Ratcatcher (1999)

Šią savaitę buvo  "You Were Never Really There" peržiūra Romuvos laikinojoje salėje ir diskusija po jos (omg, pirmasis mano susitikimas su kitais filmų geek'ais), kaip uoli moksliukė nutariau pažiūrėti ankstesnės Lynne Ramsay kūrybos vaisių. Dabar, žvelgiant iš visažinės taško, nes jau mačiau visus airių režisierės darbus, drąsiai teigiu: tai- viršūnė. Debiutas, kuriuo sukėlė jausmų audrą, taip giliai įsibruko po vaiko oda ir perteikė absoliučiai nevaikišką neviltį ir liūdesį, wow. 1973-ieji, Glazgas, šiukšlininkų streikas. Gatvėse mėtosi krūvos šiukšlių maišų, veisiasi žiurkės, o purvinas kanalo vanduo tyko aukų. Dvylikametis Džeimsas kasdien mato skurdą, smurtą, geriantį tėvą ir su viskuo susitaikiusią motiną. Vilties prošvaistė- šeima laukia naujo būsto. Atsitiktinių klajonių metu Džeimsas užtinka statybvietę, jaunas pagaulus protas pradeda kurti svajones apie šviesesnį rytojų. Scena, kur berniukas voliojasi javų lauke perteikia vaikystės nerūpestingumą, kurio mažai tenka patirti. Filme vos viena vieta, kur Džeimsas juokiasi- vaikai tą turėti daryti nuolat, tiesa? Aiškėja L.Ramsay braižas- vanduo, grimzdimas, bjaurūs dalykai ne rodomi, o duodami suprasti pačiam, įsivaizduoti- naivios, silpno protelio Mari Anos išnaudojimas. Vaikystė nuostabi tuo, kad ateitis telpa į žodį "rytoj", bet čia kitaip. Liūdnas perspektyvas Džeimsas turi pakelti kaip suaugusysis; tai nesąžininga vaiko atžvilgiu, nieko nuostabaus, kad sulaukiam sunkios pabaigos.