Žiūriu į Ilya Leontyev - filmo pabaigoje matome, kad skirtas jo atminimui. Premjeros metu dar buvo gyvas, vėliau rastas negyvas Centriniame parke, Niujorke. Kiek metų duotumėte? Praskeltas antakis, lūžusi nosis, riebaluoti plaukai, tuščias žvilgsnis- narkomanas, bet žmogus, vis dėlto. Gražu, ką broliai Safdie padarė- sužmogino visuomenės atstumtuosius, nemoralizavo, neprimetė nuomonės, o parodė, kaip žiauriai kartais nepasiseka kažkieno sūnui, dukrai, sesei, broliui.. Jie tampa vaikštančiais numirėliais, tiksinčiomis bombomis. Aktorius Caleb Landry Jones su Ilya praleisdavo neišpasakytai daug laiko, kad geriau įsijaustų į priklausomybę turinčio asmens kailį. Filmo metu neapleido jausmas, kad be minėtojo Jones, čia daugiau aktorių NĖRA. Nuojauta neapgavo; operatoriai iš toli stebėjo grupeles valkatų, kad jų netrikdytų, perduotų mums tiesą, žalią it mėsa tiesą. Galėtų rodyti mokyklose, vietoj nesąmoningų etikos pamokų, gal padėtų kai kuriems "maištaujantiems paaugliams" nenuklysti į lankas? Sužavėjo garso takelis ir filmavimo būdas, Niujorkas be spindesio ir dangoraižių, o su kartono lakštais, nešvariais rūbais ir juodom panagėm. Paremta narkomanės, Leontyev'o draugės Harley, prisiminimais. Ją režisierius užkalbino tiesiog gatvėje ir gimė ši istorija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą