Netikėtai malonus siurprizas iš Belgijos. Liepos mėnesį Lukiškėse, regis, filmų kokybė smarkiai kilstelėta už pakarpos. Filme iškart ryški aliuzija į "Garden State", atsimenate bahūrą margais marškiniais, stovintį to paties rašto tapetų fone? Čia daug scenų, kur veikėjų drabužiai ištirpsta aplinkos fone, jie netgi rengiasi vienodai, vyras ir moteris. Galvojau, kokia efekto paskirtis; nusprendžiau, kad žmogaus problemos pasmerktos ištirpti kasdienybėje. Pora planuoja susilaukti vaiko, bet staiga užgriūva senatvės vežimo turinys- vyro motinai diagnozuojama semantinė demencija. Kam teko susidurti su negalavimu, ištikusiu artimą žmogų, supras, kokia varginanti, nervus tampanti yra demencija. Atmintis nyksta, gauni tą patį klausimą 50k per dieną, ligonis stebėtinai aktyvus, painiojasi po kojom..galima išprotėti. Mamytė- buvusi meno pasaulio atstovė, jos kuriami nesklandumai verčia šypsotis prisidengus burną; geras, nemaniau , kad galima pavaizduoti procesą linksmai. Apskritai veikėja- gyvenimo džiaugsmu trykštanti, entuziastinga moteris, pakirtusi problema verčia ne gailėtis, o linkėti geros kloties jai ir šeimai. Porai, žinoma, stoja keblus metas, kokie dar vaiko planavimai, kai aplink zuja nekontrojamas 70metis vaikas, galintis bet ką iškrėsti? Santykių dinamika keičiasi į blogąją pusę. Išėjus iš filmo girdėjau žiūrovių kaltinimus žmonai, kad reiškė savo norus garsiai, alio, rimtai? Priešingu atveju vyras nebūtų atsikvošėjęs ir susitaikęs, negalėjęs toliau rutulioti savo gyvenimo. Jo situacijos neigimas- pagrindinė filmo ašis, nes reikalai niekada nesistabilizuos, teks išmokti gyventi su bėda, nepamirštant savų interesų. Gavau gero humoro dozę ir humanizmo kokteilį, buvo labai skanu :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą