Jei reikėtų nusakyti būseną, apimančią žiūrint
Tideland: lyg prisišveitus McDoanalde
cheeeseburgerių, sėstum į karuselę "centrifugą". Laikaisi už burnos, kad šlamštas neišlėktų lauk, drebi, viskas aplink sukasi, sukasi, tave žostkai pykina, atrodo, košmaras niekada nesibaigs...Žinokit, čia nėra filmo trūkumas, o komplimentas. Nes jei kažkas dar sugeba įžiebti kibirštį ir paspirgint padus
išpindėjusiai žiūrovei, vadinasi, dar ne viskas prarasta. Lakios vaizduotės mergaitei Jelaizai Rouz nenuskilo. Tėvas ištisom parom kaifuoja, neatsilieka ir motinėlė, o duktė ruošia jiems heros švirkštus, nuostabus darbų pasidalinimas šeimoje. Vieną dieną gimdytoja perdozuoja, ir jiedu neša kudašių į dykras, išsigandę policijos ir socialinių tarnybų. Čia situacija pasidaro visai prasta. Bet Jelaiza gyvena savo pasaulyje, ir nesupranta, kokia apverktina jos padėtis. Mergaitės vieninteliai draugai - 4 lėlyčių galvos, atspindinčios sveiką protą, baimę, užsispyrimą ir viltį. Momentas, kai triušio oloj prapuola Mustique galvelė- kritinis. Jelaiza susipažįsta su trenkta kaimynų pora- šiurpiąja Dela ir jos puspročiu broliu Dikensu. Makabriška porelė jos galvoje virsta į geriausią draugę/raganą ir pasakų princą. Terry Gilliam būdingas siurrealizmas, žiūrovas vedžiojamas tamsiais sąmonės užkaboriais, kol galutinai pasiklysta. Twelve monkeys- juokai, palyginus su šituo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą