Filmo sėkmė yra idėja- jau apsčiai ekrane prigalvota, primąstyta, regisi, kad matei visus įmanomus siaubo siužetus, ima ir pametėja dar vieną. Jautrų, pažeidžiamą objektą- psichiką ir jos labirintą. Įsivaizduokit, "IKEA" atsivertų nematomas praėjimas sienoj ir patektum į savo pasąmonę- tuščias patalpas, kur ką tik stūksojo baldų ekspozicijos, paruošti buities scenarijai, dabar tupi iškreipti tavo pažįstamų įvaizdžiai ir prisiminimai. Eina šikt, kas gali būt klaikiau?? Į tokį štai nuotykį leidžiasi pagrindinis herojus, vargstantis dėl nenusisekusio asmeninio ir profesinio gyvenimo- išsiskyręs architektas dirba apgailėtinoj baldų parduotuvėj, kur niekas nesilanko. Užtat vyras uoliai lankosi pas psichoterapeutę (veržlioji norvegė Renate Reinsve, nesibaidanti filmuotis alternatyviuose projektuose, šaunuolė), nes situacija bloga. Kliedesiui apie atrastą įėjimą į kitą dimensiją (?) specialistė neteikia per daug reikšmės, iki pacientas dingsta. Varoma smalsumo/kaltės/pareigos degalų kokteilio, moteris leidžiasi tyrinėti minėtos erdvės. Skaičiau, kad filmas nekainavo baisiai daug, užtat pinigų prižėrė atsakančiai vos pasirodęs. Filmuota minimalistiškai- klaidžiojam po baltus kambarius, net snūstelėt užsimaniau, taip mažai veiksmo. Found-footage žymė irgi nedžiugino, bet jo nedaug. Nėra baisus, bet erdvės diskutuoti, samprotauti, gal net tęsinį pakurti- belekiek.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą