Prasidėjo Scanorama, iš to džiaugsmo, kad nereikia dirbti, kas nutiko pernai, apsidovanojau 3 bilietais, kas čia žino, paskui gal visai paleisiu finansines vadžias :D "Kelionė į mėnulį"- našlaičių prieglaudos kasdienybė. Skandinavai moka kept tokius šaltus, niūrius filmus, kažkas yra jų kraujyje, net moterys robotiškos, bejausmės. Pamačiau viską, kas siaubingo gali ištikt bėjėgius, niekieno neginamus berniukus. Kai kurios vietos priverčia sudrebėt, ypač, kai nežinai, kur link krypsta istorijos finalas; traukt "Tempo" nosinaites ar stengtis būit "vyru".. Moteris sėdėjusi per kelias vietas nuo manęs, nesitvardė... Du broliai atsiduria tikram nužmoginimo ceche, kur stengiamasi palaužt asmenybę, įtikint, kad esi tuščia vieta ir niekam tavęs nereikia. Smurtas, patyčios, išnaudojimas, o Dieve.. Graudulys akys graužė. Šiaip nesu vaikų mylėtoja, bet po šito filmo niekada nepakelsiu rankos prieš juos. Kokie puikūs aktoriai, ypač mažesnysis, Elmeris. Jį gelbsti laki vaizduotė- "nes jei gali nuskristi į Mėnulį, gali nutikti bet kas". Elmerio draugų laiškų skaitymai man priminė Džeinės Eir vaikystę internate, kokia žodžio galia! Žiaurios sąlygos negali palaužti tokių kovotojų, ypač, kai juos jungia stipri broliška meilė. Nuostabiai panaudota Kubrick'o "2001: A Space Odyssey" intro finalinėje scenoje, wow..Turint omeny, kad remtasi tikrais įvykiais, pasidaro liūdna. Tokie dalykai vyko, ir tebevyksta, o iš tikrųjų tokių kaip Elmeris ir Erikas juk nėra. Vaikai tėra vaikai...Išėjau kaip maišu trenkta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą