Po dviejų dienų pastangų, išsilavinimo spraga užlopyta. Nelengva įveikti, bet filmas turi savybę įsitvirtinti atmintyje, vis grįžti prie jo mintimis. Neįtikėtina, kad sukurtas 1968-aisiais; kada buvo likę dar metai iki žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje (!) Kubrickas pavaizdavo žmogų, laisvai laigantį kosmoso platybėse, lyg čia būtų paprastas nuėjimas į parduotuvę. Specialieji efektai, kosminio laivo vidus- viskas be priekaišto. Mane žavi filmai apie kosmosą, planetas- puikus būdas atitrūkti nuo buitiako ir žemiškų nesąmonių, viskas taip menka, kai palygini savo aplinkos ir galaktikų dydžio santykį. Dirbtinis intelektas- paslaptingasis kompiuteris HAL 9000- sukūrė nejaukumo, įtampos lauką, į kurį įtraukiamas žiūrovas. Siaubas, kad technika pergudravo žmogaus smegenis, apima ir tave, sėdintį prieš ekraną, čia viena labiausiai man patikusių vietų. O kai dirbtinė sąmonė išjungiama- pamažu lėtėjantis balsas, keičiantis tembrui, galiausiai virstantis gerkliniu gromulavimu, skambant lėkštai dainelei, man net pagaugai nugara nuėjo, jausmas, kuriam neturiu žodinio atitikmens. Žinoma, teko googlinti, ką aš čia žiūrėjau, kažką pavyko perkąsti pačiai, bet pabaiga uždavė pernelyg stiprią mįslę. Tik va nesu tikra, ar gavau atsakymus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą