2018 m. balandžio 29 d., sekmadienis

Morvern Callar (2002)

Pavyzdys, kaip gera vaidyba prikausto dėmesį, nors filmas negali pasigirti ekspresyviu turiniu ar siužeto vingiais, trukdančiais žvilgčioti į laikrodį. Istorija apie neeilinę reakciją į tragišką įvykį. Samanthos Morton herojė grįžta namo ir randa nusižudžiusį draugą. Klykia, bliauna, kviečia policiją? Oi ne. Išeina švęsti, juk Naujakas. Žinos kaip nederamą laiką rinktis. Ko ji delsia? Potrauminis šokas? Kaip atsisveikinimo dovaną, velionis palieka romaną, kurį prašo išsiųsti į redakciją. Taip ji ir padaro, tiesa, prieš tai užrašiusi savo vardą ant titulinio puslapio. Filmas- masė neadekvačių psichologinių reakcijų, jokio pykčio. Kita vertus, niekas negali nurodyti, kaip liūdėti. Turint omeny, kaip Lynne Ramsay mėgsta prievartą, tikėjausi, kad kažkas nutiks geriausiai draugei, kuri nėra tokia jau gera kaip atrodo. Nespoilinsiu, pamatysit patys :)

You Were Never Really Here (2017)

Panašus į Taxi Driver su de Niru, Drive su Ryanu Goslingu. Palaukit, ponai. Nepersūdom? Ne kiekvienas automobiliu važinėjantis vienišas vyras gali būti prilygintas Treviui Biklui. Bendroje sumoje- daugiau pliusų nei minusų, kurie ateity manau visai sudils, tik pirmoje filmo pusėje erzino pretenzingumas. Blogas vyrukas ir kietas muzonas, kalantis už kadro, na jau... Pagrindinio herojaus vaidmuo- vienas sudėtingiausių atvejų kino istorijoje. Susiskaldžiusi samdomo žudiko asmenybė- bejausmė naikinimo mašina išorėje ir trapus drugelis viduje, uchty...  Džo gauna užduotį rasti dingusią senatoriaus dukterį. Visiškai nenustebino, kad po visu mėšlu slėpėsi tėvas, pasaulis iškrypęs -iškrypęs. Kas patiko, tai viešbučio kamerų fiksuojami kadrai, kaip Džo iš eilės eina į numerius su plaktuku... Mechaniško daužymo mažai, užtat viską nusako nuogas šlykštynės kūnas, kurį Džo patiesia ant grindų. Iškalbinga šikna. Kaip minėjau prieš tai, režisierė nerodo tiesiogiai, bet duoda suprasti, kas vyko už uždarų durų su nepilnametėmis... Dar kelios įdomios vietos virtuvėje gulint ant grindų ir dainuojant, Snickerso prakeiksmas ir žaibiški flasback'ai, kur įsitempęs stengiesi kuo daugiau įžvelgti, mat jie akimirksiu nutrūksta. O kur danties rovimo scena, ewwww, vaikystėje teko ištverti be anestezijos krūminio lupimą, tai čia išjaučiau 100 procentų. Likau kiek nepatenkinta pabaiga, kuri dar būtų nieko, jei ne banali finalinė frazė. Kažkas kasdieniškesnio, pvz. noriu ledų, manau, tiktų labiau. Pabudimas, pažadinimas- liuks. Galbūt žiūrėdama ateityje apskritai nebematysiu trūkumų, bet dabar, tie skambūs filmų pavadinimai pakišo koją: smarkiai užaštrino raudoną rašiklį.

Ratcatcher (1999)

Šią savaitę buvo  "You Were Never Really There" peržiūra Romuvos laikinojoje salėje ir diskusija po jos (omg, pirmasis mano susitikimas su kitais filmų geek'ais), kaip uoli moksliukė nutariau pažiūrėti ankstesnės Lynne Ramsay kūrybos vaisių. Dabar, žvelgiant iš visažinės taško, nes jau mačiau visus airių režisierės darbus, drąsiai teigiu: tai- viršūnė. Debiutas, kuriuo sukėlė jausmų audrą, taip giliai įsibruko po vaiko oda ir perteikė absoliučiai nevaikišką neviltį ir liūdesį, wow. 1973-ieji, Glazgas, šiukšlininkų streikas. Gatvėse mėtosi krūvos šiukšlių maišų, veisiasi žiurkės, o purvinas kanalo vanduo tyko aukų. Dvylikametis Džeimsas kasdien mato skurdą, smurtą, geriantį tėvą ir su viskuo susitaikiusią motiną. Vilties prošvaistė- šeima laukia naujo būsto. Atsitiktinių klajonių metu Džeimsas užtinka statybvietę, jaunas pagaulus protas pradeda kurti svajones apie šviesesnį rytojų. Scena, kur berniukas voliojasi javų lauke perteikia vaikystės nerūpestingumą, kurio mažai tenka patirti. Filme vos viena vieta, kur Džeimsas juokiasi- vaikai tą turėti daryti nuolat, tiesa? Aiškėja L.Ramsay braižas- vanduo, grimzdimas, bjaurūs dalykai ne rodomi, o duodami suprasti pačiam, įsivaizduoti- naivios, silpno protelio Mari Anos išnaudojimas. Vaikystė nuostabi tuo, kad ateitis telpa į žodį "rytoj", bet čia kitaip. Liūdnas perspektyvas Džeimsas turi pakelti kaip suaugusysis; tai nesąžininga vaiko atžvilgiu, nieko nuostabaus, kad sulaukiam sunkios pabaigos.

2018 m. balandžio 24 d., antradienis

The Memory of a Killer (2003)

Dėmesį prikaustantis belgų trileris apie samdomą žudiką, gaunantį užduotį, kuri kertasi su jo moraliniais principais. Taip, juos turi net beširdžiai pabaisos, tykantys aukos ir profesionaliai, šaltu veidu ištrinantys nepageidaujamus iš istorijos. Atsisakęs nužudyti dvylikametę, Angelo Ledda užveda seriją kryptingų žmogžudysčių, siekdamas "išvalyti purvą"; vaikų prostitucija, šantažas, žymūs asmenys. Vyras neturi ko prarasti- Angelo prasidėjęs Alzheimeris. Užrašai ant rankų, tabletės, daugiametė patirtis  kažkaip padeda. Policija- kaip jaunylė sesuo sekioja Leddos pėdomis, nerangiai atsilikdama ir maklinėdama tamsoje. Asmeniškai tatai bene geriausias matytas apie samdomus žudikus, pralenkia net Leon'ą. Ar suspės pagrindinis veikėjas įgyvendinti savo teisingumą, kol atmintis galutinai prapuls? Ar policininkai atsikvošės, ims dirbti smegenimis, o ne kandžiosis kaip pasiutę šunys su kitais departamentais? Atminties blyksniai- kaip milžinišku greičiu lekiantis metro, čia yra, čia jau nebėr, filmavimo būdas nematytas anksčiau, puikiai perteikia naujos informacijos nykimą sergančiose smegenyse. 

2018 m. balandžio 19 d., ketvirtadienis

La Ceremonie (1995)

Žmonės, turintys tarnų, man kelia pasipiktinimą. Niekas neturi būti nužemintas iki tavo apseiliotų indų plovimo, prakaituotos, pleiskanotos patalynės keitimo ir t.t. Noriu pabrėžti, kad viešbučiuose, valymo įstaigose dirbančių asmenų tarnais nelaikome. Tai samdomi darbuotojai, gyvenantys atskirai, be tiesioginio šeimininko, kuris piktdžiugiškai primintų tavo menkystę kasdieninėmis komandomis, absurdiškais įnoriais; taip, pastaroji pagunda nori nenori išlenda net geriausio darbdavio elgesyje. Paimkime kaip pavyzdį sceną, kur Lelievre'ų šeima aptarinėja Sofijos priėmimą. "Kaip ją vadinsime?- svarsto vyras, žmona ir du vaikai. Koks skirtumas, ji tik tvarkys chat'ą, what a big deal, nėra ko sukti galvos. Gal vardu? Ne, nusprendžiama, kad geriausias pavadinimas bus tarnaitė. Šlykštu. Žinau, filme nėra jokios prievartos,  Sofija nemato problemos sunkiai dirbti, šeimininkai netgi rūpinasi ja- akinių užsakymas (kažkoks įkyriai globėjiškas)- tačiau priešprieša turtingas/vargšas gan aiški. Nors su Sofija elgiamasi padoriai, bent dauguma neįžvelgė nieko siaubingo, negaliu simpatizuoti buržujam. Bet Lelievre'ai nežino, ką priglaudė po savo stogu. Darbuotoja tyli, uždara, kruopščiai saugo paslaptį, dėl kurios kompleksuoja taip stipriai, kad net tampa pavojinga. O kai susidraugauja su paštininke, įkyri, įžūli Jeannie ima kurstyti neapykantą šeimininkams. Sandrine Bonnaire ir Isabelle Huppert sukelia eletros iškrovą, jųdviejų tandemas grasina sprogimu. Negali nustygti vietoje, laukdamas kuo pasibaigs tylios pagiežos, snobiško pasipūtimo, šaltakraujiškumo persunkta prancūzų La Ceremonie..


2018 m. balandžio 18 d., trečiadienis

Marshland (2014)

Kadangi ne itin supratau pabaigą, ėmus skaitinėti atsiliepimus ir apžvalgas, radau palyginimą su True Detective. Kuo toliau mąstau, gal ir būtų galima atrasti panašumų. Du labai skirtingi detektyvai atvyksta į Ispanijos kaimelį tirti dviejų paauglių dingimo. Pedras tylus, uždaras, linkęs stebėti, Chuanas- senosios mokyklos atstovas, problemas sprendžia jėga. Vietiniai nėra linkę bendradarbiauti su "miesto policija", ypatingas laikmetis- aštuntasis dešimtmetis, Ispanija pamažu kyla aukštyn po Franko režimo priespaudos. Politinis fonas suteikia filmui korupcijos, neteisybės ir šiokio tokio teisingumo perspektyvą. Netrukus randami sumaitoti merginų kūnai, peršasi išvada, kad reikalų turime su serijiniu žudiku. Panašių dingimų pasitaikė ir keleri metai atgal, būtent per derliaus nuėmimą. Tada kaimas pilnas prašalaičių, darbas veja darbą, niekas per daug nesigilina. Apskritai, moterų ir vaikų situacija apgailėtina, o grėsmė kyla dar vienai jaunai merginai. Įdomi Chuano priešistorė, filmo pabaigai suteikia ypatingą prieskonį- kankorėžis po užpakaliu.

2018 m. balandžio 15 d., sekmadienis

Shot Caller (2017)

Filmas padalintas į dvi dalis- po kalėjimo ir gyvenimą kalėjime, jos nuolat kaitaliojasi, kad būtų aiškiau, papasakosiu nuosekliai. Po siaubingos avarijos, kurios metu žūva draugas, Džeikobo gyvenimas apsisuka 180 laipsnių. Mylintis vyras ir šeimos žmogus sėda į teisiamųjų suolą ir patenka į kalėjimą. Čia tėra du keliai-  būti kariu arba auka. Džeikobo metamorfozė stulbinanti- jis greit perpranta naujas taisykles, daro viską, kad išgyventų. Taip gimsta Money- nauja asmenybė, pavojinga, žiauri, beatodairiška. Pusantrų metų, kuriuos gauna kalėti, virsta geru dešimtmečiu; kaip minėjau, tenka užsiimti labai purvinais darbeliais... Planuojama stambi ginklų iš Afganistano pardavimo operacija, kuriai vadovauja laisvėn išėjęs Money, turintis asmeninių sumetimų. Taip, reikia būti moliu, kad nesuprastum, kodėl vyras pasirinko šį kelią, koks pagrindinis tikslas. Stulbina tik tai, kaip jam pavyksta atsiriboti, užbraukti praėjusį gyvenimą.  Nors filmas daugiau orientuotas į veiksmą, daug smurto ir kraujo praliejimo, finalinė scena į vieną sakinį sutalpina pagrindinį psichologinį momentą, kuris pakylėja neblogą kriminalinį trilerį iki kietos kriminalinės dramos. Komiška detalė- žiūrėdama į vieną kalinį, Hermaną Gomesą, niekaip negalėjau atsikratyt jausmo, kad esu mačiusi jį anksčiau, toli gražu ne grėsmingam veikale. Ką gi, pagooglinu ir še- tai Orestas iš meksikietiškos telenovelės "Storulė Valentina" :D 

An Unmarried Woman (1978)

Po šešiolikos santuokos metų, vyras  pasako Erikai, kad išeina pas kitą- tradicinis scenarijus- daug jaunesnę moterį. Vyriškos giminės nesuprasi, matyt užklupo  andropauzė- juk Erika nuostabi moteris. Sakydama nuostabi, nesu linkusi užsispyrusiai rodyti solidarumą "visi jie kiaulės" atžvilgiu, kalbu rimtai. Jill Clayburgh įkūnyta herojė gali pasigirti fantastiška išvaizda, dirba galerijoje, yra linksma ir  mėgiama draugų, nieko panašaus į apkerpėjusią namų šeimininkę pasmirdusiu chalatu ir riebaluotais plaukais. Bet filmas nenagrinėja klausimo kodėl, norima parodyti, kokį efektą moters psichikai turi skyrybos. Vaidmuo išpildytas fantastiškai- nuo nevykusių pirmųjų pasimatymų, raudų psichiatrės pašonėje iki visiško išsilaisvinimo. Erika pradeda suprasti, kad gyveno daugiskaita, visur buvo "mes", kol taip įprato, kad pamiršos savo pačios troškimus, savo asmenį. Daug komiškų momentų, filmą puošia puikus garso takelis ir fantastiška Niujorko panorama (vien ko vertas jų butas).