Kaip režisierei įprasta, filmo herojė malasi fantasmagoriškų aplinkybių sūkuryje, tik kodėl tiek chaoso?? Neslėpsiu, teko paieškoti informacijos po peržiūros. Nepaisant, kad vizualiai labai patiko, ką mačiau, smarkiai trūko aiškumo! Neišmąsčiau, kieno metafora yra baltom, akmeninėm statulom virstantys žmonės. Galbūt todėl filmas sulaukė nepalankių vertinimų? Džiaugiuosi bent išrišusi, jog ten dėdės vaiduoklis anksčiau, nei buvo parodyta akivaizdžiai, cha cha. Taigi, perskaičius interpretaciją, viskas stoja į vietas ir istorija liūdna, sielvartinga. Trylikametė Alfa grįžta po vakarėlio su negrabiai atlikta tatuiruote, išprovokuodama motinai isterijos priepuolį. Vėliau matome, kad mieste siautėja paslaptinga liga, kurios pasekoje žmonės pamažu virsta baltais, mobilumą prarandančiais objektais. Alfos motina gydytoja, dirba su nelaimingaisiais, jaudindamasi, kad vieną dieną apsikrės pati ir vaikas. Kol nebuvo aišku kas vyksta, maniau čia koks sci-fi ar body-horror, tiek daug visko primalta, kad nesuprast. Vieną dieną į motinos ir dukros namus prisistato Alfos dėdė, tvyrojusi įtampa dar paaštrėja, nes anas gyva bėda- narkomanas. Emocionaliai jaudinantis kūrinys, bet struktūra, o dieve, nekažką, visgi esu linkus vertinti teigiamai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą