Sveikas, mano neegzistuojantis blog'o skaitytojau, vėl tave informuoju. Šiandien pažiūrėjau vieną baisiausių filmų. Ne siaubo, ne kokybės, o temos prasme. Prisipažinsiu, nesu didelė vaikų mylėtoja, jie kelia man susierzinimą, tas jų įkyrumas ir pastovus išsidirbinėjimas, lyg žiūrėtum į buožgalvį- bus varlė, bet turi nukrist ta šlykšti uodega. Jen'os Malone herojei filme kokie 7-9 metai, tad nėra dar taip blogai. O ir vaidina puikiai. Klausiat kur baisumas tada? Šakės, gali nemėgt vaikų, bet šitaip mušti yra nedovanotina. Bet čia dar ne blogiausia. Vieniša mama su dviem mažom dukrom desperatiškai ieško globėjo, šeimos rūpintojėlio, nu ir pasipainioja toks Glenas. Kuriam baisiai nepatinka vyresnioji mergaitė, tik pasitaikius progai patėvis griebiasi diržo. Nesu mačius filmų, kur prieš vaikus imasi smurto, todėl žiūrėt buvo sunku. Kas keisčiausia, kad motina nesiėmė jokių kraštutinių priemonių, kitaip nei mergaitės dėdė- netikėtas Michaelo Rooker amplua (atminty nedyla brutalus ir tikras psichopatas Henris). Liko daug klausimų- ar daug tokių motinų pasauly- teikiančių pirmenybę šiukšlei, ne žmogui? Vienas paskutinių kadrų- Rooker herojus žiūri į seserį, o žvilgsnyje tiek pasibjaurėjimo ir neapykantos; nuo šiol jis jai nebe giminė. Bet būtent tai mane ir jaudina- išjudinkit mane, priverskit aikčiot, smerkti, nekęsti! Man patinka filmai, kurie sukelia tikrą sumaištį galvoje, o ne pasyviai nuplazdena i
recycle bin'ą taip ir nepalikę įrašo atminties bibliotekoj. Abejoju, ar dar kada žiūrėsiu
Bastard out of Carolina.. Bet ir nepamiršiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą