Roadgames (1981)

Daug metų ieškojau "Roadgames"; vis nebūdavo torrento. Vakar desperatiškai naršiau 80-ųjų siaubekų sąrašuose- gal kas dar nematyta. Buvo nuotaika pažiūrėti kažką, kur aktoriaus vaidyba užėmė specialiųjų efektų vietą, buvo svarbi lokacija, o ne vien triesti verčiantys jumpscare'ai. Tūkstantąjį kartą įvedžiau į paiešką "Roadgames" ir vualia- galų gale man pavyko! Buvau ir tebesu didelė Stacey Keach gerbėja; tikram talentui netrukdo nė kiškio lūpa. Sunkvežimio vairuotojas Patas, kuriam vienatvės valandas trumpinti padeda šuo dingas, įtaria, kad kelyje dažnai sutinkamas furgono vairuotojas yra moterų  žudikas. Gali būti, kad jo miego negaunanti vaizduotė pučia muilo burbulus, gali būti ir tiesa- ši situacija išnaudota unikaliai. Arba/arba. Herojus mėgsta kalbėtis su savimi, šalia esant šuniui, neatrodo klaikiai, bet vis dėlto, ne visai ir normaliai? :) Pirmoji pakeleivė turbūt sutiktų, bet pati įsiprašė į ratus, įkyrybė. Paskui įlipa Jamie Lee Curtis, širdis suspurda pasirodžius garsiajai aštuntojo dešimtmečio scream queen ir klausant jų šmaikštaus dialogo. Patas pasidalina savąja detektyvine versija. Mergina nuobodžiauja, todėl sutinka kartu leistis į šį nuotykį. Didžiulis palengvėjimas iš mano pusės, kad romanas tarp jų neįsiplieskia, nors ženklų būta, amžiaus skirtumas klaikus, būtų viską sugadinę! Paskutines 15min netveri smalsumu išsiaiškinti, kaip ten iš tiesų buvo. Patas, apdujęs nuo miego trūkumo, vaikšto tarp pakabintų skerdenų, klaustrofobiškas, skersgatvyje įstrigęs policijos automobilio, fūros ir furgono "traukinukas"- kokios scenos, fantastika,  suspensas aukščiausiame taške. Lieka klausimų, mėginau ieškoti interneto platybėse, bet noir to ir siekia. Palikti abejonę.

Kupla (2022)

Silpniausias iš "Scanoramos" repertuaro pasirinkimų, bet po karto, kai pasikviečiau į filmą ir žiūrėjome, kaip 5min miškuose prievartaujamas vyras, ėmiau atidžiau tyrinėti programą ir tebūnie komediją. Mažiau šansų pamatyti drąstiškų scenų. Suomija, tyla, daug alkoholio, šeimos problemos. Wow, geria jie nestabdydami- bet kad  nesąmones už vairo paskui išdarinėtų, lol.  Tėvai nesiparina dėl vaikų bakchanalijų, jiems gresia skirtis, čia jau didelė bėda. Kalbant apie alkoholizmą. tėvas padauginęs irgi zbitkų prikrečia- žmonos paaukštinimo pobūvyje numeta linksmų bajeriukų apie lesbietes, vertimas lietuviškai privertė krizenti :D Šešiolikmetė Evelina griebia jautį už ragų- sužinojusi, kad mama turi meilužę, trūks plyš bando tėvus vėl suartinti, visos priemonės geros. Maniau, kad pasitelks kokį išradingą planą, bet ne. Jaučiausi sena, žiūrėdama šią paaugliškų aktualijų kupiną komediją. Tik pagrindinė mintis graži- bet kokia šeima, net labiausiai išprotėjusi, turi vilties. 

Poor Things (2023)

Bene laukiamiausias metų filmas; geriausia, ką yra pastatęs Yorgos Lanthimos, nurungė net "Favoritę", pasirodžiusią prieš keletą metų. Mano mylimas Willem Dafoe pasirodė makabriško daktaro, a la Frankenštein, amplua. Išvaizda pats priminė garsųjį elektra prikelta lavoną, o tvariniai, lakstę kieme.. Daug kuo galime gėrėtis šiame filme :D Unikalus eksperimentas, viso gyvenimo pasididžiavimas- "prikelta" jauna moteris, kurios kūną ištraukia iš upės. Bela- lyg mažas vaikas suaugusiojo kūne, jos kalbos maniera, elgesys ir pareiškimai- filmo variklis, dovanoja žiūrovui daug linksmų akimirkų. Kada mergina nutaria, kad metas keliauti pasižvalgyti po pasaulį, sunerimsti dėl jos laukiančių pavojų. Su tokiom nepatyrusiom smegenim ir lovelasu pisuokliu draugužiu šalia, kas vargšės laukia?? Tačiau Bela nušluosto nosį visiems skeptikams,  nuotykis veja nuotykį, ji geria gyvenimą iš sklidinų bokalų ir prašo dar. Ema Stone bus atlikusi įsimintiniausią vaidmenį savo karjeroje, be ginčų, ar jis pelnys apdovanojimų, kitas klausimas. Kad nuo šiol Helloweeno garderobas pasipildys dar vienu kostiumu, galima neabejoti. Filmas apie hedonizmą? Sunku pasakyti, bet geriau pagalvojus, daktaro eksperimentas- nuostabaus kilnumo gestas.

Rosalie (2023)

Nesitikėjau, kad filmas taip sukrės emociškai! Viskas dėl nuostabios aktorės- Nadios Tereszkiewicz. Jautriai, nuoširdžiai, skausmingai atskleidė, ką reiškia būti savimi tavęs nepriimančioje aplinkoje. Istorija apie pirmąją barzdotą moterį. Nustebino, kokia patraukli ir žavinga pagrindinė herojė, nepaisant išskirtinės išvaizdos. Aktorė labai gražaus veido, o plaukai suteikia papildomo pikantiškumo, fenomenas, negalėjau į ją atsižiūrėti. Ji meta iššūkį miesteliui- nesislepia, neskuta plaukų- juk tokia gimė, kokią teisę turi kiti nurodinėti, kaip atrodyti? Bet žmonės pikti ir kartina jai gyvenimą. Neigti žmogaus prigimtinę teisę būti savimi yra vienas baisiausių dalykų, ką gali padaryti savo artimui. Nors gavo katę maiše, pamažu prie Rosalie išvaizdos pripranta ir jos vyras, jų santykių dinamika taipogi įdomu stebėti. Suvaidino mokinys Klemeris iš "Pianistės", dievaži, nepažinau! Viskas natūraliai, neišvengiamai, įtikinamai- Rosalie neįmanoma nepamilti. Patiko pabaiga- paprastai prancūzų filmuose jos dažnai stinga, siužetas nutrūksta kaip žirklėm nukirpta juostelė, o čia gali interpretuoti, dūsauti, žavėtis. Geriausias "Scanoramo" laimikis.

Bastarden (2023)

Pradedu  ragauti "Scanoramą", pirmas patiekalas skanus, nors sunkiai virškinamas. Nepritariu, kad filmą kategorizuotų kaip vesterną, priešingu atveju kiekvienas kaimietis karvių melžėjas- kaubojus. Čia stiprus, įtaigus, žiaurus istorijos šmotas. Praryji, nugula skrandy ir guli ten kelias paras, vaikštai jausdamasis išsipūtęs, jokie Mezym nepadės... Nuotaiką sumala su žemėm, jau atkeliavau nusiteikus šiaip sau, tai išėjau vapše sužlugdyta. Pasirinkau filmą  dėl Mads Mikkelsen, bet siužetas greitai nustūmė aktorių į šoną, ir dvi valandas mąsčiau, koks siaubas yra turtinė nelygybė ir privilegijuotųjų nesiskaitymas. Gerai parašytas scenarijus, jei taip privertė mąstyti apie svarbesnius dalykus nei patraukli Mads išvaizda :D Yra kelios scenos, nuo kurių akys norėjo pakaušin sulįsti, o žiaurybėms maniau, esu atspari, cha. Ir viskas dėl to, kad vienas darbštus žmogus norėjo įdirbti nederlingus Danijos viržynus, tikra istorija. Pyzdžius žemvaldys jam trukdė kaip išgalėdamas- aktorius, suvaidinęs nedėkingą vaidmenį, kaip reikiant pasistengė, nekenti jo visa širdimi. 

When Evil Lurks (2023)

Kadangi šiąnakt patyriau psichologinio siaubo kelionę Flixbuss, o čia sakė, bus juokinga, aš priėmiau filmą atvira širdim, man norėjosi pakikenti, taip lengvai, bet nesunkiai pakimarint. Ką gi, juokinga nebuvo, užtat meniniu apipavidalinimu gavau pasidžiaugti, lyg stebėtum David Cronenberg wanabee, gerąja prasme. Atokiame kaime, lūšnoje, gyvalioja šėtono apsėstasis. Jis pūva gyvas būdamas, iš kūno sunkiasi pūliai, šūdas ir kt išskyros, skanaus, kas valgot. Iškart  prisimeni sceną su apsirijimo yda iš Se7ven . Būtent šie kadrai pagavo akį, kada užtikau kalbant apie filmą siaubekų grupse; esu pasinešus ant kokybiško body horror. Prietaringi kaimynai bando išvilkti kūną ir nuvežti kur atokiau, kad nepritrauktų nelaimės, Buenos Airės rimtai žiūri į pan. dalykus. Dvasingumas prideda filmui savotišką prieskonį, kurio amerikoniška versija neturėtų, nuoširdumas paperka. Bet d dideli buvo planai, bet baigėsi jie kvailai, sako liaudies išmintis, taip ir čia. Blogai jie padarė, smirduką išveždami, nes.. ėmė ir pametė pakely :D Išsiskyrusio tėvo drama, buvusi velnių varytoja užrūdijusiais skillsais, mokykla, kurioje lindi blogis. Šitą mintį užskaitau- vaikai mėgsta blogį, o blogis mėgsta vaikus. Tikra tiesa, maži pizdukai piktom širdelėm. Režisierius tas pats, sukūręs prieš keletą metų matytą Terrified, galbūt didesnį įspūdį paliko, bet ir čia turėjau malonių momentų :)

The Changeling (1980)

Filmas prasideda eismo įvykiu, kurio metu žūva mama ir duktė. Teisybę pasakius, prasukau tą vietą gal trejetą kartų, vistiek ji atrodo absurdiška ir netikusi. Aplink tylu, tik sniegas nuo medžių krenta, o tu negirdi belekaip, tiesiai ant tavęs atvažiuojant mašinos? Matyt, čia yra gerų atostogų pavyzdys, kada pojūčiai irgi išvaro ilsėtis. Žodžiu, sugniuždytas sielvarto, našlys metasi į avantiūrą- išsinuomoja didžiulį namą, kuriame netrikdomas galės toliau groti- jis muzikos profesorius- ir apmaldyti sielvartą dirbdamas. Tik štai name egzistuoja kažkokia jėga, kuri daužo vamzdžius, mėto kamuoliukus ir kitaip bando atkreipti dėmesį. Buvo įdomu žiūrėti, kaip minimaliomis priemonėmis kuriamas paranormalus reiškinys. Nors filmas laikomas siaubo klasika, mano išderintoms smegenims, pratusioms dirbti keletą darbų iškart, pasirodė lėtas ir nuobodus? Pati istorija, kurią herojus pamažu atskleidžia, visai nieko, ne veltui ten vaiduoklis vamzdžius daužė, aš irgi siusčiau. Yra gera scena,  kur jie įrašo balsą į garso juostelę, net šiurpuliukas perėjo, neneigsiu. Bet kai senis paskui klauso ir klauso tą įrašą be galo- ok, we get it, sth is going on- biški juokinga buvo :D 

Zone Pro Site: The Moveable Feast (2013)

Dar vienas Taivano filmų festivalio laimikis, geros nuotaikos užtaisas ateinančioms darbo dienoms. Po nesėmingos modelio karjeros, su milžiniška skola kišenėje, jauna mergina Wan grįžta grįžta namo, kur laukia liūdnos naujienos. Tėvo restoranas, kadaise garsėjęs apylinkėje, po tėvo mirties vos laikosi. Maistas baisus, nes mama- prasta šeimininkė. Begėdiškai darkosi gatvėje, kad tik pritrauktų klientų, kokia gėda! Dėka simpatingo "maisto daktaro" ir paskelbto kulinarinio konkurso, atsiranda  vilties reikalams pataisyti. Och, labai daug emocijų, žmonės spragsi kaip popkornai, daug nuostabių patiekalų, seilės varva bežiūrint. Žinot, kiek trunka šis chaosas ekrane? Ištisas 2,5 valandos! Bet laikas neptrailgsta, nes humoras visai geras ir nuobodžiauti netenka. Grynai pramoginės vertės filmas, feel-good kategorija. Kasdien panašių negalėčiau žiūrėti, bet kartais pasisemti optimizmo visai nieko.

The Great Buddha + (2017)

Taip sutapo, kad pažindinimosi su Azijos kinu laikotarpiu sužinojau, kad vyksta festivalis "Taivanas ekrane". Nemokamai. Varau! Daug nesitikėjau- ar gali būti kažkas labai gero dykai; visokių patirčių būta. Nuliniai lūkesčiai išgaravo, jų vieton dribtelėjo pribloškiantis produktas. Režisierius pristaytas kaip dokumentinių filmų specialistas, tai matėsi, o istorijai nepagailėta fantazijos! Turime pasakotoją, kuris pažada per daug netrukdyti- geras bajeriukas, paskui seka kokybiško humoro lietus,- SOLD nuo pat pradžių! Du outcastai: sargas ir jo draugelis šiukšlių rinkėjas, abu su kvestionuotinu protiniu išsivystymu, sugalvoja nęįprastą pramogą. Sėdėdami kamurkėje, peržiūrinėja sargo viršininko automobilio kameros įrašus. Daugiau yra ko paklausyti,  nei pamatyti, bet būkit tikri, vakaras neprailgsta. Viršininkas geras pisuoklis, mašinos salonas užtvindytas moterų dejonių. Ironija, kam viršininkas vadovauja- Budos statulų gamybai, dvasingumas ir pan, o čia birkos šokiai pokiai :D  Draugelių komentarai verčia iš koto, pasistengta su lingvistika! Bet vieną sykį Bambizas ir Rūgštelė randa tai, kas sukelia didelį galvos skausmą- kaip jiems pasielgti? Vargšai prieš turtuolius, jėgos nelygintinos. Filmo vertimas nusipelno atskiro aptarimo- leista  absoliuti išraiškos laisvė- pizė, bybys, pisau- panašiausia į šnekamąją kalbą, kiek teko matyti, plojimai. Pirmoji filmo pusė linksmina, antroji verčia nusiteikti rimčiau, įdėta daug širdies, net liūdesys paima.

Cyclo (1995)

Saigonas. Milijonai žmonių, alinantis darbas, menkavertis mitalas ir skurdas visur, kur pažvelgsi. Dirba nuo mažo iki seno, nėra kategorijų vaikystė ar pensija. Naivus aštuoniolikmetis vaikinas savo gausiai šeimai uždirba vairuodamas dviratį-taksi. Jis liesas kaip šakaliukas, įsivaizdavus, kaip reikėtų minti tą aparatą su žmogumi į kalną per dienų dienas, man darėsi bloga. Bet baisiausia prasideda, kada dviratį pavagia. Prasiskolinęs savo viršininkei, herojus atiduodamas nešvariems nusikalstamos grupuotės darbeliams, kad grąžintų, ką yra skolingas. Nekaltas jaunuolio pasaulis susidurs su purvu, klasta, smurtu ir kt. šlykštynėm. Tuo tarpu sesuo tampa prostitute. Tarp scenų skaitomos eilės, lyg norint sutaurinti herojų kančias, kovą už būvį, labai įdomiai žiūrisi, tarp pasakos ir haliucinacijos. Yra keista romantinė linija, prostitutė ir jos suteneris, cigaretės nepaleidžiantis depresuotojas,- vakaruose nestebintų, o čia vertė kraipyti galvą. Niūrus, melancholiškas gyvenimo paveikslas, kurį neaišku, ar verta gyventi ir džiaugiesi, kad kliuvo ne tau. Vis dėlto pabaigoje sudedamos pozityvios gairės.

Tampopo (1985)

Toliau pažindinuosi su azijietiškais filmais. Paprastumo dėlei remiuosi "1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą" rekomendacijomis, mat kol kas visiškai nežinau, į ką atkreipti dėmesį: nei aktoriai, nei režisieriai man negirdėti. Pradžioje yra komi6kas momentas- gangsteris klausia žiūrovo- ką ten valgai? Lyg tyčia čipsus traškinau, net nejauku paliko :D Antra emocija- "Tampopo" sukėlė juokingą norą tučtuojau išsivirti bomžpakių, vos atsilaikiau- lyg tyčia virtuvėje sėdi trys pakeliai- tiek čia maskatuoja ilgakasiai makaronai. Veiksmas rutuliojasi apie vienišą motiną Tampopo, kuriai labai nesiseka restorano verslas- klientų stinga, kadangi ji labai prasta kulinarė. Kartą čion užsuka du furistai ir vienas jų duoda kelis klientų aptarnavimo patarimus. Moteris įsikimba į jį lyg skęstantysis šiaudą- bet jiems reikės daug daugiau pagalbininkų. Jų susirenka visa šaika! Kur rasti tobulos sriubos, tobulų makaronų receptą? Šnipinėdami konkurentus, jiedu keliauja po restoranus, žvejodami informaciją. Garuoja puodai, klientai šliurpia sriubą- tą garsą ir dabar girdžiu, o Tampopo po truputį artėja tikslo link. Paraleliai pateikiama gangsterio-gurmano ir jo meilužės istorija; čia maistas išmoningai gretinamas su seksu. 

The Wild Bunch (1969)

Ilgai taupiau "Laukinę gaują"; nes kai peržiūrėsiu, man nebeliks nieko tokio puikaus, veržlaus, smarkaus ir kruvino vesterno padangėje. Kraujas čia liejasi laisvai: jeigu Sergio Leonės filmuose veikėjai tiesiog nukrenta pasigirdus šūviui, be jokių raudonos spalvos pėdsakų, tai Sam Peckinpah nesisimulkina: vyrai kraujuoja lyg skerdžiamos kiaulės. Peckinpah apskritai domina smurto, prievartos temos- "Straw Dogs" vyras žiauriai keršija žmoną išprievartavusiems niekšams, "Patt Garrett & Billy the Kid" turi niekšingumo mastu pasiutimą varančią sceną pabaigoje, kada beginkliui šaunama į nugarą ir t.t. Šitam filme taip pat netrūksta moralinės bjaurasties- po nesėkmingo plėšimo gauja neša kudašių, palikusi nugaroje bendražygius, o dėl sužeidimų negalintį tęsti kelionės vyrą paprasčiausiai nušauna. Visgi sąžinės balsas egzistuoja ir  prabyla Dutcho lūpomis, ką vesternuose sutiksi ne taip jau dažnai, vien dėl to "Laukinė gauja" man išskirtinis, unikalus patyrimas. Gauja sensta, laikai keičiasi, "laukiniai vakarai" traukiasi užmarštin, bet herojai jau negali išversti kailio. Kompanija draskoma vidinių konfliktų, nariai negerbia vado, o ant kulnų lipa įstatymo sergėtojai. Tarp jų- buvęs chebrantas, dėl laisvės pažadėjęs teisėsaugai susekti buvusius bendražygius. Gang'ui  tetrūksta vieno, paskutinio sėkmingo darbelio ir vyrai galėtų ramiai eiti "į pensiją". Toks pasitaiko, kai meksikiečiai pasiūlo pavogti ginklų siuntą iš Amerikos armijos, jei gauja nejaučia "pernelyg didelių sentimentų savo valdžiai". Nejaučia. Kiekvienas už save, už išlikimą. Vis dėlto pabaigoje gauja išperka gerą vardą,  kada metasi į savižudišką kovą dėl savo bendro,- absoliuti  kraujastika.