Baigėsi "Kino pavasaris", tuo tarpu sezoninis niekaip nesugeba prasidėti- šalta, pučia, brr, todėl sėdžiu ir pilu įspūdžius. Šįmet nustebino lenkai- filmai artimi dūšiai, nes reflektuoja kasdienybę, panašią į mūsų- emigracija, šeimos ryšiai, šventinis stalas, kivirčai, šiurkštus nacionalizmas. Lenkai išvažiuoja svetur sunkia širdimi, taip niekada ir neasimiliuoja. Adamas grįžta Kalėdoms namo. Šeimyna milžiniška, triukšmas, šuns lojimas, geriantis dieduška, susirūpinusi motina ir užsisklendęs, anksčiau laiko iš Anglijos parvykęs brolis, dar tuntas kitų giminių. Susikalbėti sunku, o tą padaryti reikia,- Adamas turi planų dėl palikimo. Nudžiugino, kad negaliu pasigirti artimu ryšiu su gimine, neištverčiau vakarienės su aibe isterikų ir karštakošių, kurie nesugeba nė minutės tyliai pabūti. Chaoso fone Adamas filmuoja medžiagą būsimai atžalai- su drauge greit susilauks vaiko. Turint omeny, kokia linkme pakrypsta įvykiai, juosta būtų tik stiprių nervų žiūrovams. Labai ironiškas pavadinimas, pagal Kalėdinę giesmę, mažiausiai giminės atstovei nepavyksta jos sugriežti niekieno nepertrauktai :D Teisingai sako, kad šeimos gražiai atrodo tik nuotraukose, o taip juk reikia dar jas išgyventi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą