Apie šį filmą sužinojau perskaičius labai apetitą žadinančią knygutę Cannibals. Nuo maorių ir actekų iki 21-ojo amžiaus
užkandžiautojų Čikatilos ir Dahmerio. Skanumėlis! Dar ten buvo apie mažiau psichiškai pakenktą regbio komandą iš Urugvajaus, kurių lėktuvas 1972m sudužo Anduose. Kritimo scena priminė pirmąjį "Lost" sezoną, šiurpu, baisu, kraujas stingsta gyslose, vargšai žmonės skrieja milžinišku greičiu į mirtį. Tiems, kuriems pavyksta išsigelbėti, tenka susidurti su šalčiu, neviltim ir maisto stygiumi. Komanda surinkta labai maloni moters akiai, daug gražių veidelių, tai žiūrėt buvo ne taip depresova, ai, negi tokie gražūs pražus :D Labiausiai patiko Felipe ir Canessa, "sirgau" už juos visą filmą. Vyrai laikėsi tikrai šauniai, nenoriu būt kokios feministės išprievartauta, visgi mesiu akmenį mūsų daržan- moteriškai lyčiai būtų buvus pizda...Nors riebalų sluoksnis saugo nuo šalčio, beje- bado metu moterims netgi labai praversdavęs: "gelbėjimosi ratas" atlikdavo savo tikrąją paskirtį. Tačiau isterija, ašaros, racionalaus proto stoka nieko gero neatneštų. Alpėse jie išbuvo 70 dienų! Gyvųjų gretos praretėjo, bet patys ištvermingiausi sugebėjo grįžti. Kaip? Pasibaigus šokoladui ir vynui, kuo gi mito dvi dešimtys alkanų sportsmenų? Na, teko priimti sunkų sprendimą, ir užkąsti šio to pikantiško.. Beje, kanibalizmo problema aštri tik svarstymo metu, paskui visi laisvai atsipjauna šmotą ir žiaumoja. Svarbiausia išgyventi, neprarasti vilties. Gražu žiūrėti, kokie vyrai vieningi ir palaikantys vienas kitą, faktas, kad dirbo kaip komanda ne tik žaidimo aikštelėje, išgelbėjo tų nelaimingųjų gyvybes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą