Ilgai taupiau "Laukinę gaują"; nes kai peržiūrėsiu, man nebeliks nieko tokio puikaus, veržlaus, smarkaus ir kruvino vesterno padangėje. Kraujas čia liejasi laisvai: jeigu Sergio Leonės filmuose veikėjai tiesiog nukrenta pasigirdus šūviui, be jokių raudonos spalvos pėdsakų, tai Sam Peckinpah nesisimulkina: vyrai kraujuoja lyg skerdžiamos kiaulės. Peckinpah apskritai domina smurto, prievartos temos- "Straw Dogs" vyras žiauriai keršija žmoną išprievartavusiems niekšams, "Patt Garrett & Billy the Kid" turi niekšingumo mastu pasiutimą varančią sceną pabaigoje, kada beginkliui šaunama į nugarą ir t.t. Šitam filme taip pat netrūksta moralinės bjaurasties- po nesėkmingo plėšimo gauja neša kudašių, palikusi nugaroje bendražygius, o dėl sužeidimų negalintį tęsti kelionės vyrą paprasčiausiai nušauna. Visgi sąžinės balsas egzistuoja ir prabyla Dutcho lūpomis, ką vesternuose sutiksi ne taip jau dažnai, vien dėl to "Laukinė gauja" man išskirtinis, unikalus patyrimas. Gauja sensta, laikai keičiasi, "laukiniai vakarai" traukiasi užmarštin, bet herojai jau negali išversti kailio. Kompanija draskoma vidinių konfliktų, nariai negerbia vado, o ant kulnų lipa įstatymo sergėtojai. Tarp jų- buvęs chebrantas, dėl laisvės pažadėjęs teisėsaugai susekti buvusius bendražygius. Gang'ui tetrūksta vieno, paskutinio sėkmingo darbelio ir vyrai galėtų ramiai eiti "į pensiją". Toks pasitaiko, kai meksikiečiai pasiūlo pavogti ginklų siuntą iš Amerikos armijos, jei gauja nejaučia "pernelyg didelių sentimentų savo valdžiai". Nejaučia. Kiekvienas už save, už išlikimą. Vis dėlto pabaigoje gauja išperka gerą vardą, kada metasi į savižudišką kovą dėl savo bendro,- absoliuti kraujastika.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą