Šedevras. Kaip gerai, kad perskaičiau Harry Grey "Kartą Amerikoje" ir tučtuojau norėjau pamatyti ekranizaciją, kol atmintis gyva, o tai nežinau, kiek laiko filmas dar būtų trūnijęs sekcijoje- "na, gal kada nors, juk toks ilgas".. Net suvirpu nuo šito beprasmio atidėliojimo, juk čia buvo viena geriausių mano vizualinių patirčių! Labai įdomu patyrinėti, ką scenaristas nusprendė pasilikti, o ko atsisakė. Viena aišku iš karto- filmas žymiai geresnis už romaną. Vaidyba- top notch, Robertas de Niro, vardas kalbantis pats už save, o James Woods, jei ir kėlė nerimą kaip variantas vaidinti Maksui, viršijo bet kokius lūkesčius. Įtampa tarp herojų, prasidėjusi dar paauglystėje, perteikta nuostabiai- gero nežadantis Woodso žvilgsnis, nuo kurio net tarakonai išsibėgiotų. Knygoje ketveriukė- tik šaikelė banditėlių, kurie daug maivosi ir demonstruoja galią, norisi juoktis. O ekrane visi atrodo solidžiai, man labai patiko Žvairys,- ta amžinai primerkta akis :D . O pabaiga- absoliučiai pakeista scenarijaus autoriaus nuožiūra- ir paskutinis dialogas baliuje, tirpsti iš susižavėjimo. Kiek orumo, išminties- geriausias kerštas iš visų matytų. Ilga trukmė- vieni niekai, trokšti, kad filmas niekada nesibaigtų. Muzikos takelis patikėtas genijui Ennio Moricone, du motyvai kartojasi viso filmo metu, neįmanoma atsiklausyti koks grožis. Ir žinoma, liūdnos meilės istorija, kokios labiausiai patinka. Nuostabiai parinktos aktorės, jaunoji Jennifer Conelly ir Elizabeth McGovern, vaidina Deborą, paauglystėje ir jau suaugusią moterį. Protingą, ambicingą, ryžtingą, būtų buvus puiki pora, jei ne nesuderinami pasirinkimai. Purvini mafiozų darbeliai prohibicijos apimtoje Amerikoje- su begaline nostalgija Niujorkui ir praijusiems laikams, kada turėjai būti greitas, antraip būtum negyvas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą