Santuoka kaip visuomenės konstruktas, po filmo įplieskė smegenyse chaosą. Jeigu pagrindinę heroję nurašėte kaip psichopatę, tada atmetate visą sutuoktinių "iki mirtis mus išskirs" reikalą, "šventą" santuokos sakramentą :D Užsineriat kilpą dėl savo įsitikinimų, tuo ši danų psichologinė drama stulbina ir verčia žavėtis. Žinoma, dabar gyvenam laisviau, giminės mažiau baksnoja į tuščią vietą ant piršto ir laido koserę "tai vis dar viena, o biologinis laikrodis tiksi", bet dar pasitaiko kenčiančių panašias atakas prie švenčių stalo. Viskas, apie ką dabar galiu galvoti. kaip ,nesveika ir patologiška būti su vienu ir tuo pačiu žmogumi, kai kurių gyvenimas, medicinos dėka, sieks galbūt ir 90+ metų. Kas planuoja turėti vaikų, deja, geresnės santvarkos dar niekas neišrado, bet kaip rodo patirtis, tose pačiose šeimose taip pat išauga nevykėliai, ligoniai, nusikaltėliai; destruktyvus motinų santuokų pavyzdys (kas trečia lupama), vėliau atsispindi ir dukrų gyvenimuose, nes smurtą priima kaip normą. Tačiau aš nuklydau į lankas, grįžtu prie siužeto. Sužinojusi, kad vyras neištikimas su jaunesne bendradarbe, Leonora tučtuojau užima gynybinę poziciją. Kas priklauso jai, niekada nepriklausys kitai. Prasideda arši kova tarp sutuoktinių, materialinė gerovė suvaidina ne paskutinį vaidmenį. Kodėl turėtum atsisakyti patogaus gerbūvio, viską atiduoti kažkokiai mergšei? Pragmatinis požiūris man labai patiko, paprastai moterims pakiša koją įžeisti jausmai ir jos "kilniai" perleidžia vyrą meilužei. Vyras- anaiptol ne auka, jo sprendimas išprovokuoja negrįžtamas pasekmes, veikiančias žymiai efektyviau nei santuokinis žiedas :D Kas laukia šios poros? Įvykius detektyvas pasakoja savo dukrai- kaip tyrė mįslingas porą lydėjusias mirtis, bet nieko tikro įrodyti negalėjęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą