Philip Seymour Hoffman turi kažką atstumiančio- tas išpleręs kūnas, bespalvės akys albinoso blakstienom; sunku buvo jausti simpatiją jo veikėjui. Režisierius išgyvena santuokos krizę, santykiai su žmona atšalo, liko tik mažametė dukra, dėl kurios jie sukandę dantis tebegyvena kartu. Pora mėgina kreiptis į psichologą, išgirstam mamos frazę: "kartais žiūriu į dukrą, ir trokštu, kad ji būtų negyva, žinau, tai baisu".. Aukščiausio lygio depresija. Namuose ima lankytis pajodžarga lesbietė, ir matosi, kuri draugija žmonai daug artimesnė... Vieną dieną ji išvyksta į Berlyną," trumpam atitrūkti, pagalvoti", bet tai pabaiga. Pasimetęs, vienišas, pagrindinis veikėjas blaškosi tarp jam simpatizuojančios asistentės ir pagrindinės aktorės, jo egoizmas pasišlykštėtinas. Staiga jis ima kurti savo gyvenimo spektaklį- aktoriai atkuria scenas iš kasdieninio gyvenimo, santykius su moterimis. Kadangi veikėjai sensta metams bėgant, darosi vis sunkiau atskirti, kur originalas, o kur- antrininkas scenoje. Kokia velniava.. Mazochistiška tragedija, pats tas sausio 1-jai, kai dar skaidai alkoholį ir viskas taip juoda aplinkui....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą