Jacob's Ladder (1990)

Džiugu pastebėti, kad keičiuosi bėgant laikui- prieš kokius 2 metus mėginau jį žiūrėti per Naujaką, na bet patys suprantat, vynas ir alus smarkiai blaškė, o sutikti metų pabaigą taip intelektualiai būtų keista... Be to, neužkabino, buvo nuobodu ir t.t. Na o dabar, atsisėdus su intencija- trauks mane velniai bet šiąnakt aš ką nors pažiūrėsiu- likau priblokšta. Filmas toooks šiurpus, liūdnas, apie žmogų, kurį kamuoja pokariniai košmarai, kurį persekioja demonai, o karts nuo karto pasirodo tragiškai žuvęs sūnelis (neįtikėtinai mielas McCauley Culkin, (dieve, aš tai pasakiau). Pastatymas stulbina, pažliugusios gatvės ir sena metro stotis atsiduoda drėgme, paslaptim, kuri paaškės netrukus, nebūsiu žiauri, ir nepasakysiu kas gi ten buvo, kodėl Jacobui stogas važiavo, priešingai nei padarė viena recenzija, atėmė pusę malonumo bli*t. Ir žiūrėti būtinai naktį, kai aplink tamsu ir tylu, lieka tikimybė, kad kas prieis patyliukais ir uždės ranką ant peties, o tu sušuksi iš siaubo :)...