Atsikėlus ryte, filmas visai kitaip atrodo: prasmingiau, giliau, bet negaliu atleisti, tiek nuobodžių pažaidimų su kamera, aš ne geležinė. Taip, taip, jie irgi turėjo savo paskirtį- įšaldytas laikas, brangios akimirkos su tėčiu ir t.t., tiesiog sunkiai telkiau dėmesį, kai jie maivėsi prieš kamerą ir šnekėjo visokias nesąmones. Kalumas, infantilus tėvas, akivaizdžiai susilaukė dukros ankstyvame amžiuje, kai dar nebuvo pasirengęs atsakomybei, tačiau stengiasi iš paskutiniųjų. Graudžios pastangos, keliose vietose širdį spaudžia, Paul Mescal neveltui
nomkę "Oskarui" gavo. Duktė balansuoja tarp išsiskyrusių tėvų, gyvena su mama, o su tėčiu atostogauja. Matome maždaug savaitę laiko, kurią jie praleidžia Turkijoje. Sofi gan savarankiška kaip vienuolikmetė mergaitė, kartais kandi, bet jųdviejų ryšys tvirtas. Tik negali nusikratyti suvokimo, kad kartu laiką leidžia du vaikai: ypač nepatogi scena prie biliardo stalo, kur juos palaiko broliu ir seseria. Mažos užuominos leidžia suprasti, kad su tėvo psichine sveikata taipogi ne viskas tvarkoje, tai ypač svarbu filmo pabaigai, nes pamečiau prasmės siūlą ir nugrybavau į tamsą. Teko skaityti analizes, kilo klausimų, tada pragiedrėjo patamsiai. Per naktį susikratė detales į savo vietas, dabar pilnai suprantu, kodėl jis liaupsinamas kritikų, tikrai labai atvira, nuoširdi, skaudi dukros-tėvo santykių studija, negali likti abejinga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą