Apie Tureto sindromą pirmą kartą išgirdau per "South Park". Pateikta su juodu humoru, vulgariai, juokingai, kaip jiems įprasta; buvo sunku įsivaizduoti, kad čia realus, gyventi trukdantis sutrikimas. Ir dabar pažiūrėjau "I Swear". Eina sau, koks liūdnas, svajones griaunantis, žlugdantis dalykas yra Turetas! Remiantis Džono Davidsono istorija, filmas pasakoja apie iš dangaus nukritusį neurologinį košmarą, kuris apverčia trylikamečio gyvenimą aukštyn kojom. Aštuntasis dešimtmetis, be interneto, be informacijos, supant aplinkinių pašaipoms ir pykčiui, pasimetę tėvai (vienam pasirodo visko per daug ir jis išeina- klasika), nuplaukusi sportinė karjera... Pagrindinis aktorius- fenomenalus; reikėtų pažiūrėti kitą filmą kur vaidina, kad įsitikinčiau jo sveikumu, ant tiek įtaigi vaidyba! Liūdna stebėti, kaip mažai palaikymo iš šeimos, bet suprantu motiną. Likus vienai su keturiais vaikais, būti tobulu pavyzdžiu neįmanoma, nors elgesys vietom ir labai žiaurus. Sujaudino Džono sprendimas padėti kitiems, šviesti visuomenę, užuot atsiskyrus ir prasigėrus. Amerikietiški kalneliai- peržiūros metu nuolat jaudiniesi dėl Džono, nes jo verbaliniai sugebėjimai kaip tiksinti bomba, nuolat tyko pavojai ir grėsmė, net pavargau žiūrėdama :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą