Žiaurumo, matomo ekrane, slenkstis, ko gero, yra kintamas dydis. Belaukdama naujausios Larso von Trier'o juostos, jau paženklintos gausiu iš salės pabėgusių jautrių žiūrovų skaičiumi, nusprendžiau "apšilti". Buvo susidaręs įspūdis, kad laukia žiaurus shock'eris, verčiantis skrandžio turinį lauk per abu galus. Tačiau... arba esu emocinė išsigimėlė, arba manasis slenkstis smarkiai šoktelėjo į viršų. Pamenu, po Henrio buvo kilęs šleikštuliukas, ir kelias paras kamavo juodos mintys. Betgi daugiau akcentuočiau faktą, kad tokį štai "jaukų" filmuką žiūrėjau Naujųjų metų naktį, viena, nes taip socialiniams outcast'ams ir reikia . Visgi, praėjo daugiau nei dešimt metų, gyvenimas pašviesėjo, bet budrumas liko, juodo daugiau nei balto. Joel Schumacher stebina įvairiapusiškumu- ir St. Elmo Fire, ir Betmenas, ir Phantom of the Opera. Vienas ir tas pats režisierius. Gerai suręstas trileris- Nicolas Cage'as šlovės zenite, kai dar kviesdavo į padorias juostas, bet jau greitai nebekvies; sopraniškai šlykštus James Gandolfini (amžiną jam atilsį), žavingasis Joaquin Phoenix ir į šipulius sukulta amerikietiška svajonė Holivude. Esam supažindinami su pogrindiniu pornografijos pasauliu- sąvoka platesnė, negu išneša vaizduotė. Sado/mazo, pusnuogių vaikų nuotraukos, snuff filmai...Ties pastaruoju pavyzdžiu ir užkuriamas filmo variklis. Stebime Nicolo Cage'o herojų, kuris imasi užduoties su profesionalo šaltakraujiškumu, dirba metodiškai, pamažu užčiuopia siūlo galą. Tačiau įsitraukęs į dingusios merginos bylą, seklys nejučiom pradeda mirtiną katės-pelės žaidimą, tampa svarbu įvykdyti šiokį tokį teisingumą, likviduojant nors keletą iškrypėlių. Metamorfozė palieka įspūdį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą