Man visada kotedžai kėlė didelių abejonių- lyg ir nuosavas namas, o
iš tikrųjų tai bybį: per langą matai kitą tokį namą- dvynį, čia jų rikiuojasi šimtai, a la prestižas, turi kelis kvadratinius metrus kiemo (wow) ir kaimyną, su kuriuo privalėsi palaikyti draugiškus santykius, kepti kartu šašlykiukus ir tuščiai šnekėti apie vaikų auginimo subtilybes. Living hell. Jauna pora, Džema ir Tomas, su keistu NT agentu, cha,
keistas per lengvas žodis, su tokiu krypazoidu aš nė į kalbas nebūčiau leidusis, pradeda namo apžiūrą kotedžų kvartale. Tada agentas dingsta, o porelė pasijunta patekusi į labirintą, kuris nuolatos atveda prie to paties nelaimingo namo nr. 9, kad ir kaip stengtųsi ištrūkti. Prasideda
sinusitinė egzistencija- dienos lipnios, tąsios kaip snargliai, be jokių prošvaisčių išvalyti šnobelį. Aplink nė gyvos dvasios, užsiimti nėra kuo. O tada jiems pametėja kūdikį, kuris auga stulbinamu greičiu, virsdamas į
SUPERUŽPISANTĮ vaiką. Mano košmaro komplektas išbaigtas.- vaikų negaliu pakęsti. Interpretacijų- kiek nori, pabaiga nesudėlioja taškų ant "i", gegutės efektas įvaro dar didesni siaubą. Mano smegenys pratę gliaudyti galvosūkius- kokia
žiurkyno paskirtis, kokį triuką turėjo išmokti žiurkytės Džema ir Tomas? Ar pabaigoje lauktų sūris? Bijau, kad atsakymai liko kažkur anapus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą