Pirmas filmo ketvirtis kėlė žiaurų juoką; žiaurų ta prasme, kad juokiesi iš siaubingų dalykų, kurie gal neturėtų būti juokingi kaip moteriai, bet juokas gali būti laikomas stresine reakcija, šoku. Našlys, auginantis paauglį sūnų, nutaria vėl vesti. Draugas iš filmų biznio pasiūlo surengti perklausą. Taip, apsimesdami, kad ieško akorės filmui, vyrai uždavinėja moterims klastingus, kartais nepadorius klausimus, taip žemindami moterišką orumą iki feministinio arbatinuko užvirimo. Šlykštu. Tada apsireiškia Asami- herojaus moters idealas. Graži, švelni, o svarbiausia- nuolanki. Bet nedarykime skubotų išvadų, Asami turi paslapčių. Kas nepatiko, kai žvėriškai lėtas tempas; po valandos aš nebuvau nė per pėdą priartėjusi prie atsakymų, po Ichi, kur įvykis veja įvykį, slow motion vos neužmigdė. Pabaigoje gavau šlykštastikos- juk buvau mačius filmo nuotraukų, švirkštas ir garota tiesiog laukė savo eilės :D Kadangi likau nieko nesupratusi- padrika kadrų seka sujaukė smegenis ir visai pasimečiau, kur realybė, o kur sapnai- gavau nemažai pasiskaityti. Blembački, regis filmas kietas riešutas, daug gilesnis ir sudėtingesnis, nei maniau. Aibės simbolių, metaforų ir visokių raktų. Suprantu, kodėl įtraukė į 1001 sąrašą :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą