Minimalistinis mokslinės fantastikos darbas apie ateitį, kai jausmų arsenalas bus ant tiek sunykęs, kad reikės pasitelkti į pagalbą dirbtinį intelektą. Bent taip supratau esminę filmo idėją. Trijų asmenų šeima, vyras, moteris ir vaikas, laiko namuose auklės atitikmenį- robotą Yangą. Pagrindinė jo paskirtis- supažindinti įsivaikintą mergaitę iš Kinijos, su jos gimtosios šalies kultūra. Nejučia kyla klausimas- o patys negalėtų to padaryti? Pasėdėjai porą vakarų internete, ir gatava. Bet stebint šeimą, pastebi, kad jie kažkokie keisti. Vyras ir žmona nerodo absoliučiai jokio fizinio kontaktavimo- bučiniai, apkabinimai, lytėjimas- tik įnikę į savo darbus. Moters pareigos akivaizdžiai aukštesnės ir jaučiasi šioks toks psichologinio pranašumo manifestavimas. Kur čia arbatėlę pilstyt, o kur susirinkimai, darbas per naktį, oi kokia aš svarbi. Tiktai duktė dar rodo žmogiškumo likučius- jai vienintelei iš tikrųjų rūpi Yango likimas, kai vieną dieną robotas užlūžta. Tėvas vežioja Yango kūną po remontus, iš meilės dukteriai, kuri labai prisirišusi prie roboto; nes kaip sakiau, emocinio ryšio su tėvais nėra. Kaip dažnai pasitaiko istorijose apie dirbtinį intelektą, be abejo, Yangas turi sąmonę ir didžiulę atminties bazę, kurią atranda kaip usb analogą, jį atidarę. Čia AI galutinai triumfuoja prieš žmogų- meilė, ilgesys, prisirišimas- tūkstantį kartų stipresni nei nūdienos pasaulio žmonių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą