Kai pamačiau, kad istorija sukasi apie vaiką, maniau, nebaigsiu žiūrėti. Nuobodu man mažamečių reikalai, nebent kas su asocialia aplinka susiję- alchašų, narkomanų, kekšių pypliai. Bet kai pasirodė Joseph Gordon-Levitt, situacija pagerėjo. Nenuspėjamas jo elgesys, kartais balansuojantis ant sveiko proto ribos, buvo tai, kas išmušė iš sąstingio pagrindinį herojų ir antidepresantus ryjantį tėvą. Ir prikaustė tave, žiūrove, prie ekrano. Tėvukas buvo kaip reikiant įklimpęs- nelabai sureagavo, į namus atsikrausčius kažkokiam valkatai :D,sutaršė žmogų depresija. Berniūkštis vienumoje gedi tragiškai žuvusios mamos, beviltiškai stengdamasis išsaugoti paskutinį jo atminimą- avarijoje suniokotą automobilį. Kada ne kada jį įvaro į kampą mokyklos peštukas, bet vaikas ne itin kvaršina galvą, yra didesnių problemų. Čia ir įsikiša Hesher'is. Jo metodai padėti šeimai susidoroti su širdgėla itin savotiški, bet juk svarbiausia geri norai, tiesa?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą