Toliau tęsiu S. Kingo ekranizacijų tyrinėjimus. Neslėpsiu, buvau sudėjusi daug vilčių; apsakymas "Tamsoje be žvaigždžių" vienas mano mėgstamiausių. Jis turi viską- aklą užsispyrimą, šlykščius psichologinius žaidimus, sąžinės padiktuotą siaubą, pasmerktojo dalią. O sūnaus likimas, vargeli- jau kai manai, kad blogiau negali būti, še tau tragizmo nokautas. Sykį jau taip kalbu, kas nepatiko? Man pasirodė lėkštoka. Nufilmuota beprotiškai gražiai, kinematografija pribloškianti- beribiai Nebraskos kukurūzų laukai ir juose gęstanti saulė- akivaizdu kodėl pagrindinis herojus trokšta išlaikyti dirbamą žemę.Thomas Jane neblogai suvaidino manipuliatyvų tėvą, įkalbantį sūnų talkinti žmonos nužudyme. Pietietiška tartis, kaimiška natūra- suėjo įtikinamiau nei dailininkas "The Mist". :D Užtat moksliukiškas vadovavimasis knygos įvykiais- praktiškai atkartota ždis žodin- vis dėlto nepasiteisino. Neįtikino, kokia atkari, vulgari boba buvo Arletė ir kaip šeimos nariai jos nekentė, kad ryžosi nudobti. Juk čia istorijos pagrindas! Galvoju, kad parinko blogą aktorę. Išvis su castingu nesusipratimas. Sūnus mėmė, jo draugė irgi, žmona neperteikia ką privalo perteikt, kaimynas- lyg iš ofiso ištrauktas, švarutis, blizgančiu smakru švaruolis :D Kur gylis, kur žmogaus sielos purvas??? Nežinau, kaip čia išėjo, bet pasikartojantis žiurkių motyvas, knygoje atrodantis bloga lemiantis ženklas- filme erzinanti aplinkybė ir tiek. Arletė buvo žiurkių karalienė! O va nejauti siaubo ir klaiko, kurį išgyveni skaitydamas; žiūrisi kaip katalikiška drama- už blogus darbus lauk atpildo, pabaiga. Gal neskaičiusiems filmas atrodo geriau, aš tegaliu duodi dosnų 6/10.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą