Nesitikėjau, kad taip stipiai paveiks; vakar pažiūrėjau per projektorių ir mintimis vis grįžtu.. Atrodo, lyg nieko ypatingo- medkirčio gyvenimas, nuo gimimo ligi mirties, dvidešimtam amžiui sparčiai beriant pokyčius. Technikos perversmas, darbuotojus keičia mašinos, pirmas nusileidimas mėnulyje, o žmonės pamažu svetimėja. Neminint fakto, kaip gražiai nufilmuota- miškų panoramos, saulėlydžiai užima kvapą, drama žiauriai giliai užkabina širdyje. Paguglinau režisierių- išniręs iš niekur, kepa jau antrą filmą, nominuotą apdovanojimams, Sing Sing taipogi sužavėjo. Be patoso, melodramiškų manipuliacijų, spinduliuoja artimo meilė, gamtos grožis, nesibaigiantis gyvenimo ciklas. Joel Edgerton- nuostabus pasirinkimas suvaidinti tylų, intravertišką darbininką, kuriam tenka didelis sielvartas. Jis turi savaime kalbantį veidą, šneka nereikalinga. Vienoje vietoje gąstelėjau, kad prisiūs meilės romaną, kas būtų naher nereikalinga ir viską sugadintų bet čia tebuvo filosofinis dviejų žmonių pasidalijimas skausmu. Tema panašus į Hamnet, kuris man pasirodė primityvus ter-jerker'is, kurio tikslas dehidratuoti žiūrovą per ašarų latakus, daugiau nieko."Train Dreams" į liūdesį pažvelgė platesniu mastu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą