Kinų kultūra man yra kosmosas, pvz. suluošintų pėdų fetišas, trukęs tūkstantmetį, sušiktas komunizmas ir t.t. Filmas prasideda 1930m., iš anksto suplanuotom vedybom- jauna graži nuotaka eis už 50mečio vyndario, kuris serga raupais. Lol. Neštuvuose tarnai ją krato ir erzina, kol jaunoji viduje kovoja su pykinimu. Jei skundžiamės moters padėtimi visuomenėje, kaip jums ši "romantiška" aranžuotė? Nuotakai akin kritęs vienas iš tarnų, nestabilus alkoholikas; ką gi, rinktis nelabai yra iš ko. Beje, raupuotojo taip ir nepamatome, tik jaučiam jo būtį, kada nuotaka spaudžia prie krūtinės žirkles vestuvių naktį. Laimingai susiklosčius aplinkybėms, sutuoktinis užkrato kojas ir žmona paveldi verslą, toliau gamina vyną ir veda šeimyninį gyvenimą. Bet vieną dieną į šalį įsiveržia japonai. Istorinių faktų nežinau, bet barbariškos scenos, įtariu, autentiškos. Viso seanso metu neapleido jausmas, kad herojai turi lengvesnį ar sunkesnį protinį atsilikimą, manieros, juokas per ausis pjovė ir dvelkė primityvu, gal tiesiog tokie laikai buvo?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą