Kai buvau vaikas, niekada negalėdavau miegoti lovoje su žaislais, ar tai būtų lėlė, ar meškinas. Neištverdavau minties, kad štai, aš miegu, o jos stebi mane plastikinėm negyvom akim...Kai pagalvoji, vien mintis, kad žaidi su žmogaus kūno miniatiūra, kažkokia nenormali- o kai prisimeni nušienautas barbių galvas ir makiažą tušinuku, Jėzau :D...Bet pereiname prie siužeto. Siaučiant audrai, paslaptingame atokiame name prieglobstį randa grupelė nepažįstamųjų. Šeimininkai svetingi, bet kažkokie įtartini senučiukai- lėlininkai. Taip, lėlės spokso į jus iš visų kampų, net nejauku darosi. O svečiai niekšingi, tulžingi padarai; viena mergšė nutaria prisivogti šmutkių, o antrąkart vedęs tėtušis ir žmonelė ne itin gražiai elgiasi su septynmete Džude. Beje, Džudė pirmoji supranta, kad pateko į ypatingus namus ir čia dedasi neregėti dalykai, bet kas tikės vaiku? Lėlės žudikės atrodo žavingai- truputį juokinga, truputį baisu, bet grotesko riba neperžengiama. Stuart Gordon- dar vienas senų siaubekų režisierius, vertas dėmesio. Gaila, paliko šią ašarų pakalnę šįmet, kovo 24 dieną:(
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą