Straight Time (1978)

Taip ilgai gulėjo aplanke, kad pamiršau, kuo jis patraukė mano dėmesį. Iki momento, kai scenoje pamačiau Edward Bunker. Kas jis toks, nesivarginsiu aiškinti, skaitantiems mano blog'ą neturėtų kilt problemų, o neskaitantiems... Pasigooglinkit, nelabieji! Praėjus parai, požiūris susigulėjo, kas vakar atrodė nemokšiška ir juokinga, šiandien regisi kitom spalvom. Max Dembo, po šešerių metų, praleistų kalėjime, bando asimiliuotis kaip padorus visuomenės pilietis. Tik parole officer kiša pagalius į ratus, pernelyg uoliai seka, kad Maxas laikytųsi protokolo, kitaip tariant, būtų steriliai pavyzdingas.  Deja..  Sekant įvykius ekrane, nesmerkiu desperatiško, pikto, nelaimingo Dustino Hoffmano herojaus. Jis, Harry Dean Stanton ir Gary Bussey padirbėjo fantastiškai. Kalėjime įgytos pažintys- fatališkos, tai žmonės, į kuriuos kreipiesi, kai teisingieji spjauna tau į veidą. Lūzeriškos vagystės tvoskia beviltiškumo odekolonu, per juvelyrinės apiplėšimą norisi verkti iš nevilties- vyrai, kodėėėėėėl? Nujaučiau, kad geruoju nesibaigs, ale vistiek krestelėjo nervus :(..