Antras kartas daugiametėje filmų žiūrėjimo patirtyje, kada balta spalva įtaigiai kuria šaltumo, nejaukumo įspūdį. Tekę keliskart keliauti metro užsienyje; nuoširdžiai- gerbiu visus, kurie gaudosi ir įsėda į teisingą maršrutą, man ten visiškai neįžengiamos, neperprantamos džiunglės... Patiko, kad filmas japonų- jų nuolaidi, non-konfliktiška natūra pastiprina kuriamą psichologinį siaubą. Jaunas vaikinukas, astmatikas vargšelis, gavęs skambutį iš merginos su stipria naujiena, paklysta metro stotyje. Ką bedarytų, kaip bepasisuktų, vis atsiduria toje pačioje vietoje, nerasdamas jam reikalingo 8-ojo išėjimo. Kartojasi plakatai koridoriuje, sandėliukų durys, praeina tas pats neprakalbinamas vidutinio amžiaus vyriškis- viskas kartojasi ir kartojasi. Apvertus aštuonetą, gaunam begalybės ženklą... Istorija rodoma iš trijų perspektyvų- vyresnis vyras ir mažas berniukas irgi klaidžioja labirinte, susipažįstam su jų situacija. Na,vaiką jau nubaudžia per griežtai, gal mamos dėmesio trūko ir nutarė pakvailiot, bet griežtas auklėjimas geriau negu auklėjimas įkišus išmanųjį trimečiui į rankas. Čia psichologinė kelionė, skambučio turinys, prieš tai traukinyje įvykęs nemalonus, praignoruotas incidentas- raktai į išėjimą, bet prireiks laiko susiprasti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą