Sunkiai sekėsi sekmadienį pasirinkti filmą- norėjosi kažko ramaus, lengvo, per daug smegenų nesukant. Niekaip nelipo "Honey Boy"- neradau normalių titrų, o ką ten vapa Shea LaBeouf suprasti neįmanoma. Taip įsijungiau "Dianą". Tai-maždaug 60-70metų moteris, aktyviai dalyvaujanti humanitarinėje veikloje. Ji dalina maistą nepasiturinčiųjų valgykloje, prižiūri senus gimines, lanko vėžiu sergančią pusseserę ligoninėje. Bet didžiausias jos rūpestis- narkomanas sūnus, bet ir čia ji rankų nenuleidžia. Atrodo, vos ne šventoji, iš kur tiek jėgų? Bet Diana išpirkinėja kaltę. Visas jos gerumas- senos žaizdos pleistrai, o žaizda negyjanti, vis atsiverianti iš naujo.. Žiūrėdama galvojau, kad vargiai šis filmas turėtų pasisekimą tarp vyrų žiūrovų. Retam kuriam pažįstamas pasiaukojimas, atsidavimas artimui, altruizmas. Mary Kay Place vaidina nuostabiai, ji lyg grūdintas plienas, alavinis kareivėlis. Nieko panašaus į davatką, kokią iškart įsivaizduoji, nes natūralu, kad sunkumų prispaustos moterys bėga į bažnyčią. Priešingai, ji atstumia įkyriai peršamą Dievą, kai priskrenta fundamentalistai. Liūdna, kad moteris taip save graužia dėl praeities klaidos, juk kas buvo, seniai pražuvo, žmonės dar ne to pridaro. Vyrai, pavyzdžiui, taip pasielgia nuolatos, bet nė vienas savęs prie kryžiaus nekala ir benamių namuose nesavanoriauja. Tiesiog mūsų pasąmonėje peiliu išdrožtas moters- rūpintojėlės įvaizdis, ir neduokdie jinai paslys, nelaboji. Keista, kažkam užkliuvo, kad filmas be pabaigos, o labai gera atomazga. Juk filmas apie vienišos moters senatvę! O kokia ten pabaiga paprastai būna, mmm?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą