika, ėmė ir atvedė mane į kino salę, iki galo negaliu paaiškinti, kaip čia nutiko. Komentarai? Na, iš pagrindų atstatyta Mįsliaus reputacija. Iš vaikystės prisimenu tik kažkokį salotinį siaubą per Jim Carrey prizmę, brr, nupurto. O  Paul Dano tinka vaizduoti psichopatus su akinukais,  jo dėka negaila, kad atsisveikinau su 9 eurais. Ką galėčiau pasakyti apie patį teisingumo angelą? Robert Pattison, hmmm, vis dar neturiu tvirtos nuomonės dėl jo karjeros galimybių. Sporto salėje paplušėjo, tiesa, raumenys ryškūs, bet aštresnių minčių nesukėlė.  Pirmas įspūdis-  Betmenas man priminė emo stadijoje užstrigusį suaugėlį :D Laižalai su moterim-kate mačo taškų nepridėjo, buvo nejauku žiūrėti.  Lenio Cravitzo duktė raito šikną, lūpas papūtus, seksualumas virsta per kraštus, bet šaltojo princo ledo nepramuša. Filmo trukmė yra išbandymas skrandžiui, ėmė urgzti kaip piktas šuo, geriau eiti prisišveitus cepelinų ar šiaip angliavandenių. Nebijokit, dėmesio sotus pilvas neslopins, jums prieš akis beveik trys valandos, net išėjus į tualetą, nepraleidi nieko svarbaus.

2022 m. kovo 13 d., sekmadienis

Fresh (2022)

Draugas parekomendavo, ir tai buvo viena įdomiausių patirčių šįmet. Pagrindinė idėja trenkė it žaibas, buvau nepasirengusi, visai kitaip įsivaizdavau, ką čia matysime. Filmuose staigmenas aš mėgstu.  Žinojau tik, kad idealus vyrukas lyg ir per gerai, kad būtų tiesa, bet nesitikėjau, kad Noja pateks pas TOKIOS rūšies psichopatą. Pradžioje matome per  programėlę, panašią į Tinder, susipažinusią porelę. Juodu vakarieniauja restorane, ir red flagai  šokinėja kaip kukurūzų grūdai popkornų automate. Džentelmenas vėluoja, neturi grynųjų, tėškia, kaip čia lietuviškai išsireiškus.. įžeidimentą? Kai aiškiai nori įžeisti, bet pabaigoje užglaisto aštrumą ir pateikia kaip komplimentą? Vėliau rasistinis vaibas, o pabaiga.. Pasimatymas iš pragaro, dama visa tai pakelia kaip karaliaus Artūro riteris, jos stiprybė- menka savivertė. Nerealiai atlikti namų darbai- internetinių pažinčių virtuvė ištyrinėta per mikroskopą. O tada, lyg atpildas už patirtas nesėkmes romantiniam fronte, už karčius nusivylimus, už sultingas bybio fotkes, kurias teko pamatyti ekrane- atsiranda ponas Idealusis. Išvaizdus, su humoro jausmu, gydytojas, mielas lyg kačiukas. Per gerai, per gerai, nusprendžiam mes, bet Nojai išsijungia visos apsauginės sistemos. Priminė Džono Faulzo "Kolekcionierių", tik Mirandai labiau nepasisekė.  Kas ypač patiko- muzikos takelis, jis išskiria šią šiurpią istoriją iš kitų, užliūliuoja žiūrovą, jautiesi lyg apsvaigintas- čia vyksta košmariška, protu nesuvokiama veikla, bet toji muzika.. Nuteikia, lyg nieko tokio baisaus lyg ir nevyksta, baikit, neperdėkit :D Aktoriai įdomūs, nematyti, Noja primena jauną Charlotte Gainsbourg.

2022 m. kovo 8 d., antradienis

The Worst Person in the World (2021)

Ką gi, peržvelgiau "Kino pavasario" programą, susipažinau su kainomis, nemaloni buvo pažintis, kainos buvo pasikėlusios. Apie šį norvegų pretendentą į "Oskarą" jau buvau girdėjus anksčiau, jis pirmas ir patraukė mano dėmesį. Pastebėjau, kad filmo trukmė- minimum dvi valandos- darosi naujas mados klyksmas, režisieriai turi tiek daug pasakyti, o akis turi tik dvi ir tos jau prašosi akinių... Gerai, kad nepuoliau rašyti atsiliepimo iškart po peržiūros, nes pirminė reakcija buvo impulsyvi ir antifeministinė. Smerkiau pagrindinę veikėją, kad blaškosi, nežinodama ko nori, žaidžia normalių, gerų vyrų jausmais, kai kitos gauna mėšlių ir jam paplonintu liežuviu meilinasi ir kavytę neša į lovą. Bet jei moteris nesijaučia laiminga, tai.. tegul eina šikti visos geros partijos! Žemaitės "Marčios" laikai seniai praeity, gyvenimas tik vienas, kam klamuotis?? Jei vienas per protingas ir gilus, jautiesi suvaržyta jo Froidinių pezalų ir analizių, jei kitas per daug primityvus ir paprastas, ir jautiesi viršesnė- turi teisę būti laiminga viena! Tas pats su specialybe- žaviuosi ryžtu mesti mediciną, pajutus, kad tai ne tavo sritis, nepaisant aukštų balų ir pasisekimo.  Apskritai, herojė čia priima ne viena sunkų sprendimą. Išsisklaidžius pavydui, ėmiau žavėtis valia ir žinojimu, ko nenori, kad neužmiega ant patogaus gyvenimo, linkusi rizikuoti. Filmas padalintas į 12 dalių, yra sustabdyto laiko momentas ir labai juokingas trip'as prisirijus grybų. 

2022 m. kovo 7 d., pirmadienis

Licorice Pizza (2021)

Labai stengiausi, kad man patiktų. Aktoriai mieli, visada smagu pamatyti Tom Waits, ir Bradley Cooper pradeda pelnyti mano palankumą, muzikos takelis vežantis, daug mažų juokingų scenų, kurios plaukia viena paskui kitą be jokio ryšio, ir tai žavu, nematyta. Tačiau esmė, esmė-  amžiaus skirtumas- 10 metų??? Penkiolikmetis ir 25-metė? Man buvo neskanu, sorry guys. Kodėl? Paklausiu kitaip- kuri motina norėtų, kad sūnus pristatytų ant tiek vyresnę širdies draugę? Susiėmusios už galvų poteriautumėt, miklios atsivertėlės :D Tarp kitko, neseniai mačiau atvirkštinį variantą "Red Rockett", ir jei neskaitysim slaptų eržilo užmačių Strawberry atžvilgiu, kaip ši istorija, romantiška??? Ne, buvo šlykštu, kaip režisierius ir norėjo. Nusivalkiojus porno žvaigždė ir nepilnametė pisasi kur papuola; vienai seksualinio gyvenimo saulėtekis, kitam jau ta saulė apipuvus ir tuoj pasislėps už horizonto. Šiam filme, aišku, nieko panašaus, pagrindinė herojė nežiūri į jai rodomą dėmesį rimtai, jie- bičiuliai, vėliau verslo partneriai. O bizniuką berniokas suka vieną po kito- tai vandens lovas stumdo, tai kiniško biliardo saloną atidaro- suprask, pinigų namie bus, ne koks dykaduonis spuoguotas. Dar turėjau vilties, kad parodys juos po kokių 5-10metų nuo pažinties pradžios, kai ta meilė turėtų kažkokį legalų pagrindą, ir vėlgi- ne. Moterys neturi "kitos galvos", kuria įgyvendintų nešvankias užmačias ir pridarytų nesąmonių, todėl į tvirkintojų statomos  retai. Karočia, nedėkinga situacija, bet čia tik mano nuomonė ir mano mintys, jūs kaip norit, neperšu ;)

2022 m. kovo 2 d., trečiadienis

A Serious Man (2009)

Laris Gopnikas- flegmatiškas  matematikos profesorius aukštai užtemptu kelnių juosmeniu. Šeimoje nėra autoritetas, vaikai jo nepaiso, o žmona vieną dieną teškia naujieną- išeina pas kitą vyrą. Naujasis draugas pasirodo besąs lipšnus kaimynas,  glėbesčiuojantis Larį, giriantis, kaip puikiai priima situaciją. Bent patyčios. Žinoma, žmonai atiteks namas, o Lariui  liks glaustis motelyje.  Galite įsivaizduoti? :D Esam pratę, kad būtų rėkiama, mušamasi, drąskomasi. Kažkas  trukdo Lariui pratrūkti. Vyriškumo stoka kasa jam duobę. Jausdamas, kaip gyvenimo vairas slysta iš rankų,  nelaimėlis bando konsultuotis su rabinais. Bandžiau suprasti, ar čia pašiepamas žydų paprotys, nes visa istorija lyg traukimas per dantį. Iš serijos- kai nebegali būti blogiau, reikia palaukti. Bus. Netgi nepasinaudoja seksualios kaimynės draugija, idant atkovotų pozicijas bent jau kaip patinas. Komiška nevykėlio istorija.

2022 m. vasario 28 d., pirmadienis

Death Proof (2007)

Neslėpsiu, amerikiečių merginų bendravimo ypatumai, nuolat pasitelkiant kreipinį "kale".. Iš pradžių prinkštelėdavau, o paskui suėmė lengvas pavydas. Su kuo galėčiau taip betarpiškai laisvai blevyzgoti, nesibaiminant, kad bus įžeisti kieno nors jausmai? :D Žiūrėjau su lietuvišku įgarsinimu, turint omeny pokalbių absurdiškumą, racionalus sprendimas . Važiuodamos automobiliu, padruškės peza apie seksą, bernus, kur gauti žolės ir kokie savaitgalio planai. Ne itin prasminga. Po to užsuka į barą apšilimui, prieš tūsovkę namely prie ežero. Nelaimei, jas nusižiūrėjęs kelių maniakas,- ne kas kitas, o Kurtas Russellas. Jei pradžioje kiek stinga veiksmo ir norėsi greičiau pamatyti Tarantiniškas grožybes, tai už kantrybę esi apdovanojamas- šiurpusis Maikas, savo amato virtuozas. Kam patinka puzzle dėlioti, gal ir surinktų, kur buvo Arlenė, o kur Džulija XD Antrojoje filmo dalyje siaubūnas nusižiųrėjes kitą jaunų merginų grupelę, tik čia vilkas pataikė ant meškos. Mergiotės ne tik tuščiai liežuviais pliaukšti moka, bet ir meistriškai valdo automobilį. Gaudynės pabaigoje žavingos, ypač turint omeny, kad dalyvauja tikra kaskadininkė. Labai įdomi filmavimo kamera, atrodo kaip pigus B kategorijos trashas, vaizdas trūkinėja, dingsta spalvos, bet priduoda autentikos.

2022 m. vasario 25 d., penktadienis

The Hateful Eight (2015)

Juokinga dabar dėl savęs- galvojau skelti ir pažiūrėti per dvi dienas, visgi trukmė meta iššūkį- beveik trys valandos. Quentino Tarantino filmą, cha cha cha, gabalais lyg serialą sutriestą, cha cha cha. Įtraukė mane lyg verpetas šapelį, suko ir suko, neatsipalaidavau nė minutei, net kažkokia mažytė aliuzija į  Agatos Christi braižą blykstelėjo sekundėlei. Jopšikmat, kas man sukliudė jį kine pamatyti?! Lyg ir menu kažkokią filmų naktį "Multikino", iš kurios būtų reikėję gaudytis taksi vidury nakties, ale negi normalių seansų nebuvo? Bet  palikim seną randą, nekrapštykim.  Labiausiai  nudžiugino sena patikrinta Tarantino šaika- Samuel L. Jackson, Tim Roth ir žinoma, Michael Madsen. Kaip aš džiaugiuosi, kad režisierius sukūrė nišą, kur galėjo pademonstruoti savo vienintelį kailį, nes skūrų kaitalioti jis negali- vien lemiantis pikta bičas iš pragaro, fantastiškai žemu balsu. Ok, čia ne įsimintiniausia jo rolė, bet pažiūrėkit, kaip jis šoka "Reservoir Dogs", toji scena ir jos aplinkybės- nepamirštamos. Visi kiti Madseno filmai atvirai sakant, šūdas, vos siekia penketą, kaip neteisinga. Jei reikėtų įvardyti įsimintiniausią vietą, tai be konkurencijos- Samuel L. Jackson "kerštas" sniegynuose, buvau pamiršus, koks juodas humoras pas Q.T. O kas yra didžioji žvaigždė aštuonete?- ogi Jennifer Jason Leigh, nusikaltėlė, kurios pergabenimas į kartuves sukelia tiek nemalonumų ir netgi nukerta "Oskaro"nominaciją.  Prilygsta vyrui- neverkšlena gavus į nosį, o keikiasi ir pyzdavojasi kaip paskutinė padugnė, šaunuolė! Nesveikai geras vesternas paskutinėms žiemos akimirkoms, nes ir ten sniegai pusto padėk Dieve, ir pakreipia įvykių eigą įdomia linkme :)

2022 m. vasario 19 d., šeštadienis

The Lost Daughter (2021)

Filmo metu justi silpna elektros įtampa, kuri tvyro ore, išprovokuota, rodos, nekalto Olivios Colman herojės, egzistavimo fakto? Profesorė Leda atvyksta į Graikijos kurortą padirbėti, išsinuomoja namą. Deja, ramybe pasidžiaugti ilgai netenka, šalia atostogauja gausi giminė, kurios centre- jauna motina Nina. Ledai neišvengiamai kyla skaudžių prisiminimų iš asmeninės patirties, kada augino dvi mergaitės, tuo pačiu mėgindama suderinti akademines ambicijas. Vaikų turėjimas čia pavaizduotas pačiu brutaliausiu būdu- jie čiulpia paskutinius kantrybės lašus, neleidžia atsipūsti nė akimirkai, šaltis purtė žiūrint. Tarp Ledos ir Ninos giminės tučtuojau perbėga juoda katė- negelbsti nė moters geras darbas. Paskui susimąsčiau- Graikija ryškiai patriarchalinė šalis, galbūt tas nerimas kyla dėl to, kad Leda viena? Savarankiška, savo nuomonę turinti vieniša moteris lyg krislas akyje. Nina akivaizdžiai kamuojama depresijos- ankstyvas nėštumas, santuoka, amžinai besitrinantys aplink vyro giminės varo iš proto, jauti, kaip pavydi Ledai. Filme daug nepatogių, komiškų situacijų, į kurias papuola vieniša atostogautoja- labai realistiška. Ko pritrūko, tai kulminacija- per dvi valandas taip ir nieko neįvyksta, lieka neaišku, kokia buvo pagrindinė mintis. Motinystės našta,  moters socialinės padėties sunkumai santuokoje? Galbūt. Tačiaus dėl minėtos nerimo persunktos atmosferos, drama pagauna žiūrovo  dėmesį ir sugeba išlaikyti iki pabaigos. "Oskaro" nominacijos  už scenarijų, Colman ir Jessie Buckley vaidybą... Kągi, dėl Colman sutinku, jos charakterio emberesmentas preciziškas, tobulas, bet Jessie  visuose filmuose vienoda, nors man ji patinka. Susumavus, kaip režisūrinis debiutas, visai neblogai iš Maggie Gyllenhaal pusės.

The Machinist (2004)

Apmaudu, kad žodžiais neapsakomas Christian Bale atsidavimas vaidmeniui- atsikratyta 27 kg svorio, ir ne kokių lašinių, o sveiko vyro kūno svorio- liko be jokių apdovanojimų. Sutinku, vaidmuo nebuvo kažkokia dramatiškai sukrečianti, neatskleidė dvasinės kelionės gelmių, bet vis dėlto. Jis čia gyvas skeletas, jėzau šventas. Tuno skardinė ir obuolys per dieną padėjo pasiekti šiurpą keliančią transformaciją, ir žinoma, daug daug cigarečių apetitui malšinti. Aktorius atskleidė, kad scena, kur jis pabėga iš policijos nuovados, pareikalavo iš jo milžiniškų pastangų- kojų raumenys nuo badavimo beviltiškai sunyko. Trevoras Reznikas dirba gamykloje, ir jau metus negali užmigti. Keista, kad tik po metų (?), bet darbo vietoje nutinka nelaimė dėl Trevoro kaltės.  Dėl išvaizdos ir taip sulaukdavo nepatogių klausimų- "kvaišiniesi?", bet po nelaimės  kolegos ima atvirai nekęsti Trevoro. Vienintelis žmogus, su kuriuo vyras palaiko socialinius ryšius- prostitutė Stevie, kuri vadina jį "geriausiu savo klientu". Kaip kaulų maišas dar sugeba atlikti lytinį aktą, istorija nutyli. Blogiausia, kad Trevorui ima rodytis plikas vyrukas, kurį jis įtaria esant pagrindinį savo nelaimių šaltinį. Prasideda siurrealistinė kelionė, nebesupranti, kas tikra, kas ne, bet ilgainiui ima aiškėti, kur šuo pakastas. Ir ačiū dievui, atsibodo kas kartą knistis internete mėginant rasti atsakymus ir narplioti pateiktus siužeto rebusus :D

2022 m. vasario 15 d., antradienis

Heaven Knows What (2014)

Žiūriu į Ilya Leontyev - filmo pabaigoje matome, kad skirtas jo atminimui. Premjeros metu dar buvo gyvas, vėliau rastas negyvas Centriniame parke, Niujorke. Kiek metų duotumėte? Praskeltas antakis, lūžusi nosis, riebaluoti plaukai, tuščias žvilgsnis- narkomanas, bet žmogus, vis dėlto. Gražu, ką broliai Safdie padarė- sužmogino visuomenės atstumtuosius, nemoralizavo, neprimetė nuomonės, o parodė, kaip žiauriai kartais nepasiseka kažkieno sūnui, dukrai, sesei, broliui.. Jie tampa vaikštančiais  numirėliais, tiksinčiomis bombomis. Aktorius Caleb Landry Jones su Ilya praleisdavo neišpasakytai daug laiko, kad  geriau įsijaustų į priklausomybę turinčio asmens kailį. Filmo metu neapleido jausmas, kad be minėtojo Jones, čia daugiau aktorių NĖRA. Nuojauta neapgavo; operatoriai iš toli stebėjo grupeles valkatų, kad jų netrikdytų, perduotų mums tiesą, žalią it mėsa tiesą. Galėtų rodyti mokyklose, vietoj nesąmoningų etikos pamokų, gal padėtų kai kuriems "maištaujantiems paaugliams" nenuklysti į lankas?  Sužavėjo garso takelis ir filmavimo būdas, Niujorkas be spindesio ir dangoraižių, o su kartono lakštais, nešvariais rūbais ir juodom panagėm. Paremta narkomanės, Leontyev'o draugės Harley, prisiminimais.  Ją režisierius užkalbino tiesiog gatvėje ir gimė ši istorija.

2022 m. vasario 11 d., penktadienis

Text (2019)

Sunkus atodūsis, atėjus filmo pabaigai.  Įveikiau, po perkūnais! Eina sau, per daugiau nei dvylika metų, yra tekę žiūrėti filmą per du prisėdimus. Priežastys- per ilga trukmė, neįdomu, sunkus turinys, nesusikaupiu. Šiaip nepraktikuoju, tokie atvejai- vienetiniai. Bet trys vakarai?! Prieš tai skaičiau knygą, labai įdomu buvo, kaip atrodys ekranizacija. O ji pasirodė slegianti kaip pensininko rypavimai, kaip atšalę balandėliai, kaip sudrėkus daugiabučio siena sausio vidury, kai saulę paskutinį kartą matei spalį. Bravo už penkiasdešimt nevilties atspalvių, vilku kaukti norėjosi žiūrint. Nuolat matomi, iki kraujo pažįstami pilki Rusijos daugiaaukščiai, tokie artimi mums, lietuviams, pakišo klausimą. Kažin ką pamanytų kitų žemynų žiūrovai apie čia vaizduojamą gyvenamąją vietą; precedento neturintis architektūrinis skreplys.  Kaimynka, beje, šauni boba- Rusijos nacionalinis veidas:D Kas neskaitė, patariu pirma pažiūrėti filmą, bus įdomiau. Scenarijus pasirodė sausokas, tie pasikartojimai slopino budrumą, noras miegoti užeidavo, todėl ir užtruko laiko peržiūrėti. Beje, kas man labiausiai nepatiko, tai knygoje Piotro Kazino nužudymas buvo sąmoningas veiksmas, o čia kažkoks netyčinis. Plius, pasigedau Iljos maniakiško domėjimosi savo skriaudėju kalėjime- mobiliakas ten brangi valiuta, o jis naudojosi, kad nepaleistų iš akių, sekė socialiniuose tinkluose. Filme net nebuvo eilutės "po septynerių metų", kadras kaip pasodina, sekantis- jau Ilja namo darda, wtf :D

Hesher (2010)

Kai pamačiau, kad istorija sukasi apie vaiką, maniau, nebaigsiu žiūrėti. Nuobodu man mažamečių reikalai, nebent kas su asocialia aplinka susiję- alchašų, narkomanų, kekšių pypliai. Bet kai pasirodė Joseph Gordon-Levitt, situacija  pagerėjo. Nenuspėjamas jo elgesys, kartais balansuojantis ant sveiko proto ribos, buvo tai, kas išmušė iš sąstingio pagrindinį herojų ir antidepresantus ryjantį tėvą. Ir prikaustė tave, žiūrove, prie ekrano. Tėvukas buvo kaip reikiant įklimpęs-  nelabai sureagavo, į namus atsikrausčius kažkokiam valkatai :D,sutaršė žmogų depresija. Berniūkštis vienumoje gedi tragiškai žuvusios mamos, beviltiškai stengdamasis išsaugoti paskutinį jo atminimą- avarijoje suniokotą automobilį. Kada ne kada jį įvaro į kampą mokyklos peštukas, bet vaikas ne itin kvaršina  galvą, yra didesnių problemų. Čia ir įsikiša Hesher'is. Jo metodai padėti šeimai susidoroti su širdgėla itin  savotiški, bet juk svarbiausia geri norai, tiesa?

2022 m. sausio 31 d., pirmadienis

Triangle (2009)

Prieš susikaupiant užduotąi mįslei, į akis neišvengiamai krito pigūs specialieji efektai: juokinga groteskiška audra, lyg kas šiukšles  prie jūros degintų, apversta jachta, plūduriuojanti vandenyje kaip A4 formato lapas ir erzinanti pagrindinės veikėjos mimika- nesusičiaupianti burna. Blecha, turėjau klasiokę, kuri niekaip nasrų negalėjo uždaryti. Kad taip koks žvirblis jai burnon prišiktų, tyliai linkėdavau aš. Paskui, žinoma, numojau ranka į low budget pasekmes, ką jie kalti, vargšai, ir įsijaučiau. Kadangi žiūrėjau prieš savaitę, dabar jau vėl kyla klausimų, nors pasiskaičiau po to :D Grupelė jaunų žmonių išplaukia maloniai pailsėti, su jais- jauna mamytė, kurią čiešina jachtos savininkas. Mamytė turi užpisantį vaiką, nusipelnė atsipūsti. Bėda, kad prasideda audra, jachta apvirsta, viena pana dingsta, o chebra lieka vieni vidury niekur. Laimei, pro šalį plaukia "Titaniko" anūkas, herojai suguža ant denio ir... prasideda velniava. Laiko kilpa yra krušatis, kiek galvą belaužytum,visi taškai ant "i" nesusidės, nors pasiusk. Užtat intriguoja. Įdomu būtų sutikti save prieš valandą, prieš savaitę? Gerai įkrėstum proto "ateičiai", tik ar tas kitas "tu" paklausytų, cha cha. 

2022 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

The Power of the Dog (2021)

Čia yra didžiausia 2021-ųjų staigmena, filmas- chameleonas. Lėtas vesternas, migdanti gyvenimo rančoje kronika, pamanytum, lyg ir kyla noras išjungti, juk nuobodu...  Bet jeigu nepatingėjai paleisti projektorių, tiek jau to, nesunku pasėdėti prieš judančius paveikslėlius, nufilmuota gražiai... Ir tada bac- ta pabaiga! Visi mano spėjimai kaip rutuliosis įvykiai, buvo nušluoti nuo paviršiaus! Antrą kartą žiūrėti neturiu įpročio, geriau pasiskaityti atsiliepimus, interpretacijas, ką ir dariau pusvalandį :D Du broliai, rančos savininkai, kaip du priešingi poliai. Filas kelia aplinkinių vyrų pagarbą, jis rūstus, išmanantis savo darbą storžievis, negailintis aštraus žodžio silpnesniems. Džordžas- sofistikuotas, pagarbus moterims, ramesnio būdo; netikėtai Filui, vieną dieną veda našlę, kuri turi sūnų. Nauji šeimos nariai nė kiek nedžiugina vyresniojo brolio, jis gerai pašokinėja ant nervų. Kol staiga, netikėtai, suartėja su brolienės sūnumi. Kur veda ši nauja draugystė, kokie kėslai čia slypi? Benedict Cumberbatch povyza nežada nieko gero, jo chrarizma ir neleido nueiti nuo ekrano, vaidina nerealiai. Kaip jau minėta, visu gražumu scenarijus sužiba pabaigoje, pilka virsta raudona, jautiesi lyg šūviu prikeltas iš miego, markstaisi nustebęs..ir sužavėtas. Daug metų laukiau Jane Campion sugrįžimo, ir jis kaip niekada stiprus, vertas aplodismentų. Taigi patarimas- kantrybės, juosta jos verta.

2022 m. sausio 22 d., šeštadienis

Nightmare Alley (2021)

Nekantravau pamatyti jau seniai, o kad žiūrėsiu tik kine, buvo aišku išsyk. Vakar įvyko premjera, aš jau sėdėjau ketvirtoje eilėje per vidury kaip ant žarijų- greičiau greičiau greičiau! Guillermo del Toro, tikslingas cast'as- lūkesčiai šovė aukščiau mano nusistatytos ribos ir  pasiekė žvaigždes. Pirma filmo pusė rutuliojasi cirke, mistiškoje, kerinčioje vietoje, jau vien tai sudaro pusę filmo žavesio. Tada išgirsti pažįstamą balsą, ir prisimeni, kaip "Nightmare Alley" pateko į dėmesio lauką jau prieš gerus metus- Willem Dafoe- cirko valdytojo, nuožmaus, klastingo vyro vaidmenyje, taip taip taip! Net išleidau garsą panašų į "yyyyyyyy", no regrets. Į cirką užklysta paslaptingas nepažįstamasis- gauna darbo, ir pasilieka čia. Tai sukčius dailia išore, greit pavergia moterų širdis, nors senieji vilkai juo nelinkę pasitikėti. Žingsnis po žingsnio, jis perima Zynos ir Pyto "ateities pranašavimo" techniką. Įkalbinęs cirko artistę Molę keliauti su juo, Stenas patraukia į Niujorką, kur jo numeriai sulaukia pasisekimo. Vieną dieną jis sutinka psichologę Lilit, kuri atveria jam duris į dar didesnius pinigus, bet kur dideli statymai, dideli ir pralošimai.. Manipuliacijos žmogaus jausmais ir emocijomis pasiekia aukščiausią mastą, nugara žąsies oda pasidengia, uchty. Jaučiu, ir mano estetiniu jausmu buvo manipuliuota- 47 metų, nepriekaištinga Bradley Cooper išvaizda neleido man juo šlykštėtis, ar smerkti :) Filmo metu spėliojau, kas čia femme fatale- Molė ar Lilit, niekada nežinai, kokią staigmeną pateiks kūrėjai, abejojau iki pat pabaigos. Dažnai taip būna, aiškūs kaip dieną faktai įtikina tave, o tada ištraukia kilimą iš po kojų. Jau minėjau apžvalgoje prieš tai- dar vienas sveikinimas iš tamsybių, nesveikai liūdna, nuostabi istorija. P.S. čia perdirbinys! Originalas pasirodė 1947m.

Last Night in Soho (2021)

Pastebiu, 2021-aisiais sukurta daug liūdesiu ir neviltim apibarstytų filmų, dar tik pradėjau žiūrėti, bet aromatas ryškus.Žinoma, turint omeny laikus, kuriais dabar gyvenam, nieko nuostabaus, optimizmo kišenėse nedaug. Labai laukiau naujojo Anya Taylor-Joy filmo, ji spėjo atkreipti mano dėmesį kaip daug žadanti mergiotė. Vadinasi, dideli kaimietukės lūkesčiai dideliame mieste- Londone. Mados dizaino studentė Eloiza, kukli ir nedrąsi, įtraukiama į pavydžių bendramokslių patyčių akiratį, triukšmingi vakarėliai ne jos būdui,- pradžia nelengva. Išsinuomojus kambarį  pas keistą seną ponią, kad galėtų naktim ramiai išsimiegoti, Eloiza staiga  gauna proga pakeliauti laiku. Pridėsiu, kad vaikas be galo žavisi šeštuoju dešimtmečiu, muzika, nenuostabu, kad tampa pajuokų objektu, blemba, man irgi būtų sunku susiturėti (kalta). Sapnuose jai pavyksta persikelti šešiasdešimt metų atgal- plevėsuojančios moterų  suknelės, elegantiški vyrų kostiumai, šokių aikštelės žavesys- o visa ko centre- Sendė (Anya Taylor-Joy). Ambicinga blondinė, siekianti prasimušti į dainininkes. Mūsų herojė pradeda nekantriai laukti naktų, dega smalsumu sužinoti daugiau apie romantišką ir estetiškai patrauklų Sendės gyvenimą. Kol nukrenta rožiniai akiniai ir situacija pasidaro nekontroliuojama. Juodi reikalai su netikėta atomazga, filmas laikė prikaustęs dėmesį, net sulėtinau tempą su čipsais. Labai gerai suręsta vaiduoklių istorija su specialiaisiais efektais, bravo.

2022 m. sausio 17 d., pirmadienis

C'mon C'mon (2021)

Man svetima vaikų psichologija; nenorėčiau grįžti į vaikystę. Kiek prisimenu, nuolat kas nors provokuoja, pravardžiuoja, žaislą išvilioja, svetimam kieme geriau nesirodyk, o tai gausi į galvą ir taip be galo. Maži šūdagalviai visur aplink, laimei, viskas baigta. Todėl man niekaip nelipo filmas. Stengiantis žiūrėti objektyviai- nufilmuota puikiai, Joaquin Phoenix vaidina įsimintinai, jo išraiškos mane hipnotizuoja, labai žaviuosi. Be to, įdomi idėja- vaikų mintys, ką mano apie pasaulį, aplinką, kuri juos supa, ką norėtų perduoti suaugusiems. Šiurpoka, kaip greitai yra priversti suaugti šiais laikais- jų mintys gilios, subrendusios, dvelkia liūdesiu. Žurnalistas, darantis reportažus su vaikais, ir pats turi galimybę iš arčiau pažvelgti į vaiko kasdienybę- sesuo jam patiki globoti sūnų. Dabar rėšiu, ką manau, grynai asmeninė nuomonė. Kada, po velnių, Holivudas nustos kišti į ekraną  gražuolius garbanius didelėm akim??? Sakau grynai nešališkai, daug mažių tenka matyti darbe ir būkim biedni bet teisingi- gražus pasitaiko išties retai. Man liežuvis neapsiverčia taip vadinti vien todėl, kad jis ankstyvoje vystymosi stadijoje. Jei būtų pasirinkę mažiau simpatišką aktorių, vertinimai būtų aukštesni. Man prieš akis dar stovi System Crasher ir keli europiniai filmai, aš žinau, kada vaidyba yra iš kojų verčianti. O čia manipuliuojama žiūrovo estetiniu jausmu, dėmesys atbunka, susimyži iš mielumo ir jau lipdai "geriausio žiemos filmo" etiketę, koks mažasis aktorius ypatingas, bla bla bla. Nė trupučio. Suprantu, laikai pasikeitė- vaikus pažindina su emocijom, kaip jas reikšti, o mano vaikystėj turėjai būti budrus ir kietas kaip plienas, nes padūchins, pochui buvo, ką tu jauti.